Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir jam paskirta 100 MGL (3 766 Eur) piniginė bauda;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir jam paskirta 100 MGL (3 766 Eur) piniginė bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės buvo subendrintos ir A. U. paskirta subendrinta 120 MGL (4 519,20 Eur) piniginė bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė – bauda buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – pinigine bauda ir A. U. paskirta galutinė 130 MGL (4 895,80 Eur) bauda.

Į A. U. paskirtą bausmę – piniginę baudą įskaitytas jam taikyto laikino sulaikymo laikas nuo 2019 m. gegužės 15 d. 17.20 val. iki 2019 m. gegužės 16 d. 11.00 val. (1 para), jį prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikyta, kad neatliktos bausmės dalis yra 128 MGL (4 820,48 Eur).

Į bausmės laiką įskaityta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė (137,13 Eur išieškotos baudos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Apelianto vertinimu, kaltinimo formuluotė iš esmės yra neteisėta bei pažeidžia sąžiningo baudžiamojo proceso principą. Tam asmeniui, kuris neprisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tyčia yra atskiriamas ikiteisminis tyrimas taip, kad būtų sudaryta tokia teisinė situacija, jog kitų asmenų kaltė ir parodymų „teisingumas“ būtų preziumuojamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Be to, nuosprendis paremtas ne objektyviais parodymais, o kitų asmenų, kuriems priimti procesiniai sprendimai, parodymais.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) A. U. kaltė yra nemotyvuotai grindžiama teismo procesinių sprendimų, priimtų K. P. ir G. S. atžvilgiu, duomenimis; 2) skundžiamo nuosprendžio motyvai iš esmės neįrodo, jog A. U. buvo UAB „D“ ir UAB „E“ faktiniu vadovu; 3) byloje surinkti duomenys neįrodo aplinkybės, jog A. U. paslėpė UAB „D“ ir UAB „E“ dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes bei tinkamai įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvadai, jog A. U. kaltės konstatavimui dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo duomenų pakanka, pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje

7. Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų pripažinti aplinkybę, kad A. U. buvo faktiniu UAB „D“ ir UAB „E“ vadovu, taip pat neįrodyta, kokius konkrečiai minėtų įmonių dokumentus paslėpė nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apelianto argumentai yra nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių pasisakė išsamiai ir motyvuotai, baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertindamas tiek atskirai, tiek visumoje bei atkreipdamas dėmesį į tarp duomenų esančius nesutapimus bei prieštaravimus. Todėl spręstina, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį apelianto nurodomų motyvų pagrindu.

8. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. U. nesutinka su jo atliktų veiksmų vertinimu ir teigia, jog teismas netinkamai įvertino jo atliktus veiksmus baudžiamosios teisės kontekste, taip pat suteikė prioritetinę reikšmę K. P., G. S. bei kitų liudytojų parodymams.

12. Teismų praktikoje išaiškinta, jog vadovaujamų pareigų juridiniame asmenyje nustatytas priklauso nuo juridinio asmens valdymo struktūros, valdymo organų kompetencijos, valdymo ypatumų ir pan. Šios pareigos gali būti konstatuojamos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2022). Galimos tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens steigimo dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, nors tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo.

14. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų apie juridinį asmenį (2 t., b. l. 76–80, 81–84), laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. UAB „D“ direktoriumi buvo K. P., o laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. šis asmuo ėjo UAB „E“ direktoriaus pareigas. Šie duomenys neginčijamai patvirtina tai, jog A. U. pagal oficialius duomenis nebuvo minėtų įmonių direktoriumi.

