- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-117-221/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-04675-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Aušra Baubienė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei Ūkio bankas
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Palangos mėta“, R. V. S., R. S., K. P.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Ūkio bankas, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Palangos mėta“, R. V. S., R. S., K. P. dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti vienašališką atsakovo AB Ūkio banko 2007 m. gegužės 31 d. kreditavimo sutarties Nr. 17-508/07 nutraukimą negaliojančiu; 2) pakeisti AB Ūkio bankas ir R. M. 2007 m. gegužės 31 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 17-508/07 sąlygas, nustatytas kredito sutarties specialiosios dalies punktuose: 2.1. kredito sutarties specialios dalies 1.3 punktą išdėstyti taip: „Kredito grąžinimo galutinis terminas iki 2015 m. birželio 1 d.;“ 2.2. kredito sutarties specialios dalies 1.5 punktą išdėstyti taip: „Palūkanų mokėjimas: palūkanos už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki kredito grąžinimo termino dienos mokamos kredito grąžinimo galutinio termino dieną.“ 2.3. Kredito sutarties specialios dalies 1.6 punktą išdėstyti taip: „Metų palūkanų norma už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. birželio 1 d. yra 5 proc.“
Ieškinyje ir dublike nurodė, kad su atsakove 2007 m. gegužės 31 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 17-508/07, vėliau keistą papildomais šalių susitarimais, pagal kurią bankas suteikė ieškovei 808 298,05 EUR kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2010 m. gegužės 3 d., metų palūkanų norma – 8,97 proc., palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį iki antros mėnesio dienos, kredito paskirtis – įsigyti 1503 vienetų (100 proc.) paprastųjų vardinių UAB „Jautra“ akcijų. Kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės: 1) ieškovės įgytų UAB „Palangos mėta“ (buvęs pavadinimas UAB „Jautra“) 1503 vienetų (100 proc.) akcijų įkeitimas; 2) trečiajam asmeniui UAB „Palangos mėta“ priklausančio kavinės pastato, 1565,32 kv. m ploto, unikalus Nr. 2598-8000-4014, su kiemo statiniais, Kastyčio g. 29/Vytauto g. 89, Palanga, hipoteka ir nuomos teisės į 0,2705 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 2501-0027-0279, esantį po pastatu, įkeitimas; 3) ieškovės 275 000 Lt, kurie perduodami bankui; 4) pateikiamas ieškovės paprastasis neprotestuotinas vekselis 808 298,05 EUR sumai su 8,97 proc. metinėmis palūkanomis, laiduotas trečiųjų asmenų R. V. S. ir R. S.. Už gautą kreditą, pridėjusi savo 700 000 Lt lėšų, ieškovė įsigijo bendrovės akcijas turėdama tikslą vystyti bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto projektą, o po to jį parduoti ir iš gautų lėšų grąžinti kreditą. Kadangi bendrovei priklausantis pastatas nebuvo patrauklus pardavimui, matė galimybę statyti didesnį pastatą. Tam reikėjo padaryti ir patvirtinti detalųjį planą, kurį buvo numatyta paruošti ir patvirtinti per pusę metų nuo akcijų įsigijimo, tačiau ne dėl nuo ieškovės priklausančių priežasčių (detaliuosius planus tvirtina valstybės institucijos), planas buvo patvirtintas 2008 m. liepos 31 d. Kaip tik tuo metu Lietuvoje pasireiškė 2008-2009 metų pasaulio finansinės krizės sukelti ekonominiai sunkumai, susiklostė nuo ieškovės nepriklausančios aplinkybės, dėl kurių bendrovė parengto pardavimui nekilnojamojo turto objekto negalėjo parduoti. Per tą laiką ieškovė dėjo visas pastangas projekto vystymui ir mokėjo palūkanas bankui, nors bankas jas buvo padidinęs dvigubai, kas irgi prisidėjo prie ieškovės finansinės padėties bloginimo. Ieškovei pavyko rasti akcijų pirkėją – Latvijos Respublikos įmonę SIA „Solovita“, kuri įsipareigojo grąžinti bankui kreditą atitinkamomis sąlygomis ir sumokėti ieškovės įsiskolinimą