Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nuteistojo G. D. apeliacinį skundą atmetė, iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 9 d. nuosprendžio aprašomosios dalies išbraukė žodžius, kad G. D. „tiesiogiai provokavo duoti“.

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

G. D. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas –(duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės vyresniuoju patrulis, savo naudai susitarė ir pažadėjo priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. 2008 m. liepos 17 d., apie 00.45 val., (duomenys neskelbtini), V. Bielskio g. ties 55 namu, Ukmergės g. link, savo naudai susitarė ir pažadėjo priimti iš V. P. 1000 Lt kyšį už tai, kad V. P. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 129 straipsnį ir jis nebūtų nubaustas administracine nuobauda už padarytą administracinį teisės pažeidimą – už tai, kad vairavo transporto priemonę, automobilį „Audi 80“ (duomenys neskelbtini), neblaivus ir neturėdamas teisės jos vairuoti.

Anot kasatoriaus, byloje nebuvo surinkta jokių duomenų, patvirtinančių sustabdyto asmens (V. P.) neblaivumą, todėl liko neaišku, kuo teismas grindė savo išvadą, kad V. P. sustabdymo metu buvo neblaivus. Administracinė byla iš (duomenys neskelbtini) VPK apie vairavimo taisyklių pažeidimą nebuvo išreikalauta. Anot kasatoriaus, jis pats buvo provokuojamas V. P., nes šis proceso metu teigė, kad sustabdžiusiems policijos pareigūnams jis pirmas, siekdamas išvengti atsakomybės už pažeidimą, užsiminė, jog pažįsta buvusį pareigūną R. K., o po to policininkams siūlė 100 ir 200 litų.

Kasatorius pažymi, kad tais atvejais, kai, taikant modelį, provokuojama padaryti nusikaltimą, žmogaus teisės yra pažeidžiamos nepriklausomai nuo to, kokios teisės normos tuo metu numato galimybę taikyti nusikalstamos veikos imitavimo modelį (toliau – NVIM). Kiekvienoje byloje turi būti patikrintas NVIM taikymo teisėtumas, tačiau bylą nagrinėję teismai to nepadarė. Pirma, ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartimi V. P. leido siūlyti iki 1000 Lt kyšį, t. y., pačiam provokuoti pareigūnus nusikalsti, o tai savaime rodo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties neteisėtumą. Antra, ikiteisminio tyrimo teisėjas neindividualizavo asmens, kuriam modelis gali būti taikomas. Taigi pirmosios instancijos teismas, nepatikrinęs panaudoto modelio teisėtumo, ne tik neatliko konstitucinės pareigos vykdyti teisingumą, bet ir nukrypo nuo teismų praktikos, todėl šiurkščiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir parodė savo šališkumą.

Nagrinėjant kasacinio skundo argumentą dėl skirtingai aprašytų nusikalstamų veiksmų skirtingose vietose, paminėtina, kad apeliacinės instancijos teismas jokių aplinkybių, kurios iš esmės būtų skirtingos, skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje neaptiko. Iš tiesų, nuosprendžio nustatomojoje dalyje detaliau išdėstant objektyviuosius inkriminuotų veiksmų požymius, nurodyta, kad G. D. savo naudai tiesiogiai provokavo duoti, susitarė ir pažadėjo priimti 1000 Lt kyšį už tam tikrų veiksmų neatlikimą siekiant išvengti nuobaudos. Tačiau vėliau aprašomojoje dalyje pasisakoma, kad neįrodyta ir nepasitvirtinusi aplinkybė apie tai, jog kaltinamasis tiesiogiai provokavo duoti 1000 Lt kyšį, šalinama iš kaltinimo. Taip susiaurinus kaltinimo apimtį jokių dviprasmybių ar neaiškumų dėl teismo nustatytų nusikalstamų veiksmų visumos nebelieka. Pabrėžtina, kad visas nuosprendis, o ne atskira jo dalis ar frazė apibudina teismo konstatuotus nusikalstamus faktus, tačiau kai kurie techniniai netikslumai (kaip ir nagrinėjamuoju atveju) jokios įtakos sprendimo teisėtumui neturi.

