Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisė pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto S. Š. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimo, kuriuo S. Š. pripažintas padaręs: Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta 100 Lt bauda; ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Paskirtos administracinės nuobaudos subendrintos ir S. Š. paskirta 3000 Lt bauda, jos sumokėjimą išdėstant per 12 lygaus dydžio įmokų po 250 Lt, mokant kas mėnesį, sumokant per dešimt mėnesių, su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. nubaustas už tai, kad 2013 m. liepos 26 d. apie 11.46 val. Naujojoje Akmenėje, (duomenys neskelbtini) automobilių stovėjimo aikštelėje, vairuodamas nuosavą transporto priemonę „Ford Escape Maverick“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, neįsitikino, kad tai daryti saugu, atsitrenkė į stovintį I. P. automobilį „Renault Megane Scenic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o po to pasišalino iš eismo įvykio vietos nepranešęs policijai, taip pažeisdamas Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr.1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 234 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu S. Š. neneigia savo kaltės dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo, neginčija teismo nustatytų faktinių pažeidimų aplinkybių ir veikos kvalifikacijos atitinkamai pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Kitaip tariant, apeliantas pripažįsta, kad jis sukėlė eismo įvykį ir neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl asmens kaltės padarius minėtus pažeidimus. Savo skundu S. Š. prašo tik neatimti jam teisės vairuoti transporto priemones. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Iš administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kad S. Š., atsižvelgiant į visumą nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, tarp jų į nustatytas dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamus pažeidimus, nuoširdžiai gailisi dėl to, ir yra 71 metų amžiaus, apylinkės teismas paskyrė atitinkamai švelniausias ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytas nuobaudas, tarp jų ir papildomą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą minimaliam terminui.

Su specialios teisės atėmimu aiškiai nesutinka pažeidėjas. Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad apeliuojama į būtinojo reikalingumo institutą (ATPK 17 str.), kurį nustačius asmuo administracinėn atsakomybėn netraukiamas, o teisės pažeidimo padarymas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas gali būti pripažintas pažeidėjo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.). Teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra minimo instituto požymių.

ATPK 17 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.

Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Pirmoji, antroji ir trečioji būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos yra realus, akivaizdus gręsiantis pavojus. Teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde S. Š. teigė, kad jo sugyventinei R. G. prasidėjo dideli skausmai dėl patirtos traumos todėl jis skubiai ją turėjo nuvežti į Mažeikių ligoninę, kur pastaroji buvo gydoma nuo 2013-07-26 iki 2013-09-04 dėl skeveldrinio sąnario lūžimo. Byloje esantys ir kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys patvirtina tik tai, kad R. G. 2013 m. liepos 26 d. patyrė traumą buityje (45; 50 b. l.). Eismo įvykis, dėl kurio sukėlimo pripažintas kaltu apeliantas, įvyko Naujojoje Akmenėje, prie (duomenys neskelbtini), tačiau į šią gydymo įstaigą R. G. 2013 m. liepos 26 d. nesikreipė (26 b. l.). Iš to darytina išvada, kad R. G. sveikatai ir gyvybei realus pavojus negrėsė. Ir pats apeliantas teismo posėdyje minėjo kitokias R. G. sveikatos problemas – ,,Jai visą laiką blogai su nervais...“ (22 b. l.). Maža to, K. B., į kurios vairuojamą automobilį savo automobiliu atsitrenkė S. Š., paaiškinime nurodė mačiusi, kaip atbuline eiga važiuojantis automobilis atsitrenkė į jos automobilį, vairuotojas (apeliantas) nuvažiavo toliau ir sustojo gatvėje, išlipo iš savo automobilio, priėjo prie jos automobilio, pavalė dureles, apėjo kelis kartus aplink automobilį ir nuėjo link poliklinikos. Išėjęs iš poliklinikos vairuotojas (S. Š.) sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo (4; 5 b. l.). Šios aplinkybės rodo, kad S. Š. iš esmės niekur neskubėjo. Tai, kas paminėta, paneigia apelianto versiją, kad iš eismo įvykio vietos jis pasišalino, nes skubiai reikėjo nuvežti sugyventinę į gydymo įstaigą.

Nenustačius pirmos, antros ir trečios būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų, kad R. G. gyvybei ar sveikatai buvo iškilęs realus, akivaizdus pavojus, nėra pagrindo aptarinėti kitų būtinojo reikalingumo sąlygų – galėjo ar negalėjo pavojus būti pašalintas kitomis priemonėmis, ar padaryta žala daugiau/mažiau reikšminga negu išvengtoji žala, nes tokių sąlygų nėra. Nenustačius nei vienos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos S. Š. veikoje, nėra teisinio pagrindo spręsti ir klausimą dėl apelianto veikimo pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.).

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti numato ATPK 30¹ str. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje arba administracinė nuobauda gali būti visai neskiriama. Tačiau pažymėtina, jog mažesnės nuobaudos nei sankcijoje numatyta minimali ar švelnesnės nuobaudos nei numatyta sankcijoje skyrimas arba administracinės nuobaudos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N756-403/2010, N444-633/2011).

Be kita ko, pirmosios instancijos teismas svarstė ATPK 30¹ str. nuostatų taikymo galimybę S. Š. atžvilgiu ir teisingai konstatavo, kad aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, šioje byloje nėra.

Teismas pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. S. Š. padaryti du administraciniai teisės pažeidimai, vienu kurių buvo padaryta žala kito asmens turtui, o kitu – buvo mėginama nuslėpti padarytą pirmąjį pažeidimą ir savo dalyvavimą jame, kitaip tariant – išvengti tiek turtinės tiek administracinės atsakomybės, apsunkinti įvykio tyrimą ir kaltininko nustatymą. Toks tyčinis elgesys yra laikytinas itin pavojingu, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas (pvz. skiriant tik baudą) akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Apeliaciniu skundu akcentuojama, kad netekus teisės vairuoti transporto priemones S. Š. nebegalės nuvežti savo sugyventinės pas gydytojus, tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, jog tokios aplinkybės atsirado tik dėl jo paties netinkamo elgesio – nenoro laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tuo labiau, kad S. Š. nebe pirmą kartą atimama teisė vairuoti transporto priemones (14 b. l.), tačiau akivaizdu, jog pozityvių išvadų jis dėl savo elgesio nedaro.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas daro išvadą, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui – S. Š., pirmosios instancijos teismo skirta nuobauda yra proporcinga padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdžiui, pavojingumo laipsniui, pažeidėjo asmenybei, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą, kaip skundu prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

palikti Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimą nepakeistą ir S. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.