Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-08 · Administracinė byla Nr. I-3648-320/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-08
Bylos Nr.
I-3648-320/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00035-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
K. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3648-320-2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00035-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 8 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Šalies argumentai

pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas, ir K. R.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. (b. l. 2-14).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl atlikdamas gamtinius reikalus pareiškėjas galėjo būti stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų pro stebėjimo akutę. Sanitariniame mazge tualetas buvo tupimas, kas sukeldavo daug nepatogumų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudojant signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, todėl kiekvieną kartą reikėdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK areštinėje turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimu, jis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas tvirtino, kad laikymo Panevėžio AVPK laikotarpiu nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl ko pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su K. R. skundu nesutiko (b. l. 18-25). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas ar su vienu – trimis asmenimis. Atsakovės atstovas teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto trūko labai nežymiai. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktai nenustato reikalavimo areštinės kamerose įrengti mygtuką areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-889 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtintos 93.3 punktas nustato, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad šių reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnus nei žodžiu, nei raštu nėra reiškęs. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi teisės aktų nustatyta pasivaikščiojimų trukme, pareiškėjui buvo išduodamas minkštasis inventorius ir patalynė. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Manė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. patirtą neturtinę žalą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas K. R. Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. (b. l. 34-53), toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl K. R. laikymo areštinėje“, „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 28-30).

Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas: nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2017 m. liepos 27 d. laikytas 17 kameroje (plotas 10, 05 kv. m) vienas, toliau iki 2017 m. liepos 29 d. - 14 kameroje (plotas 10,20 kv. m) vienas, toliau iki 2017 m. liepos 31 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; toliau iki 2017 m. rugpjūčio 3 d. - 13 kameroje (plotas 10,20 kv. m) su vienu asmeniu; 2017 rugpjūčio 21 d. laikytas 3 kameroje (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, vėliau iki 2017 m. rugpjūčio 24 d. -16 kameroje (plotas 14,38 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. - 15 kameroje (plotas 19,59 kv. m.) su vienu asmeniu, toliau iki 2017 m. gruodžio 21d. – 12 kameroje (plotas 12, 17 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 2 d. – 15 kameroje (plotas 19,59 kv. m.) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. sausio 5 d. – 1 kameroje (18,53 kv. m.), toliau iki 2018 m. sausio 8 d. - 3 kameroje (plotas 21,38 kv. m.) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. sausio 10 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. sausio 11 d. laikytas toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 23 d. – 2 kameroje (plotas 21,38 kv. m) su vienu asmeniu, toliau iki 2018 m. sausio 25 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 1 d. iki 2018 m. kovo 2 d. – 3 kameroje (plotas 21,38 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. kovo 5 d. laikytas toje pačioje kameroje su trimis asmenimis; 2018 m. balandžio 12 d. laikytas 10 kameroje (plotas 8,58 kv. m.) vienas, toliau iki 2018 m. balandžio 16 d. – 8 kameroje (plotas 18, 90) su vienu asmeniu; 2018 m. balandžio 23 d. – 4 kameroje (plotas 20,29 kv. m.) su dviem asmenimis, toliau iki 2018 m. balandžio 30 d. laikytas 2 kameroje (plotas 21,38 kv. m.) su trimis asmenimis, 2018 m. gegužės 21 d. – 8 kameroje (plotas 18,19 kv. m.) vienas, toliau iki 2018 m. gegužės 22 d. laikytas 4 kameroje (plotas 20,29 kv. m.) su vienu asmeniu, vėliau iki 2018 m. gegužės 24 d. laikytas toje pačioje kameroje su dviem asmenimis; nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. spalio 15 d. – 1 kameroje (plotas 18,53 kv. m.) su vienu asmeniu (b. l. 28-30).

Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 29-30), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 10, 12, 14, 15, 16, 17, viso 52 paras, iš jų – 2 paras – pažeidžiant 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2017 m. liepos 29-31 d. teko 4,45 kv. m ploto), bei 50 parų – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5,02 kv. m iki 17,60 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 2 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlė jokių reikalavimų, t. y. nebuvo išskirti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. Masiulis 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl K. R. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 32-33). 2019 m. vasario 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 27).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (viso 52 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė, pasinaudojant signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, leidžiančią kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas nustato, jog policijos areštinės vidaus posto pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų nei žodžiu, nei raštu nėra pareiškęs (b. l. 20).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad jis turėjo teisę į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą per dieną.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Analogiškos nuostatos nustatytos ir 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 7.10 ir 54 punktuose. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore. Teismas pažymi, kad, Asmens kortelės Nr. 50-01598-17 išrašo duomenimis, K. R. 2018 m. sausio 23-25, 2018 m. kovo 3, 5, 21, 22 dienomis, 2018 m. balandžio 26-27, 30 dienomis, 2018 m. spalio 13, 15 d. pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą ir nėjo į kiemą (b. l. 35-53). Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (už kamerų ribų).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas kaip nepagrįstus vertina ir atmeta pareiškėjo argumentus dėl teisės į pasivaikščiojimus pažeidimą.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad Panevėžio AVPK areštinėje jis nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42 ir 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Nurodytos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.

Atsakovės atstovas atsiliepimo teiginiui, jog pareiškėjui buvo išduodamas minkštasis inventorius ir patalynė, pagrįsti pateikė Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2019 m. vasario 28 d. tarnybinį pranešimą „Dėl K. R. skundo“ (b. l. 32-33). Šiame tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė, kad visiems areštinėje laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė) ir lovos skalbiniai (dvi paklodės, du užvalkalai ir du rankšluosčiai) išduodamas.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti policijos pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokio minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių negavo; duomenų, kad ginčo laikotarpiu dėl minkštojo inventoriaus ar lovos skalbinių neišdavimo ar jų trūkumo jis būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK vadovybę ar areštinės pareigūnus, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, jog pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamo aprūpinimo patalyne yra nepagrįsti ir atmetami.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą buvo pažeistos.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras; teisė į privatumą buvo pažeista 52 paras, tačiau pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 160 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti K. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 160 Eur (šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. spalio 15 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė