Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zitos Smirnovienės ir Jadvygos Mardosevič, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Europallet“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui UAB „Europallet“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., kompensaciją už nepanaudotas atostogas (iš viso – 11 249,10 Lt), vidutinį darbo užmokestį skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą grindė tarp šalių 2010 m. balandžio 22 d. sudaryta darbo sutartimi, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti komercijos direktoriaus pareigoms ir jam nustatytas 800 Lt mėnesinis darbo užmokestis (b.l. 18-20). 2012 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas priėmė įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 str. 2 d. 3 p. Nurodė, kad ragino atsakovą įvykdyti savo prievolę sumokėti jam priklausantį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., tačiau jos neįvykdžius, kreipėsi į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų sumų priteisimo.

Atsakovas UAB ,,Europallet“ pateiktu atsiliepimu su ieškiniu nesutiko (b.l. 12-17). Nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo nutraukta, kadangi ieškovas nuo 2012 m. liepos 10 d. neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių, taip padarydamas šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą LR darbo kodekso 235 str. 2 d. 9 p. Atsakovas nurodo, kad darbo sutarties nutraukimo dieną su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta ir netgi ieškovas liko skolingas atsakovui. Ieškovas, eidamas UAB „Europallet“ komercijos direktoriaus pareigas, organizavo savo bei savo sutuoktinės gimtadienio šventes, už kurias buvo sumokėta iš įmonės lėšų 12841,32 Lt. Nurodo, kad darbdavio (atsakovo) ir darbuotojo (ieškovo) žodiniu susitarimu už minėtų renginių organizavimą sumokėtos lėšos ieškovui buvo užskaitytos kaip avansinis darbo užmokestis, kuris buvo atskaitomas kas mėnesį iš ieškovo darbo užmokesčio. Nurodo, kad atleidimo dieną iš ieškovo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas iš viso buvo atskaityta, t.y. padengta avansu, 10265,31 Lt. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovui buvo išmokėta 12841,32 Lt avanso, o atleidimo dieną buvo atskaityta iš jo darbo užmokesčio 10265,31 Lt, ieškovas atsakovui dar liko skolingas 2576,01 Lt. Pažymėjo, kad atlyginimas ieškovui buvo skaičiuojamas iki faktinės paskutinės jo darbo dienos – 2012 m. liepos 9 d., kadangi nuo 2013 m. liepos 10 d. ieškovas neatvyko į darbą parašęs tik el. laišką atsakovui ir be pateisinamų priežasčių, atlyginimas už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d. ieškovui nebuvo skaičiuojamas. Nurodo, kad ieškovas 1 metus (nuo 2011 metų birželio mėnesio iki atleidimo – 2012 m. rugpjūčio 20 d.) nesikreipė i atsakovą dėl neva jam priklausančių sumų išmokėjimo, tokiu būdu patvirtindamas sudarytą žodinį susitarimą dėl užskaitos iš jo darbo užmokesčio atlikimo. Nurodo, kad atsakovas su ieškovu jo atleidimo dieną buvo visiškai atsiskaitęs, todėl ieškovo pareikštas ieškinys yra nepagrįstas.

Ieškovas pateikė dubliką, kuriuo su atsakovo pateiktu atsiliepimu nesutiko (b.l. 58-65). Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, kad su ieškovu jo atleidimo dieną buvo visiškai atsiskaityta, ir ieškovas atsakovui atleidimo dieną neva liko skolingas 2576,01 Lt. