Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-08-23 · Civilinė byla Nr. 2A-603-372/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-23
Bylos Nr.
2A-603-372/2013
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-03313-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Matiukienė, Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
A. S.
Atsakovas
UAB „ORLEN Apsauga“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja B. Simonaitienė Civilinė byla Nr. 2A-603-372/2013

Teisėja N. Kiubienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03313-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija: 121.14;121.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Danutės Matiukienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei UAB „ORLEN Apsauga“ dėl grąžinimo į darbą bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą, pateikdamas ieškinį atsakovei UAB ,,ORLEN Apsauga“, kuriuo prašė: 1) pripažinti neteisėtu 2012-11-05 UAB ,,ORLEN Apsauga“ direktoriaus įsakymą Nr. P-155-2012, kuriuo buvo nutraukta neterminuota jo 2012-06-11 darbo sutartis Nr. DS-13 pagal DK 136 str. 1 d. 1 p.; 2) grąžinti ieškovą į darbą (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) pareigas; 3) priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-07-01 ieškovas buvo priimtas dirbti atsakovės bendrovės (duomenys neskelbtini). Pagrindinės darbo atsakovės bendrovėje funkcijos: vykdyti AB „ORLEN Lietuva“ objektų fizinę apsaugą, kontroliuoti leidimų sistemos ir ma­terialinių vertybių gabenimo taisyklių laikymąsi, tikrinti saugomų objektų būklę, vykdyti logisti­kos procesų kontrolę ir kt. Šias funkcijas ieškovas atlikdavo apsaugos postuose, išsidės­čiusiose po visą AB „ORLEN Lietuva“ teritoriją, į postus paskirdavo pamainos viršinin­kas. Darbo funkcijoms vykdyti (duomenys neskelbtini) būdavo išduodamos ir tam tikros aktyvios gynybos prievartos priemonės, t. y. guminės lazdos ir antrankiai. Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. baudžiamuoju įsakymu ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 227 str. 4 d. ir jam buvo paskirta 5 MGL dydžio bauda. Baudžiamojo įsakymo A. S. neginčijo ir paskirtą baudą sumokėjo, todėl mano, kad teistumo neįgijo. 2012 m. liepos 10 d. sprendimu pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 18 str. 2 d. 8 p. Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisakė ieškovui išduoti leidimą nešiotis ginklą. Apie tai buvo raštu informuotas ir atsakovės ben­drovės (duomenys neskelbtini) E. B.. Nuo 2012-07-02 iki 2012-07-22 ieškovas dar dirbo atsakovės bendrovėje (duomenys neskelbtini) ir vykdė visas darbdavio jam priskirtas darbines funkcijas. Nuo 2012-07-23 dėl ligos ieškovui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. 2012 m. lapkričio 5 d. po ligos sugrįžęs į darbą jis buvo informuotas apie 2012-11-05 UAB „ORLEN Apsau­ga“ (duomenys neskelbtini) E. B. įsakymą Nr. P-155-2012 „Dėl 2012-06-11 darbo sutarties Nr. DS-13 su (duomenys neskelbtini) A. S. nutraukimo“, kurio pagrindu nuo 2012 m. birželio 11d. nutraukiama tarp jo ir atsakovės sudaryta darbo sutartis Nr. DS-13 pagal Darbo kodekso 136 str. 1 d. 1 p. Šiame įsakyme nurodyta, kad UAB „ORLEN Apsauga“ (duomenys neskelbtini) pareiginių nuostatų 5.2. p. reikalauja, kad asmeniui, dirbančiam turto saugotoju, Lietuvos Respublikos įstatymais neturi būti apribotos teisės vykdyti turto apsaugą, naudoti šaunamąjį ginklą, dirbti su operatyvinės apsaugos priemonėmis ir turėti transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą. Ieškovas mano, kad jo atleidimas iš darbo DK 136 str. 1 d. 1 p. pagrindu yra neteisėtas. Ieškovui darbovietėje su šaunamuoju ginklu dirbti nebuvo tekę. Ieškovas nurodė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų atleidžiant ieškovą iš darbo, pastarasis labai išgyveno, buvo pažemintas, pablogėjo jo reputacija, todėl mano, kad atsakovė turėtų atlyginti ieškovui 10 000,00 Lt neturtinę žalą.