Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 2A-1275-163/2015

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-23
Bylos Nr.: 2A-1275-163/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-06785-2012-2
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alona Romanovienė
Atsakovas: A. R.
Ieškovas: I. M. K.
Trečiasis asmuo: J. B., V. V.

Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-1275-163/2015

Teisėja Violeta Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-06785-2012-2)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 2.3.2.9.1.; 3.3.1.21.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2015 m. spalio 23 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. R. ir ieškovės I. M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. K. ieškinį atsakovui A. R. dėl iškraustymo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo A. R. priešieškinį bei trečiųjų asmenų J. B. ir V. V. savarankiškus reikalavimus dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

2013-01-03 patikslintame ieškinyje ieškovė I. M. K. nurodė, kad nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, jog R. K. nuosavybės teise įgijo 550,72 kv. m. pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Neringa (b. l. 43–46, t. 2). Teigė, jog įrodymai, pagrindžiantys, jog iki 2009 m. balandžio mėnesio ieškovė turėjo teisę naudoti jai nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas, yra liudytojų parodymai. Savo 2013-02-18 atsiliepime į atsakovo A. R. priešieškinį nurodo, kad kadangi pirkimo–pardavimo sutartyse buvo konkrečiai numatytos patalpos, kuriomis šalys naudosis, todėl pardavus 82/100 dalis 1997-07-29 sutartimi, R. K. liko 18/100 dalių pastato ir rūsio, nes 82/100 dalys buvo nustatytos be rūsio patalpų. Pabrėžia, jog A. R. 1998-04-17 įsigijus 52/100 dalis patalpų ir konkrečias patalpas, tarp šalių buvo sutarta, kokiomis konkrečiomis patalpomis naudosis atsakovas, t. y. tik valgykla, 1-1/184,12 kv. m; 1-4/12,22 kv. m; 1-5/15,74 kv. m; 1-8/7,00 kv. m; 1-9/5,67 kv. m; 1-11/8,23 kv. m. Atsakovas 1998-05-05 sutartimi perleido taip pat tik konkrečias patalpas, t. y. 1-1/184,12 kv. m., A. A. R., o šis minimas patalpas 2002-03-01 perleido V. V.. Visais atvejais buvo perleistos tik valgyklos patalpos be rūsio. Papildė, jog J. B. parduodamos 82/100 dalys buvo nustatytos apskaičiavus parduodamų dalių plotą, o ne atvirkščiai. Ieškovė pabrėžė, jog susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau pasikeitus kuriam nors iš susitarusių bendraturčių, jis naujajam bendraturčiui privalomos galios nebeturi, jei nebuvo laikytasi CK 4.81 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Nesutiko su atsakovo argumentu dėl 2005-12-01 šalių susitarimo, teigė, kad jis netinkamai aiškino LR CK 1.74 str., LR CK 1.93 str. nuostatas, pridėjo, jog ne visada realioji pastato dalis gali sutapti su idealiąja. Todėl šiuo atveju yra svarbu ne tai, kad 2005-12-01 susitarimu buvo matematiškai perskaičiuotos dalys, o tai, ar toks apskaičiavimas atitinka iki tol sutartą naudojimosi patalpomis tvarką.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį, jame nurodė, kad 2005-12-01 susitarimas pripažintinas negaliojančiu ab initio, kadangi prašyme buvo nurodoma, kad patikslinus kadastrinius duomenis ir įtraukus rūsio plotą – 117.48 kv. m, bendras pastato 4M1p plotas pasikeitė į 569,67 kv. m. Tuo tarpu pažymėjime, reg. Nr. N-50/170523, išduotame 2002 m. lapkričio 26 d., pastato 4M1p bendraturčių dalys apskaičiuotos nuo 452,17 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad bendraturčiai nebuvo pasidaliję rūsio ploto, šis pateiktas VĮ Registrų centro prašymas naikintinas. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad dėl teisme nagrinėjamos kitos bylos, tai yra dėl savavališkų statybų, bylos šalys negali priimti bendro sutarimo, teismas turi nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. 1998-05-05 atsakovas pirkimo-pardavimo sutartimi perleido A. R. 41/100 valgyklos su priestatais ir dalimi kiemo įrengimų, šiuo metu atsakovui priklauso 11-100 dalis minėto pastato.