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad darbo užmokestis ieškovui nuo 2011 metų birželio mėnesio iki jo atleidimo dienos buvo išmokėtas avansu kaip užskaita už ieškovo ir jo sutuoktinės gimtadienių išlaidas. Toks atsakovas teiginys neatitinka tikrovės, nepagrįstas ir neteisėtas. Priešingai negu teigia atsakovas, nebuvo jokio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansu. Ieškovui nieko nebuvo žinoma apie atsakovo nurodytą tariamą susitarimą dėl už ieškovo gimtadienio organizavimą atsakovo sumokėtų lėšų užskaitymą kaip avansinį darbo užmokestį ieškovui. Atsakovo pateikti paaiškinimai bei įrodymai nepatvirtina atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to atsakovui neliko galimybės išmokėti ieškovo reikalaujamas sumas. Nurodo, kad pripažįsta apmokėjimą iš dalies už ieškovo, bet ne jo sutuoktinės, gimtadienio šventės išlaidas iš įmonės lėšų, tačiau suprato tai kaip motyvacinį priedą už darbą, už kurį gaudavo minimalų atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškovo reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio visiškai tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovui 11249,10 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 8767,70 Lt (neatskaičius mokesčius) vidutinį darbo užmokestį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. t.y. darbo užmokestį nuo 2012 m. rugpjūčio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d., darbo užmokestį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos (nuo 2012 gruodžio 17 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.), ir darbo užmokestį (1000 litų su mokesčiais) nuo 2013 m. birželio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 3146 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog tarp jo ir ieškovo buvo žodinis susitarimas apie darbo užmokesčio nemokėjimą (išskaitą) dėl ieškovo gimimo dienos šventės išlaidų, kurias apmokėjo įmonė. Tokią išvadą teismas padarė vertindamas šalių paaiškinimus, nes jokių kitų objektyvių rašytinių įrodymų byloje nebuvo. Todėl atsakovas turėjo pareigą visiškai atsiskaityti su ieškovu jo atleidimo dieną, kaip tai numato LR darbo kodekso 141 str. 1 d. ir 206 str. l d., jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Teismas nurodė, kad atsakovas suprato, jog tokiu būdu elgėsi ne pagal įstatymų ir norminių teisės aktų reikalavimus, apeliavo į sąžiningumą pats būdamas nesąžiningu ir taip pažeidė geros moralės ir teisingumo principus, bandydamas kurti neteisėtą precedentą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Europallet“ prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jam pateiktus įrodymus ir aplinkybes, taip pat, kad būtina atskirti du aspektus – atlyginimo už išdirbtą laiką nesumokėjimo ir netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Pasak apelianto, atlyginimas ieškovui realiai buvo sumokėtas, tik šis mokėjimas buvo atliktas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad įskaičius ieškovui priklausantį neto atlyginimą 678,50 Lt kaip avansą, kas mėnesį buvo mokami mokesčiai valstybei (b.l. 21-23). Nurodo, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai santykiai, kai dėl iš anksto gautos gana didelės pinigų sumos, ieškovui nebuvo mokamas darbo užmokestis, nes gautoji nauda buvo įskaityta kaip darbo užmokestis. Pasak apelianto, visą laiką, kai buvo ieškovo darbo užmokestis įskaitomas kaip avansas, ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ir toliau beveik metus dirbo – tai patvirtina, kad šalys buvo sudariusios susitarimą dėl minėtos užskaitos, todėl teismo priteistas atlyginimas reikštų ieškovui antrą atlyginimo išmokėjimą už tą patį atliktą darbą. Apeliantas pažymi, kad ieškovas ėjo komercijos direktoriaus pareigas ir kartu su atsakovo atstovu direktoriumi V. K. buvo verslo idėjos autoriai, be to, ieškovas turėjo įgaliojimus valdyti įmonės elektroninę bankininkystę. Nurodo, kad nors susitarimas buvo teisiškai netinkamai įformintas, tačiau netinkamas buhalterijos tvarkymas nesuteikia pagrindo reikalauti du kartus išmokėti tą patį darbo užmokestį. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį pagrįstumą. Nurodo, kad atsižvelgiant į šalių elgesį iki kilusio ginčo, ieškovo statusą, ieškovo valią pasirenkant minėtą darbo užmokesčio formą (išskaitą), būtų neproporcinga darbdaviui taikyti sankciją už netinkamą darbo užmokesčio išmokėjimą, kai dėl to yra abiejų šalių kaltė.