už nesumokėtas palūkanas. Ieškovė, suradusi akcijų pirkėją, pateikė prašymą bankui dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir leidimo parduoti bankui įkeistas akcijas. Bankas sutikimo parduoti akcijas nedavė. Banko kredito komitetas 2010 m. birželio mėnesį svarstė ieškovės prašymą ir priėmė nutarimą: gavus laiduotojo K. P. raštišką sutikimą, pertvarkyti kredito sutarties sąlygas, t. y. padidinti kredito sumą iki 850 995,06 EUR, papildomai suteikiant 42 697,01 EUR palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. mokėjimui, pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2015 m. birželio 1 d., nuo susitarimo pasirašymo dienos už kredito likutį skaičiuoti 5 proc. metines palūkanas. Bankas taip pat nustatė tam tikras sąlygas akcijų pirkėjui. Tik gavusi šio sprendimo nuorašą, ieškovė sužinojo, kad už jos prievolę yra laidavęs K. P.. Laiduotojas atsirado banko iniciatyva, laidavimo sutartis sudaryta tarp banko ir laiduotojo, todėl kredito sutarties pakeitimo sąlygas su laiduotoju turėjo suderinti bankas. Dėl to, kad bankas nesikreipė į laiduotoją, ieškovės sutartis dėl akcijų pirkimo- pardavimo liko neįgyvendinta. Pardavus akcijas, bankas būtų gavęs palūkanas ir iki protokole nurodyto termino būtų grąžintas kreditas. 2011 m. vasario 4 d. bankas pranešė, kad 2011 m. sausio 31 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį iš anksto apie tai nepranešęs ieškovei, todėl pripažintinas sutarties nutraukimas negaliojančiu. Ieškovė deda visas įmanomas pastangas gauti lėšų kreditui grąžinti, tačiau tų būdų negali įgyvendinti dėl banko veiksmų. Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu įstatymų numatytais atvejais (CK 6.233 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Remiantis CK 6.204 straipsnio 3 dalimi, šalis, kuriai sutartį vykdyti tapo sudėtingiau, turi teisę kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo. Pakeitus sutarties sąlygas būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra ir galimybė grąžinti kreditą. Ieškovės turtas įkeistas atsakovei ir be jos sutikimo ieškovė negali šio turto parduoti ir gauti lėšų kreditui grąžinti. CK 6.206 straipsnis nustato, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu (t. 2, b. l. 175-184) ieškinį tenkino iš dalies – pripažino vienašališką atsakovės AB Ūkio bankas 2007 m. gegužės 31 d. kreditavimo sutarties Nr. 17-508/07 nutraukimą negaliojančiu; kitoje dalyje ieškinį atmetė; teismo sprendimui įsiteisėjus panaikino civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisė iš atsakovės AB Ūkio bankas 67,50 Lt žyminio mokesčio, 500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ieškovei R. M. bei teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, 67,79 Lt valstybei; priteisė iš ieškovės 1500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei AB Ūkio bankas bei 67,79 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas dėl reikalavimo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tinkamai iš anksto pranešė ieškovei apie būsimą kredito sutarties nutraukimą ir teismo išreikalauti kokius nors įrodymus neprašė. Toks kredito sutarties nutraukimas pažeidžia sutarties ir įstatymo imperatyvias normas, yra nepagrįstas, neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu. Atsakovės argumentai, kad kredito sutarties terminas baigėsi 2010 m. gegužės 3 d., todėl sutarties nutraukimas nesukelia teisinių pasekmių tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusių santykių kvalifikacijai, yra nepagrįsti, kadangi 2010 m. gegužės 3 d. pasibaigė tiktai paskolos grąžinimo terminas, o paskolos grąžinimo terminas, sutarties pasibaigimas ir vienašališkas sutarties nutraukimas yra skirtingi teisiniai institutai. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškinį dėl vienašališko atsakovo 2007 m. gegužės 31 d. kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu laikė pagrįstu ir tenkino.
