Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Matiukienės, kolegijos teisėjų Jolantos Badaugienės, Egidijaus Mockevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui S. S. dėl 12959,- litų kreditorinio reikalavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio, kad velionis tėvas V. S. buvo sunkus ligonis, sirgo centrinės nervų sistemos susirgimu, prostatos ligomis bei sunkiai judėjo dėl sąnarių ir kraujagyslės ligų, todėl pasidomėti lėšomis bako sąskaitoje neturėjo galimybės ir nežinojo apie paskolą. Kad paskola grąžinta, neįrodyta.

2. Nurodo, kad tėvo V. S. įgaliojimas, išduotas atsakovui, nesuteikė teisės atsakovui sudarinėti sandorius. Paskola, kaip ji įvardinta banko sąskaitoje, yra sandoris, todėl toks sandoris negali būti teisėtu. Įgaliojimas nesuteikia teisės įgaliotiniui sudaryti sandorį su savimi.

3. Nurodo, kad notarė, tvirtindama įgaliojimus, neįsitikino ar V. S. buvo veiksnus dėl sveikatos ir amžiaus.

Teismo posėdyje ieškovas (apeliantas) R. S. ir jo atstovė adv. Valerija Audronė Varšinskaitė prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl ginčo esmės ir skundo pagrįstumo

Nagrinėjamo ginčo esmė, ar atsakovas S. S. grąžino 25919 litų paskolą, kurią (duomenys neskelbtini) gavo iš velionio savo tėvo V. S., iki V. S. mirties, t.y. iki (duomenys neskelbtini), ir jei šios paskolos negrąžino, tai ar R. S. kaip įstatyminiam V. S. turto paveldėtojui, priklauso reikalavimo teisė į ½ dalį šios paskolos.

V. S. mirė (duomenys neskelbtini) ir jo sūnui R. S. Šiaulių miesto 1-ame notarų biure (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Paveldimą turtą, kuriam išduotas liudijimas, sudarė piniginės lėšos, esančios AB bankas „Hansabankas“ sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 29). Pagal byloje esančius duomenis R. S. brolis S. S. dėl paveldėjimo nesikreipė.

Kolegija sprendžia, kad ieškovas R. S. įgijo skolos reikalavimo teisę įgydamas savo tėvo turto paveldėjimo teisę, nes LR CK 6.101 str. 4 dalies 5 punktas numato, kad prievolės įvykdymo reikalavimo teisė pereina „kitais įstatymo numatytais atvejais“, t.y. pagal įstatymą, o šiuo atveju pagal paveldėjimą, kurį reglamentuoja CK penktosios knygos normos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-151/2009) konstatuota, kad įpėdinis, priėmęs palikimą, nuosavybės teises į paveldėtą turtą įgyja nuo palikimo atsiradimo momento, ir kad įpėdiniams pereina visos palikėjo turtinės teisės ir pareigos tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles.

Tačiau tam, kad turima reikalavimo teisė būtų realizuota, reikalinga nustatyti, ar buvo paskoliniai teisiniai santykiai tarp atsakovo S. S. ir velionio V. S., ar S. S. V. S. buvo perdavęs skolinamus pinigus ir ar S. S. grąžino skolą velioniui V. S. iki jo mirties, t.y. iki (duomenys neskelbtini).

Kolegija, iš dalies nesutikdama su pirmos instancijos teismo motyvu, kad R. S. neįrodė, jog S. S. grąžino skolą iki tėvo V. S. mirties, ir suabejojusi, ar teisingai byloje buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga ir ar pakanka byloje surinktų įrodymų, atliko papildomą įrodymų tyrimą (t.2, b.l. 22-24).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant civilinius ginčus dėl paskolų, konstatavo, kad paskolos sutarties sudarymo faktą įrodinėja ieškovas (kreditorius), o paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti atsakovas (skolininkas), ir jei jis neturi skolos dokumento ar pakvitavimo apie paskolos grąžinimą, negali pasinaudoti CK 6.65 straipsnyje įtvirtinta prievolės įvykdymo prezumpcija. Šiuo atveju atsakovas turi įrodinėti skolos grąžinimo faktą bendra tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2008-10-06 nutartis civ. byloje 3K-3-450/2008).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl įrodymų leistinumo taisyklių paskolų bylose nurodė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančiu, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3k-3-235/2009, 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-463-2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis, civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Kartu pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – ,,jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 26 d. nutartyje (civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008) pažymėjo, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir CK 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę.