16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiesioginiai įrodymai neturi jokio pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, tačiau tokiu atveju tokio tipo įrodymais turi būti nustatyti tarpiniai faktai ir išvados, kurie tarpusavyje susiję nuoseklia ir logiška grandine (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-220-628/2019, 2K-7-174-303/2019). Nagrinėjamu atveju yra iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad A. U. kaltė yra grindžiama daugiausia liudytojų duotais parodymais, tačiau vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

18. Aplinkybę, jog nuteistasis A. U. mokėdavo darbuotojams atlyginimą patvirtina ir 2017 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl darbo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 107–109), kuriame yra nurodyta tai, jog R. Š. (R. Š.) nuo 2017 m. vasario 28 d. dirba UAB „E“, tačiau jam atlyginimą moka UAB „G“. Kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų (2 t., b. l. 123–124; 4 t., b. l. 9–11), jis yra dirbęs tik UAB „G“ vadovu. Šie duomenys taip pat paneigia nuteistojo pateiktą versiją, jog UAB „G“ nebuvo susijusi su UAB „D“ ar o UAB „E“.

21. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog K. P. parodymai dėl to, kad jis neatliko realių funkcijų būdamas UAB „D“ ir UAB „E“ direktoriumi, yra paneigti. Šioje dalyje pabrėžtina, kad nors šis liudytojas nurodė, jog jis realiai nevadovavo šioms įmonėms, bet neneigė aplinkybių, kad tam tikras funkcijas jis atliko, t. y. pasirašydavo dokumentus, kuriuos pateikdavo A. U. arba G. S. Vis dėlto tokie duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog K. P. atliktos funkcijos – tam tikrų dokumentų pasirašymas – nebuvo bandymas slėpti A. U. ir G. S. neteisėtus veiksmus, apsimestinai gaunant de jure įmonės direktoriaus parašus ir sudarant įspūdį, jog minėtų įmonių valdymas yra teisėtas ir atliekamas pagal įstatymuose numatytas taisykles. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas mano, kad aptariamu atveju K. P. galėjo ir turėjo žinoti apie savo, kaip bendrovės direktoriaus, pareigas bei galimas pareigų nevykdymo pasekmes, o kiti byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog K. P. buvo realus abiejų įmonių vadovas. Aptariamu atveju svarbu pažymėti, kad K. P. atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 15 d. baudžiamasis įsakymas (3 t., b. l. 154–160), kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (du epizodai) ir kuris yra įsiteisėjęs bei nėra šia nutartimi revizuojamas. Be to, šioje byloje nėra konstatuota, jog K. P. jokių veiksmų neatliko – priešingai, pripažinta, jog A. U. veikė kartu tiek su G. S., tiek su K. P., dėl to šie apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

22. Kaip yra matyti iš liudytojo K. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų (2 t., b. l. 67–70, 71–75; 4 t., b. l. 7–8), laikinai pabūti UAB „D“ direktoriumi liudytojo paprašė pats A. U. Vėliau A. U. supažindino jį su G. S., kuris už tai, jog K. P. eitų UAB „E“ direktoriaus pareigas, pažadėjo šiam mokėti. Bendru visų trijų asmenų susitarimų, A. U. ir G. S. turėjo tvarkyti minėtų įmonių buhalterinę apskaitą bei teikti deklaracijas VMI, dėl to visus dokumentus, kuriuos A. U. ir G. S. duodavo pasirašyti K. P., jie po to pasiimdavo su savimi. Liudytojas teigė, kad jis realiai nevadovavo nei UAB „D“, nei UAB „E“, A. U. ir G. S. jo nėra prašę mokėti darbo užmokestį darbuotojams arba duoti šiems pasirašyti kokius nors dokumentus. Kaip yra matyti iš G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (2 t., b. l. 59–62), šis liudytojas teigė, jog kažkuriuo metu A. U. jį supažindino su K. P. ir pasakė, kad šis asmuo dirbs kaip subrangovas. Darbuotojų įmonėms ieškodavo visi trys asmenys, surastus darbuotojus įdarbindavo UAB „D“, atlyginimą už atliktus darbus mokėdavo tiek A. U., tiek K. P. ir G. S. Perkėlus darbuotojus iš UAB „D“ į UAB „E“ minėta sistema iš esmės nepasikeitė, žmonės dirbo tame pačiame objekte. Įvertinus šių liudytojų parodymus yra matyti, jog būtent A. U. veiksmai nulėmė visų trijų asmenų bendrą veikimą.

