Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. (L. I. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo L. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir L. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiolikai (14) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. I. priteista: 3424, 62 Lt (trys tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt keturi litai ir šešiasdešimt du centai) turtinės žalos atlyginimui ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios O. A. naudai; 4225, 52 Lt (keturi tūkstančiai du šimtai dvidešimt penki litai ir penkiasdešimt du centai) turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. I. nuteistas už tai, kad sunkiai sutrikdė A. L. sveikatą, o būtent: jis, 2010 m. birželio 21 d., apie 2 val. nakties, tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Baltarusių g. 4A, Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r., šalia firmos „Girsta construction“ esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, konflikto metu, tyčia dūrė peiliu A. L. ne mažiau trijų kartų į pilvo sritį, padarydamas pjautines pilvo žaizdas su daugybiniais durtiniais – pjautiniais plonosios žarnos sužalojimais, kairio inksto arterijos ir venos šakų sužalojimą, kairės plaštakos pjautinę žaizdą su antro piršto sausgyslių ir venų nupjovimu -sužalojimus, visumoje vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip tyčia sunkiai sutrikdė A. L. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat L. I. nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje nužudė D. A. , gim. 1976-04-24, o būtent: 2010 m. birželio 21 d., apie 2 val. nakties, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Baltarusių g. 4A, Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r., šalia firmos ,,Girsta construction“, konflikto metu, tyčia dūrė peiliu vieną kartą D. A. į kairiąją pašonę, padarydamas durtinę pjautinę žaizdą pilvo kairėje, atsiveriančią į sužalojimo kanalą, aklai pasibaigusį kairiame inkste - sužalojimą, vertinamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi į ūmų išorinį ir vidinį nukraujavimą ir D. A. vietoje mirė, taip tyčia nužudė D. A. , padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, L. I. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad būtent apeliantas peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį D. A. . Pasak L. I. , nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų, apklaustų ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje, neparodė matęs, kad peiliu žuvusįjį D. A. sužalojo apeliantas. Šios aplinkybės nepatvirtina ir byloje atlikti Serologijos ir DNR tyrimai. Kaip matyti iš byloje esančios Serologijos ir DNR tyrimo išvados, ant apelianto kelnių bei įvykio vietoje rasto peilio geležtės buvo identifikuoti trijų skirtingų asmenų DNR profiliai. Išanalizavus byloje esančius duomenis, apelianto teigimu, šie trys asmenys, kurių DNR profiliai buvo rasti, yra A. L. , A. V. ir A. A. . Nuteistojo L. I. kaltės tyčia nužudžius D. A. nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad netoliese žuvusiojo lavono buvo rastas apeliantui priklausantis mobiliojo ryšio telefonas.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo L. I. apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

BK 28 straipsnyje numatytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties buvimas gali būti konstatuotas tais atvejais, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią nusikalstamą veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimo, jei padarant veiką neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus būtinosios ginties sąlygomis. Taigi, sprendžiant klausimą, ar nuteistasis L. I. , sunkiai sužalodamas A. L. , veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengė būtinosios ginties ribų, būtina išsiaiškinti, ar įvykio metu tarp jų buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar nukentėjusysis pradėjo tiesiogiai gresiantį pavojingą, akivaizdų ir realų kėsinimąsi į nuteistąjį. Visos šios veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės nustatytinos iš betarpiškai įvykį stebėjusių liudytojų – S. Ž. , A. Z. , N. K. , T. K. , G. V. , A. V. , A. A. , nukentėjusiojo A. L. byloje duotų parodymų turinio ir kitų objektyvių bylos duomenų.

