Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Civilinė byla Nr. 2S-1578-619/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
2S-1578-619/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas
J. Z.
Ieškovas
BUAB „Kapro Lt“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1578-619/2014Procesinio sprendimo kategorija: 110.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. liepos 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Kapro Lt“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ ieškinį atsakovui J. Z. dėl 75 168,90 Lt žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovas BUAB „Kapro Lt“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. Z. 75 168,90 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ginčas dėl didelės ieškinio sumos, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi (b.l. 27-28) ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui J. Z. nuosavybės teise priklausantį 75 168,90 Lt vertės nekilnojamąjį turtą ir /ar kitą ilgalaikį materialųjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, palikti teisę valdyti šį turtą ir juo naudotis. Nesant ar esant nepakankamai atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir /ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su ieškovu iš areštuoto turto. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškinys yra turtinio pobūdžio, kurio suma yra žymi, pripažino, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas J. Z. atskiruoju skundu (b.l. 1-5) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrindė ieškinio reikalavimo. Atsakovas įmonės vadovu buvo itin trumpą laikotarpį, t.y. nuo 2008-09-02 iki 2009-01-12. Jis perdavė visus dokumentus naujam įmonės vadovui I. B.. Kita svarbi aplinkybė, kad atsakovas sudarė akcijų pardavimo sutartis 2009-01-13, kuriomis pardavė jam priklausančias 49 procentus UAB KAPRO Lt akcijų. Ieškovo tvirtinimu, žalos dydis nėra tiksliai apskaičiuotas ir aiškus, praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Teigia, jog ieškovas piktnaudžiauja teise teikdamas ieškinį, o ieškinio reikalavimas yra tapatus kito ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimui (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2434-431/2014). Ieškovas siekia kuo labiau apsunkinti atsakovo situaciją prašydamas turto arešto, o pats pateiktas ieškinys yra nemotyvuotas. Teismas privalėjo nustatyti ar buvo galima tikėtis ieškinio patenkinimo atsakovo atžvilgiu, iš ko darytina išvada, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui.

Ieškovas atsiliepimo teismui į atsakovo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamos apeliacine tvarka nutarties motyvus, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasinaudodamas diskrecijos teise vertinti konkrečias bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, nepažeidė. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Atskirojo skundo argumentai iš esmės yra susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinio pagrįstumo, kuris iš esmės nėra pagrįstas atsakovo atžvilgiu, ir pagrindų taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones nėra. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Vadovaujantis CPK 144 straipsniu, teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones tuo atveju jei asmuo, prašantis tokių priemonių taikymo, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Ši įstatymo nuostata reikalauja iš laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo preliminariai įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkintas (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-949/2008, 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-251/2011). Preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas taikant laikinąsias apsaugos priemones negali būti tapatinamas su pareikšto reikalavimo vertinimu, kurį teismas atlieka nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą. Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t.y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Apelianto dėstomi argumentai, susiję su ieškovo ieškinio nepagrįstumu, pagal savo pobūdį yra argumentai, kuriuos teismas analizuoja nagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas sprendimą, tokie argumentai teismo negali būti iš esmės vertinami priimant tarpinius procesinius sprendimus – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Tuo pačiu paminėti argumentai nėra pagrindas panaikinti ginčijamą nutartį, nors teismas nutartyje dėl šių argumentų iš esmės ir nepasisakė. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo teigti, kad pagal atsakovo dėstomus argumentus ieškovo reikalavimas yra prima facie nepagrįstas, ir kad dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnis). Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-786/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-323/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Aplinkybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas preziumuojama, jei ginčas byloje yra kilęs dėl didelės pinigų sumos priteisimo, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.). Vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantas turi galimybę paneigti aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jam yra didelė, pateikdamas atitinkamus įrodymus apie savo turtinę padėtį kartu su atskiruoju skundu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje pareikšto ieškinio suma 75 168,90 Lt yra atsakovui žymi, kad būtų galima būtų galima taikyti teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją; apeliantas pateikdamas atskirąjį skundą šios prezumpcijos nepaneigė.

Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Be to, apeliantas turi galimybę pasinaudoti ir kitomis proceso teisių alternatyvomis - įmokėti lėšas į teismo depozitų sąskaitą, pateikti prašymą pakeisti taikytas apsaugos priemones ar areštuoti konkretų jo turtą (CPK 148 str.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Andrutė Kalinauskienė