Dėl reikalavimo pakeisti sutarties sąlygas teismas nurodė, kad civilinės bylos medžiaga nustatyta, kad kreditą ieškovė gavo ir panaudojo verslo tikslu – įsigijo akcijas, turėdama tikslą vystyti nekilnojamojo turto plėtros projektą. Šią aplinkybę pripažįsta pati ieškovė, todėl ji negali būti laikoma vartotoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 punkto prasme. Nagrinėdamas civilinę bylą ginčo teisenos tvarka, teismas negali išeiti už ieškinyje suformuluotų reikalavimų ribų (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi ieškovė negali būti laikoma vartotoja, teismas negali 2007 m. gegužės 31 d. kreditavimo sutarties sąlygų keisti ex officio (savo iniciatyva), ar kaip nors šią sutartį modifikuoti savo paties nuožiūra. Nagrinėjamu atveju, teismas turi teisę tiktai tenkinti ieškinio reikalavimą ir pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas pagal ieškinio dalyke suformuluotą projektą arba ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo atmesti. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad pagrindinė bet kurio banko paslauga yra pinigai, ir šią savo paslaugą bankas, kaip verslu užsiimantis juridinis asmuo, parduoda. Banko investuotojų pinigus kredito gavėjams bankai skolina už palūkanas, o ne už užstatą. Pagal pateiktą projektą numatytos 5 procentų palūkanos ženkliai mažesnės už tas, kurios buvo numatytos suteikiant kreditą. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės ir jos atstovės argumentus, kad pakeitus kredito sutarties sąlygas pagal ieškovės siūlomą projektą, banko interesai nenukentėtų, kadangi iki 2015 m. birželio 1 d. padidės bankui įkeisto nekilnojamojo turto kaina. Teismo nuomone, tai yra tik ieškovės ir jos atstovės prielaidos. Ieškovės nurodomi pasaulio finansinės krizės sukelti ekonominiai sunkumai nėra pasibaigę ir nekilnojamojo turto kainos iki 2015 m. birželio 1 d. gali tiek padidėti, tiek sumažėti, o pakeitus kredito sutarties sąlygas pagal ieškovės siūlomą projektą atsakovė nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. birželio 1 d. faktiškai negautų jokių palūkanų už ieškovės naudojimąsi banko investuotojų piniginėmis lėšomis. Ieškovės argumentus, kad atsakovė derybų metu anksčiau buvo sutikusi su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis, taip pat nepripažino pagrindu tenkinti aukščiau nurodytą ieškinio reikalavimą, kadangi atsakovė su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis buvo sutikusi tik tuo atveju, jeigu pati ieškovė įvykdytų konkrečias banko stebėtojų tarybos nustatytas sąlygas, kurių ji šiuo metu nėra įvykdžiusi. Ieškinio šioje dalyje tenkinimas, t. y. 2007 m. gegužės 31 d. kreditavimo sutarties Nr. 17-508/07 sąlygų pakeitimo projekto patvirtinimas, akivaizdžiai pažeistų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros principą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė R. M. apeliaciniu skundu (t, 3, b. l. 3-7) prašo teismo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pakeisti R. M. ir AB Ūkio bankas 2007 m. gegužės 31 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 17-508/07 sąlygas, nustatytas kredito sutarties specialiosios dalies 1.3, 1.5 bei 1.6 punktuose, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje patenkinti.
1. Teismas ieškinį atmetė todėl, kad ieškovės siūlomos sutarties sąlygos neatitiktų banko interesų, t. y. ginčą sprendė netinkamai taikant CK 6.204 straipsnį. Teismas turėjo lygiateisiškai ir objektyviai vertinti abiejų šalių padėtį siekiant išsaugoti galimybę vykdyti sutartį, tačiau atsižvelgė tik į banko interesus.
