Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio (2014 m. spalio 1 d. nutartimi ištaisius rašymo apsirikimus), kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d. prie minėtu nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2013 m. rugsėjo 11 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis, pritaikius BK 65 str. 1 d. 1a punktą arešto bausmė pakeista į laisvės atėmimo bausmę, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. G. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikyme šioje byloje ikiteisminiame tyrime išbūtas laikas nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. kovo 8 d. – 2 paros ir visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal 2013 m. rugsėjo 11 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. A., nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

M. G. nuteistas už tai, kad kartu su D. A. 2013 m. kovo 6 d., apie 4 val., T. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdami neblaivūs, veikdami kartu bendrininkų grupėje, tyčia iš asmeninių paskatų, bendrai suduodami rankomis ne mažiau kaip 6 smūgius T. B. į veido ir galvos sritis, po to D. A. laikant T. B., o M. G. spardant koja į šoną ir suduodant buteliu per kojas ties keliais, padarė T. B. galvos sumušimą su nosies, veido minkštųjų audinių patinimu, poodine kraujosruva dešinio paakio srityje, nosies kaulų lūžimu, muštinėmis žaizdomis apatinės lūpos gleivinėje, lengvu galvos smegenų sukrėtimu, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, ištyrusi ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. G. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir teisingai nustatė, kad M. G. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau su tokiu apylinkės teismo sprendimu kategoriškai nesutinka apeliantas, prašydamas priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde, kaip ir teisiamajame posėdyje, nuteistasis M. G. deklaruoja savitą įvykio aplinkybių versiją teigdamas, kad jis buvo pas T. B., bet pastarajam nieko nedarė. Taip pat pažymi, kad pats T. B., duodamas parodymus, neprisiminė, kad jis (apeliantas) pastarąjį būtų mušęs. Iš tiesų, teismo posėdžio protokole (2 t., 187–193 b. l.) užfiksuota, kad teisiamojo posėdžio metu T. B. nurodė neprisimenantis, ar salėje sėdintis vyriškis buvo atėjęs, nes, nukentėjusiojo manymu, atėjęs asmuo buvo aukštesnis. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad T. B. nuo pat pradžių nuosekliai tvirtino, kad jį mušė ne vienas, o du asmenys. T. B. apklausos protokole (1 t., 12–14 b. l.) užfiksuota, kad T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog D. A. trenkė jam į dešinę veido pusę, o prie D. A. priėjęs kitas nepažįstamas vyras spyrė, jei teisingai pamena, į kairę žando pusę, paskui pradėjo daužyti rankos kumščiu per veidą. T. B. teigimu, jam nuvirtus ant lovos, jį gulintį laikė D. A., o nepažįstamasis spyrė į dešinį šoną. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti T. B. 2013 m. kovo 20 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jų nukentėjusysis neneigė. T. B. taip pat parodė, kad mušamas nesipriešino – bijojo, nes užpuolikai buvo dviese. Teisiamojo posėdžio protokole (2 t., 187–193 b. l.) taip pat užfiksuota, kad D. A. posėdžio metu paaiškino, jog jis pas T. B. buvo kartu su M. G., taip pat pripažino, kad sumušė T. B. ir nurodė, kad neprisimena, ką padarė M. G.. Pažymima, kad posėdžio metu tiek M. G., tiek ir D. A. teigė, kad muštynės vyko virtuvėje prie krosnies. M. G. paaiškino, kad tuo metu, kai prasidėjo muštynės, jis sėdėjo prie stalo virtuvėje, tuo pripažindamas, kad buvo būtent toje vietoje, kur ir vyko muštynės. Taigi, nors T. B. teisiamojo posėdžio metu teigė neprisimenantis, ar būtent salėje sėdintis vyriškis buvo atėjęs, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jį mušė du asmenys, M. G. pripažįstant, kad jis buvo pas T. B., ir D. A. neneigiant, kad M. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam, daroma išvada, kad antrasis asmuo, mušęs T. B., buvo M. G..

Kolegijos nuomone, nukentėjusysis T. B. galėjo teigti neprisimenantis, ar būtent salėje sėdintis vyras jį mušė, bijodamas, kad su juo bus susidorota, nes, kaip jau minėta, teisiamojo posėdžio protokole (2 t., 187–193 b. l.) užfiksuota, kad T. B. parodė, jog mušamas nesipriešino, kadangi bijojo. Nukentėjusysis T. B. taip pat nurodė, jog po įvykio M. G. su mama buvo atvažiavęs pas jį atsiprašyti ir atiduoti šaukimą į teismą. Šią aplinkybę pripažįsta ir M. G.. Apklausiamas teisiamajame posėdyje (2 t., 187–193 b. l.) nuteistasis M. G. teigė nuvykęs pas T. B. atsiprašyti, nes „gal ką blogo padarė“. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sukeltas didelis išgąstis, galima daryti išvadą, kad M. G. apsilankymas pas nukentėjusįjį galėjo sukelti T. B. baimę, dėl kurios jis teisiamojo posėdžio metu bijojo patvirtinti, jog jį mušęs antras asmuo buvo būtent M. G..

