Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo (apelianto) UAB „Senamiesčio svečių namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinasias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio svečių namai“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank Lietuvos filialą, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų - UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“, I. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

1) Priimdamas nutartį teismas neįsigilino į ginčo esmę, akivaizdžiai iškraipė ieškinyje nurodytas aplinkybes, kur buvo nurodyta ginčijamos refinansavimo sutarties paskirtis ir tai, kaip ši sutartis turėjo būti vykdoma. Ieškinyje yra aiškiai nurodyta, kaip yra susijęs išieškojimas, kurio vykdymą prašoma stabdyti ir ginčijamas refinansavimo sutarties nutraukimas. Akivaizdu, kad teismui pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, ji toliau būtų galiojanti ir vykdytina, todėl netektų prasmės jokie išieškojimo procesai.

2) Nesuprantami pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškovo ieškinyje neva nesuformuluoto reikalavimo dėl restitucijos taikymo. Civilinėje teisėje restitucija yra, visų pirma, suprantama kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neprašo pripažinti negaliojančia sutarties, o atvirkščiai, siekia sutarties išsaugojimo. Taigi, ieškovo ieškinio dalyje, kurioje nurodomi motyvai, pagrindžiantys būtinybę taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, restitucijos terminas yra pavartotas tik bendrine prasme. Šiuo atveju, ieškovas turėjo omenyje tai, jog teismui pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu, šalys sugrįš į pirminę padėtį ir turės vykdyti refinansavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Tokiu būdu ieškovas ir negalėjo, ir neprivalėjo nurodyti restitucijos apimčių, apie kurias kalbama teismo Nutartyje, kuria atsisakoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina tai, kad net ir tais atvejais, kai byloje turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas klasikine prasme, kaip sandorio negaliojimo pasekmė, šį klausimą teismas privalo išspręsti ex officio, nepriklausomai nuo ieškovo reikalavimo buvimo ar nebuvimo.

1) Atskirajame skunde nėra nurodytų jokių aplinkybių, dėl ko skundžiama nutartis turėtų būti pripažinta neteisėta ir panaikinta.

2) Teismas preliminariai įvertino pareikšto ieškinio reikalavimą su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais ir padarė išvadą, jog ieškovas realiai siekia apsunkti atsakovui galimybes tęsti teisėtai pradėtus išieškojimo veiksmus pagal kitas su ieškovu ir trečiais asmenimis UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ ir UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ sudarytas kreditavimo sutartis.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, būti proporcingos ir nepagrįstai nepažeisti nei vienos iš šalių interesų.

Nagrinėjamu atveju ieškiniu pareikštas reikalavimas – dėl ieškovo ir atsakovo sudarytos kredito sutarties Nr. K200808-0402 nutraukimo teisėtumo. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad pripažinus kredito (refinansavimo) sutartį Nr. K200808-0402 nutraukta neteisėtai, šalims kiltų teisinės pasekmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovui nereiškiant reikalavimo dėl restitucijos taikymo, prašomos laikinosios apsaugos priemonės išeina už ieškinio ribų. Teismo vertinimu, netaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje nepasunkėtų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesines teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.