- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-639-312/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Nuteistasis
- I. B.
- Advokatai
- Romualdas Drakšas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. I. B. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. gruodžio 28 d., apie 09.55 val., Žirmūnų g. 139A, Vilniuje, sėdėdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasiūlė kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams - Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiems patruliams S. B. ir P. L. bei, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už policijos pareigūnų papirkimą, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, numetė dvi 20 nominalo Didžiosios Britanijos svarų kupiūras prie tarnybinio automobilio pavarų svirties, siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų veikimo vykdant įgaliojimus t. y. kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 123 straipsnį, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2016 m. gruodžio 28 d., apie 09.55 val., Verkių g., Vilniuje, vairavo transporto priemonę „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturint vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina. Šiais savo veiksmais I. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo I. B. gynėjas advokatas Romualdas Drakšas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendį ir I. B. išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo išvadai, kad I. B. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Policijos pareigūno subjektyvus supratimas, kad nuteistasis, padėdamas pinigus, norėjo, jog jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kasacinio teismo praktikoje nėra pakankamas įrodymas, sprendžiant dėl asmens kaltės už papirkimą. Siekiant veiką kvalifikuoti pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, turi būti nustatyta, kad duodamas kyšį pats papirkėjas siekė, kad valstybės tarnautojas atliktų neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apie I. B. siekį neteisėto policijos pareigūnų neveikimo sprendė tik iš policijos pareigūnų supratimo. Pati savaime nuteistojo pasakyta frazė „kodėl jie tokie pikti, šventės“ neįrodo, kad pastarasis, palikdamas pinigus automobilyje, siekė išvengti administracinės atsakomybės. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad I. B. būtų aiškiai ir nedviprasmiškai prašęs policijos pareigūnų nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir/ar būtų nurodęs, kad už tai atsilygins. Atvirkščiai, viso ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu jis teigė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas jam nebuvo svarbus. Atmestinas pirmosios instancijos teismo teiginys, kad nuteistojo tyčią papirkti policijos pareigūnus papildomai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas. Jame nėra užfiksuotas nei tiesioginis I. B. prašymas nerašyti protokolo, nei kitokios tai patvirtinančios užuominos. Taigi, baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių I. B. siekį duoti kyšį tam, kad išvengti administracinės atsakomybės. Tokiu tikslu verčia abejoti ir pinigų suma, kurią nuteistasis padėjo policijos pareigūnams, t. y. ši suma yra didesnė nei bauda, kuri jam grėsė už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Teismo argumentai, kad administracinės nuobaudos skyrimas asmeniui sukelia neigiamus padarinius ne tik finansine prasme, vertintini kritiškai, nes pažeidimo padarymo metu I. B. negalėjo žinoti, kada ir ar tikrai ateityje padarys kitą administracinį nusižengimą, už kurį bus galima surašyti administracinį nurodymą, ar kad jo padarytas pažeidimas ateityje bus vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė. I. B. nežinant, ar administracinė atsakomybė tikrai ateityje turės reikšmingų neigiamų padarinių, nėra tikslo duoti kyšį, nes iš to nėra jokios realios naudos.
4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad padėdamas pinigus I. B. labiau suvokė, kad juos duoda už tai, kad policijos pareigūnai jam leistų pasižymėti policijos komisariate, į kurį jis tris kartus per savaitę turi prisistatyti, kadangi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jam paskirta kardomoji priemonė - intensyvi priežiūra. Nuteistasis bijojo pavėluoti, dėl ko jam galėtų būti pakeista kardomoji priemonė. Šį faktą patvirtina ir policijos pareigūno P. L. parodymai, kad sustabdžius I. B. vairuotą automobilį, pastarasis sakė skubąs ir prašė leisti pasižymėti policijos komisariate, bei vaizdo įrašo turinys, kuriame girdėti, kad jis nuolat policijos pareigūnams kalba apie skubėjimą. Be to, iš vaizdo įrašo girdima, kad nuteistasis buvo sutrikęs ir išsigandęs - verkė, blaškėsi, isteriškai uždavinėjo klausimus, vienas iš policijos pareigūnų ragino jį nusiraminti. Taikant baudžiamąją atsakomybę, yra reikšmingi ne tik objektyvioje tikrovėje egzistavę faktai, bet ir tai, kaip juos suvokia veiką darantis asmuo, todėl kvalifikuojant I. B. veiksmus, yra svarbus ne konkretus laikas, kada jis turėjo pasižymėti policijos komisariate, o tai, kad pastarasis buvo įsitikinęs, jog tuo metu, kuomet jį sustabdė, iki pasižymėjimo buvo likę nedaug laiko, nes būtent esant tokiam įsitikinimui jis elgėsi vienokiu ar kitokiu būdu. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistasis galimai siekė leidimo pasižymėti policijos komisariate, o ne administracinės atsakomybės išvengimo, kas nėra neteisėtas veiksmas. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nuosprendyje dėl jų nepasisakė, apie tokių įrodymų buvimą neužsiminė. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, dėl ko priimtas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu, o jame padarytos išvados - pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo tikrųjų I. B. tikslų padedant pinigus, taip ir liko neaišku, ko jis siekė, koks buvo jo tikrasis interesas.
5. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką institutą, nes I. B. nenurodžius, už ką konkrečiai jis policijos pareigūnams padėjo pinigus, papirkimo veika nėra baigta ir todėl savanoriškas atsisakymas pabaigti aptariamą nusikalstamą veiką yra galimas. Jei tik duodamas kyšis, tačiau jokia forma neišreiškiama, ko už tai tikimąsi, papirkimas negali būti laikoma baigtu nusikaltimu, nes nėra realizuojami visi veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika nebuvo baigta, nes nuteistasis tik padėjo pinigus, tačiau nesuformulavo, kokios naudos iš to tikisi. I. B. savo noru apsigalvojo ir atsiėmė padėtus pinigus, tai jis padarė ne todėl, kad susidūrė su neįveikiamomis kliūtimis, neleidusiomis jam baigti nusikalstamos veikos, byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Savanoriškumo pabaigti nusikalstamą veiką nepaneigia teismo argumentas, kad nuteistasis bandė pinigus paimti po to, kai pareigūnai per raciją pranešė apie kyšį, nes pastarasis nesupranta lietuvių kalbos, be to, apie kyšį per raciją buvo pranešta, pasakant kodą, o ne žodžiais. Taigi, aukščiau aptartos aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos taikyti BK 23 straipsnio nuostatas, todėl teismas I. B. atžvilgiu turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.
6. Atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta.
7. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat sumažinti paskirtos baudos dydį, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, baudos dydžio nemažinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
8. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.
9. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
10. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui, siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį, esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, taigi turi būti nustatyta, kad papirkėjas veikė suvokdamas, jog jis valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti arba duoda kyšį už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016).
11. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis P. L. parodė, kad 2016 m. gruodžio 28 d., apie 9.55 val., Žirmūnų g. 139A, Vilniuje, su kolega S. B. sustabdė automobilį „BMW 528i“, valst. Nr. 7 (duomenys neskelbtini) kurio visi langai buvo tamsinti juoda spalva. S. B. nuėjo prie sustabdyto automobilio, po 5 minučių grįžo, o už jo atėjo ir automobilio „BMW 528i“ vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo I. B., kuris atsisėdo ant galinės tarnybinio automobilio sėdynės. Automobilyje I. B. buvo paaiškinta, kad jam bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kadangi draudžiama važinėti automobiliais tamsintais stiklais. I. B. pradėjo rusiškai kalbėti, kad nereikia problemų, nes dabar švenčių metas, todėl jis siūlo susitarti gražiuoju. Po šių žodžių kolega S. B. įspėjo I. B., kad už kyšio davimą gresia atsakomybė, tačiau, nepaisydamas įspėjimo, vairuotojas tarp priekinių sėdynių esančios daiktadėžės įkišo pinigų kupiūras (b. l. 14). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiasis patrulis S. B. parodė, kad 2016 m. gruodžio 28 d., apie 9.55 val., Žirmūnų g. 139A, Vilniuje, su kolega P. L. sustabdė automobilį „BMW 528i“, valst. Nr. 7 (duomenys neskelbtini) kurio visi langai buvo tamsinti juoda spalva. S. B. nuėjo prie sustabdyto automobilio, paprašė vairuotojo (I. B.) palaukti automobilyje, kol jis surašys administracinio teisės pažeidimo protokolą, bet I. B. pradėjo sekti S. B. iš paskos, rusiškai sakydamas, kad reikia susitaikyti ir klausdamas, kodėl jie tokie pikti. I. B. atsisėdo ant galinės tarnybinio automobilio sėdynės ir toliau kalbėjo, kad reikia susitaikyti ir išsiskirti gražiuoju. S. B. įspėjo I. B., kad už kyšio davimą gresia atsakomybė, bet minėtas asmuo ištiesęs ranką padėjo rankoje laikytas sugniaužtas kupiūras tarp vairuotojo sėdynės ir tarp priekinių sėdynių esančios daiktadėžės (b. l. 16). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio S. B. 2016 m. gruodžio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodomos tokios pačios aplinkybės, papildomai pažymint, kad dar būdamas prie savo automobilio I. B. dėl administracinio teisės pažeidimo bandė tartis, siūlydamas pinigus („prazdniki <...> i vam i mnie budiet charašo, zaciem vy eta dielaitie“), tačiau S. B. jam paaiškino, kad kyšio siūlyti negalima ir kad tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę (b. l. 47). Apklausiami teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, papildydami, kad S. B. prie sustabdyto automobilio nuėjo su šoninių stiklų skaidrumo matuokliu, juo išmatavo automobilio „BMW 528i“, valst. Nr. 7 (duomenys neskelbtini) stiklų skaidrumą, vairuotojas pasakė, kad žino apie stiklus, sutinka, gailisi, ir, pateikdamas dokumentus, padavė anksčiau už tą patį pažeidimą surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą. Liudytojas S. B. taip pat nurodė, kad tarnybiniame automobilyje yra lentelė keliomis kalbomis dėl šio pažeidimo. Liudytojai patvirtino, kad jiems nėra jokių priežasčių apkalbėti I. B., anksčiau jo nepažinojo, nėra su juo susipykę, motyvų kerštauti neturi (b. l. 111-113). Tokiu būdu, jų parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo laikomi nuosekliais, tarpusavyje susijusiais, todėl pripažinti patikimais ir jais vadovautasi.
12. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme I. B. neigė supratęs, už ką buvo sustabdytas (b. l. 110), apklausiamas įtariamuoju jis nurodė, kad prie automobilio „BMW 528i“, valst. Nr. 7 (duomenys neskelbtini) priėjo uniformuotas policijos pareigūnas ir paaiškino, kad jo vairuojamo automobilio priekiniai šoniniai stiklai yra per tamsūs bei paprašė dokumentų (b. l. 67). Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų visumos matyti, kad I. B. turėjo matyti, kaip policijos pareigūnas matuoja jo vairuojamo automobilio stiklų skaidrumą, be to, jis iš karto buvo informuotas apie padarytą administracinį teisės pažeidimą, su tuo sutiko, gailėjosi, pateikė policijos pareigūnui anksčiau surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą už analogišką teisės pažeidimą. Baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad tarnybiniame automobilyje policijos pareigūnas I. B. klausė, ar jo vairuojamo automobilio stiklai tamsinti, o pastarasis atsakė – „tikriausiai taip, juk matot, kad tamsinti“ ir dar pasiteiravo, ar jie tokie ne originalūs (b. l. 24, 25). Šios aplinkybės paneigia apelianto pirmosios instancijos teisme duotus parodymus ir vienareikšmiškai patvirtina, kad I. B. suprato, už ką buvo sustabdytas, kokį administracinės teisės pažeidimą padarė, taip pat suprato ir tai, kad jam už tai gresia administracinė atsakomybė, juo labiau, kad pats pateikė už analogišką pažeidimą jau surašytą protokolą.