Atsakydamas į kasacinio skundo argumentą dėl paties pažeidėjo V. P. provokuojančio elgesio ir NVIM panaudojimo teisėtumo, prokuroras pažymi, kad šie kasatoriaus argumentai detaliai išanalizuoti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pažymėta, kad NVIM teisinis reguliavimas įtvirtintas BPK 159 straipsnyje ir Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnyje, kurių pagrindu modeliuotais veiksmais galima tik „prisijungti“ prie nepasibaigusių, besitęsiančių, tęstinių ar trunkamų nusikaltimų ir tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų. Tokiais duomenimis byloje, anot kolegijos, buvo V. P. pranešimas Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams apie susitarimą su policijos pareigūnu jam duoti kyšį. Prašymas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus teismui (ikiteisminio tyrimo teisėjui) buvo pateiktas tik po to, kai pareigūnai pagal pareiškimą priėmė sprendimą „prisijungti“ prie jau daromos nusikalstamos veikos. Šie duomenys byloje yra tikri ir nepaneigiami, o kartu ir patvirtinantys, kad NVIM sankcionuotas pagrįstai ir teisėtai. Kolegija taip pat pabrėžė, kad buvo atlikti tik tie modeliuoti veiksmai, kuriuos konkrečiam asmeniui (V. P.) jo paties nurodytų policininkų atžvilgiu buvo leidęs teismas (teisėjas) savo nutartyje. Byloje esančios ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties turinys tai patvirtina: „V. P. leista naudojant V. P. arba LR Specialiųjų tyrimų tarnybos (duomenys neskelbtini) valdybos pareigūnų pateiktas pinigines lėšas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 18 d. iki 2008 m. rugpjūčio 17 d. jo (t. y. V. P.) nurodytiems policijos pareigūnams, 2008 m. liepos 17 d. apie 00.45 val. (duomenys neskelbtini), V. Bielskio g., provokavusiems jį duoti kyšį ir reikalavusiems iš jo 1000 Lt kyšio, betarpiškai ar ... per tarpininkus pažadėti duoti, susitarti, siūlyti ir duoti iki 1000 Lt kyšį ...“. Kartu leista naudoti STT pareigūnų technines priemones ir jomis fiksuoti imituojamus veiksmus. Kadangi šioje nutartyje tiksliai apibrėžti modelio subjektai, tiksliai įvardijami modeliuojamieji veiksmai ir techninės priemonės, kuriomis buvo fiksuoti tolesni ryšiai, bendravimo būdai ir kitos aplinkybės po to, kai buvo prisijungta prie pradėtos nusikalstamos veikos, todėl kitaip tikrinti modelio teisėtumą (kviesti STT pareigūnus, reikalauti kitokios medžiagos ar kt.) nebuvo jokio pagrindo. Pasak prokuroro, nei pirmoji instancija, vertindama įrodymus, surinktus panaudojant modeliuotus veiksmus, nei apeliacinė instancija, aptardama apeliacinio skundo teiginius, pažeidimų nepadarė. Pasak prokuroro, apeliacinė instancija išdėstė aiškius motyvus, kodėl V. P. veiksmai neturi provokuojamojo pobūdžio ir kodėl laikytina, kad NVIM panaudojimas nėra „provokacija“ prieš nuteistąjį (pinigus pasiūlė tik po to, kai policininkas G. D. paklausė, „kaip šnekėsimės“).

Prokuroro teigimu, duomenų, kad bylą būtų nagrinėjęs šališkas teismas, nuteistasis nepateikė. Jo teiginiai dėl neva neobjektyvaus bylos aplinkybių nagrinėjimo nesietini su teismo šališkumu, nes šališkumui apibudinti baudžiamajame procese būtina vadovautis ne BPK 20 straipsnio, o BPK 57 – 60 straipsnių nuostatomis. Nesant kitų argumentų, kurių pagrindu ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis, taip pat ir apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad tiek bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, tiek ją peržiūrint apeliacine tvarka, teismai jokių procesinių normų pažeidimų, lėmusių priimamų sprendimų neteisėtumą, nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų leistinumo, patikimumo ir jų vertinimo