2014-01-21 tretieji asmenys J. B. ir V. V. pareiškė byloje savarankiškus reikalavimus, teismo prašė pripažinti 2005-12-01 susitarimą tarp pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių negaliojančiu, kadangi jis buvo sudarytas nesilaikant CK 1.74 str. nuostatų, tai yra buvo sudarytas paprasta rašytine, bet ne notarine forma.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-04-20 sprendimu atmetė ieškinį, priešieškinį ir trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus, motyvuodamas, kad ieškovės argumentas, jog ji pardavė atskiras patalpas, yra klaidingas, kadangi, norint pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti konkrečias patalpas, jos turėtų būti atidalytos, teisiškai įregistruotos ir kiekvienai iš jų turėtų būti suteikti unikalūs numeriai. Teismas konstatuoja, jog šiuo atveju rūsys buvo perleistas ir priklauso kiekvienai bylos šaliai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dėl atsakovo iškeldinimo iš rūsio patalpų teismas nurodė, remiantis byloje nustatytais duomenimis, t. y. R. K. suteiktu 1997-04-16 nuosavybės teisės liudijimu bei sandoriais, sudarytais tarp šalių, tiek ieškovė, tiek atsakovas bei tretieji asmenys yra rūsio patalpų bendraturčiai, todėl nė viena šalis neturi reikalavimo teisės iškeldinti bendraturtį iš jam priklausančių bendrojo naudojimo nekilnojamojo turto patalpų. Dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo pripažinimo negaliojančiu bei dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo teismas pasisakė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, pabrėžia, jog byloje nebuvo pateikti reikiami duomenys dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, – nebuvo pateiktas atitinkantis LR įstatymų normas Nekilnojamojo turto registro atliktas pastato patalpų padalijimo projektas, kuris butų pasirašytas visų bendraturčių. Tai, kad atsakovo lėšomis yra padarytas rūsio patalpų, kuriomis jis naudojasi, remontas, nesuteikia jam pirmenybės prieš kitus bendraturčius, todėl atsakovas priešieškinio reikalavimų neįrodė ir priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl pastato teisinės registracijos teismas nurodė, jog būtina nusistatyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis pagal įstatymų numatytą tvarką, atliekant tikslius ir išsamius kadastrinius matavimus (LR nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str.). Įsigaliojus naujajam LR CK buvo panaikinta privalomoji nekilnojamojo turto ir teisių registracija, tačiau esant susiklosčiusiai situacijai teismas išaiškina, kad norint panaudoti šį faktą prieš trečiuosius asmenis yra būtina teisinė patalpos registracija. 2012-03-23 Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bendras patalpų plotas – 569,67 kv. m (su rūsiu), kad nekilnojamasis daiktas butų išviešintas ir būtų sukurtos daiktinės teisės, visi bendraturčiai turėjo pateikti prašymą įregistruoti susitarimą, pagal kurį būtų pakeistos pastato valdomos dalys, tačiau, kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, J. B., atsakovas, V. V. tokio prašymo nepateikė. Dėl trečiųjų asmenų pareikštų savarankiškų reikalavimų teismas, vadovaudamasis LR CK 4.75 straipsniu bei kasacinio teismo praktika, konstatavo, kad šiuo atveju VĮ Registrų centrui prašymas dėl pastato bendraturčių valdomų dalių buvo pateiktas ir pasirašytas bendraturčių susitarimu, kurio pagrindu buvo pakeistos bendraturčių valdomos pastato dalys, šis susitarimas nebuvo nuginčytas ir nepriskirtinas prie nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorių, kuriuos išimtinai reikia patvirtinti notarine forma.