2. Teismas, teigdamas, kad ieškovė prašo nustatyti žymiai mažesnes palūkanas, negu atsakovė nustatė suteikdama kreditą, ir lygindamas jas su įstatymo nustatytomis palūkanomis, nukrypo nuo egzistuojančios bankų palūkanų nustatymo tvarkos, kuri ir buvo nustatyta šalių pasirašytos kredito sutarties specialiosios dalies 1.6 punkte, taip pat nevertino šiuo metu paskolų rinkoje esančių palūkanų normų bei banko maržų. Todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nustatytas 5 proc. metinių palūkanų dydis pažeistų banko interesus. Nustačius ieškovei 5 proc. metinių palūkanų normą, atsakovės tikrasis pelnas – banko marža nesumažėtų, atsakovė gautų daugiau pelno, negu tuo atveju, jeigu būtų nustatytos kintamos palūkanos, priklausančios nuo O. I. prašoma nustatyti sutarties sąlyga nepablogina banko padėties, o atkuria sutartinių prievolių pusiausvyrą, kuri buvo pažeista pradinėje šalių pasirašytoje kreditavimo sutartyje. Ieškovė finansiškai nukentėjo žymiai labiau negu bankas iš sutarties gavęs pajamas. Bankas yra profesionalas ir suteikdamas kreditą, turėjo ir privalėjo įvertinti kredito gavėjo finansinę padėtį, projekto, kuriam buvo suteiktas kreditas, įgyvendinimo galimybes bei kredito grąžinimo tikimybę, kredito grąžinimo užtikrinimo priemones, ekonomikos rodiklių pasikeitimo riziką.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų, nepagrįstai padarė išvadą, jog „...ieškovės argumentai, kad atsakovas derybų metu anksčiau buvo sutikęs su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis, taip pat negali būti pagrindu tenkinti aukščiau nurodytą ieškinio reikalavimą, kadangi atsakovas su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis buvo sutikęs tiktai tuo atveju, jeigu pati ieškovė įvykdytų konkrečias banko stebėtojų tarybos nustatytas sąlygas, kurių ji šiuo metu nėra įvykdžiusi.“ Ieškovės teigimu, teismas nenurodo, kokių sąlygų neįvykdė ieškovė ir nevertina, ar sąlygos, kurių reikalavo bankas, iš viso gali būti įgyvendinamos, ar jos priklausė nuo ieškovės valios, ar jos yra protingos ir sąžiningos abiejų šalių atžvilgiu.
4. Teismas nepagrįstai teigia, kad pagal ieškinio dalyke suformuluotą sutarties sąlygų pakeitimo projektą, ieškovė nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2015 m. birželio 1 d. neatlygintinai naudotųsi banko investuotojų piniginėmis lėšomis ir dėl to netenkina šio reikalavimo. Ieškovė neprašo neatlygintinai naudotis banko suteiktu kreditu. Ieškovės reikalavimas, kad palūkanos, priskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki kredito grąžinimo termino dienos, mokamos kredito grąžinimo galutinio termino dieną, išreiškia ieškovės prašymą atidėti priskaičiuotų palūkanų mokėjimo terminą iki 2015 m. birželio 1 d.
5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad kiekvienas ieškovės prašymas pakeisti vieną kredito sutarties sąlygą negali būti vertinamas ir tenkinamas/netenkinamas atskirai. Ieškovė nesutinka su teismo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju teismas turėjo teisę tiktai tenkinti ieškinio reikalavimą ir pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas pagal ieškinio dalyke suformuluotą projektą, arba ieškinio reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo atmesti. Ieškovė nurodo, kad kiekvienas iš prašymų yra atskiras ir gali būti tenkinamas/netenkinamas tiek vienas iš jų atskirai, tiek visi kartu. Taip pat kiekvienas iš šių prašymų gali būti tenkinamas/ netenkinamas tiek visas, tiek iš dalies. Toks reikalavimų išsprendimo būdas jokiu būdu nereiškia, kad teismas išėjo už ieškinyje suformuluotų reikalavimų ribų.