Bylos medžiaga rodo, kad teismas G. D. kaltumą dėl susitarimo ir pažadėjimo priimti 1000 Lt kyšį už administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymo nukentėjusiajam V. P. nustatė pagal šiuos įrodymus: nukentėjusiojo V. P. parodymus, kurie patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su kaltinamuoju metu, liudytojų J. I., E. P. ir A. A. parodymus, parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolą, iš Viešosios policijos Patrulių rinktinės vado gauta informacija apie policijos rinktinės pareigūnų, dirbusių (duomenys neskelbtini) nusikalstamos veikos pardarymo metu, dislokaciją, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotus pokalbius tarp G. D. ir V. P., G. D. ir Ž. S., mobiliojo ryšio skambučių išklotines ir kt. Nuteistojo G. D. parodymus dėl jo pažinties ir bendravimo su nukentėjusiuoju teismas atmetė kaip nelogišką ir jokiais įrodymais nepatvirtintą versiją. Kaip bylos duomenų neatitinkantys atmesti ir kartu su G. D. nusikalstamos veikos padarymo metu dirbusio Ž. S. parodymai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi kasatoriaus skunde pateiktus argumentus, konstatuoja, kad teismas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių padarė remdamasis leistinais ir patikimais įrodymais, įstatymo nustatytos įrodinėjimo tvarkos nepažeidė. Kasatoriaus teiginiai apie nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo neteisėtumą ir provokavimą priimti kyšį nepagrįsti. Bylos medžiaga rodo, kad leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo gautas BPK 159 straipsnio nustatyta tvarka. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, leisdamas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ikiteisminio tyrimo teisėjas turi priimti nutartį, kurioje turi būti nurodyta: 1) asmuo, kuriam leidžiama atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus; 2) asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti; 3) duomenys apie asmens, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti, nusikalstamą veiką; 4) konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 5) siekiamas rezultatas; 6) veiksmų atlikimo trukmė. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis atitinka šiuos reikalavimus. Tai, kad nutartyje nenurodyta asmenų, prieš kuriuos veiksmai turėjo būti atlikti, anketinių duomenų šiuo atveju netraktuotina kaip įstatymo pažeidimas. Šie duomenys nei pačiam V. P., nei ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nebuvo žinomi, todėl pateisinama, kad asmenys, prieš kuriuos buvo atliekamas NVIM, įvardyti nutartyje kaip V. P. nurodyti policijos pareigūnai, provokavę ir reikalavę iš jo kyšio. Kolegijos vertinimu, atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus buvo laikomasi ir kitų šiam procesiniam veiksmui keliamų reikalavimų: modeliu buvo tik „prisijungta“ prie daromo nusikaltimo (iš V. P. buvo gautas pranešimas apie vykdomą kyšio reikalavimą ir tik po to buvo prašoma leidimo atlikti NVIM), G. D. spaudimo nebuvo daroma, jis nebuvo kurstomas ar provokuojamas priimti kyšį, teismo leidimo atlikti NVIM ribos nebuvo viršytos. Priešingai nei teigia kasatorius, teismo leidimas pažadėti duoti, susitarti duoti, siūlyti ir duoti kyšį, neturi būti suprastas kaip neteisėtas leidimas provokacijai. Teismo nutartyje nurodyti veiksmai, kuriuos leista atlikti pagal NVIM veikusiam V. P., atkartoja papirkimo (BK 227 straipsnis) nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius, tačiau akivaizdu, jog šie veiksmai negali būti įgyvendinami nesilaikant draudimo provokuoti asmenį nusikalsti. Nuteistojo argumentai, kad teismas nepatikrino NVIM taikymo teisėtumo, kad turėjo tikrinti, ar STT pareigūnai nepadarė menamų pažeidimų (ar nevykdė siekimo), yra nepagrįsti ir deklaratyvūs.

Kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentą, kad teismas be jokių įrodymų nustatė faktinę aplinkybę, kad V. P. padarė administracinį teisės pažeidimą – vairavo automobilį neblaivus. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju neblaivumas konstatuotas ne asmeniui, kuris kaltinamas atitinkamu eismo saugumo taisyklių pažeidimu, bet nukentėjusiajam, kuris pats šį faktą ir nurodė. Ši faktinė aplinkybė taip pat nustatyta liudytojų, kartu su nukentėjusiuoju vartojusių alkoholinius gėrimus, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo neblaivumo faktinei aplinkybei nustatyti šių įrodymų visiškai pakanka.