Šalies argumentai

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliantas nurodo, kad 2005-12-01 susitarimu perskaičiavus bendraturčių valdomas pastato dalis buvo suvaržytos atsakovo ir trečiųjų asmenų daiktinės teisės į turtą, todėl minėtas sandoris turėjo būti sudaromas notarine forma, o ne paprasta rašytine forma, todėl jis turi būti pripažintas neteisėtu ir jokiu teisinių pasekmių sukelti negalėjo. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė nustatyti bendraturčių naudojimosi rūsio patalpomis tvarką. Pagal LR CK 4.81 straipsnį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taip pat ir byloje pateiktų duomenų matyti, kad ginčo patalpomis apeliantas faktiškai naudojasi nuo jų įsigijimo momento, jos suprojektuotos ir pertvarkytos taip, kad būtų naudojamos kartu su kitomis pirmo aukšto ir mansardos patalpomis. Tokia naudojimosi tvarka yra faktiškai nusistovėjusi ir turėtų būti patvirtinta.

Atsiliepimas

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, juo prašo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovė nesutinka su atsakovo prašymu pripažinti 2005-12-01 susitarimą dėl valdomų pastato dalių perskaičiavimo negaliojančiu, kadangi sudarydamos 2005-12-01 susitarimą, susitarimo šalys dalis perskaičiavo taip, kaip jas tiek faktiškai, tie ir juridiškai valdė. Šiame susitarime nustatytas naudojamų patalpų perskaičiavimas atitiko notariškai patvirtintose pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytą naudojimosi tvarką, jos nepakeitė, nepakeitė ir jį sudariusių šalių naudojamų patalpų, jų ploto bei faktiškai naudojamos jų dalies, susitarimu perskaičiuotos patalpų dalys atitiko iki tol sutartą bendraturčių naudojimosi patalpomis tvarką, dalių perskaičiavimas buvo atliktas dėl pasikeitusių kadastrinių matavimo duomenų, bet ne dėl sukurto naujo turto, todėl atsakovo ir kitų bendraturčių teisės nebuvo pažeistos, o atsakovo argumentas, kad 2005-12-01 susitarimas neatitinka tikrovės, dalių perskaičiavimas atliktas per klaidą, yra neteisingas ir prieštaraujantis anksčiau nurodytiems faktams bei rašytiniams įrodymams. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentu dėl rūsio patalpų naudojimo tvarkos, kadangi naudojimosi patalpomis, o kartu ir rūsio patalpomis tvarka jau yra nustatyta kiekvieno bendraturčio įsigijimo dokumentais, o ji gali būti tik keičiama.