23. Iš dalies sutiktina su apelianto pastebėjimais, kad tarp K. P. ir G. S. parodymų yra tam tikri netikslumai. Vis dėlto šie netikslumai ir neatitikimai nepaneigia liudytojų nurodytų aplinkybių dėl A. U. veiksmų reikšmės nagrinėjamai situacijai. Nors liudytojas K. P. nurodė, jog UAB „D“ direktoriaus pareigas ėjo nuo įmonės įsteigimo (past. – kaip matyti iš bylos medžiagos, ši įmonė įsteigta 2014 m. rugpjūčio 18 d., o K. P. jos direktoriumi dirbo nuo 2014 m. rugsėjo 8 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. (2 t., b. l. 76)), tačiau vėliau paaiškino, jog kažkur 2015-2016 m. A. U. jo paprašė laikinai pabūti UAB „D“ direktoriumi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis netikslumas nepaneigia aplinkybės, jog UAB „D“ vadovu oficialiuose dokumentuose K. P. tapo būtent A. U. prašymu. Nors sutiktina su tuo, jog A. U. 2017 m. negalėjo paskirti K. P. UAB „E“ vadovu, kadangi K. P. šios įmonės vadovu buvo nuo 2014 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. (2 t., b. l. 81), tačiau tiek K. P., tiek G. S. paaiškino, kad K. P. UAB „E“ direktoriumi tapo būtent dėl A. U. veiksmų. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog K. P. tiek UAB „D“, tiek UAB „E“ direktoriaus pareigas ėjo 2017 m., t. y., laikotarpiu, kuriuo neįmanoma nustatyti minėtų įmonių veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taigi nors minėtų liudytojų parodymuose pastebėtini tam tikri netikslumai, teisėjų kolegija sprendžia, jog jie nėra esminiai ir, priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, nėra patvirtinantys A. U. paaiškinimus, jog jis nebuvo faktinis minėtų įmonių vadovas.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išvardintas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog A. U. pozicija kaip faktinio UAB „D“ bei UAB „E“ vadovo yra neįrodyta. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys ir liudytojų parodymai pagrindžia tai, jog nuteistasis A. U. aktyviai domėjosi ir rūpinosi kasdiene UAB „D“ ir UAB „E“ veikla, mokėjo šiose įmonėse dirbantiems asmenims darbo užmokestį, ieškojo naujų darbuotojų, su kuriais vėliau derindavo darbo sąlygas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra įrodyti abu apelianto nurodomi kriterijai, t. y. vadovavimo funkcijos vykdymas bei vadovavimo nuolatumas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, išsamiai pagrindė kuo pasireiškė A. U. vadovavimo funkcijų vykdymas, o K. P. ir G. S. parodymai aiškiai parodo, jog A. U. dalyvavo UAB „D“ ir UAB „E“ veikloje nuo momento, kai šių įmonių direktoriumi paskirtas buvo K. P. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog A. U. minėtų įmonių faktiniu vadovu pripažintas nepagrįstai ar nemotyvuotai.

26. Kaip yra matyti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, nagrinėjamu atveju A. U. yra inkriminuotas tyčinis UAB „D“ ir UAB „E“ buhalterinės apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų paslėpimas, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „D“ ir UAB „E“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 m. Kasacinės instancijos teismų formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas yra slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį arba struktūrą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-1073/2024).

