- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-27
- Bylos Nr.
- e2A-715-823/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00451-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės konservai“, uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės prekyba“, L. J.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės konservų fabrikas“
- Kategorijos
- 2.7.4.2Prekės ženklo registracijos panaikinimas
- 3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės konservai“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės konservų fabrikas“ ieškinį atsakovams L. J., uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės konservai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės prekyba“ dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Valstybinis patentų biuras,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ginčas byloje kilęs dėl prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Šalies argumentai
2. Ieškovė UAB „Gerovės konservų fabrikas“ 2017 m. rugsėjo 19 d. patikslintu ieškiniu nurodė, kad yra nuo 1948 metų Lietuvoje veikianti bendrovė, kurios pagrindinė veikla yra vaisių, uogų, daržovių paruošimas, perdirbimas ir konservavimas, kitų maisto produktų gamyba, daržovių, sodininkystės ir medelynų produktų auginimas, vaisių, uogų, riešutų, prieskonių ir gėrimams gaminti vartojamų augalų auginimas. Ieškovė yra nacionalinio figūrinio prekių ženklo „GEROVĖ 1948“ (reg. Nr. 66690), pareikšto registruoti 2012 m. balandžio 5 d., įregistruoto 2013 m. gegužės 27 d., savininkė. Ženklas registruotas 29, 30 ir 32 kategorijų prekėms pagal Nicos klasifikaciją.
3. Atsakovas L. J. 2017 m. vasario 9 d. pareiškė registruoti nacionalinį figūrinį prekių ženklą „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285). Ženklas įregistruotas 2017 m. birželio 26 d. 29, 30 ir 32 kategorijų prekėms pagal Nicos klasifikaciją.
Ieškovės prekių ženklas Atsakovo prekių ženklas
Šalies argumentai
4. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas L. J. yra galimai perdavęs teisę naudoti ginčijamą prekių ženklą atsakovei UAB „Gerovės konservai“, nes UAB „Gerovės konservai“ gaminama produkcija yra žymima ginčijamu žymeniu. Atsakovė UAB „Gerovės prekyba“ produkciją, žymimą ginčijamu prekių ženklu, parduoda ir reklamuoja. Atsakovas L. J. yra atsakovės UAB „Gerovės konservai“ vadovas.
5. Ieškovės teigimu, ginčijamas atsakovo L. J. prekių ženklas „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) yra klaidinamai panašus į ankstesnį ieškovės prekių ženklą „GEROVĖ 1948“ (reg. Nr. 66690), įregistruotą tapačioms prekėms, ir dėl to yra tikimybė suklaidinti visuomenę, todėl atsakovo prekių ženklo registracija turi būti panaikinta. Ieškovė taip pat prašė įpareigoti visus atsakovus nutraukti prekių ženklo „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) naudojimą jų komercinėje veikloje ir uždrausti atsakovams šį ženklą savo komercinėje veikloje naudoti ateityje be ieškovės sutikimo.
