Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 21 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2017 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. P-74 „Dėl S. G. atleidimo iš tarnybos“ 1 punktą; 2) grąžinti pareiškėją į Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; ir 3) priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas įvykdymo dienos.Pareiškėjas nurodė, kad, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-815-821/2017, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, atsakovas nusprendė atlikti jo neeilinę atestaciją už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 7 d. Ankstesnė atestacija atlikta 2016 m. gruodžio mėn., pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta „gerai“. Neeilinė atestacija 2017 m. vasario mėn. inicijuota be jokio tarnybinio būtinumo, nesiaiškinta, ar pareiškėjas tebenorėjo pretenduoti į Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigas. Neeilinės atestacijos rezultatus jis apskundė Atestacijos komisijai. Po neeilinės atestacijos metu patirto streso pareiškėjas priėmė neapgalvotą sprendimą – pateikti prašymą atleisti iš tarnybos nuo 2017 m. kovo 13 d. Remiantis Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, STT statutas) 24 straipsnio 3 dalimi, jis turėjo teisę per 3 dienas atšaukti pateiktą prašymą. Tą pačią dieną, kurią buvo pateiktas prašymas atleisti iš tarnybos (2017 m. vasario 27 d.), skundžiamu įsakymu šį prašymą patenkinus, minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista.Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą atleisti iš tarnybos turėjo jau neeilinės atestacijos posėdžio metu. Atestacijos komisijos nariai buvo informuoti, kad pareiškėjas ketino išeiti iš tarnybos, jeigu jo veikla nebus įvertinta „labai gerai“. Atestacijos komisija pakėlė pareiškėjo įvertinimą vienu balu ir jo veiklą įvertino „gerai“. Pareiškėjas iškart po Atestacijos komisijos 2017 m. vasario 27 d. posėdžio pateikė prašymą atleisti jį iš tarnybos. Priėmus skundžiamą įsakymą, atsakovas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo 2017 m. kovo 1 d. prašymą dėl prašymo atleisti iš tarnybos atšaukimo. Atsakovo nuomone, šiuo atveju negalėjo būti vadovaujamasi pareiškėjo cituojama teismų praktika, nes kitų pareigūnų ir tarnautojų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose neįtvirtinta Statute nurodyta išlygos, t. y. prašymas atleisti iš Tarnybos negali būti atšauktas, jei Tarnybos direktoriaus įsakymas jau priimtas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą tenkino.Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 27 d. pateikė prašymą atleisti jį iš tarnybos nuo 2017 m. kovo 13 d. Atsakovas skundžiamu 2017 m. vasario 27 d. įsakymu atleido pareiškėją iš Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų nuo 2017 m. kovo 13 d. Pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. atsakovui pateikė prašymą, atšaukdamas 2017 m. vasario 27 d. pateiktą prašymą ir prašydamas leisti tęsti tarnybą ankstesnėse pareigose. Atsakovas 2017 m. kovo 8 d. raštu L-01-0631 informavo pareiškėją, kad jo 2017 m. kovo 1 d. prašymas netenkinamas, kadangi Tarnybos direktorius 2017 m. vasario 27 d. priėmė skundžiamą įsakymą.Pareiškėjas teigė, kad jo apsisprendimą pateikti prašymą atleisti iš tarnybos lėmė neeilinės atestacijos inicijavimas ir atlikimas. Atsakovas neįrodė, kad iki Atestacijos komisijos posėdžio pareiškėjas jau buvo parašęs prašymą ir apsisprendęs išeiti iš tarnybos. Skundžiamo įsakymo priėmimas prašymo pateikimo dieną patvirtino, kad atsakovas net nevertino Statuto 24 straipsnio 3 dalyje pareigūnui garantuojamos teisės atšaukti tokį prašymą. Tarp pareiškėjo ir atsakovo administracinėje byloje Nr. I-815-821/2017 pagal pareiškėjo skundą dėl Tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. P-133 „Dėl G. V. paskyrimo į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigas“ įvyko teisminis ginčas, kuriame pareiškėjas abejojo neeilinės atestacijos vykdymo teisėtumu ir teismas nustatė procedūrinius pažeidimus (įsakymas priimtas nesulaukus Atestacijos komisijos vertinimo). Tarnyba neatsižvelgė į tai, kad atestacija galėjo turėti įtakos pareiškėjo sprendimui pateikti prašymą. Tai rodė, kad atsakovas siekė kuo skubiau atleisti pareiškėją iš tarnybos. Aplinkybė, kad pareiškėjas atleistas nuo 2017 m. kovo 13 d., nepaneigė pareiškėjui Statute garantuotos teisės atšaukti tokį prašymą.Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1475/2010, akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamas ir psichologinio poveikio faktorius. Nors neeilinė atestacija ir nebuvo ginčo dalykas, teismas vertino jos paskyrimo ir atlikimo teisėtumą, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo tikrąją valią nutraukti tarnybos teisinius santykius. Tarnybos Administravimo valdybos teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus viršininkė 2017 m. vasario 6 d. rašte neeilinės atestacijos pagrindu nurodė tarnybinį būtinumą. Pareiškėjo neeilinė atestacija atlikta už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 7 d., pareiškėjas įvertintas „gerai“, jam skirtas 51 balas. Jis su atestacijos rezultatais nesutiko. Atestacijos komisija pareiškėją įvertino „gerai“, 52 balais. Jis nesutiko ir su šiuo sprendimu. Atsakovas, organizuodamas neeilinę atestaciją, vadovavosi Tarnybos direktoriaus 2016 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 2-164 patvirtintų Tarnybos pareigūnų atestacijos nuostatų (toliau – ir Atestacijos nuostatai) 4.2.3 punktu, kuriame nustatyta, kad neeilinė pareigūno atestacija gali būti atliekama pasiūlius Tarnybos struktūrinių padalinių vadovams, Tarnybos direktoriaus ar jo įgalioto pavaduotojo sprendimu kitais atvejais – esant tarnybiniam būtinumui. Atsakovas tarnybinį būtinumą grindė dviem aspektais: būtinybe tinkamai įvykdyti teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-815/821/2017 ir sudaryti sąlygas pareiškėjui pretenduoti į aukštesnes pareigas. Atsakovas nesiaiškino pareiškėjo tikrosios valios, ar jis toliau siekė pretenduoti į aukštesnes pareigas. Kadangi pareiškėjas teigė, kad jis nebepretendavo į aukštesnes pareigas ir siekė grįžti į anksčiau užimtas pareigas, nebeliko tarnybinio būtinumo organizuoti jo neeilinę atestaciją. Atsakovo veiksmai organizuojant neeilinę atestaciją laikytini netinkamu procedūros atlikimu.Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo 2017 m. vasario 27 d. pateiktas prašymas atleisti iš tarnybos buvo sąlygotas būtent neeilinės atestacijos, su kurios rezultatais jis nesutiko. Taigi, pareiškėjo prašymas neatitiko jo tikrosios valios ir buvo pateiktas skubotai dėl patirtos įtampos, neigiamų išgyvenimų. Pažymėtina, kad vyko dvi pareiškėjo neeilinės atestacijos už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. vasario 7 d., o ankstesnė atestacija buvo atlikta 2016 m. gruodžio mėn. ir jo tarnybinė veikla buvo įvertinta „gerai“. Taigi, neeilinės atestacijos galėjo turėti tiesioginę reikšmę pareiškėjo apsisprendimui. Atsakovas nesiaiškino, ar pareiškėjas siekė toliau pretenduoti į Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigas, tačiau neeilinė atestacija inicijuota siekiant nustatyti pareiškėjo atitiktį šioms pareigoms užimti. Kadangi pareiškėjas toliau nebesiekė šių pareigų ir skundu siekė grįžti į anksčiau užimtas pareigas, neaišku, kodėl atsakovas vykdė pareiškėjo neeilinę atestaciją. Atsakovas nepagrindė būtinybės atlikti pareiškėjo neeilinę atestaciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo tarnybinės veikos vertinimas „gerai“ patvirtino, kad jis galėjo toliau tęsti tarnybą ir dirbti ankstesnėse pareigose. Atsižvelgiant į tai, skundžiamo įsakymo dalis dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos panaikinta, o pareiškėjas grąžintas į Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, išmokant jo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.Atsakovas pabrėžia, jog Statuto 24 straipsnio 3 dalyje numatyta išlyga, kai prašymas atleisti iš tarnybos negali būti atšauktas, t. y. kai jau