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pas atsakovę nuo 2012-07-01 turėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Sutarties sudarymo diena ieškovas buvo supažindintas su atsakovės (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais. Nuostatų 5.2 punkte yra aiškiai įtvirtintas reikalavimas, kad darbuotojui neturi būti apribotos teisės vykdyti turto apsaugą, naudoti šaunamąjį ginklą, dirbti su operatyvinės apsaugos priemonėmis ir turėti transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą. 201207-10 atsakovė gavo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštą Nr. 86-S-12520 „Dėl apsaugos darbuotojų pažymėjimų ir leidimų nešiotis ginklus išdavimo“, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą ieškovui. 2012-07-02 Skuodo rajono apylinkės teismas priėmė baudžiamąjį teismo įsakymą, kuriuo ieškovą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 227 str. 4 d., atsakovė apie tai atskirai, iki tol, kol gavo pranešimą iš Telšių apskrities VPK apie tai, kad ieškovui nebus išduotas leidimas nešiotis ginklą, informuota nebuvo. Nuo 2012-07-20 iki 2012-11-04 ieškovas neatvyko į darbą dėl ligos. 2012-08-17 atsakovė raštu Nr. S-28-2012 informavo ieškovą apie tai, kad Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 201207-09 sprendimu atsisakė išduoti ieškovui leidimą nešiotis šaunamąjį ginklą. Ieškovui apskundus šį sprendimą, 2012-10-15 Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus licencijavimo poskyrio specialistas priėmė sprendimą Nr. 86-IL-2724 atsisakyti išduoti leidimą nešiotis ginklus. 2012-11-05 ieškovas atvyko į darbą ir buvo supažindintas su 2012-11-05 įsakymu Nr. P-155-2012 „Dėl 2012-06-11 darbo sutarties Nr. DS-13 su (duomenys neskelbtini) A. S. nutraukimo“. Nuo 2012-07-01pagal 2012 m. birželio 14 d. Apsaugos paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su AB „ORLEN Lietuva“, atsakovė įsipareigojo teikti apsaugos paslaugas (sutarties 1.1. punktas). Šia sutartimi taip pat buvo nustatytas reikalavimas, kad atsakovės apsaugos darbuotojų kvalifikacija turi atitikti reikalavimus, numatytus Asmens ir turto saugos įstatyme ginkluotai asmens ir turto saugai užtikrinti (sutarties 4.4.1. punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 str. nustato, kad juridinis asmuo jam priklausančius B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis gali perleisti nuolat naudoti juridinio asmens darbuotojui, turinčiam teisę laikyti ir nešiotis tos kategorijos ginklą. Atsižvelgiant į šį įstatymo reikalavimą, tam, kad atsakovė galėtų tinkamai teikti AB „ORLEN Lietuva“ ginkluotos apsaugos paslaugas, jo darbuotojai turi turėti teisę įsigyti ir turėti šaunamuosius ginklus (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 str.). Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsakovės apsaugos darbuotojams pradėjo išdavinėti apsaugos darbuotojų pažymėjimus ir leidimus nešiotis ginklus 2012 m. liepos 10 d. ir užbaigė išdavimą 2012 m. liepos 16 d. 2012 m. liepos 16 d. išduoti leidimai nešiotis ginklus darbuotojams buvo įteikti 2012 m. liepos 18 d. Įsiteisėjus Skuodo rajono apylinkės teismo 2012-07-02 baudžiamajam įsakymui, remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 7 p., ieškovas neteko nepriekaištingos reputacijos, dėl to jam pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą nešiotis ginklus. Atsakovė mano, kad atleisdamas A. S. iš darbo įstatymų nepažeidė.

II. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei UAB ,,ORLEN Apsauga“ iš ieškovo A. S. 2500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nurodė, kad ieškovas 2012 m. birželio 11 d. pasirašytinai buvo supažindintas su atsakovo (duomenys neskelbtini) pareiginiais nuostatais, kuriuose nustatytas reikalavimas, kad jis turi specialią teisę dirbti su šaunamaisiais ginklais. 2012 m. liepos 2 d. Skuodo rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs Baudžiamojo kodekso 227 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 7 p. nuostata, ieškovas neteko nepriekaištingos reputacijos, dėl to jam pagrįstai buvo atsisakyta išduoti leidimą nešiotis ginklą. Teismas sprendė, kad ieškovui neturint leidimo nešiotis ginklą, pastarasis negali dirbti darbo sutartimi sulygto darbo, t. y. vykdyti(duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad klausimas ar darbuotojas įsiteisėjus nuosprendžiui baudžiamojoje byloje tinkamas toliau vykdyti darbo sutartimi ir pareiginiuose nuostatuose priskirtas funkcijas, priklauso ne darbuotojo, o darbdavio kompetencijai. Ieškovas, sudarydamas darbo sutartį, įsipareigojo dirbti UAB ,,ORLEN Apsauga“(duomenys nskelbtini), nedetalizuojant konkretaus posto, kuriame jis turi dirbti. Darbuotojui, dirbančiam pas atsakovą, konkreti darbo vieta (postas) būdavo rotacijos principu nurodomas pamainos viršininko prieš prasidedant pamainai. Teismas nurodė, kad galima tokia situacija, kai darbdavys paskiria darbuotoją ilgesnį laiką dirbti postuose, kuriuose dirbant neišduodami ginklai, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė neatleidžia darbuotojo nuo pareigos turėti leidimą nešiotis ginklą, esant pareiginiuose nuostatuose numatytam tokiam reikalavimui. Teismas sprendė, kad ieškovui neturint leidimo nešioti šaunamąjį ginklą, jo tolesnis darbas UAB ,,ORLEN Apsauga“ tapo nebeįmanomas, todėl darbdavys turėjo teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju be įspėjimo DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas A. S. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-04-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