6. Atsakovai L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijamas prekių ženklas „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) yra klaidinamai panašus į ankstesnį ieškovės prekių ženklą „GEROVĖ 1948“(reg. Nr. 66690). Atsakovų teigimu, galimybė suklaidinti visuomenę turi būti įrodyta rinkos nuomonės tyrimais, vartotojų apklausomis, ar kitais panašiais įrodymais, kurių ieškovė nepateikė. Nesant tokių įrodymų, ieškovės teiginiai dėl visuomenės suklaidinimo galimybės yra tik subjektyvi ieškovės nuomonė, o ne patikimai įrodyti faktai. Be to, ieškovė nuo 2016 m. gegužės mėnesio nevykdo veiklos ir neketina jos vykdyti, rinkoje nėra jokios produkcijos, pažymėtos prekių ženklu „GEROVĖ 1948“ (reg. Nr. 66690), todėl nėra jokios galimybės vartotojams būti suklaidintiems. Atsakovai taip pat pažymėjo, kad atsakovas L. J. nenaudoja ginčijamo prekių ženklo savo komercinėje veikloje, nes licencinėmis sutartimis perdavė šio prekių ženklo naudojimo teisę kitoms atsakovėms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia prekių ženklo „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) registraciją Lietuvos Respublikoje 29, 30 ir 32 klasės prekėms pagal Tarptautinę prekių ir paslaugų klasifikaciją žymėti; uždraudė atsakovams L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ naudoti žymenį „GEROVĖ ANNO 1948“ be ieškovės UAB „Gerovės konservų fabrikas“ sutikimo jų komercinėje veikloje (įskaitant, bet neapsiribojant, uždraudimu žymėti prekės ir pakuotes, siūlyti ginčo žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti ar kitaip jomis disponuoti, eksportuoti ar importuoti taip pažymėtas prekes, naudoti ginčo žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje, gaminti tokius žymenis ar laikyti jų pavyzdžius, turint tikslą atlikti bet kuriuos pirmiau nurodytus veiksmus); priteisė ieškovei iš atsakovų L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ lygiomis dalimis 2 916,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad ieškovė yra ankstesnio prekių ženklo savininkė PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies prasme, nes jos prekių ženklas registruotas 2013 m. gegužės 27 d., o ginčijamo atsakovo L. J. prekių ženklo „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) paraiška paduota 2017 m. vasario 9 d., taip pat pažymėjo, kad atsakovai neginčijo ieškovės nurodomų aplinkybių, jog ginčo prekių ženklai yra registruoti tapačioms prekėms žymėti ir bus vertinami tapačioje visuomenėje (tapačių vartotojų).
9. Teismas nurodė, kad žymenų panašumas vertinamas lyginant juos vizualiu, garsiniu ir konceptualiu lygmenimis. Toks palyginimas, teismo teigimu, yra ne tik (ir ne tiek) fakto, bet ir teisės klausimas, todėl teismas tokį vertinimą atlieka ex officio (lot. pagal pareigas), atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus (rinkos nuomonės tyrimus, vartotojų apklausas ir pan.) arba spręsdamas palyginimo klausimą nesant tokių šalių pateiktų įrodymų.
10. Teismas nustatė, kad žodiniai lyginamų prekių ženklų elementai sudaryti iš vienodu šriftu užrašyto žodžio „GEROVĖ“, kuriame raidę O stilizuotai žymi obuolio su dviem lapeliais viršuje vaizdas. Po žodžiu „GEROVĖ“ ieškovės ženkle žodinis žymuo turi įrašą 1948, o atsakovo – Anno 1948. Šie įrašai užima nedidelį ženklų plotą, žymenys užrašyti neryškiais skaitmenimis ir raidėmis, todėl, anot pirmosios instancijos teismo, neturi reikšmės lyginant žodinius žymenis. Teismo vertinimu, nepaisant skirtingos žymens „GEROVĖ“ raidžių spalvos, žodiniai elementai lyginamuose šalių ženkluose yra vizualiai tapatūs. Be to, atsakovo ženklas neturi jokių išsiskiriančių vaizdinių elementų, išskyrus tapačiai ieškovės ženklui pavaizduotą obuolio su dvigubu lapeliu viršuje stilizuotą O raidę ir žodinio elemento užrašymo stilių, žodį rašant į viršų išlenktu puslankiu, todėl vaizdiniai elementai lyginamuose šalių ženkluose yra vizualiai panašūs.
11. Įvertinęs, kad abiejų ženklų žodinių elementų lyginamieji žodžiai ir rašomi, ir tariami visiškai vienodai, teismas konstatavo, kad lyginami ženklai fonetiškai yra tapatūs. Būdami sudaryti iš tokio paties tą pačią reikšmę turinčio (semantiškai tapataus) ir vienodai tariamo (fonetiškai tapataus) žodžio, nesant svarbių prasminiam palyginimui vaizdinių ar kitų žodinių elementų, lyginami žymenys, teismo vertinimu, yra neabejotinai tapatūs konceptualiai.