Atmestinas kasacinio skundo argumentas ir dėl negalimumo remtis nukentėjusiojo V. P. parodymais ir būtinumo skirti jam psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo gynėjo prašymą skirti nukentėjusiajam psichiatrinę-psichologinę ekspertizę atmetė atsižvelgęs į prokurorės nuomonę, taip pat padaręs išvadą, kad nėra jokių abejonių dėl nukentėjusiojo psichinės būsenos (T. 2, b. l. 2). Išnagrinėjęs bylą, teismas V. P. parodymus vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius kitus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas, gavęs analogišką prašymą, nutarė spręsti apie psichiatrinės-psichologinės ekspertizės būtinumą po nukentėjusiojo apklausos. Atlikęs tokią apklausą, teismas konstatavo, kad nėra jokių duomenų, jog V. P. būtų nestabilios psichikos ar sirgtų psichine liga, taigi nėra jokio pagrindo atlikti jo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę (T. 2, b. l. 170). Taigi teismai atmetė prašymus skirti nukentėjusiajam psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, išnagrinėję tokios ekspertizės būtinumo klausimą bei įsitikinę jos nereikalingumu.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad teismai, neturėdami pagrįstų abejonių dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo bei leistinumo ir dėl to atmesdami kaltinamojo prašymus skirti fonoskopinę, psichiatrinę-psichologinę ekspertizes, kviesti apklausai STT pareigūnus ir tirti menamus padarytus įstatymo pažeidimus, nesuvaržė kaltinamojo teisės į gynybą.

Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką

Kasatoriaus teigimu, jis atsisakė nuo nusikalstamos veikos, tačiau šio fakto teismas neištyrė. Teisėjų kolegija, atmesdama šį argumentą, pažymi, kad BK 23 straipsnyje numatytas savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos. Pabaigus nusikalstamą veiką, atsisakymas tęsti nusikalstamus veiksmus nepašalina baudžiamosios atsakomybės. G. D. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už susitarimą ir pažadėjimą priimti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – 1) kyšio priėmimas, 2) pažadas jį priimti, 3) susitarimas jį priimti, 4) reikalavimas jį duoti, 5) provokavimas jį duoti – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Kyšininkavimo sudėtis formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių veikų padarymo momento (kasacinė nutartis Nr. 2K-231/2007). Bylos medžiaga rodo, kad, nors kasatorius dėl tam tikrų aplinkybių ir atsisakė savo ketinimų kyšį priimti, pradėjo vengti tolesnių kontaktų su nukentėjusiuoju, tačiau prieš tai buvo susitaręs su juo ir pažadėjęs priimti iš jo kyšį, taigi baigė nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nuteistojo argumentai dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką apeliacinės instancijos teismo buvo išsamiai išnagrinėti ir motyvuotai atmesti.

Dėl kitų kasatorius argumentų

Kasatoriaus teigimu, iš jo buvo atimta galimybė efektyviai gintis, nes skirtingose teismo nuosprendžio dalyse skirtingai aprašytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės – vienur konstatuota, jog jis savo naudai susitarė ir pažadėjo priimti kyšį, kitur – jog tiesiogiai provokavo duoti, susitarė ir pažadėjo priimti kyšį. Teisėjų kolegija, patikrinusi šį argumentą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl to, kad iš kaltinimo šalintina kaip nepasitvirtinusi faktinė aplinkybė, jog G. D. provokavo duoti 1000 Lt kyšį. Kita vertus, nuosprendžio nustatomojoje dalyje ši aplinkybė nurodyta. Nustatęs šį netikslumą, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė nutarties rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad ši aplinkybė išbraukiama iš nuosprendžio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio netikslumas ir jo ištaisymo faktas kaip nors suvaržė kasatoriaus galimybes gintis nuo jam pateikto kaltinimo.

Teisėjų kolegija, priešingai kasatoriaus teiginiams, taip pat nenustatė pagrindo suabejoti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nešališkumu. Kasatoriaus teiginiai apie proceso šališkumą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Nuteistojo G. D. kasacinį skundą atmesti.