6. Teismas sprendime nepasisakė dėl reikalavimo pratęsti kredito grąžinimo terminą, nors jis atmestas, bet nenurodyta kokiu pagrindu, sprendimas šioje dalyje yra be motyvų.
7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje ieškinys atmestas, priimta netinkamai taikant materialinės teisės normas ir pažeidžiant procesinės teisės normas, todėl naikintina.
Atsiliepimas
Atsakovė AB Ūkio bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 42-45) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti AB Ūkio bankas naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kredito panaudojimo tikslas nėra susijęs su vartojimo teisiniais santykiais, kadangi suteiktas kreditas buvo naudojamas skolininkės/apeliantės verslo tikslais bei kad ieškovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, todėl priėjo teisėtos ir pagrįstos išvados ieškinį dalyje dėl reikalavimo pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas atmesti. Apeliacinio skundo argumentai pirmos instancijos teismo išvadų nepaneigia.
2. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas ta pačia pirmosios instancijos teismui procesiniuose dokumentuose pateikta teisine ir faktine argumentacija, t. y. apeliantė prašo aukštesnės instancijos teismo pakartotinai atlikti ieškinio argumentų vertinimą ir pateikti teisinį įvertinimą dėl reikalavimo pagrįstumo. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kurių pagrindu ieškinys buvo atmestas bei teismo pateikto vertinimo dėl ginčo dalyko apeliantė iš esmės neanalizuoja.
3. Nepagrįstas yra R. M. reikalavimas pakeisti Kredito sutarties sąlygas: 1) dėl to, kad ginčo Kredito sutarties galiojimo terminas baigėsi 2010 m. gegužės 3 d.; 2) banko Stebėtojų tarybos 2010 m. birželio 23 d. protokolo, kurio sąlygas dėl Kredito sutarties pakeitimo apeliantė prašo teismo įpareigoti perkelti į ginčo sutartį ir įpareigoti banką jas vykdyti, galiojimo terminas yra pasibaigęs; 3) apeliantė, o taip pat laiduotojas K. P. bei UAB „Palangos mėta“ buvo laiku ir tinkamai informuoti apie tai, jog pasibaigus Kredito sutarčiai, jei nebus įvykdyti pradelsti skoliniai įsipareigojimai, bankas pradės skolos išieškojimo procedūras ypatingosios teisenos tvarka iš įkeisto turto (šiuo metu išieškojimas yra sustabdytas). Iš to seka, kad apeliantė, reikalaudama panaikinti teismo sprendimą skundžiamoje dalyje ir pakeisti Kredito sutarties, kurios terminas yra pasibaigęs, sąlygas, iš esmės reikalauja teismo įsikišimo, kad būtų sudaryta nauja paskolos sutartis, kai tuo tarpu kreditorius to nepageidauja ir jau yra pradėjęs išieškojimo procedūras. Toks apeliantės reikalavimas pažeidžia bendruosius civilinės teisės principus, sutarties laisvės principą, imperatyvias įstatymo nuostatas, reglamentuojančias hipotekos kreditoriaus teisių apsaugą, skolininkui pažeidus prievolės įvykdymo terminą.
4. Bankas sutarties nepažeidė, savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai ir pilnai – paskolą apeliantei suteikė, tuo tarpu pastaroji vengė vykdyti savo įsipareigojimus: pažeidė paskolos grąžinimo terminus, nevykdė banko derybų metų pasiūlyto Kredito sutarties peržiūrėjimo sąlygų, jas ignoravo. Pažymi, kad bylos pirmoje instancijoje nagrinėjimo metu nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to šio straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka.
5. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl CK 6.204 straipsnio taikymo bei aiškinimo. Pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas nėra, nes ši nuostata yra taikoma kai šalis saisto galiojanti sutartis ir sprendžiamas klausimas dėl galimybės šalis saistančią sutartį vykdyti toliau. Sutarties pakeitimas teismo tvarka CK 6.204 straipsnyje nurodytu pagrindu yra galimas tik nustačius aplinkybes, atitinkančias visas šiame straipsnyje nustatytas sąlygas. Siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą.