Šalies argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą dėl tos dalies – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutarties aiškinimo, kadangi teismas pardavimo sutarties 1 punktui suteikė prioritetą prieš sutarties 3 punktą, spręsdamas klausimą dėl šalių įsipareigojimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties 3 punkte buvo nurodyta, ką šalys ketino parduoti ir nusipirkti, ir šalys aiškiai suprato, kad rūsio patalpos nėra parduodamos. Nesutinka su teismo išvada, kad norint parduoti konkrečias patalpas, jas reikia atidalyti, teisiškai įregistruoti ir suteikti joms unikalius numerius, o rūsys priklauso kiekvienai bylos šaliai bendrosios dalinės nuosavybės teise. Rūsys negali būti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nes rūsio patalpos niekada jokia sutartimi nebuvo niekam perleistos, jos yra ieškovės nuosavybė, įgyta 1997-04-16 varžytynėse, o pagal galiojančius teisės aktus rūsys nėra nei valgyklos priklausinys, nei bendrojo naudojimo objektas. Apeliantė tai pat teigia, kad teismas rėmėsi ne visais byloje pateiktais įrodymais, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos vertinant įrodymus. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas įsigijo dalį rūsio patalpų, tačiau pripažino ir tai, kad 2005-12-01 prašymas, kuriame nurodytos ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų valdomos pastato dalys, kuriame visos rūsio patalpos priskirtos ieškovei naudotis, yra galiojantis ir teisėtas, todėl pats teismas konstatavo ieškovės teisę naudotis visomis rūsio patalpomis.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog pirkimo–pardavimo sutarties 1 punkte nurodyta, kad R. K. parduoda, o J. B. perka 82/100 dalis plytų valgyklos su dviem priestatais, rūsiu. Nors sutarties 3 punkte numatoma, kokiomis konkrečiomis pastato dalimis J. B., kaip pirkėja, naudosis, tačiau tai nereiškia, kad šios patalpos J. B. nebuvo parduotos. Sandorio dieną rūsys į bendrą plotą nebuvo įtrauktas pagal tuo metu galiojusią tvarką. Pirkimo–pardavimo sutarties 1 dalis aiškiai įtvirtina sutarties objektą. Taip pat tuo metu galiojusio LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas, todėl 1997-07-29 sutartis buvo sudaryta vadovaujantis šia redakcija ir, kadangi rūsys nebuvo įregistruotas, šalys neturėjo teisinio pagrindo sumažinti parduodamo turto dalies nuo 550,72 kv. m iki 452,17 kv. m ploto. Be to, atsakovas nurodo, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, rūsys yra laikytinas daikto priklausiniu ir eina paskui daiktą. LR nekilnojamojo turto registro 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad daikto priklausinys viešajame registre neregistruojamas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo iškraustymo iš negyvenamųjų patalpų ir dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį su prašymu įpareigoti atsakovą išsikraustyti iš rūsio patalpų. Atsakovas pateikė patikslintą priešieškinį su prašymu pripažinti susitarimą dėl bendraturčių dalių nustatymo negaliojančiu ir nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką. Tretieji asmenys pateikė savarankiškus reikalavimus, jais prašė bendraturčių sudarytą prašymą (susitarimą) pripažinti negaliojančiu, kadangi jis buvo sudarytas nesilaikant imperatyvių įstatymo normų. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį, atsakovo priešieškinį ir trečiųjų asmenų savarankiškus reikalavimus. Ieškovė ir atsakovas pateikė apeliacinius skundus.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Dėl sutarties aiškinimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo 1997-07-29 pirkimo–pardavimo sutarties išaiškinimu, kad pagal šios sutarties 1 punktą R. K. pardavė J. B. 82/100 dalis valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu, tačiau visiškai neatsižvelgė į to paties punkto antrąją pastraipą, kurioje nurodoma, kad parduodama dalis valgyklos privačios nuosavybės teise priklauso R. K.