13. Kaip nurodė liudytojas S. B., I. B., būdamas informuotas apie administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą, iš karto ėmė klausti, kam šitaip daryti, juk šventės, galima susitarti taip, kad visiems būtų gerai. Nors buvo paprašytas likti savo automobilyje ir įspėtas dėl atsakomybės už kyšio davimą, vairuotojas nusekė paskui policijos pareigūną į tarnybinį automobilį, pakeliui vėl siūlydamas susitarti „gražiuoju“. Tą patį jis kartojo ir būdamas tarnybiniame automobilyje, dėl ko dar kartą buvo įspėtas apie gresiančią atsakomybę. Iš vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių matyti, kad, sėdėdamas tarnybiniame automobilyje, apeliantas kairėje rankoje sugniaužęs laikė susuktas kupiūras, o iš karto po diskusijos apie padarytą pažeidimą, kai policijos pareigūnas nurodė, kad ant automobilio stiklų yra plėvelė, I. B. ištiesė kairę ranką tarp priekinių sėdynių ir, stebėdamas vairuotojo vietoje sėdinčio policijos pareigūno reakciją, pasakė „ten“, o po kurio laiko tęsė „nepykite, vyrai, aš nepiktybiškai“. Keleivio vietoje sėdinčiam policijos pareigūnui per raciją pranešant apie kyšio davimą, vairuotojo vietoje sėdintis pareigūnas dar kartą pakartojo, kad I. B. buvo įspėtas, kad taip daryti negalima. Tuomet apeliantas mėgino įsisprausti tarp sėdynių, kur padėjo tai, ką laikė rankoje, nuolat prašydamas pareigūnų nedaryti to, ką jie daro (b. l. 24, 25). Kaip matyti iš 2016 m. gruodžio 28 d. ir 2016 m. gruodžio 29 d. apžiūros protokolų, tarnybiniame automobilyje tarp vairuotojo sėdynės ir daiktų dėtuvės buvo rastos dvi 20 nominalo Didžiosios Britanijos svarų sterlingų kupiūros (b. l. 17-19, 29-30). Taigi, nors apeliantas tiesiogiai nenurodė, už kokius veiksmus (neveikimą) padėjo pinigus, aptartos aplinkybės patvirtina, kad I. B., suprasdamas, kad padarė administracinį teisės pažeidimą ir siūlydamas policijos pareigūnams susitarti „gražiuoju“, kartodamas, kad nereikia problemų, kad šventinis laikotarpis, nereikia būti griežtais, atsisėsdamas į tarnybinį automobilį, rankoje laikydamas paruoštus pinigus, juos padėdamas tarp vairuotojo sėdynės ir daiktų dėtuvės, siekė išvengti jam gresiančios administracinės atsakomybės. Tai reiškia, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia, t. y. veikė suvokdamas, jog jis policijos pareigūnams duoda kyšį už tai, kad šie neveiktų jo naudai – nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. I. B. ne kartą buvo įspėtas dėl gresiančios atsakomybės už kyšio davimą, policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje taip pat buvo lentelė, kurioje tokia atsakomybė nurodyta (taip pat ir rusų kalba). Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, ir pats nurodė, kad padėjo pinigus, suprato, kad negalima, ir norėjo paimti atgal, virš 30 metų gyvena Lietuvoje, yra girdėjęs, kad už kyšio davimą baudžiama (b. l. 110).
14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad administracinės nuobaudos skyrimas sukelia asmeniui neigiamus padarinius ne tik finansine prasme – padarius naują administracinį nusižengimą, ankstesnis patraukimas administracinėn atsakomybėn gali būti vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis taip pat gali eliminuoti galimybę taikyti administracinio nurodymo institutą ir pan., todėl duoto kyšio dydis nekelia abejonių dėl I. B. tyčios kryptingumo. Nepaisant to, kad asmuo negalėjo būti tikras, kad ateityje padarys pažeidimą, įvykio metu I. B. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-123-365/2017 buvo kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, jam buvo paskirtos kardomosios priemonės – užstatas, namų areštas, intensyvi priežiūra, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (b. l. 58), todėl siekis išvengti administracinės atsakomybės sietinas su galimu noru nebūti neigiamai charakterizuojamu šioje baudžiamojoje byloje, kas galėtų sąlygoti kardomųjų priemonių griežtinimą, ką patvirtina ir apelianto reakcija (sutrikimas, verkimas, blaškymasis).