12. Teismas sprendė, kad iš fonetiškai ir konceptualiai tapačių, vizualiai panašių žymenų sudaryti šalių prekių ženklai yra klaidinamai panašūs ir kad šioje byloje tokia išvada yra ypač aiški, atsižvelgiant į tai, kad žodinis abiejų lyginamų ženklų žymuo „GEROVĖ“ yra dominuojantis ir turi stiprų skiriamąjį požymį.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju pakanka nustatyti ne faktinį visuomenės suklaidinimą, o tokio suklaidinimo galimybę. Atsižvelgdamas į tai, kad abu prekių ženklai skirti žymėti tos pačios klasės prekes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja didelė visuomenės suklaidinimo galimybė, todėl ieškovės reikalavimą dėl prekių ženklo „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) registracijos pripažinimo negaliojančia PŽĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu tenkino.
14. Teismas pripažino, kad atsakovas L. J. ginčo prekių ženklą naudoja komercinėje veikloje, kadangi, kaip jis pats nurodė ir patvirtino savo pateikiamais įrodymais, savo vardu registruotą prekių ženklą licencinėmis sutartimis perdavė komerciniam naudojimui kitoms atsakovėms, taip gaudamas iš ginčo prekių ženklų pajamas kitų asmenų pelno dalies pavidalu. Atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ neginčijo ieškovės nurodomų aplinkybių, kad jos ginčijamą atsakovo L. J. prekių ženklą „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) naudoja savo komercinėje veikloje – atsakovė UAB „Gerovės konservai“ savo gaminamoms prekėms žymėti, o UAB „Gerovės prekyba“ – tokių prekių reklamai ir platinimui (prekybai). Atsižvelgdamas į tai, kad pagal PŽĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktą įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį, kuris yra tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai į jį panašus ir dėl to yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant ir klaidinamą asocijavimą su įregistruotu ženklu, teismas atsakovams uždraudė atlikti ieškinyje nurodytus veiksmus (naudoti žymenį „GEROVĖ ANNO 1948“ (reg. Nr. 76285) be ieškovės UAB „Gerovės konservų fabrikas“ sutikimo savo komercinėje veikloje).
15. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog ieškovė dabartiniu metu nevykdo komercinės veiklos ir nėra į rinką išleistų ieškovės prekių, pažymėtų jos prekių ženklu su žymeniu „GEROVĖ“, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.
16. Teismas nurodė, kad, patenkindamas ieškinį, išsprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą, tarp jų ir tų bylinėjimosi išlaidų, kurios šalių buvo patirtos, bet nebuvo paskirstytos priimant dalinį 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą. Ieškovei pateikus įrodymus apie patirtas atstovavimo išlaidas, iš atsakovų ieškovei priteistina 2 402,45 Eur advokato pagalbos išlaidų ir ieškovės sumokėtas 514 Eur žyminis mokestis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovės UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teigdama, kad atsakovo L. J. vardu įregistruotas prekių ženklas „GEROVĖ Anno 1948“ (reg. Nr. 76285) sukuria vidutiniam vartotojui klaidingą asociaciją su ieškovės prekių ženklu, ieškovė turėjo įrodyti ne tik tai, kad šie ženklai vidutiniam vartotojui yra panašūs, bet ir tai, kad jie vidutinį vartotoją klaidina, nes jam atsakovo prekių ženklas klaidingai asocijuojasi su ieškovės prekių ženklu. Pirmosios instancijos teismas pripažino ginčijamo prekės ženklo registraciją negaliojančia, nors byloje nebuvo jokių įrodymų apie galimybę suklaidinti visuomenę – ieškovės reikalavimas buvo neįrodytas.