Kolegija, atsižvelgdama, kad tarp atsakovo S. S. ir V. S. nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, nors paskolos suma viršijo 2000 litų, šalys nurodė neturinčios tiesioginių rašytinių įrodymų (skolos raštelių, kvitų, pakvitavimų ir pan.) apie paskolos grąžinimą, kreditorius V. S. yra miręs ir negali patvirtinti ar paneigti skolos grąžinimo fakto, šioje byloje pasinaudojo minėta diskrecijos teise ir leido šalims byloje paskolos grąžinimo faktą įrodinėti liudytojų parodymais, taip pat leido šalims pateikti papildomus įrodymus (t.2, 22-24).

Įvertinusi įrodymus, šalių pateiktus pirmos instancijos teisme ir apeliacinėje instancijoje, Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

Šalys neginčijo, kad tarp atsakovo S. S. ir velionio jo tėvo V. S. buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, pagal kurią S. S. (duomenys neskelbtini) gavo skolon 25919,- litų. Kaip teigė atsakovas S. S., tarp jo ir tėvo jokios rašytinės sutarties ar paskolos rašto surašyta nebuvo, konkretus paskolos grąžinimo terminas taip pat nebuvo nustatytas (t.1, b.l. 185-188). Kitų įrodymų dėl paskolos sutarties turinio ir formos byloje nėra. Kad buvo sudaryta paskolos sutartis ir S. S. buvo perduoti pinigai – 25919,- litų, byloje patvirtina V. S. sąskaitos AB bankas „Hansabankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas ( t. 1, b.l. 8). Šias aplinkybes pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodytomis.

Kaip ir buvo minėta, esminis ginčas šioje byloje yra, ar S. S. grąžino skola V. S. iki jo mirties, t.y. iki (duomenys neskelbtini).

Kolegija pripažįsta, kad skolos grąžinimo įrodymų šioje byloje pakanka.

Atsakovas S. S. teisme nurodė, kad 10 000 litų grynais pinigais jis tėvui V. S. grąžino 2005 m. sausio mėnesį, nes pastarajam prireikė pinigų „vienam žmogui pagelbėti“, o likusius 16 000 litų taip pat grynais pinigais tėvui grąžino (duomenys neskelbtini), nes „nepasiteisino verslo planas“ (t.1, b.l. 185-188).

Šiuos atsakovo parodymus patvirtina 2006-07-19 pateikta ir priimta patikslinta deklaracija už 2005 metus („gautos paskolos“), iš kurios matyti, kad S. S. 2005 metais iš V. S. pasiskolinta suma yra 16000 Lt (t.1, b.l. 62-66) ir 2007-04-25 pateikta ir priimta patikslinta deklaracija už 2006 metus („gautos paskolos“), iš kurios matyti, kad S. S. nebėra kam nors skolingas (t.1, b.l. 52-61, t.2, b.l. 27-32, 55-60).

Iš papildomai pateiktų S. S. sutuoktinės L. S. Privačių interesų deklaracijų matyti (t.2, b.l. 38-52), kad 2006 m. gruodžio 1d. pildytoje Deklaracijoje nurodyta: „paskola V. S. grąžinta 2006-12-01“. Liudytoja apklausta L. S. patvirtino, kad jai yra žinoma, jog jos sutuoktinis S. S. skolą savo tėvui galutinai grąžino (duomenys neskelbtini), tačiau, pasikeitus Privačių interesų deklaracijų pildymo tvarkai, deklaracijoje ji nurodė, kad skola grąžinta 2006 m. gruodžio 1 d., t.y. deklaracijos pildymo dieną.