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015). Kartu pabrėžtina, kad tai, jog įstatyme neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-611/2015). Nagrinėjamu atveju matyti, kad 1997-04-16 varžytynių protokolu Nr. 01 R. K. buvo parduota valgykla su virtuve 4H‘p su priestatais 1h‘p Juodkrantėje, (duomenys neskelbtini), statybos metai – 1961, plotas – 550,72 kv. m, o 1997-07-29 pirkimo–pardavimo sutartimi R. K. J. B. pardavė 82/100 dalis plytų valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu, plotas 452,17 kv. m, parduodama dalis valgyklos privačios nuosavybės teise priklausė R. K.. Pagal 1998-04-17 pirkimo–pardavimo sutartį J. B. pardavė A. K. (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) 52/100 dalis valgyklos su dviem priestatais, rūsiu, plotas 452,17 kv. m. Analizuojant šių sutarčių nuostatas dėl pirkimo–pardavimo dalyko, t. y. objekto, matyti, kad R. K. įsigijo ginčo statinį iš varžytynių, jį sudaro valgykla, du priestatai ir rūsys, pastarasis sutarties pažodiniame tekste nėra paminėtas, tačiau vadovaujantis tuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, įsigyjant nekilnojamąjį daiktą, jo priklausinys eina kartu su nekilnojamuoju daiktu, o nekilnojamojo turto priklausiniai Nekilnojamojo turto registre tuo metu galiojusio LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi, o kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad valgyklos patalpos ir laikytinos, kaip pagrindinis, savarankiškas objektas, o rūsys tarnauja kaip pagalbinė, papildoma patalpa pagrindiniam daiktui, ši patalpa nėra pritaikyta gyventi, joje yra laikomi tik daiktai. Todėl toliau analizuojant kitas, t. y. 1997-07-29 ir 1998-04-17 pirkimo–pardavimo sutartis, kuriose 1 punkte numatyta, kad yra parduodama atitinkama dalis valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu, kurio bendras plotas 452,17 kv. m, matyti, kad šios sutarties dalykas-objektas yra valgykla, du priestatai ir rūsys. Atsižvelgiant į tai, kad rūsys yra laikomas pagrindinio nekilnojamojo daikto priklausiniu, vadovaujantis LRCK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą-priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad šiuo atveju pirkėjui įsigijus valgyklos patalpas, pirkėjas nuosavybės teisę į rūsio patalpas įgyja savaime. Ieškovė apeliuoja į pirmosios instancijos teismo 1998-04-17 pirkimo–pardavimo sutarties netinkamą 3 punkto išaiškinimą, kuriuo buvo nustatyta, kad pirkėjas A. K. (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) naudosis valgyklos patalpomis 1-1/184,12 kv. m, 1-4/12,22 kv. m, 1-5/15,74 kv. m, 1-9/5,67 kv. m, 1-10/3,65 kv. m, 1-11/8,23 kv. m (iš viso 236,63 kv. m) – 52/100 dalimis. Tačiau šiuo punktu yra nustatyta tik naudojimosi tvarka konkrečiomis patalpomis, o ne sutarties dalykas, tai, kas yra parduodama. Tai reiškia, kad pirkėjui, nusipirkusiam 52/100 dalis nekilnojamojo turto ploto, buvo nustatyta, kuria konkrečiai nekilnojamojo turto dalimi pirkėjas įgijo teise naudotis pagal pirkimo–pardavimo sutartį, o proporcinga rūsio dalis, kuria pirkėjas gali naudotis pagal pirkimo–pardavimo sutartį, pereina savaime, kadangi, kaip minėta, rūsį kaip pagrindinio nekilnojamojo daikto priklausinį ištinka pagrindinio nekilnojamojo daikto likimas. Ieškovės argumentas, jog rūsys, kaip atskiros patalpos, pirkimo–pardavimo sutartimi parduotos nebuvo, yra klaidingas, kadangi, norint pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti konkrečias patalpas, jos turėtų būti atidalytos, teisiškai įregistruotos ir kiekvienai iš jų turėtų būti suteikti unikalūs numeriai. Šiuo atveju rūsys nėra įregistruotas, jo dalys nėra atskirtos, todėl rūsio patalpos kaip pagrindinio daikto priklausinys yra parduodamos kartu su pagrindiniu daiktu.