Skunde M. G. taip pat pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu jis pakeitė savo parodymus, nurodo, kad serga sunkia nepagydoma liga ir ne viską gali prisiminti. Teisiamojo posėdžio protokole (2 t., 187–193 b. l.) užfiksuota, kad M. G. posėdžio metu neigė mušęs T. B., teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką todėl, kad tyrėja jam sakė, jog „bus geriau, jei prisipažinsi“. Posėdžio metu (3 t., 10–12 b. l.) apklausta tyrėja L. R. parodė, kad tiek M. G., tiek D. A. buvo sulaikyti dviem paroms. Pirmasis buvo apklaustas D. A., kuris nurodė, kad nusikalstamą veiką įvykdė vienas pats. Po jo buvo apklaustas antras įtariamasis – M. G., ir jis neneigė nei D. A., nei savo kaltės. Tyrėjos aiškinimu, po apklausos M. G. paklausus, ar sako tiesą, jis pasakė: „Taip“. Tyrėja taip pat nurodė, kad dėl atsiradusių parodymuose prieštaravimų buvo daroma akistata, kurios metu pirmasis į klausimus atsakydavo M. G., o D. A. jo parodymus patvirtindavo. Akistatos protokole (1 t., 123–124 b. l.) užfiksuota, kad M. G., be kitų aplinkybių, nurodė, jog sudavė du kartus su rankos delnu per kairįjį žandą T. B., o D. A. kažkuria ranka taip pat sudavė smūgį T. B. į veidą. D. A. sutiko su M. G. duotais parodymais, pripažindamas, kad jis apklausoje nenorėjo minėti, jog M. G. sudavė smūgius T. B.. Kaip posėdžio metu nurodė tyrėja L. R., D. A. M. G. pavadino nesusipratusiu dėl to, kad neleido jam (D. A.) vienam prisiimti kaltės. Atkreipiamas dėmesys, kad tyrėja L. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad su D. A., M. G., nukentėjusiuoju nėra pažįstama, juos sieja tik darbiniai santykiai. Šių aplinkybių neneigė ir apeliantas. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tyrėjos duotais parodymais. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, M. G. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką todėl, kad tyrėja jam sakė, jog „bus geriau, jei prisipažinsi“, vertinami kaip jo gynybinė taktika, kuria siekiama, kad D. A. vienas prisiimtų kaltę.

Teisiamojo posėdžio metu M. G. taip pat paaiškino, kad tyrėja ikiteisminio tyrimo metu žinojo visas įvykio aplinkybes, nes aplinkybės buvo surašytos pagal D. A. duotus parodymus (2 t., 187–193 b. l.). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad iš tiesų pirmasis buvo apklaustas D. A., o po jo – M. G.. Tai, kaip jau minėta, patvirtino ir liudytoja apklausta tyrėja. Apklausos metu M. G. paliudijo tokias aplinkybes, kurių D. A. iš viso neminėjo arba teigė visiškai priešingai. M. G. parodė, kad, kai atėjo pas nukentėjusįjį į namus, ten buvo moteris, vardu (duomenys neskelbtini), teigė, kad pas nukentėjusįjį negėrė, ginčas tarp T. B. ir D. A. kilo dėl negrąžintos skolos (duomenys neskelbtini). Pažymima, kad būtent pats M. G., duodamas parodymus, nurodė, kad jis ranka sudavė smūgius T. B.. Akistatos metu (1 t. 123–124 b. l.) D. A. patvirtino M. G. apklausos protokole užfiksuotus jo (M. G.) parodymus, nurodydamas, kad iš tiesų jo (D. A.) broliui yra negrąžinta skola, pripažindamas, kad L. S. neminėjo, nes nemanė, kad tai būtina, ir patvirtindamas, kad M. G. sudavė smūgius T. B.. Taigi M. G. teiginys, jog tyrėja ikiteisminio tyrimo metu žinojo visas įvykio aplinkybes, nes šios buvo surašytos pagal D. A. duotus parodymus, prieštarauja bylos duomenims, kadangi M. G. apklausos protokole užfiksuotos tokios aplinkybės, kurių tyrėja negalėjo žinoti iš D. A. duotų parodymų. Be to, pats M. G. pirmasis nurodė, kad jis taip pat mušė T. B.. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija M. G. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad tyrėja ikiteisminio tyrimo metu žinojo visas įvykio aplinkybes, nes aplinkybės buvo surašytos pagal D. A. duotus parodymus, vertina tik kaip apelianto bandymą išvengti atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai M. G. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis M. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantas.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. G. BK 138 str. 1 d. sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytos baudžiamosios atsakomybės M. G., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nuteistojo M. G. apeliacinį skundą atmesti.