Kolegija pripažįsta skolos grąžinimo įrodymu ir tai, kad (duomenys neskelbtini) V. S. įgaliojo S. S. trejus metus disponuoti V. S. sąskaitoje AB bankas „Hansabankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) esančiomis lėšomis, „įnešti ir paimti pinigus, sudaryti ir pratęsti sutartis, sudaryti sutartis dėl elektroninių paslaugų teikimo, gauti mokėjimo kortelę, atidaryti naujas sąskaitas, disponuoti jose esančiomis lėšomis, daryti mano (V. S.) vardu pareiškimus, už mane (V. S.) pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais“ (t.1, b.l. 156). (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Debetinės mokėjimo kortelės sutartimis sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas V. S. šios sąskaitos naudotoju nurodė S. S. (t.1, b.l. 138-139). Pažymėtina tai, kad iš tos pačios V. S. sąskaitos AB bankas „Hansabankas“ Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) S. S. buvo išduota 25919,- Lt paskola.

Ieškovo R. S. argumentai, kad skola iki tėvo mirties nebuvo grąžinta, paremti tik jo paties manymu, o konkrečių įrodymų jis nepateikė nei pirmos instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje. Paties ieškovo parodymai dėl negrąžintos skolos yra prieštaringi, nes pirmos instancijos teisme jis nurodė, kad iš tėvo jis sužinojo, jog pastarasis jo broliui (S. S.) paskolino apie 40 000 litų, kad sąskaitoje dar liko pinigų, kad „daugiau su tėvu apie broliui paskolintus pinigus mes nekalbėjome“. Po to nurodė, kad apie skolą jis nežinojo iki tėvo mirties, kad tik iš banko dokumentų jis apie tai sužinojo (t.1, b.l.186). Apeliacinės instancijos teisme R. S. nurodė, kad apie paskolintus pinigus broliui jis iš tėvo sužinojo 2004 metais, o 2006 metų birželio mėnesį lankydamas sergantį tėvą iš jo sužinojo, kad skola dar negrąžinta. Vadovautis tokiais prieštaringais įrodymais kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinio skundo motyvą, kad dėl savo sveikatos būklės tėvas V. S. galimai net nežinojo apie paskolą ir apie paskolos grąžinimą, kolegija laiko nepagrįstu, nes byloje nėra duomenų, kad 2004-2006 metais V. S. buvo neveiksnus, be to, ieškovas R. S. pirmos instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje patvirtino, kad jis iš tėvo sužinojo, jog pastarasis yra paskolinęs S. S. „tam tikrą sumą“ (t.1, b.l. 186).

Apeliacinio skundo motyvą, kad S. S., turėdamas V. S. įgaliojimą negalėjo su savimi sudaryti paskolos sutartį, kolegija laiko nepagrįstu, nes iš banko sąskaitos matyti, jog pinigai buvo paskolinti S. S. (duomenys neskelbtini), o įgaliojimas disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis notariškai patvirtintas (duomenys neskelbtini).

Apeliacinio skundo motyvą, dėl galimo 2006 m. vasario 1 d. V. S. įgaliojimo S. S. disponuoti V. S. lėšomis neteisėtumo kolegija laiko nepagrįstu, nes šis įgaliojimas iki šiol nėra pakeistas ar nuginčytas.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo R. S. apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 93 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl Kolegijai atmetus ieškovo R. S. apeliacinį skundą, pareiga atlyginti atsakovo S. S. turėtas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos tenka ieškovui (apeliantui) R. S., kurių dydis (500 Lt, t.2, b.l.69) pripažintinas pagrįstu ir atitinkančiu LR CPK 98 str. nuostatas.

Iš ieškovo (apelianto) R. S. priteistina Valstybei 20,17 Lt (t. 2, b.l. 14) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo (apelianto) R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovui S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) 500,- Lt (penkis šimtus) litų advokato atstovavimo išlaidų.

Iš ieškovo (apelianto) R. S. priteisti Valstybei 20,17 Lt (dvidešimt litų ir 17 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.