Apeliantas mano, kad tarp jo ir atsakovo iškilusiam ginčui spręsti pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas DK 10 str., DK 35 str., netinkamai aiškino DK 136 str. 1 d. 1 p. nuostatas. Teismas DK 136 str. 1 d. 1 p. aiškinimo kontekste visiškai nevertino byloje esančių faktinių aplin­kybių, susijusių su tuo, kad ieškovui neišdavus leidimo nešiotis ginklo, laiko­tarpiu nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2012 m. liepos 22 d. ieškovui buvo leista eiti į darbą ir vykdyti visas darbdavio priskirtas darbines funkcijas. Teismas bylos aplin­kybes bei įrodymus tyrė gana paviršutiniškai, dėl to atliktas įrodymų vertinimas ne­gali būti laikytinas teisingu bei pagrįstu. Apelianto nuomone, yra akivaizdu, jog bylą nagrinėjęs teismas, ne­silaikė įrodinėjimo taisyklių ir nenustatė esminių bylos aplinkybių. Teismo išvados apie tai, kad atsakovė pagrįstai ieškovą atleido iš darbo pagal DK 136 str. 1 d. 1 p., yra neargumentuotos ir nepagrįstos byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei esan­čiais įrodymais. Teismas nepagrįstai neįvertino tai, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 str. 4 d., padarymą Skuodo rajono apylinkės teismo 2012-07-02 baudžiamuoju įsakymu ieškovas buvo nuteistas tik 650 Lt dydžio bauda, kurią dar 2012-07-10 valstybei visiškai sumokėjo. Teismas neįvertino, kad tokios bausmės paskyrimas nekliudė ieškovui vykdyti savo darbines funkcijas. Neįvertino, kad atsakovės nurodytos aplinkybės apie egzistuojantį rotacijos principą, dėl kurio ieškovas nebūtinai turėjo būti skiriamas į postą, kur reikalingas šaunamasis ginklas, nebuvo įrodytos jokiais atitinkamai tai patvirtinančiais rašytiniais įrodymais.Apeliantas nesutinka ir su skundžiamo sprendimo argumentais, kad šiuo atveju turto saugotojo pareiginių nuostatų 5.2. p. reikalauja, jog asmeniui, dirban­čiam turto saugotoju, Lietuvos Respublikos įstatymais neturi būti apribotos teisės naudoti šau­namąjį ginklą ir kt., o teismo baudžiamuoju įsakymu pripažinus ieškovą kaltu už baudžiamojo nu­sižengimo padarymą ir paskyrus bausmę, policijos sprendimais ieškovui yra atsisakyta išduoti leidimą nešiotis ginklus, dėl to ieškovas nebegali tęsti darbo sutartimi sulygto turto saugotojo darbo. Apeliantas mano, kad tokiu atveju galėjo būti taikomas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrin­das, numatytas arba DK 136 str. 1 d. 2 p. (kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą), arba DK 136 str. 1 d. 3 p. (įstatymu įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu), bet ne DK 136 str. 1 d. 1 p.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė UAB „ORLEAN Apsauga“ prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sudarant darbo sutartį Nr. DS-13 ieškovas žinojo, jog turi atitikti specialius reikalavimus – darbuotojui Lietuvos Respublikos įstatymais neturi būti apribotos teisės vykdyti turto apsaugą, naudoti šaunamąjį ginklą. Ši sąlyga buvo įtvirtina atsakovės „Mažeikių apsaugos skyriaus turto saugotojo pareiginiuose nuostatuose“. Su minėtais nuostatais ieškovas buvo supažindintas sudarant darbo sutartį. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir liudytojų parodymais, pagrįstai nustatė, kad atsakovės turto saugotojams nustatytas reikalavimas turėti leidimus nešiotis ginklus yra objektyviai pagrįstas, nes atsakovė yra saugos tarnyba, kuri teikia ginkluotas asmens ir turto saugos paslaugas. 2004 m. rugsėjo 15 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-334 „Dėl Strateginę reikšmę nacionaliniams saugumui turinčių, Ūkio ministerijos valdymo sričiai priskirtų įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių fizinės saugos reikalavimų“ nustatė reikalavimą, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamykla visa parą turi būti saugoma ginkluotų apsaugos darbuotojų. Dėl šios priežasties atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad jis galėjo toliau dirbti be leidimo nešioti ginklą, nes atsakovė galėjo ieškovui paskirti darbą, kurį dirbant toks leidimas nereikalingas. Atsakovė leido dirbti ieškovui laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 10 d. iki 2012 m. liepos 18 d., nes ieškovas turėjo teisę 2012 m. liepos 9 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 86-IL-1621 per 30 dienų skųsti teismui. Įsiteisėjus baudžiamajam įsakymui, ieškovas neteko nepriekaištingos reputacijos, kaip to reikalauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d 7 p., o netekęs nepriekaištingos reputacijos negalėjo dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Ieškovo apeliaciniame skunde pateiktas DK 136 str. 1 d. 1 p. aiškinimas, pagal kurį atleisti šiuo pagrindu darbuotoją galima tik dėl tokio teismo nuosprendžio, pagal kurį darbuotojas fiziškai negali atvykti į darbą, neatitinka šios normos turinio. Atsakovė laikėsi visų jai Darbo kodekse nustatytų pareigų, elgėsi sąžiningai, geranoriškai ir nepiktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