Apeliantas taip pat ginčija tariamai neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio, kurį priteisė Vilniaus rajono apylinkės teismas, dydį. Nurodo, kad ieškovas faktiškai į darbą neatvyko nuo 2013 m. liepos 10 d. be svarbių priežasčių, todėl darbo užmokestis skaičiuotinas iki šios dienos, o ne iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. Pasak apelianto, ieškovui neva neišmokėto darbo užmokesčio suma sudaro: nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. 4749,50 Lt (678,50 x 7 mėn.); nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos 10 d. 5515,81 Lt (po 678,50 Lt už 6 mėn. ir iki liepos 10 d. bei kompensacija už nepanaudotas atostogas 1444,81 Lt), iš viso 10265,31 Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovui 2420 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodo, kad nebuvo jokio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo avansu. Avansinio darbo užmokesčio mokėjimas pats savaime yra neteisėtas – jo nenumato nei darbo įstatymai, nei šalių sudaryta darbo sutartis. Mokėjimai už ieškovo gimtadienio šventės organizavimą buvo apskaitomi kaip įmonės išlaidos, nesusijusios su darbo užmokesčio mokėjimu, įmonė susigrąžino PVM mokestį, sumokėtą už renginio organizavimą. Nei vienas iš atsakovo pridėtų dokumentų (įsakymų), tariamai patvirtinančių šalių susitarimą dėl išskaitų, nėra ieškovo pasirašytas (b.l. 25-26). Nurodo, kad nuolat reikalavo išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį ir tai patvirtina susirašinėjimas su atsakovu (b. l. 68-69). Apie tariamą šalių susitarimą nieko nežinojo ir atsakovo apskaitą tvarkiusi A. L., teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja. Neatitinka tariamai dėl ieškovo gimtadienio organizavimo patirtos išlaidos ir suma, kuri neva buvo įskaityta kaip avansinis darbo užmokesčio išmokėjimas, be to, ši tariama išskaita buvo pradėta daryti tik praėjus pusei metų po atsakovo mokėjimų tiekėjui už ieškovo gimtadienio šventę. Iš viso pagal abu atsakovo įsakymus sumokėta suma tretiesiems asmenims sudaro 15076 Lt, tačiau užskaita padaryta tik 12841,32 Lt. Nurodo, kad nebuvo sąlygų, kurioms esant pagal darbo įstatymus išskaitą gali daryti įmonės administracija, todėl atsakovas grubiai pažeidė išskaitos darymo tvarką (LR darbo kodekso 224 str. 2 d., 225 str.), taip pat viršijo LR darbo kodekso 225 str. 1 d. nustatytą maksimalią 160 Lt išskaitą (20 proc. nuo minimalaus tuo laikotarpiu 800 Lt atlyginimo). Mano, kad atsakovas nepagrįstai teismui teikia ieškovui priklausančio darbo užmokesčio savo paskaičiavimus, tokiu būdu siekdamas nuginčyti darbo užmokestį, nurodytą paties atsakovo buhalterinėje apskaitoje (b.l. 5-7). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais byloje leistinais įrodymais ir priteisė prašomą neišmokėto darbo užmokesčio sumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagrindinis apeliacine tvarka nagrinėjamoje darbo byloje sprendžiamas klausimas: ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas (darbdavys) neturi teisės darbo užmokestį darbuotojui mokėti ne pinigais, o išskaitos forma; jeigu tokios teisės dabdavys iš tiesų neturi, ar pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo darbuotojo reikalaujamas priteisti sumas kaip nesumokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas.

Pagal LR CPK 320 str. 1 d. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 str.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t.y. priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (LR CPK 263 str.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visetą, konstatavo, kad atsakovas su atleidžiamu iš darbo ieškovu nesant jo kaltei atleidimo iš darbo dieną nesumokėjo darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl priteisė iš atsakovo UAB „Europallet“ ieškovo D. P. naudai 11249,10 Lt (teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčiai buvo sumokėti), 8767,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d., darbo užmokestį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo dienos (nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.), darbo užmokestį (1000 litų su mokesčiais per mėnesį) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3146 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija dėl darbo užmokesčio mokėjimo fakto, tariamai neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio pagrįstumo ir dydžio. Apeliantas prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Esant nurodytoms aplinkybės, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl šių ginčijamų aspektų.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atlyginimas ieškovui faktiškai buvo sumokėtas, nors susitarimas dėl išskaitos neva buvo teisiškai netinkamai įformintas, o netinkamas buhalterijos tvarkymas nesuteikia pagrindo reikalauti du kartus išmokėti tą patį darbo užmokestį. Darbo sutartis – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikrą darbą, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį (LR DK 93 str.). Darbo apmokėjimo sąlygos yra būtina darbo sutarties dalis (DK 95 straipsnio 3 dalis). Darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio piniginė prievolė ir ji vykdytina tiksliai nustatyta forma – pervedant darbo užmokestį į darbuotojo nurodytą sąskaitą arba mokant darbo užmokestį grynais pinigais. Teisės norminiai aktai nenumato galimybės darbuotojui mokėti darbo užmokestį natūra ar kitomis formomis. LR DK 224 str. numato, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei (grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju), gali būti daromos administracijos nurodymu esant sąlygoms, kai nurodymas daryti išskaitą duodamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, arba buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Jei skola viršija darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, įsiskolinimas gali būti išieškomas šalių susitarimu arba darbdaviui kreipiantis į teismą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl išskaitos iš ieškovo darbo užmokesčio, t. y. nepateikė rašytinių įrodymų apie darbuotojo valios išreiškimą ir šalių neginčytiną susitarimą dėl išskaitos. Ginčijama skola viršijo darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, todėl šalių susitarimas daryti išskaitas iš darbo užmokesčio privalėjo būti sudarytas raštu ir tinkamai įformintas. Byloje pateikti įmonės vadovo įsakymai, kurie nepasirašyti ieškovo (b.l. 25-26) nelaikytini įrodymais dėl šalių susitarimo dėl išskaitos iš darbo užmokesčio. Todėl atsakovo vienašališkai atlikti išskaitymai iš ieškovo darbo užmokesčio buvo neteisėti ir negaliojantys.