6. CK 6.882 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui kreditą, jei paaiškėja aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus grąžintas laiku. Pasibaigus Kredito sutarties terminui, ieškovė neįvykdė prievolinių įsipareigojimų, o taip pat nepateikė realaus siūlymo, kurio pagrindu bankas minimalizuotų galimas grėsmes ir riziką dėl prievolės įvykdymo ir tuo pačiu kreditavimo klausimą svarstytų ieškovei teigiama linkme. Bankas sutinka paskolinti pinigus, jei skolininkas pateikia duomenis, kurie sudaro bankui pagrįstas prielaidas išvadai, kad paskola/jos dalis bei palūkanos bus mokamos savalaikiai ir tinkamai. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad ieškovė nėra finansiškai pajėgi grąžinti paskolą, mokėti palūkanas, kad būtent pati ieškovė sąmoningai neįvykdė jai banko suformuluotų teigiamo sprendimo dėl galimo kredito sutarties sąlygų pertvarkymo sąlygų, nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių apeliantės finansinį pajėgumą dėl prisiimtos pareigos grąžinti paskolą vykdymo. Todėl bankas pagrįstai atsisakė keisti Kredito sutarties sąlygas, nesutiko su ieškiniu ir mano, kad teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo R. M. pageidavimu jį keisti nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Nors ieškovė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nėra būtinas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis), todėl ieškovės prašymas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakove 2007 m. gegužės 31 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 17-508/07, vėliau keistą papildomais šalių susitarimais, pagal kurią Bankas suteikė ieškovei 808 298,05 EUR kreditą, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2010 m. gegužės 3 d., metų palūkanų norma – 8,97 proc., palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį iki antros mėnesio dienos, kredito paskirtis – įsigyti 1503 vienetų (100 proc.) paprastųjų vardinių UAB „Jautra“ akcijų, numatytos kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės (t. 1, b. l. 26-31, 55-59, 123-125, 138).
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas vieną ieškinio reikalavimą, pripažino vienašališką atsakovės AB Ūkio bankas 2007 m. gegužės 31 d. Kredito sutarties Nr. 17-508/07 nutraukimą negaliojančiu, o reikalavimą dėl sutarties specialiųjų sąlygų, išdėstytų 1.3, 1.5, 1.6 punktuose, pakeitimo atmetė.
Kadangi neskundžiama sprendimo dalis dėl vienašališko sutarties pripažinimo neteisėtu, todėl teismas dėl to nepasisako. Apeliantė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Iš byloje esančių Kredito sutarties bei vėlesnių jos pakeitimų apylinkės teismas sprendė, kad kredito panaudojimo tikslas nėra susijęs su vartojimo teisiniais santykiais, kadangi suteiktas kreditas buvo naudojamas skolininkės, t. y. apeliantės, verslo tikslais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė negali būti laikoma vartotoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatų prasme, todėl nėra juridinio pagrindo Kredito sutarties sąlygų keisti ex officio, ar kaip nors modifikuoti šią sutartį teismo nuožiūra. Apeliantė šios teismo išvados neskundžia. Kolegija pažymi, kad tik esant vartojimo teisiniams santykiams teismui kyla pareiga įvertinti šalis siejusios pagrindinės sutarties nutraukimo sąlygų sąžiningumą bei kreditoriaus veiksmų atitikimą bendriesiems teisės principams (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentais dėl CK 6.204 straipsnio taikymo bei aiškinimo. Apeliantės nuomone, pasikeitusių aplinkybių našta turi būti paskirstoma abiems šalims, tačiau teismas atsižvelgė tik į banko interesus.