Taigi sutartyse minimos pastato dalys (tai yra 82/100 ir 52/100 bei kt.) apima ir rūsio plotą, tačiau kol minimos patalpos nėra atidalytos bei teisiškai pagal galiojančias teises normas įregistruotos ir tikslus šalims priklausantis plotas nėra konkrečiai nustatytas, ieškovė neturi teisinio pagrindo kelti reikalavimo iškeldinti iš rūsio patalpų dalies atsakovą, kadangi tai yra bendrojo naudojimo patalpos ir visi bendraturčiai turi vienodas teises naudotis bendrojo naudojimo patalpomis, kuriomis naudojasi bendraturčių sutarimu (LR CK 4.75 str., 4.81 str.).

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ieškovės ieškinio, taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl ieškovės ieškinio ieškovės apeliacinio skundo pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Dėl prašymo pripažinimo negaliojančiu

Apeliantas nurodo, kad 2005-12-01 ginčo pastato savininkai sudarė ir pasirašė prašymą dėl bendraturčių valdomų pastato dalių perskaičiavimo, kuris buvo pateiktas VšĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, nurodant, kad patikslinus kadastrinius duomenis ir įtraukus rūsio plotą – 117,48 kv. m, pasikeitė bendras pastato 4M1p plotas į 569,67 kv. m, bendraturčiai nebuvo pasidaliję pastate esančio rūsio ploto, todėl jie prašė perskaičiuoti bendraturčių valdomas pastato dalis. R. K., remdamasis pastato savininkų susitarimu dėl valdomų pastato dalių perskaičiavimo, pateikė prašymą Nekilnojamojo turto registrui, kurio pagrindu 2011-05-20 buvo pakeista R. K. valdoma dalis, įrašant, kad nuosavybės teise jam priklauso 201,09 kv. m. Kiti bendraturčiai prašymo įregistruoti susitarimą nepateikė, su juo nesutinka, kadangi jis sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų, o susitarime nustatytos (perskaičiuotos) bendraturčių valdomos dalys neatitinka tikrovės ir buvo nustatytos per klaidą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šis susitarimas negali būti naikinamas, kadangi nė vieno iš bendraturčių valdomų patalpų dalis nesumažėjo ir vadovaujantis LRCK 4.75 straipsniu, bendrosios dalinės nuosavybės objektas yra valdomas bendraturčių sutarimu, todėl tik bendraturčių sutarimu ir gali būti keičiamas. Apeliantas nurodo, kad minėtu sandoriu buvo suvaržytos bendraturčių daiktinės teisės, todėl sandoris turėjo būti sudaromas notarine forma. LR CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Nagrinėjamu atveju ginčo pastato bendraturčiai 2005-12-01 pateikė prašymą VĮ Registrų centrui, juo šalys susitarė, kad R. K. priklauso patalpos 0-1/10,99 kv. m, 0-2/15,78 kv. m, 0-3/8,75 kv. m, 0-4/12,35 kv. m, 0-5/9,7 kv. m, 0-6/5,97 kv. m, 0-7/4,31 kv. m, 0-8/1,52 kv. m, 0-9/33,86 kv. m, 0-10/14,25 kv. m, t. y. šios bylos ginčo objektas – rūsio patalpos. Šiuo prašymu R. K. naudai bendraturčiai suvaržė savo daiktines teises, jiems priklausančias pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, į jiems priklausančią rūsio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad tokiu prašymu-susitarimu buvo suvaržytos bendraturčių teisės į nekilnojamąjį daiktą – rūsį, toks sandoris turėjo būti patvirtintas notaro. Šiuo atveju nustatyta, kad minėtas 2005-12-01 sandoris nėra patvirtintas notariškai, todėl pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Taip pat pažymėtina, kad bendraturčiai sudarė notarinės formos pirkimo–pardavimo sutartis ir įsigijo valgyklos plotą su dviem pastatais ir rūsio dalimi, proporcingai atitinkančia įsigytą pagrindinio nekilnojamojo turto dalį, todėl šis prašymas-susitarimas, keičiantis bendraturčiams priklausantį nekilnojamojo turto dydį, turėjo būti keičiamas ta pačia tvarka, kuria buvo sudaryta pagrindinė sutartis, t. y. notarine forma (LR CK 6.192 str. 4 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą išvadą dėl ginčo dėl 2005-12-01 susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo

Dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog bendraturčiai bendro sutarimo dėl rūsio patalpų naudojimosi nepasiekė, kadangi vien faktinės aplinkybės, kad bendraturtė – ieškovė pateikė ieškinį į teismą dėl atsakovo iškeldinimo iš rūsio patalpų, rodo, kad bendraturčiai neturi galimybės bendru sutarimu nustatyti naudojimosi rūsiu tvarkos. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turėjo pateikti VĮ Registrų centro atliktą patalpų padalijimo projektą, kuris būtų pasirašytas visų bendraturčių, tačiau apeliantas pažymi, kad jo prašymas yra pareikštas dėl bendraturčių daline nuosavybe valdomo turto naudojimo tvarkos nustatymo, o ne jo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarka ir būdai. Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, t. y. idealiosios dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Dalys bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nenusako, kokia daikto dalis kam priklauso, ir apibūdinamos tik matematine išraiška, pavyzdžiui, 1/2, 1/4, 3/8. Taip pat CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas, vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą, gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka. Tokios naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas realiųjų dalių nustatymu. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nekilnojamuoju turtu, esančiu bendrojoje dalinėje nuosavybėje, matyti, kad nėra nustatytos ir įregistruotos viešajame registre idealiosios dalys. Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas yra vienas svarbiausių bendrosios nuosavybės santykių teisinio reguliavimo klausimų, nes idealiosios dalies dydis apibrėžia nuosavybės teisės subjekto teisių į bendrą daiktą ir pareigų, susijusių su bendru daiktu, apimtį (CK 4.76 straipsnis). Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Dalių bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nustatymas svarbus ir tada, kai norima disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turima dalimi (CK 4.78 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra kilęs ginčas dėl bendrojoje dalinėje nuosavybe esančio turto, siekiant nustatyti realiąsias turto dalis, idealiosios turto dalys turi būti nustatytos įstatymo nustatyta tvarka, įregistruotos viešajame registre. Norint nustatyti naudojimo turtu, esančio bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tvarką, minėto turto dalys turi būti tiksliai nustatytos bendraturčių sutikimu, o šioje byloje nėra nustatyta kiekvienam bendrataučiui tenkanti rūsio dalis – idealioji dalis, todėl ir naudojimosi rūsiu tvarkos nustatymas nėra įmanomas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turėjo būti padarytas pastato patalpų padalijimo projektas ir suderintas su visomis institucijomis ir įregistruotas viešajame registre.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas iš dalies patenkinant atsakovo priešieškinį iš dalies, yra pagrindas perskaičiuoti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Atsakovas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su žyminio mokesčio sumokėjimu – 143 Lt; antstolio faktinių aplinkybių konstatavimu – 300 Lt; už atsiliepimo į ieškinį paregimą – 1 300 LT (1000 + 300); priešieškinio paregimą – 1 500 Lt; atstovavimą teismo posėdyje – 200 Lt. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2004-05-02 redakcija) už ieškinio surašymą yra numatytas koeficientas 3, todėl maksimali priteistina suma už ieškinio parengimą gali būti 900 Eur, todėl galima maksimali priteistina atsakovui suma už ieškinio parengimą yra 434,43 Eur. Už kiekvieną atstovavimo valandą teisme yra taikomas 0,15 koeficientas, atsižvelgiant į tai, kad 2014-04-10 teismo posėdis truko 3 val., o 2015-03-31 teismo posėdis truko 3 val. 20 min., atsakovui yra pagrindas priteisti 270 Eur (0,15 x 6 x 300Eur). Iš viso yra pagrindas atsakovui priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 745,84 Eur (41,41 + 434,43 + 270), tačiau atsižvelgus į tai, kad atsakovo priešieškinį apeliacinės instancijos teismas tenkino iš dalies, t. y. 50 proc., atsakovui iš viso priteistina 372,92 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas apteikė duomenis, kad sumokėjo 31,23 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies, t. y. 50 procentų, atsakovui yra priteistina 15,62 Eur žyminio mokesčio iš ieškovės. Kitų duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą iš dalies – atsakovo priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių J. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) A. K. (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) (a.k. (duomenys neskelbtini) R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) pateiktą prašymą VĮ Registrų centrui negaliojančiu.

Kitą sprendimo dalį dėl ieškovės ieškinio palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. R. 372,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovės I. M. K..

Priteisti atsakovui A. R. 15,62 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės I. M. K..

Kolegijos pirmininkė Alona RomanovienėKolegijos teisėjos Raimonda AndrulienėAušra Maškevičienė