Atkreiptinas dėmesys, kad net jei būtų minėtas šalių susitarimas sudarytas, vadovaujantis LR DK 225 str. 1 d. iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaitų dydis negali viršyti dvidešimties procentų. Bylos duomenimis, atsakovas neginčija, kad tariama išskaita sudarė 100 proc. ieškovo mėnesio darbo užmokesčio, t.y. nuo 2011 m. birželio mėn. ieškovui visiškai nebuvo mokamas atlyginimas pinigine forma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši atsakovo pozicija neatitinka LR DK 225 str. 1 d. reikalavimų ir visiškai paneigia ieškovo teisę pagal rašytinę darbo sutartį gauti piniginį darbo užmokestį už išdirbtą laikotarpį. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nesant šalių rašytinio susitarimo dėl išskaitymo nėra pagrindo manyti, kad atsakovo pateiktos sąskaitos ir įsakymai yra leistini įrodymai apie avansinį mokėjimą ieškovui. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad atsižvelgiant į šalių elgesį iki kilusio ginčo, ieškovo statusą, ieškovo valią pasirenkant minėtą darbo užmokesčio formą (išskaitą), būtų neproporcinga darbdaviui taikyti sankciją – vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį mokėjimą – už netinkamą darbo užmokesčio išmokėjimą, kai dėl to yra abiejų šalių kaltė. Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui duomenis apie tai, jog jam nebuvo sumokėtas piniginis atlygis už atliktą darbą, o atsakovas neįrodė, jog egzistavo šalių rašytinis susitarimas dėl išskaitos ar kad ieškovas netinkamai vykdė savo, kaip darbuotojo, pareigas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu klausimu dėl išskaitos pripažinimo darbo užmokesčio dalimi (LR CPK 12, 178 str.). Tai reiškia, jog darbo užmokestis nuo 2011 m. birželio mėn. ieškovui buvo visiškai nemokamas be pateisinamų priežasčių.

LR DK 141 str. 1 d. nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu LR DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. LR DK 141 str. 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį, o 3 šio straipsnio dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi LR DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Formuodamas teismų praktiką dėl LR DK 141 str. 3 d. aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad šios normos paskirtis yra tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti normos tikslai gali būti pasiekti tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga padarytam teisės pažeidimui, nepažeis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Toks darbo teisės normų aiškinimas atitinka teismų formuojamų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-365/2010), 2008 m. sausio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-82/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1869/2011). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta atsakovo prieštaravimus, nurodytus apeliaciniame skunde dėl priteisto vidutinio darbo užmokesčio pagrįstumo, kadangi pagal ieškovo pateiktus duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams kolegija neturi pagrindo abejoti dėl ieškovo naudai priteisto vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį pagrįstumo ir proporcingumo.

Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Apraše. Vidutinis darbo užmokestis, remiantis Aprašo 6.1 punktu, apskaičiuojamas iš paskutinių 3 kalendorinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, kuris apskaičiuojamas už atliktą darbą ar dirbtą laiką. Į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomas apmokėjimas už laiką, kai jis dėl pateisinamų priežasčių teisės aktų, kolektyvinės ir darbo sutarčių numatytais atvejais nedirbo įmonėje (darbo užmokestis už kasmetines ir mokymosi atostogas, prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, tarpsezoninius laikotarpius, darbo užmokestis, gautas iš kitos įmonės, kurios įpareigojimus vykdė darbuotojas, kitos numatytos išmokos) (Aprašo 5.1 punktas), taip pat neįskaitomos dienos (valandos), kai darbuotojas dėl pateisinamų priežasčių faktiškai nedirbo įmonėje, taip pat piniginės sumos, išmokėtos už tas dienas (valandas), kaip numatyta Aprašo 5.1 punkte (Aprašo 6.5 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nuo 2010-04-22 gaudavo minimalų darbo užmokestį – 800 Lt (su mokesčiais) (b.l. 18-20), kuris nuo 2013-01-01 buvo padidintas iki 1000 lt per mėnesį su mokesčiais (šis faktas svarbus apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį po 2013-01-01, nors ieškovas jau nedirbo).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį, tačiau neteisingai jį apskaičiavo, neišskyrė iš tos sumos nepanaudotų atostogų kompensacijos, ir netinkamai nustatė laikotarpį, už kurį priskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis. Ieškovo vidutinis darbo dienos užmokestis per faktiškai dirbtą laiką sudaro 32,16 Lt be mokesčių, todėl priteistina vidutinio darbo užmokesčio suma nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. sudaro 2701,44 Lt be mokesčių (84 d. d. x 32,16 Lt), nuo 2012 m. gruodžio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 320, 16 Lt (10 d. d. x 32,16 Lt), nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. sudaro 3505,44 Lt (109 d. d. x 32,16 Lt), iš viso 6527,04 Lt. Taip pat priteistinas vidutinis mėnesio darbo užmokestis nuo 2013 m. birželio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kaip buvo minėta, mokesčius valstybei nuo darbo užmokesčio darbdaviui mokėti yra nenuginčijama prievolė, todėl šie mokesčiai neįskaičiuotini į priteistiną pačiam ieškovui sumą).