27. Iš 2019 m. gegužės 15 d. kratos protokolo (1 t., b. l. 87–90), 2020 m. gegužės 5-6 d. ir 2020 m. gegužės 6-8 d. kitų objektų apžiūros protokolų (1 t., b. l. 91–93, 95–96) matyti, jog A. U. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastas ir paimtas nuteistojo nešiojamasis kompiuteris „Lenovo Legion Y530-15ICH“ (SN (duomenys neskelbtini)), kuriame, be kita ko, surasta: 13 Excel formato dokumentų UAB „D“, UAB „E“ darbo laiko apskaitos žiniaraščiai; 7 Excel formato, 4 Word formato ir 2 PDF formato dokumentai, susiję su UAB „D“, UAB „S“, UAB „DO“, UAB „G“ veiklos klausimais (darbo sutartys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, raštai). Minėtos kratos metu buvo paimtas ir A. U. nešiojamasis kompiuteris „Asus X552L Notebook PC“ (SN (duomenys neskelbtini)), kuriame, be kita ko, surasta: 1 Excel formato dokumentas „UDK UAB D“; 2 Excel formato ir 1 Word formato dokumentai, susiję su UAB „D“ veikla; 25 Word formato dokumentai, įvairūs įsakymai ir instrukcijos UAB „D“; 11 JPG formato dokumentai, susiję su UAB „D“ sandoriais su UAB „P“, nuomos aktais ir PVM sąskaitomis-faktūromis; 4 JPG formato dokumentai, kurie susiję su UAB „D“ nuomos sutartimis su UAB „P“; 5 Word formato ir 1 PDF formato dokumentai, kurie susiję su UAB „D“ veikla – UAB „D“ pretenzija UAB „P“, instrukcija; 2 PDF formato dokumentai – UAB „D“ sandoriai su Lenkijos įmone „C“. Įvertinus tai, jog abu nešiojamieji kompiuteriai buvo rasti A. U. gyvenamojoje vietoje, o juose buvo rasti dokumentai, susiję su UAB „D“ bei UAB „E“, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju nėra įrodytas minėtų įmonių dokumentų egzistavimo faktas bei tai, jog A. U. realiai disponavo minėtais dokumentais. Taip pat pažymėtina tai, jog atlikus kratas K. P. gyvenamojoje ir G. S. gyvenamojoje bei darbo vietose (4 t., b. l. 21–25, 30–35, 43–47) nebuvo rasta jokių dokumentų, susijusių su UAB „D“ arba UAB „E“, kas patvirtina, jog šiais dokumentais disponavo būtent A. U.

28. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nešiojamasis kompiuteris, rastas A. U. namuose, buvo dažnai naudojamas statybiniame vagonėlyje, kur juo naudojosi G. S. ir K. P., pabrėžtina, kad šių teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Apie naudojimąsi šiuo nešiojamuoju kompiuteriu nepasisakė nei G. S., nei K. P., jokių detalių apie tokias aplinkybes nenurodė ir kiti byloje apklausti liudytojai. A. U. paaiškinimai šioje dalyje yra vertintini itin kritiškai, kadangi jie yra ne tik nepatvirtinti jokiais patikimais duomenimis, tačiau nuteistasis yra akivaizdžiai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, todėl jo paaiškinimai turi būti vertinami juos lyginant su kitais byloje esančiais duomenimis bei jų visumą. Nors apklausti liudytojai parodė, kad statybiniame vagonėlyje būdavo ne tik pats A. U., bet ir G. S. su K. P., tačiau nė vienas šių liudytojų nenurodė, jog kas nors kitas, be nuteistojo, naudojosi kompiuteriu. Be to, kaip matyti iš paties A. U. pateiktų paaiškinimų, nuteistasis teigė, kad UAB „G“ buvo niekaip nesusijusi su UAB „D“, kas akivaizdžiai prieštarauja aplinkybei, jog nuteistojo nešiojamame kompiuteryje buvo surasti dokumentai, susiję su UAB „D“. Įvertinus šiuos neatitikimus spręstina, jog nuteistojo A. U. paaiškinimai ne tik neatitinka elementarios logikos, tačiau prieštarauja ir tyrimo metu surinktų įrodymų visumai, dėl to nuteistojo parodymais teisėjų kolegija nesivadovauja.

