Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja M. Valiulytė (Proceso Nr. 2-06-3-06629-2015-2) Procesinio sprendimo kategorijos

122.4;

NUTARTIS

2015 m. spalio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos J. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolė 2015-05-26 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos 2015-05-19 skundą ir jį su vykdomąja byla persiuntė teismui.

Pareiškėja su priimtos nutarties dalimi, kuria buvo atmesti jos reikalavimai nesutiko, prašė ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jos skundą dėl antstolių veiksmų tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Tarybos Reglamento dėl bankroto bylų 5 straipsnį. Pasak pareiškėjos, šio reglamento straipsnio nuostatos taikomos tik nuo bankroto bylos iškėlimo stadijos iki bankroto pabaigos. Baigus bankroto procedūrą bankroto byla Lietuvos Respublikoje sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir valstybėje, kurioje buvo iškelta bankroto byla. Dėl to pareiškėjos vertinimu joks kreditorius neturi teisės naudotis priemonėmis nukreiptomis į skolininko turtą. Pareiškėja nurodo, kad jos bankroto byla Didžiojoje Britanijoje yra baigta, todėl hipotekos kreditorius prarado daiktinę teisę – nukreipti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Pareiškėjos vertinimu, šią jos poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-14 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013. Šioje nutartyje, pareiškėjos teigimu, nurodyta, kad vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Antstolės atskirasis skundas tenkintinas, pareiškėjos atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Tarybos reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 5 straipsnio taikymo.

Pagal Reglamento 4 straipsnio nuostatas iškeltai bankroto bylai taikoma valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, jei jo nuostatose nenustatyta kitos taikytinos teisės. Būtent tokios 4 straipsnyje nustatytos taisyklės išimtys yra nustatytos 5–15 straipsniuose, siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse. Nustatant daiktinėms teisėms taikytiną teisę pagal Reglamento nuostatas, reikia remtis 5 straipsnio ir 11 bei 25 konstatuojamųjų dalių nuostatomis. Reglamento Nr. 1346/2000 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti taikomi pagal les sytus ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Dėl to daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą; 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 1 dalis suprantama kaip nuostata, pagal kurią nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę (ESTT 2012 m. liepos 5 d. sprendimo, priimto byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt, bylos Nr. C-527/10, Rink. p I-0000, 42 punktas). Tokį reglamento 5 straipsnio aiškinimą pateikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-02-22 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2013. Kaip matyti iš bylos duomenų, išieškojimą antstolis vykdo iš įkeisto turto. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, jog kreditorius turi daiktinę teisę – hipoteką į pareiškėjai priklausantį turtą, todėl bankroto bylos iškėlimas jai Didžiojoje Britanijoje įtakos kreditoriaus teisėms neturi. Dėl to išieškant iš hipoteka įkeisto turto turi būti taikoma Lietuvos respublikos teisė. Negalima sutikti su pareiškėjos argumentu, jog Reglamento 5 straipsnis taikomas tik, kai iškeliama bankroto byla, tačiau baigus bankroto procedūras, šis reglamento straipsnis netaikomas. Pažymėtina, kad reglamento 5 straipsnis apibrėžia bankroto bylos iškėlimo faktą, o ne stadiją, priešingu atveju nebūtų užtikrintas reglamento taikymo vientisumas ir iškreipti reglamento tikslai. Nacionalinės, o ne bankroto bylos iškėlimo šalies teisės taikymas nėra susietas su bankroto proceso stadijomis. Nacionalinės teisės taikymą nulemia aplinkybė, jog bankrutuojantis asmuo turi turo kitoje valstybėje narėje ir šis turto turėjimas susiejamas su momentu – bankroto bylos iškėlimu. Aplinkybė, jog turtas nebuvo realizuojamas iš karto, kai tik skolininkui buvo iškelta bankroto byla, neturi teisinės reikšmės. Esminę reikšmę turi taikytina teisė, kuri nustatoma pagal skolininko turto buvimo vietą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai priklausančio turto buvimo vieta yra Lietuvoje, tai išieškojimas iš šio turto vyksta taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso normas, reglamentuojančias išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. dėl to nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog antstolė turėjo perduoti vykdomąją raštą šalies, kurioje iškelta bankroto byla, teismui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-14 nutartimi priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2013, tačiau šios nutarties ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Minėtoje byloje nėra duomenų, jog ginčas būtų susijęs su hipotekos teisiniais santykiais. Pažymėtina, jog būtent kreditoriaus daiktinių teisių turėjimas šioje byloje nulemia taikytina teisę, kas iš esmės nulemia ir kitokią procedūrų taikymą. Vykdomasis raštas bankroto bylą iškėlusiam teismui perduodamas tik tais atvejais, kai vykdomas išieškojimas nėra susijęs su kreditoriaus turimomis daiktinėmis teisėmis. Tokia situacija nulemia bankroto bylą iškėlusios šalies teisės taikymą ir abipusio pripažinimo principo taikymą pagal reglamentą.

Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perdavė antstolei spręsti klausimą dėl vykdomojo dokumento perdavimo skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui. Dėl to ši nutarties dalis naikintina ir šioje dalyje klausimas išspręstinas iš esmės – pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas (CPK 337 straipsnio 1dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas perdavė antstolei spręsti klausimą dėl vykdomojo dokumento perdavimo skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui, panaikinti ir šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės - pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.