Apeliantas taip pat ginčija tariamai neišmokėto ieškovui darbo užmokesčio, kurį priteisė Vilniaus rajono apylinkės teismas, dydį. Nurodo, kad ieškovas faktiškai į darbą neatvyko nuo 2013 m. liepos 10 d. be svarbių priežasčių, todėl darbo užmokestis skaičiuotinas iki šios dienos, o ne iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. Pasak apelianto, ieškovui neva neišmokėto darbo užmokesčio suma sudaro: nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. 4749,50 Lt (678,50 x 7 mėn.); nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2012 m. liepos 9 d. 5515,81 Lt (678,50 Lt x 6 mėn. iki liepos 9 d.), bei kompensacija už nepanaudotas atostogas 1444,81 Lt, iš viso 10265,31 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius įrodymus, kad ieškovui nemokėto darbo užmokesčio mokesčiai valstybei sumokėti (b.l. 21-23), sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovui priklauso darbo užmokestis iki jo faktiškai dirbtos paskutinės darbo dienos, t.y. iki 2012 m. liepos 9 d., kadangi nuo 2012 m. liepos 10 d. ieškovas daugiau neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių (b.l. 4,20), to neneigia ir pats ieškovas. Nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. ieškovas atleistas iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. numatytą pagrindą (LR DK 235 str. 2 d. 9 p. neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną). Taigi ieškovui negali būti skaičiuojamas darbo užmokestis nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. rugpjūčio 20 d., nors darbdavys atleido ieškovą tik 2012 m. rugpjūčio 20 d. Atsakovo pateiktuose 2012 metų liepos ir rugpjūčio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose matyti, kad ieškovas nuo 2011-07-10 iki atleidimo dienos (2012-08-20) nepasirodė darbe ir jam buvo fiksuojamos pravaikštos (b.l. 27-28). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mažina pirmosios instancijos teismo priteistą ieškovui darbo užmokestį ir priteisia 10265,31 Lt be mokesčių, kurie pagal bylos medžiagą yra sumokėti už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. liepos 9 d.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl išskaitos neįskaitymo darbo užmokesčio dalimi, tačiau nustatydamas priteistiną darbo užmokesčio dalį nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad darbo užmokestis darbuotojui negali būti priteistas už laikotarpį, kai jis nepagrįstai neatvyko į darbą. Taip pat neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį ir nevertino, jog darbdavys mokesčius nuo 1000 Lt sumos (vidutinio darbo užmokesčio nuo 2013 m. sausio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo) valstybei mokės savarankiškai, o darbuotojui priteistinos sumos be mokesčių. Dėl šių priežasčių Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimas keistinas darbo užmokesčio priteistos sumos dalyje nurodant, kad ieškovui iš atsakovo priteistina darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma yra 10265,31 Lt (vietoje 11249,10 Lt), vidutinio darbo užmokesčio suma sudaro 6527,04 Lt nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. (vietoje 8767,70 Lt), taip pat priteistinas vidutinis darbo užmokestis nuo 2013 m. birželio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje palikti sprendimą nepakeistą. Be to, iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos ne visos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas bylos medžiagoje yra pateikęs duomenis, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra sumokėjęs 2420 Lt (b.l. 143-144). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo nurodytos išlaidos viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį, apeliacinės instancijos teisme nebuvo skirtų žodinių posėdžių, o apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos nei vienai šaliai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovui D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisto darbo užmokesčio sumos dalį iš atsakovo UAB „Europallet“ (įmonės kodas 302495243) nuo 11249,10 Lt iki 8820,50 Lt, vidutinio darbo užmokesčio sumos dalį nuo 8767,70 Lt iki 6527,04 Lt (už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.), priteisto vidutinio darbo užmokesčio nuo 2013 m. birželio 1 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo sumą skaičiuoti nuo 824,50 Lt, t.y. be mokesčių, ir priteisti1444,81 Lt (be mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.