Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutarties J. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2010 m. liepos 15 d. nutarimu J. V. nubaustas 300 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 mėnesiams už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 125 straipsnyje, padarymą. Nuobauda skirta už tai, kad jis 2010 m. liepos 4 d., apie 00.20 val., Rudaminoje, Vilniaus raj., vairuodamas automobilį Land Rover Freelander pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 173 punkto reikalavimus, nes įvažiavo ir pravažiavo geležinkelio pervažą degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui.

J. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Institucijos nutarimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniu skundu J. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Paaiškina, kad protokole nurodytu metu jam prieš pat įvažiuojant į geležinkelio pervažą su užtvaru, užsidegė raudonas šviesoforo signalas, todėl vadovaudamasis KET 170 punkto nuostatomis, išvažiavo iš geležinkelio pervažos ribų ir judėjo toliau. Teigia, jog automobilio sustabdyti jau negalėjo, kadangi raudonas signalas įsijungė jau esant prie pat pervažos. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neįvertino liudytojų parodymų prieštaravimų dėl užsidegus raudonam šviesoforo signalui buvusio atstumo nuo jo automobilio iki pervažos. Šiam prieštaravimui pašalinti prašo kviesti liudytoju D. S., važiavusį kartu su juo automobilyje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 125 straipsnyje, kurio pažeidimu kaltinamas J. V., numatyta, kad <...> įvažiavimas į pervažą esant draudžiamam šviesoforo ar pervažos budėtojo signalui <...> užtraukia baudą vairuotojams nuo 300 iki 500 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 4 mėnesių. Apeliantas neigia savo kaltę, motyvuodamas tuo, jog raudonas šviesoforo signalas įsijungė prieš pat jam įvažiuojant į pervažą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš byloje esančių pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 8, 10), jų paaiškinimų teismo posėdžio metu (b. l. 17) matyti, kad raudonas šviesoforo signalas įsijungė ženkliai anksčiau, nei asmuo privažiavo pervažą ir, pasak pareigūnų, turėjo realią galimybę sustoti nesudarydamas pavojaus nei sau, nei kitiems asmenims. Nors apeliantas nurodo, jog pareigūnų parodymai yra prieštaringi, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, J. V. nurodyti netikslumai nelaikytini esminiais – pareigūnų nurodyti atstumai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad tiek 100-150, tiek apie 300 metrų – yra pakankami transporto priemonei sustabdyti. Be to, tokio pobūdžio netikslumai gali būti paaiškinami praėjusiu laiko tarpu nuo pažeidimo padarymo iki teisminio bylos nagrinėjimo. Pažymėtina, kad pareigūnai nėra susiję su atsakomybėn traukiamu asmeniu jokiais ryšiais, jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, nesiekia pakenkti pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi jų paaiškinimais. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apelianto prašymas apklausti liudytoju D. S.. Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teisme nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. V. dalyvavo pareigūnams teikiant parodymus, žinojo jų turinį, tačiau prašymo apklausti papildomą liudytoją nepateikė, jokių argumentų dėl parodymų prieštaringumo nenurodė.

Pažymėtina, kad formuluojant kaltinimą protokole nurodyta, jog J. V. pažeidė KET 173 punktą, numatantį, jog „įvažiuodamas į geležinkelio pervažą ir važiuodamas per ją, vairuotojas privalo vadovautis kelio ženklais, ženklinimu, užtvaro padėtimi, šviesoforų ir geležinkelio pervažos budėtojų (reguliuotojų) signalais. Prieš įvažiuodamas į geležinkelio pervažą, vairuotojas visais atvejais privalo įsitikinti, kad prie geležinkelio pervažos nėra artėjančios bėginės transporto priemonės“. Ši norma yra XIX KET skyriuje „Važiavimas per geležinkelių pervažas“ ir jame nėra numatytos jokios išimties, leidžiančios vairuotojui, užsidegus raudonam šviesoforo signalui, nesustoti. Be to, šios teisės normos sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad visais atvejais, prieš įvažiuodamas į geležinkelio pervažą, vairuotojas prieš ją privalo sustoti (jei tą numato ženklai) arba važiuoti tokiu greičiu, kad galėtų įsitikinti važiavimo per pervažą saugumu, todėl apelianto teiginys, jog jis negalėjo saugiai sustabdyti transporto priemonės, atmestinas kaip nereikšmingas sprendžiant jo veikos kvalifikavimo klausimą. Tuo tarpu apelianto nurodomas KET 170 punktas, esantis XVIII skyriuje „Važiavimas per sankryžas“, reglamentuoja važiavimą per (kelių) sankryžas (vairuotojui, kuris užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn galėtų sustoti šių taisyklių 169 punkte nurodytose vietose (t. y. prieš „Stop“ liniją, o jeigu jos nėra – prieš šviesoforą, kertamą važiuojamąją dalį, pėsčiųjų perėją) tik staigiai stabdydamas, leidžiama važiuoti toliau), ši teisės norma yra išimtis iš bendros taisyklės, jos nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, todėl apeliantas nepagrįstai ją siekia pritaikyti važiavimui per geležinkelių pervažas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį J. V. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.