29. Taip pat nesutiktina su pozicija, jog A. U. buvimas objekte yra logiškai pateisinamas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šioje situacijoje A. U. įmonė UAB „G“ kaip subrangovus buvo pasitelkusi UAB „D“, o vėliau – UAB „E“. Taigi nuteistojo įmonė užėmė generalinio rango poziciją, o minėtos įmonės buvo subrangovai, kurie turėjo savo įgaliotus asmenis tinkamam darbų atlikimo užtikrinimui. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo nesutikti su prokurorės pozicija, jog generalinis rangovas neturėtų kontroliuoti subrangovo įmonėje dirbančių darbuotojų, mokėti jiems atlyginimų ar duoti darbinius nurodymus. Nors iš dalies galima sutikti su motyvais, kad iš generalinio rangovo pusės subrangovų atžvilgiu tam tikra kontrolė ir egzistuoja, tačiau teisės aktai nenumato situacijos, kai ji atliekama tiesiogiai rangovo bendrovės vadovo. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 79 punkto, statinio statybos vadovas – statybos inžinierius, kuris, atstovaudamas rangovui (kai statyba vykdoma rangos būdu) ar statytojui (užsakovui) (kai statyba vykdoma ūkio būdu) ir įgyvendindamas statinio projektą nuo statybos pradžios iki užbaigimo, vadovauja statybos darbams, kartu gali būti bendrųjų statybos darbų vadovas, koordinuoja statinio statybos specialiųjų darbų vykdymą, bei šių darbų vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio atitiktį statinio projektui ir statinio normatyvinę kokybę. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie galėtų pagrįsti, jog A. U. turėjo statinio statybos vadovo statusą nagrinėjamu atveju, be to, kaip teigė pats nuteistasis, jis užėmė tik UAB „G“ direktoriaus pareigas. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog A. U. buvimas objekte yra logiškas, kadangi tiek kiti byloje esantys duomenys, tiek įstatyminis reglamentavimas paneigia šią versiją.

30. Teismų praktikoje išaiškinta, jog aplinkybė, kad byloje nenustatyta, kur dingo konkrečios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį esminės reikšmės neturi; svarbu yra tai, kad būtent kaltininkas juos paslėpė ir dėl tokių jo veiksmų nebuvo galima visiškai nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba jos struktūros (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-59-1073/2024).

31. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į K. P. parodymus, jog nuteistasis ir G. S. jam duodavo pasirašyti įvairaus pobūdžio dokumentus, kuriuos vėliau pasiimdavo su savimi, taigi akivaizdžiai matyti, jog tam tikri buhalteriniai dokumentai buvo ir dalį jų turėjo A. U., ką patvirtina jo nešiojamame kompiuteryje rasti duomenys. Be to, G. S. pateikti paaiškinimai patvirtina, kad nors buvo atvejų, kai darbininkams atlyginimas buvo mokamas be tam būtinų buhalterinių dokumentų išrašymo, tačiau tai buvo daroma retai, taigi šiuo atveju turėtų egzistuoti ir buhalteriniai dokumentai, susiję su darbuotojų apmokėjimu. Kaip yra matyti iš bylos duomenų, iš A. U. kratos metu paimtose užrašų knygutėse yra surašyti duomenys apie tai, kokios sumos kokiems darbuotojams, kurie dirbo ne A. U. įmonėje UAB „G“, buvo išmokėtos atitinkamu laikotarpiu, kas papildomai patvirtina, jog įmonių UAB „D“ ir UAB „E“ buhalteriniais dokumentais disponavo būtent A. U., bet siekdamas paslėpti savo neteisėtus veiksmus, šių dokumentų nepateikė atitinkamoms institucijoms, dėl ko šiuo metu neįmanoma nustatyti minėtų įmonių veiklos, jų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017 m.

32. Tai, jog dėl šių A. U. veiksmų kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai patvirtina 2022 m. birželio 23 d. pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyr. specialistės M. Š. paaiškinimai (1 t., b. l. 65–69). Kaip matyti iš šios specialistės paaiškinimų, jei UAB „D“ ir UAB „E“ nepriskaičiavo ir neapskaitė darbuotojų darbo užmokesčio, neapskaičiavo nuo darbo užmokesčio Gyventojų pajamų mokesčio, įmokų SODRAI, tačiau atlyginimus mokėjo be šias ūkines finansines operacijas pagrindžiančių dokumentų ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „D“ ir UAB „E“ nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pirmiau aptarti minėtose įmonėse dirbusių asmenų parodymai, taip pat G. S. paaiškinimai neginčijamai pagrindžia aplinkybę, jog atlyginimai darbuotojams iš tikrųjų buvo mokami. Šią aplinkybę patvirtina ir iš A. U. kratos metu paimtose užrašų knygutėse esantys įrašai, taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog aptariamu atveju nenustatyta, kokie dokumentai buvo paslėpti. Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vertinant surinktus įrodymus atsietai vienas nuo kito, kiekvienas jų savaime nepatvirtina A. U. kaltės, tačiau būtent šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. U. disponavo UAB „D“ ir UAB „E“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir juos paslėpė, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

33. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė apie priežastinį ryšį tarp A. U. veikos ir kilusių padarinių. Kaip matyti iš BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijos, baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl šiame straipsnyje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl šių padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260-628/2023). Aptariamu atveju pirmiau nurodyti specialistės M. Š. paaiškinimai patvirtina kilusių nusikalstamų padarinių realumą. Apeliacinės instancijos teismui pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, jog būtent nuteistasis A. U. tyčia paslėpė UAB „D“ ir UAB „E“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstami padariniai. Baudžiamosios bylos medžiagoje esantys duomenys nesudaro pagrindo priešingai išvadai ir neleidžia pritarti apelianto argumentams dėl A. U. nekaltumo. Nors iš dalies sutiktina su teiginiu, jog skundžiamame nuosprendyje nėra itin detaliai pasisakyta dėl A. U. veiksmų įtakos kilusiems padariniams, tačiau negalima sutikti su argumentais, jog šių motyvų iš esmės nėra. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio 20-ame puslapyje nurodytų argumentų, pirmosios instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp nuteistojo veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių, dėl to šie apeliacinio skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija sprendžia, jog A. U. veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, išsamiai ir visapusiškai įvertinus tokią teismo išvadą pagrindžiančius duomenis, išnagrinėjus jų tarpusavio sąveiką, dėl to nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir A. U. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl ikiteisminių tyrimų atskyrimo pagrįstumo

35. Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojamas sprendimas išskirti ikiteisminį tyrimą kiekvieno iš asmenų, t. y., K. P., G. S. ir A. U. atžvilgiu, kadangi šiuo atveju yra sudaryta teisiškai ydinga situacija. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo teiginiais.

36. BPK 170 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, jog tik prokuroras priima sprendimus: 1) dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo; 2) dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo; 3) dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, išskyrus šio Kodekso 214 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus; 4) dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo. Pagal BPK 164 straipsnio 1 dalį, ikiteisminį tyrimą organizuoja bei jam vadovauja prokuroras. Taigi teisė spręsti dėl bendrai pradėtų ikiteisminių tyrimų atskyrimo yra paliekama prokurorui, kuris priima sprendimą atsižvelgdamas į situaciją byloje.

37. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su teismo posėdyje prokurorės pateikta pozicija, jog sprendimas išskirti ikiteisminius tyrimus buvo priimtas siekiant ne tik proceso greitumo ir ekonomiškumo principų, tačiau ir siekiant papildomai nevaržyti G. S. ir K. P. teisių daugiau nei tai buvo būtina. Prokuroro diskrecija sujungti ikiteisminius tyrimus ar juos išskirti yra operatyvaus ikiteisminio tyrimo organizavimo veiksmų dalis bei suteikia ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam prokurorui galimybę per kuo trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pozicija, jog ikiteisminio tyrimo metu prokuroro sprendimas atskirti ikiteisminį tyrimą A. U. atžvilgiu paveikė rungtynišką nagrinėjamos bylos procesą ar kaip kitaip pasunkino nuteistojo A. U. teisinę padėtį ar lėmė jo nuteisimą. Atsižvelgus į BPK 20 straipsnio nuostatas darytina išvada, jog 2022 m. spalio 18 d. nutarimas atskirti ikiteisminius tyrimus nesuteikia pagrindo išvadai, kad bylos procesas vyko šališkai ar darė įtaką A. U. atžvilgiu priimtam teismo sprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.