17.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2000) galimybė suklaidinti visuomenę turi būti įrodyta rinkos nuomonės tyrimais, vartotojų apklausomis ir kitais panašiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad rinkos nuomonės tyrimo, vartotojų apklausos dėl ginčo prekių ženklo nagrinėjamu atveju nereikia, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.
Žemesnės instancijos teismas
17.3. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad teisinės reikšmės neturi ta aplinkybė, jog nuo 2016 metų gegužės mėnesio ieškovė nevykdo jokios veiklos ir neketina jos vykdyti, kad rinkoje nėra jokios produkcijos, pažymėtos ieškovės prekių ženklu. Atsakovių vertinimu, ši aplinkybė buvo reikšminga, kadangi ji patvirtino, jog nėra jokios visuomenės suklaidinimo galimybės.
17.4. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidas. Teismas turėjo įvertinti, kad byla nebuvo sudėtinga, nedidelės apimties, byloje nebuvo keliami nauji teisės klausimai. Be to, pagal byloje esančius duomenis ieškovė yra sumokėjusi 434 Eur žyminio mokesčio, tačiau teismas ginčijamu sprendimu iš atsakovų ieškovei priteisė 514 Eur žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
18. Ieškovė UAB „Gerovės konservų fabrikas“ atsiliepimu į atsakovių apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose bei pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visiškai pagrindė prekių ženklų klaidinamą panašumą bei visuomenės suklaidinimo galimybę. Prekių ženklų klaidinamam panašumui pagrįsti šiuo atveju nereikia jokių papildomų įrodymų. Ne tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, bet ir Lietuvos Respublikos teismai yra ne kartą pažymėję, kad vartotojų apklausa nėra vienintelis leistinas ar būtinas įrodymas prekių ženklų bylose. Net ir pateikus vartotojų apklausas, teismai ne visada vadovaujasi jomis bei jų rezultatais, nes socialinės apklausos dažnai būna atliekamos netinkamai, o taip pat jose atsispindintys rezultatai dažnai būna nevienareikšmiai. Be to, atsakovai turėjo tokią pačią procesinę teisę teikti vartotojų apklausą, siekdami įrodyti savo poziciją byloje, tačiau jos neteikė.
18.2. Ieškovės prekių ženklas šiuo metu yra saugomas visa apimtimi, nes jis yra įregistruotas anksčiau, nei atsakovo L. J. prekių ženklas, prekių ženklą buvo nustota naudoti tik nuo 2016 m. gegužės mėnesio ir dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių. Ieškovės prekių ženklas šiuo metu yra nenaudojamas bei produkcija nėra žymima tuo ženklu, nes atsakovai šiuo metu parduoda produkciją, kuri žymima atsakovo L. J. prekių ženklu ir kurios receptūrą bei visą produkcijos „know-how“ atsakovai neteisėtai ir nesąžiningai pasisavino iš ieškovės. Šiuo metu Lietuvos teismuose vyksta eilė teisminių procesų, viename iš jų atsakovams yra pateiktas ieškinys dėl nesąžiningos konkurencijos (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-713-803/2018). Kol vyksta teisminiai procesai, ieškovė nemato ekonominės ir konkurencinės prasmės naudoti savo prekių ženklą ir žymėti tą pačią produkciją, kurios „know-how“ yra neteisėtai pasisavinta bei kuri parduodama su klaidinamai panašiais prekių ženklais.
18.3. Ieškovė sutinka su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamus prašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžius. Ieškovės patirtos išlaidos pagal pateiktus teismui dokumentus sudaro iš viso 2 846,45 Eur (434 Eur žyminis mokestis + 2 412,45 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą). Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), vien už ieškinį ir dubliką ieškovė galėtų paprašyti 3 354,8 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, todėl ieškovės prašoma suma, t. y. iš viso 2 846,45 Eur, yra protinga bei proporcinga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo prekių ženklo registracija pripažinta negaliojančia dėl klaidinamo panašumo į anksčiau įregistruotą prekių ženklą tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų. Pagrindo peržengti skundo ribas ir absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320 straipsnis).