Pažymėtina, kad sutarties pakeitimas teismo tvarka CK 6.204 straipsnyje nurodytu pagrindu yra galimas tik nustačius aplinkybes, atitinkančias visas šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, kurios, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje, iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti, nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą (CK 6.204 straipsnio 3 dalis).
Apeliantė prašo pakeisti Kredito sutarties sąlygas taip, kad mokėjimo pareiga grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas (Kredito sutarties 1.3, 1.5, 1.6 punktai) būtų nukelta iki 2015 m. birželio 1 d., be to, prašoma nustatyti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad toks sutarties pakeitimas pažeistų banko interesus. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Pripažintina, kad vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarauja šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl, siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, toks pakeitimas yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais. Sutarties laisvės principas reiškia sutarties šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas tiek, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2010).
Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė pažeidė pareigą savalaikiai grąžinti paskolą ar jos dalį, nevykdė Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nei derybų su banku dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo laikotarpiu, nei po to, kai bankas priėmė sprendimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, t. y. nuo 2010 m. gegužės 4 d., nevykdo visiškai jokių finansinių įsipareigojimų (nemoka paskolos ir palūkanų) (t. 1, b. l. 136), nors kaip nustatyta CK 6.204 straipsnio 3 dalyje, kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiajai šaliai teisės stabdyti sutarties vykdymą.
Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad sutarties sąlygų pakeitimas pagal ieškovės siūlomą projektą pažeistų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros principą. Sutiktina su atsakove, kad toks pakeitimas, kuomet ne tik kad būtų atidėtas pačios paskolos, bet ir palūkanų, kurios numatytos netgi mažesnės negu buvo numatytos šalių sudarytoje sutartyje (Sutarties 1.6 punkte numatyta kintama palūkanų norma, tačiau ne mažesnė kaip 6,92 proc.), būtų akivaizdžiai nuostolingas kreditoriui, pinigus skolinančiam už pinigus, t. y. palūkanas, kurios yra šalių susitarimo dalykas.
Nesutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas be jokių motyvų, nepagrįstai padarė išvadą, jog „...ieškovės argumentai, kad atsakovas derybų metu anksčiau buvo sutikęs su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis, taip pat negali būti pagrindu tenkinti aukščiau nurodytą ieškinio reikalavimą, kadangi atsakovas su panašiomis sutarties pakeitimo sąlygomis buvo sutikęs tiktai tuo atveju, jeigu pati ieškovė įvykdytų konkrečias banko stebėtojų tarybos nustatytas sąlygas, kurių ji šiuo metu nėra įvykdžiusi.“ Ieškovės teigimu, teismas nenurodo, kokių sąlygų neįvykdė ieškovė ir nevertina, ar sąlygos, kurių reikalavo bankas, iš viso gali būti įgyvendinamos, ar jos priklausė nuo ieškovės valios, ar jos yra protingos ir sąžiningos abiejų šalių atžvilgiu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, banko Stebėtojų tarybos 2010 m. birželio 23 d. protokolo (t. 2, b. l. 25-26), kurio sąlygas dėl Kredito sutarties pakeitimo apeliantė prašo teismo įpareigoti perkelti į ginčo sutartį ir įpareigoti banką jas vykdyti, galiojimo terminas yra pasibaigęs (t. 2, b. l. 25-26, 34). Pati apeliantė vėlesniais prašymais (2010 m. rugsėjo 16 d., 2010 m. spalio 21 d.,2010 m. lapkričio 24 d.) prašė keisti sąlygas (t. 2, b. l. 27-28, 29-30, 33). Bankas paskolų komiteto posėdyje svarstė R. M. prašymą dėl Kredito sutarties sąlygų pertvarkymo bei pritarimo akcijų pardavimui, nurodydamas galutinį R. M. terminą iki 2010 m. gruodžio 1 d. pateikti akcijų pardavimo sutarties užtikrinimo priemones, nurodydamas, kad jog to nepadarius, R. M. skolos pagal Kredito sutartį administravimas bus perduotas probleminių aktyvų valdymo departamentui (t. 2, b. l. 34). Kaip nustatė ir apylinkės teismas, R. M. banko nustatytų sąlygų nėra įvykdžiusi. Kokias sąlygas turėjo įvykdyti, pati R. M. žinojo (t. 1, b. l. 126, 135; t. 2, b. l. 25-26, 34). Tiek apeliantė, tiek laiduotojas K. P., tiek UAB „Palangos mėta“ buvo informuoti, jog R. M. neįvykdžius įsipareigojimų, bankas pradės skolos išieškojimo procedūrą (t. 1, b. l. 127-134).
Pažymėtina ir tai, kad ieškovė ieškinį pareiškusi ir CK 6.223 straipsnio 2 dalies pagrindu, numatančiu, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Bankas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai paskolą R. M. suteikė, tačiau pastaroji pažeidė paskolos grąžinimo terminus, nevykdė banko derybų metu pasiūlyto Kredito sutarties peržiūrėjimo sąlygų. Pati ieškovė nurodžiusi, jog ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį (CK 6.223 straipsnio 3 dalis). Kolegija pastebi, kad byloje nėra pateiktas banko atsisakymas pakeisti sutarties sąlygas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankas palaikė ieškovės derybinę iniciatyvą, nustatytos kompetencijos ribose vertino ieškovės teiktus siūlymus bankui, formulavo sąlygas, kurias įvykdžiusi ieškovė galėjo realiai tikėtis susitarimo dėl kreditavimo sąlygų pakeitimo ir santykių tęstinumo (t. 1, b. l. 41, 42,126, 135; t. 2, b. l. 22-34). Pažymėtina ir tai, kad bankas, tikėdamas, kad ieškovės ketinimai yra realūs ir bus įgyvendinti, beveik metus laiko nepradėjo skolos išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau ieškovė, kaip nurodė atsakovė, pažadų ir įsipareigojimų neišpildė, nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių jos finansinį pajėgumą dėl prisiimtos pareigos grąžinti paskolą, vykdymo (t. 1, b. l. 98-101, 156).
Taigi, apeliantė prašo pakeisti Kredito sutarties, kurioje numatytas kredito grąžinimo terminas yra pasibaigęs, sąlygas. Sutiktina su atsakove, kad tokiu būdu apeliantė reikalauja teismo įsikišimo, kad būtų sudaryta nauja paskolos sutartis, kai tuo tarpu kreditorius to nepageidauja ir jau yra pradėjęs išieškojimo procedūras. Pažymėtina ir tai, kad CK 6.882 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui kreditą, jei paaiškėja aplinkybės, akivaizdžiai patvirtinančios, kad suteiktas kreditas nebus grąžintas laiku. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad apeliantė neįvykdė prievolinių įsipareigojimų, jų nevykdo, nepateikė siūlymo, kurio pagrindu bankas sumažintų galimas grėsmes ir riziką dėl prievolės įvykdymo ar kreditavimo klausimą svarstytų ieškovei teigiama linkme.
Kolegija nesutinka su apeliante, kad ji teismui pateikė ieškinį, kurį sudarė 4 savarankiški prašymai (t. 3, b. l. 7), nes iš ieškinio matyti, kad jos ieškinio dalyką sudarė 2 reikalavimai: pripažinti vienašališką Kredito sutarties nutraukimą negaliojančiu bei pakeisti Kredito sutarties specialiosios dalies 1.3, 1.5, 1.6 punktuose nustatytas sąlygas (t. 1, b. l. 8). Nors teismas išsamiai nepasisakė dėl ko atmetamas reikalavimas keisti sutarties sąlygas dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo, tačiau tokią išvadą padarė įvertinęs ieškovės reikalavimus bei byloje pateiktus įrodymus.
Teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus laiko neturinčiais teisinės reikšmės vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Kadangi apeliantės skundas atmetamas, priteistinos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 45, 47), kurios neviršija teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
I. R. M. apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei Ūkio bankas, įmonės kodas 112020136, 2000 Lt advokato pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.