Liudytojai A. V. ir A. A. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad 2010 m. birželio 21 d. naktį kartu su A. L. , S. Ž. , A. Z. , N. K. , T. K. , A. J. , G. J. , G. V. bei D. A. linksminosi automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Nemėžio kaime, Vilniaus rajone. Tarp A. Z. ir jo draugės S. Ž. kilo konfliktas, jie susistumdė. Liudytojas A. A. konfliktuojančius A. Z. ir S. Ž. išskyrė bei nuramino. Po kurio laiko A. Z. kažkam paskambino mobiliojo ryšio telefonu. Maždaug po dešimties minučių į automobilių stovėjimo aikštelę atėjo Nemėžio kaimo gyventojas L. I. , pravarde „Barada‘. Šis kartu išgėrė, pabendravo ir netrukus kažkur dingo. Po kurio laiko A. A. pamatė bėgantį nukentėjusįjį A. L. , kuris šaukė, „štyrit“ (pjauna), ir už jo einantį nuteistąjį L. I. . A. L. bandant atimti peilį iš L. I. , šis dar du kartus dūrė nukentėjusiajam į pilvą. Po šių suduotų smūgių A. L. nugriuvo. Tuomet abu liudytojai, panaudoję įvykio vietoje buvusias kėdes, bandė išmušti peilį L. I. iš rankų ir, gindamiesi, sudavė nuteistajam smūgius kėdėmis, o A. A. į įvairias kūno vietas sudavė ir akmeniu. Tuo metu L. I. rankoje laikytu peiliu sužalojo A. V. ir A. A. . Netrukus nuteistasis iš automobilių stovėjimo aikštelės pasišalino (t. 1 b.l. 111-112, t. 1 b.l. 118-120, t. 3 b.l. 72-73, 73-74). Liudytojas T. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. birželio 21 d. naktį su draugais leido laiką automobilių stovėjimo aikštelėje, kur vartojo alkoholinius gėrimus, bendravo ir šoko. Netrukus prie kompanijos prisijungė L. I. ir paprašė alkoholinių gėrimų. Kažkas davė jam alaus bei degtinės. Netrukus liudytojas išgirdo A. L. šaukiant „štyrit“ (pjauna) ir pamatė, kaip L. I. nukentėjusiajam iš pilvo ištraukė peilį. Vienas iš kartu buvusių vyriškių paklausė „Barada, ką darai“, o pastarasis šaukė, kad visus papjaus. Liudytojas patvirtino, kad prieš A. L. sužalojimą automobilių stovėjimo aikštelėje jokių konfliktų nebuvo, visi buvo draugiškai nusiteikę. Liudytojas taip pat parodė, kad nei vienas iš kompanijoje buvusių asmenų iki L. I. atėjimo peilio neturėjo, peiliu niekam negrasino, visi kompanijos dalyviai buvo nusiteikę draugiškai (t. 3 b.l. 58-60). Liudytojos S. Ž. ir N. K. savo parodymuose nuosekliai tvirtino, kad paties įvykio, kuomet buvo sužalotas A. L. , nematė, kadangi tuo metu sėdėjo S. Ž. automobilyje ir klausėsi muzikos. Sėdėdamos automobilyje liudytojos išgirdo triukšmą ir netrukus pamatė bėgantį L. I. . Iš kur jis atsirado įvykio vietoje, liudytojos teigė nežinančios, kadangi prieš joms atsisėdant į automobilį, nuteistojo automobilių stovėjimo aikštelėje nebuvo. Išlipusios iš automobilio S. Ž. ir N. K. pamatė suklupusį A. L. , o šalia jo buvę vyriškiai sakė, kad jį peiliu sužalojo L. I. . Tuo tarpu nuteistasis, rankoje laikydamas peilį, stovėjo prie automobilio bagažinės ir šaukė, kad visus papjaus. Abi liudytojos teisiamajame posėdyje patvirtino, kad nei vienas iš kartu su jomis buvusių asmenų, išskyrus L. I. , įvykio metu peilio neturėjo (t. 3 b.l. 54-55, 57-58). Liudytoja G. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jai besėdint D. A. automobilyje, pribėgo A. V. ir šaukdamas liepė važiuoti iš įvykio vietos. Netrukus prie automobilio lango priėjo L. I. , kuris, rankoje laikydamas kruviną peilį, šypsojosi. Išlipusi iš automobilio pamatė peiliu sužalotus A. L. , A. V. ir A. A. (t. 3 b.l. 68-70). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. L. paaiškino, kad 2010 m. birželio 21 d. naktį leido laiką Nemėžio kaime esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Apie 1 valandą nakties į automobilių stovėjimo aikštelę atėjo vietinis gyventojas L. I. , kurį visi vadina pravarde „Barada“. Šis kartu su visais išgėrė degtinės, alaus. Nukentėjusiajam stovint prie raudonos spalvos automobilio, link jo pradėjo artintis L. I. , kuris nieko nesakęs dūrė jam peiliu į pilvą. Po šio smūgio A. L. pradėjo bėgti ir rėkdamas bandė įspėti kitus kartu esančius asmenis, kad L. I. turi peilį ir gali juo sužaloti. Toliau sekusių įvykių dėl patirto šoko nukentėjusysis teigė neatsimenantis, tik pamena, kad kažkieno buvo įsodintas į automobilį ir nugabentas į ligoninę (t. 1 b.l. 78-80). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų būtinų priemonių, siekdamas teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusįjį A. L. – siuntė teismo šaukimą (t. 2 b.l. 160), tačiau Vilniaus apygardos teisme 2011 m. vasario 11 d. buvo gautas nukentėjusiojo A. L. raštas, kuriame jis nurodė, kad šiuo metu dirba ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, todėl neturi objektyvios galimybės atvykti ir duoti parodymus teisiamajame posėdyje. Minėtame rašte nukentėjusysis prašė bylą nagrinėjančio teismo vadovautis jo ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (t. 3 b.l. 27, 28). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka pagarsino nukentėjusiojo A. L. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir jais, be kitų byloje surinktų duomenų, rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Taigi, pirmiau aptartais liudytojų S. Ž. , N. K. , T. K. , G. V. , A. V. , A. A. , nukentėjusiojo A. L. parodymais byloje patikimai nustatyta, kad: 2010 m. birželio 21 d. naktį nukentėjusieji A. L. , D. A. , liudytojai S. Ž. , N. K. , T. K. , G. V. , A. V. , A. A. , A. Z. , A. J. , G. J. linksminosi automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Nemėžio kaime, šalia įmonės “G. C. ” administracinių patalpų; apie 1-2 val. nakties prie minėtos kompanijos prisijungė agresyviai nusiteikęs L. I. , kuris netrukus, be jokios dingsties, su savimi atsineštu peiliu dūrė nukentėjusiajam A. L. į pilvą bei tuo pačiu peiliu sužalojo nuo jo neteisėtų veiksmų besiginančius A. V. ir A. A. . Nei vienas iš pirmiau minėtų liudytojų savo parodymuose nepatvirtino apeliaciniame skunde minimų aplinkybių, kad dar prieš A. L. sužalojimą automobilių stovėjimo aikštelėje buvę vyriškiai konfliktavo su A. Z. , kurį neva gindamas apeliantas ir sudavė smūgius peiliu nukentėjusiajam į pilvą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios aplinkybės savo parodymuose nenurodė ir liudytojas A. Z. . Jis viso proceso metu nuosekliau tvirtino, kad tarp jo ir kitų aikštelėje buvusių asmenų jokių konfliktų kilę nebuvo. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius, kad įvykio metu tarpusavyje galėjo konfliktuoti kiti ten buvo asmenys, dėl ko nuteistasis L. I. galėjo pasijausti nesaugus ir susiklosčiusią situaciją suvokti kaip pavojingą jo sveikatai ar net gyvybei. Priešingai, pirmiau minėti liudytojai savo parodymuose tvirtino, kad iki A. L. sužalojimo visi automobilių stovėjimo aikštelėje laiką leidę asmenys buvo nusiteikę linksmai ir draugiškai. Ir tik po A. L. sužalojimo įvykio vietoje kilo sumaištis, vyriškiai besigindami nuo neteisėtų, itin agresyvių apelianto veiksmų, puolė jį kėdėmis bei akmeniu. Be to, būtinosios ginties situacijos buvimą paneigia ir ta aplinkybė, kad visi įvykio vietoje buvę liudytojai patvirtino, jog nei vienas jų įvykio metu peilio neturėjo. Vadinasi, peilį, kuriuo buvo sunkiai sužalotas A. L. ir nužudytas D. A. , į įvykio vietą atsinešti galėjo tik vėliau prie kompanijos prisijungęs nuteistasis L. I. . Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad jau ateidamas į automobilių stovėjimo aikštelę apeliantas buvo agresyviai nusiteikęs ir pasiruošęs panaudoti peilį. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas bylos duomenimis patikimai nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog nuteistasis L. I. , suduodamas ne mažiau kaip tris smūgius peiliu nukentėjusiajam A. L. į pilvą, veikė būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

L. I. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad 2010 m. birželio 21 d., apie 2 val. nakties, tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam D. A. į pilvą, padarydamas durtinę pjautinę žaizdą pilvo kairėje pusėje, atsiveriančią į sužalojimo kanalą, aklai pasibaigusį kairiame inkste – sužalojimą, kuris komplikavosi į ūmų išorinį ir vidinį nukraujavimą, dėl ko nukentėjusysis D. A. netrukus įvykio vietoje mirė. Nuteistasis L. I. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio D. A. nužudymo, nurodo, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad būtent jis sudavė smūgį peiliu, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Šie nuteistojo teiginiai neatitinka bylos duomenimis patikimai nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Nors byloje ir nėra tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų, tačiau baudžiamosios bylos duomenys, gauti apklausus liudytojus S. Ž. , A. Z. , N. K. , T. K. , G. V. , A. V. , A. A. , nukentėjusįjį A. L. , atlikus žuvusiojo D. A. lavono tyrimą, apžiūrint įvykio vietą, sudaro netiesioginių įrodymų grandinę, leidžiančią daryti neabejotiną išvadą, kad D. A. nužudė apeliantas. Kaip matyti iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados, D. A. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio pilvo kairės pusės sužalojimo, pasireiškusio durtine – pjautine žaizda pilvo kairėje, atsiveriančia į sužalojimo kanalą, aklai pasibaigiantį kairiame inkste. Tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu kraujavimu. Sužalojimas padarytas plokščiu, vienašmenių savybių duriančiai – pjaunančiu įrankiu. Teismo medicinos specialistas taip pat konstatavo, jog įvertinus įvykio vietos apžiūros metu nustatytų lavoninių reiškinių būklę, darytina išvada, kad nukentėjusysis D. A. mirė prieš 2 – 4 val. iki lavono apžiūros, atliktos 2010 m. birželio 21 d., 05. 45 val. (t. 1 b.l. 56-61). Vadinasi, D. A. mirtį sukėlęs sužalojimas buvo padarytas panaudojant analogišką įrankį, kaip ir sužalojimas, padarytas A. L. , ir beveik tuo pačiu metu, kuomet buvo sunkiai sutrikdyta ir nukentėjusiojo A. L. sveikata. Pirmiau šioje nutartyje aptartais liudytojų S. Ž. , N. K. , T. K. , G. V. , A. V. , A. A. , A. Z. nukentėjusiojo A. L. parodymais byloje patikimai nustatyta, kad žuvusysis D. A. 2010 m. birželio 21 d. naktį kartu su kitais asmenimis buvo automobilių stovėjimo aikštelėje. Liudytojai A. V. , N. K. , T. K. , G. V. savo parodymuose patvirtino, kad tuo metu, kai į automobilių stovėjimo aikštelę atėjo nuteistasis L. I. , matė netoliese nuteistojo stovintį D. A. . Tačiau prasidėjus sumaiščiai po A. L. sužalojimo, žuvusysis kažkur dingo ir daugiau nei vienas įvykio metu buvęs liudytojas jo nematė. Po to, kai nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino, liudytojai kvietė D. A. , kadangi aikštelėje liko stovėti neužrakintas jo automobilis “Volkswagen Golf”, tačiau žuvusysis neatsiliepė. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų matyti, kad nukentėjusiojo D. A. lavonas su durtine – pjautine žaizda pilve buvo rastas automobilių stovėjimo aikštelėje, netoliese palikto raudonos spalvos automobilio “Volkswagen Golf” (t. 1 b.l. 8-3). Taigi, šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusysis D. A. mirtinai sužalotas buvo 2010 m. birželio 21 d., apie 2 val. nakties, prie automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Nemėžio kaime, Vilniaus rajone. Bylos duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad įvykio metu peilį turėjo ir be jokios dingsties juo žalojo įvykio vietoje buvusius asmenis – A. L. , A. V. ir A. A. , būtent nuteistasis L. I. . Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu automobilių stovėjimo aikštelėje būtų buvę kokie nors pašaliniai asmenys, galėję sužaloti D. A. . Be pirmiau aptartų duomenų L. I. kaltę tyčia nužudžius D. A. patvirtina ir tai, kad pagal įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis, maždaug už keturių metrų nuo žuvusiojo lavono rastas mobiliojo ryšio telefonas “Samsung” (t. 1 b.l. 3-8), kurį procesinio veiksmo – daiktų ir objektų parodymo atpažinti metu, L. I. atpažino kaip jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, kurį jis su savimi turėjo įvykio metu (t. 1 b.l. 172-175). Siekdamas sumenkinti šios aplinkybės įrodomąją vertę, apeliantas proceso metu kėlė įvairias versijas. Antai, ikiteisminiame tyrime nuteistasis visose apklausose vienodai ir kategoriškai teigė, jog įvykio metu iš tiesų turėjo telefoną, tačiau tvirtino, kad kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis jį prarado nežinąs. Apklaustas teisiamajame posėdyje L. I. teigė, kad telefono aparatą prie nužudytojo lavono numetė tuomet, kaip po sulaikymo kartu su policijos pareigūnais atvyko į įvykio vietą. Toks nuteistojo aiškinimas yra naivus ir prieštarauja elementariai logikai. Vien tik mobiliojo ryšio telefono turėjimas nepatvirtina nuteistojo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme, todėl nebuvo jokios būtinybės savo asmeninį telefoną išmesti, tuo labiau prie nužudytojo D. A. lavono. Nuteistasis apeliaciniame skunde iš dalies pagrįstai nurodo, kad vien tik jam priklausančio mobiliojo ryšio telefono radimas šalia žuvusiojo lavono neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl L. I. kaltės nužudžius D. A. , tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė, vertinant ją visumoje su kitomis teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, yra svarbus ir patikimas apelianto kaltės tyčia nužudžius D. A. įrodymas.

Taigi, įvertinus visus šiuos pirmiau aptartus duomenis, akivaizdu, jog jie sudaro vientisą įrodymų grandinę, patvirtinančią, kad ne kas nors kitas, o būtent L. I. 2010 m. birželio 21 d., apie 2 val., veikdamas tyčia, sudavė smūgį peiliu D. A. į pilvą dėl ko šis, išsivysčius ūmiam vidiniam ir išoriniam kraujavimui, netrukus įvykio vietoje mirė. L. I. veika – smūgio peiliu sudavimas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – pilvą, buvo būtinoji padarinių – nukentėjusiojo D. A. mirties – kilimo sąlyga, todėl nuteistojo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Bausmė L. I. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė, nustatyta L. I. , nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. I. apeliacinį skundą atmesti.