15. I. B. versija, kad pinigus policijos pareigūnams jis davė tam, kad pastarieji leistų jam kuo skubiau nueiti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, kuris jis turėjo vykdyti kitoje byloje paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-123-365/2017), vertintina kritiškai. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-38856-16 metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi I. B., be kita ko, buvo paskirta kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įpareigojant jį kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 11.30 val. registruotis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate. Ši kardomoji priemonė galiojo nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu. I. B. policijos pareigūnų buvo sustabdytas apie 10 val., todėl asmuo dar tikrai nevėlavo registruotis. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas buvo įsitikinęs, kad turi registruotis būtent tada, kai buvo sustabdytas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad policijos komisariate turėjo užsiregistruoti 10.30 val. (b. l. 67), tuo tarpu pirmosios instancijos teisme jis jau teigė, kad jį sustabdė apie 15 valandą, buvo likę gal 10 minučių iki užsiregistravimo (b. l. 110). Policijos pareigūnai tiksliai neprisiminė, ar I. B. minėjo, kad jam reikia eiti registruotis. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas taip pat buvo iškėlęs versiją, kad pinigai buvo duoti kaip bauda už padarytą administracinį teisės pažeidimą (b. l. 110). Vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, kad, prieš padėdamas pinigus, asmuo būtų sakęs, kad turi vykdyti jam kitoje byloje paskirtus įpareigojimus, todėl norėtų trumpam išeiti, ar kad norėtų vietoje sumokėti baudą. Tokiu būdu, I. B. pozicija laikoma prieštaringa, jos nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, todėl ja negali būti vadovaujamasi. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliantas galimai siekė leidimo užsiregistruoti policijos komisariate, o ne administracinės atsakomybės išvengimo, kas reiškia, kad pats nuteistasis nėra užtikrintas dėl savo pozicijos.
16. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo baigtumo momento. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali, I. B. išreiškus norą susitarti „gražiuoju“ ir policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje padėjus dvi 20 nominalo Didžiosios Britanijos svarų sterlingų kupiūras tarp vairuotojo sėdynės ir daiktų dėtuvės, BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu, nepaisant to, kad policijos pareigūnai nesutiko šių pinigų paimti ir tenkinti apelianto interesus, t. y. nerašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Nors I. B. tiesiogiai nenurodė, kokiu tikslu padėjo pinigus, tačiau iš pasiūlymo susitarti „gražiuoju“, šventiniu laikotarpiu nedaryti problemų policijos pareigūnams jo valia buvo aiški. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Pabaigus nusikalstamą veiką, atsisakymas tęsti nusikalstamus veiksmus nepašalina baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2010). Be to, sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2005). Šiuo atveju vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad I. B. pinigus atsiimti norėjo po to, kai policijos pareigūnas per raciją pranešė apie kyšio davimą, t. y. kai suprato, kad nepavyks pasiekti norimo tikslo – išvengti administracinės atsakomybės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apie kyšį per raciją buvo pranešta, pasakant kodą, iš vaizdo įrašo matyti, kad vairuotojo vietoje sėdintis policijos pareigūnas pasako „kyšio davimas“, o keleivio vietoje sėdintis policijos pareigūnas per raciją taip pat pasako „vairuotojas pasiūlė kyšį“ (b. l. 24, 25). Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad I. B. nesupranta lietuvių kalbos, tačiau liudytoju apklaustas S. B. nurodė, kad prie asmens automobilio jis buvo paklaustas, ar reikia vertėjo, jis sakė, kad supranta, vertėjo nereikia (b. l. 113), iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad asmuo suprato situacijos vystymosi eigą. Esant tokioms aplinkybėms, savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis) institutas negali būti taikomas.
17. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 227 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad už apysunkį nusikaltimą nustatyta iki 1 000 MGL bauda (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 28 d. (Žin., 2011, Nr. 49-2374)).
18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.
19. I. B. padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, baigta, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimas padarytas siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. I. B. praeityje neteistas, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinamas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (b. l. 83-84), ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančią administracinę nuobaudą (b. l. 78-79, 85). Apeliantas nevedęs (b. l. 80), nedirbantis (b. l. 82), įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b. l. 80). Byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad I. B. pagrįstai parinkta lengviausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis (100 MGL). Tokia bausmės rūšis ir jos dydis atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
20. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad toks baudos dydis yra neproporcingas nuteistojo pajamoms (nedirba, gauna pensija), tačiau jokių objektyvių duomenų apie asmens gaunamų pajamų dydį nepateikta. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, I. B. nurodė, kad baudą sumokėti galėtų, pardavęs automobilį ar kitu būdu (b. l. 67). Apeliantui diagnozuotos širdies ligos nėra susijusios su paskirtos bausmės rūšimi, I. B. laisvė nėra apribota, jo galimybės rūpintis savo sveikata nėra sumažintos, todėl šios aplinkybės nėra pagrindu mažinti paskirtos baudos dydį.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas I. B. veiksmuose tinkamai nustatė BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo I. B. gynėjo advokato Romualdo Drakšo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.