Nagrinėdama apeliacinį skundą, teisėjų kolegija nustatė, kad jame nurodyti motyvai gali būti suformuluoti pagal atskirus argumentus, todėl savo motyvus taip pat grupuoja.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas A. S. nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Dėl DK normų taikymo

BPK 29 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis negalėjo būti atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kadangi jo atžvilgiu nebuvo priimtas nuosprendis. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, kokios rūšies bausmė jam buvo skirta. Priimdamas į darbą, darbdavys turėjo pagrindo tikėtis, kad apeliantas atitiks visas būtinas sąlygas, iš jų turės teisę gauti leidimą ginklui. Pasirašydamas Apsaugos paslaugų teikimo sutartį Nr. BD-1-2012, darbdavys užsakovą užtikrino, kad jis savo sąskaita aprūpins savo darbuotojus, be kita ko, ir ginklais. Šios sutarties 4.4.1 punkte sutarta, kad paslaugos teikėjo apsaugos darbuotojų kvalifikacija privalo atitikti reikalavimus, numatytus LR asmens ir turto saugos įstatyme ginkluotai asmens ir turto saugai užtikrinti (1 t., 58–60 b. l.). Taigi, apeliantas jokiu būdu negalėjo tikėtis, kad baustas teismo baudžiamuoju įsakymu jis toliau dirbs tą darbą, kurį buvo sulygęs 2012 m. birželio 11 d. Darbo sutartyje Nr. DS-13 (b.l.7-9, 1 t.). Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis dirbo tą darbą iki 2012 m. liepos 20 d. ir darbdavys jam neturėjo pretenzijų. Telšių apskrities VPK 2012-07-10 informavo UAB „ORLEN Apsauga“, kad neišduos leidimo A. S. (1 t., 15 b. l.). Taip pat darbdaviui buvo suteikta 30 dienų terminas apskųsti šį Telšių apskrities VPK sprendimą. Taigi, darbdavys iki tol neturėjo jokio pagrindo nutraukti darbo sutartį su apeliantu, kadangi iki rugpjūčio 10 d. turėjo bent teorinę galimybę atgauti teisę naudotis ginklu, darbdaviui pateikus skundą dėl VPK sprendimo. Kadangi apeliantas nuo 2012-07-23 sirgo, o darbdavys nebeskundė VPK sprendimo, apeliantas nustatyta tvarka buvo atleistas iš darbo. Dėl atleidimo procedūrų teisėtumo apeliantas nesiskundžia. Apelianto teiginys, kad darbdavys rotacijos principu galėjo leisti jam dirbti be ginklo postuose, kuriuose jis nebūtinas, atmestinas. Darbdavys negali būti įpareigojamas specialiai sudaryti apeliantui galimybę rinktis saugomus postus. Net jei tokia rotacija ir būtų galima, darbdavys neturi teisės suteikti apeliantui išskirtines darbo sąlygas, lyginant su kitais darbuotojais, nesilaikant pareiginių nuostatų. UAB „ORLEN Apsauga“ Mažeikių apsaugos skyriaus turto saugotojo pareiginių nuostatų 5.2 punkte nurodyta, kad turto saugotojui neturi būti apribotos teisės vykdyti turto apsaugą, naudoti šaunamąjį ginklą, dirbti su operatyvinės apsaugos priemonėmis ir turėti transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą (1 t., 10 b. l.). Bet kuriuo atveju ši nuostatų norma yra imperatyvi. Tokiu atveju bet kokia rotacija negalima, kai darbuotojas neatitinka minėto punkto nuostatų. Apeliantas būtent savo veiksmais prarado galimybę naudotis ginklu, jo atžvilgiu priėmus baudžiamąjį įsakymą. Kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju darbdavys nepažeidė įstatymo normų, atleisdamas apeliantą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kolegija atsižvelgia ir į tai, kad apeliantas niekada neprašė pakeisti atleidimo iš darbo pagrindo, o reikalavo būti grąžintas į darbą.

Dėl teismo sprendimo motyvų

Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and H. B. v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. N. 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nagrinėjamu atveju kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ar jame neišnagrinėti visi esminiai klausimai, susiję su apelianto išdėstytais argumentais.

Dėl žodinio nagrinėjimo

Apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas.

Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu, bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Apelianto pateikta informacija kolegijai negali būti vertinama kaip įrodymas, kadangi pirmosios instancijos teismas šio įrodymo negavo ir nevertino. Atleidimo iš darbo metu apeliantas neturėjo teisės gauti leidimo ginklui, todėl kolegijai pateiktas dokumentas yra perteklinis ir nenagrinėtinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje

Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Už advokato pagalbą buvo sumokėta 1815 Lt (3 t., 120–121 b. l.). Atmetant apeliacinį skundą, šios atstovavimo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš pralaimėjusios šalies (CPK 98 straipsnis). Kolegija daro išvadą, kad reikalaujama suma yra per didelė. Atsiliepime į apeliacinį skundą nebuvo poreikio motyvuoti kokias nors esmines aplinkybes, kadangi pats apeliacinis skundas jau kartojo tas pačias aplinkybes ir argumentus, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti sprendime. Kolegija sprendžia, kad protinga ir sąžininga bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1000 Lt. Įvertintina ir tai, jog apeliantas sumokėjo tokią pat atstovavimo išlaidų sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. S. atsakovei UAB „ORLEN Apsauga“ 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai Danutė BurbulienėDanutė MatiukienėBirutė Simonaitienė