20. Teismų praktika, sprendžiant ginčus dėl prekių ženklo panašumo ir galimybės, kad dėl to bus suklaidinta visuomenė, vertinimo, suformuota tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmeniu. Pagal šią praktiką globalus (bendras) suklaidinimo galimybės įvertinimas, priklausantis nuo vizualinio, fonetinio ir prasminio konkrečių ženklų panašumo, turi būti paremtas bendru jų sukuriamu įspūdžiu, turint galvoje konkrečiai jų skiriamuosius ir dominuojančius (svarbiausius) elementus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016 ir joje nurodytą praktiką).
21. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sprendžiant ginčus dėl prekių ženklų klaidinamo panašumo, turi būti vertinama visuomenės suklaidinimo galimybė, bet ne faktinis suklaidinimas, todėl suklaidinimo galimybė yra veikiau teisinė kategorija, nei faktinis vartotojų elgesio vertinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016, 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1239/13). Tai, ar konkrečiu atveju egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė, teismas vertina remdamasis tiek analitinio pobūdžio kriterijais (žymenų panašumo laipsniu, prekių (paslaugų) ar veiklos panašumo laipsniu, vartotojo atidumo laipsniu), tiek empiriniais kriterijais (vartotojų apklausomis bei įrodymais apie faktinį suklaidinimą). Atitinkamų suklaidinimo galimybės veiksnių ir jų buvimo nustatymas priskiriamas teisei, t. y. šie veiksniai nustatomi remiantis atitinkamais teisės aktais ir teismų praktika (Bendrijos prekių ženklų nagrinėjimo Vidaus rinkos derinimo tarnyboje (prekių ženklai ir dizainas) gairės. C dalies 2 skirsnio 3 skyrius Suklaidinimo galimybės sąvoka).
22. Apeliantės apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto teisinio suklaidinimo galimybės įvertinimo, tačiau įrodinėja, kad suklaidinimo galimybė teismo negalėjo būti nustatyta ieškovei nepateikus rinkos nuomonės tyrimo ar vartotojų apklausos, patvirtinančios, kad vartotojams ginčo prekių ženklai yra klaidinamai panašūs. Šią savo poziciją apeliantės grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2000, nuo kurioje suformuotos praktikos, apeliančių vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nukrypo.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliančių argumentus, pažymi, kad, taikant teismo precedentą kaip teisės šaltinį, būtina atsižvelgti, be kita ko, į precedento sukūrimo laiką. Šiuo atveju, kaip pagrįstai pažymi ieškovė, teismų praktikoje, suformuotoje vėliau, nei priimta apeliančių nurodoma kasacinio teismo nutartis, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors vienas iš įrodymų aplinkybei, kokį įspūdį palyginamieji ženklai sukuria vartotojams, pagrįsti gali būti reprezentatyvios dalies visuomenės nuomonės apklausa, tačiau šios apklausos duomenys teismo turi būti vertinami ir jų įrodomoji reikšmė nustatoma visų byloje esančių įrodymų kontekste. Teismui sprendžiant dėl klaidinančio žymenų panašumo, vartotojų apklausa nėra vienintelis leistinas ar būtinas įrodymas, o dėl suklaidinimo galimybės teismas gali nuspręsti ir remdamasis vien analitinio pobūdžio kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-350-219/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-491-823/2016).
24. Kadangi, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis suklaidinimo galimybės įvertinimas apeliaciniu skundu neginčijamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai šio vertinimo neatlieka, pripažindama nepaneigtomis, t. y. pagrįstomis, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ginčo prekių ženklų klaidinamo panašumo (CPK 320 straipsnis).
25. Kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliančių argumentu, kad ta aplinkybė, jog nuo 2016 metų gegužės mėnesio rinkoje nėra jokios produkcijos, pažymėtos ieškovės prekių ženklu, yra reikšminga vertinant visuomenės suklaidinimo galimybę. Taip teigdamos apeliantės nepagrįstai tapatina suklaidinimo galimybę, kaip teisinę kategoriją, su faktiniu vartotojų klaidinimu, kuris, kaip jau minėta, tokios kategorijos bylose neturi būti nustatytas.
26. Pažymėtina, kad prarasti prekių ženklui teikiamą apsaugą dėl to, jog atitinkamas prekių ženklas yra realiai nenaudojamas, prekių ženklo savininkas gali tik tuo atveju, jeigu ženklas nebuvo naudojamas penkerius metus iš eilės, išskyrus atvejus, kai naudoti ženklą sutrukdė rimtos ir nuo ženklo savininko valios nepriklausančios aplinkybės (PŽĮ 47 straipsnio 2 dalis), ir tik suinteresuotam asmeniui pareiškus savarankišką reikalavimą dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo. Kadangi tokio pobūdžio reikalavimai nagrinėjamoje byloje nepareikšti, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai aplinkybę, jog rinkoje šiuo metu nėra produkcijos, pažymėtos ieškovės prekių ženklu, pripažino teisiškai nereikšminga sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės yra teisėtas ir pagrįstas.
28. Pagal teismų formuojamą praktiką, bylinėjimosi išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, preziumuojamos esančiomis protingomis ir pagrįstomis, jų nepagrįstumą konkrečiu atveju turi įrodyti šias išlaidas mažinti prašantis asmuo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-251-196/2018). Apeliančių nurodyti argumentai (byla nebuvo sudėtinga, nedidelės apimties, byloje nebuvo keliami nauji teisės klausimai) galėtų būti reikšmingi tuo atveju, jei ieškovei iš atsakovų būtų priteista maksimali bylinėjimosi išlaidų suma pagal Rekomendacijas, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistos atstovavimo išlaidos Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių nesiekia. Jokių pagrįstų argumentų, kodėl Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių aiškiai nesiekiančios ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai konkrečiu atveju teismo turėjo būti sumažintos, apeliantės nepateikė, todėl apeliančių argumentas, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu priteisė ieškovei neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas.
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė, be kita ko, nurodo, kad jos turėtos išlaidos už advokato teisinę pagalbą pagal į bylą pateiktus duomenis sudarė 2 412,45 Eur (ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteista 2 402,45 Eur advokato pagalbos išlaidų suma), tačiau, kadangi ieškovė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų nėra pateikusi, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovų priteista advokato pagalbos išlaidų suma apeliacinės instancijos teismo nekeičiama (CPK 313 straipsnis).
30. Kolegija sutinka su apeliančių argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, suklydo nurodydamas ieškovei iš atsakovų priteistiną žyminio mokesčio sumą – pagal byloje esančius duomenis ieškovė yra sumokėjusi 434 Eur, o ne 514 Eur žyminio mokesčio, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai tikslintinas, nurodant teisingą ieškovei iš atsakovų priteistino žyminio mokesčio sumą ir pakeičiant bendrą teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą ieškovei iš atsakovų priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą.
31. Iš esmės atmetus atsakovių UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ apeliacinį skundą (patikslinus tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo), ieškovei, lygiomis dalimis iš atsakovių, priteisiamos visos jos turėtos advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidos už atsiliepimo į atsakovių apeliacinį skundą parengimą – 266,20 Eur (po 133,10 Eur iš kiekvienos atsakovės).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodant, kad iš atsakovų L. J., UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ ieškovei UAB „Gerovės konservų fabrikas“ lygiomis dalimis priteisiama 2 836,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (434 Eur žyminis mokestis + 2 402,45 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą).
Priteisti ieškovei UAB „Gerovės konservų fabrikas“ iš atsakovių UAB „Gerovės konservai“ ir UAB „Gerovės prekyba“ po 133,10 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.