priimtas Tarnybos direktoriaus įsakymas. Pareiškėjas prašymą atšaukti 2017 m. vasario 27 d. prašymą atleisti iš tarnybos, patenkintą skundžiamu 2017 m. vasario 27 d. įsakymu, pateikė 2017 m. kovo 1 d., todėl atsakovas neturėjo pagrindo jį tenkinti. Teismas į šią išlygą neatsižvelgė. Atsakovas turėjo teisę skundžiamą įsakymą priimti per trumpiau nei 3 dienas nuo prašymo pateikimo. Teismas nesiaiškino, ar toks sprendimo priėmimas buvo skubotas lyginant su įprasta Tarnybos praktika. Atsakovas paaiškina, kad dauguma pareigūnų dirba su įslaptinta informacija, todėl, be kita ko, siekiant valdyti rizikas, įsakymas dėl atleidimo paprastai priimamas tą pačią dieną. Tokie įsakymai skelbiami viešai (sistemoje „Doclogix“), todėl pareiškėjas, daug metų dirbęs Tarnyboje, neabejotinai tai žinojo. Teisės aktai nenumato pareigos Tarnybai pagrįsti priimamų įsakymų skubotumo. Be to, administracinė bylos Nr. A662-1475/2010, kuria vadovavosi teismas, aplinkybės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos, nes aktualios Statuto ir Vidaus tarnybos statuto nuostatos nėra identiškos.Atsakovo nuomone, teismas nepakankamai ištyrė psichologinio poveikio pareiškėjui faktą. Nesutiktina, kad pareiškėjo valiai pateikti prašymą atleisti iš darbo tiesioginę įtaką turėjo neeilinė jo atestacija. Pareiškėjo vertinimas nebuvo neigiamas, nebuvo sprendžiama dėl jo atleidimo iš tarnybos, todėl tai negalėjo padaryti tiesioginės įtakos jo apsisprendimui, sukelti įtampą ar neigiamus išgyvenimus. Pastebėtina, kad 2016 m. gruodžio mėn. eilinės atestacijos metu pareiškėjas taip pat įvertintas „gerai“, su įvertinimu sutiko, jokių neigiamų pasekmių jam nekilo. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas prašymą į Atestacijos komisijos posėdį atsinešė jau surašytą ir parodė visiems jos nariams. Jei jis nebūtų turėjęs prašymo posėdyje, kyla klausimas, kaip pareiškėjas, kurio darbo vieta buvo Panevėžyje, būtų galėjęs kompiuteriu parengtą prašymą atleisti iš tarnybos pateikti Tarnybos Personalo skyriui Vilniuje, iškart po Vilniuje vykusio posėdžio. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašymą atšaukti prašymą atleisti iš tarnybos pateikė ne kitą dieną, o trečios dienos vakare po pirmojo prašymo pateikimo – pareiškėjo susijaudinimas negalėjo taip ilgai tęstis.Atsakovas pažymi, kad neeilinė atestacija pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikta siekiant įvykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas ir pripažinta, kad kitas asmuo į pareiškėjo pageidautas pareigas buvo paskirtas nesulaukus pareiškėjo atestacijos pabaigos (jo neįvertinus Atestacijos komisijai). Atsakovas atliko neeilinę atestaciją siekdamas sudaryti sąlygas pareiškėjui pretenduoti į aukštesnes pareigas, o taip pat rasti pretendentą laisvoms Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigoms užimti. Taigi, neeilinė atestacija atlikta esant tarnybiniam būtinumui. Be to, pareiškėjas konkliudentiniais veiksmais išreiškė valią siekti aukštesnių pareigų, nes, nesutikdamas su tiesioginio vadovo vertinimu, dalyvavo Atestacijos komisijos posėdyje. Jei pareiškėjas būtų sutikęs su jo vertinimu, posėdis nebūtų įvykęs. Pareiškėjas neapskundė ir 2017 m. vasario 6 d. rašto, kuriame buvo išdėstyti neeilinės atestacijos pagrindai ir motyvai bei su kuriuo jis buvo supažindintas tą pačią dieną per sistemą „Doclogix“. Teismo išvados, kad pareiškėjas nesiekė aukštesnių pareigų, yra akivaizdžiai nepagrįstos ir prieštaravo faktinėms aplinkybėms.Pareiškėjas S. G. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Pareiškėjo nuomone, kartu su apeliaciniu skundu pateikti įsakymai dėl kitų asmenų atleidimo niekaip nesusiję su nagrinėjama byla, kadangi šie asmenys nesiekė pasinaudoti teise atšaukti prašymą atleisti iš tarnybos. Argumentai dėl rizikų dirbant su slapta informacija buvo prieštaringi, nes pareiškėjas iki paskutinės darbo Tarnyboje dienos (2017 m. kovo 13 d.) rengė protokolus dėl slaptų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir pan. Teismas pagrįstai rėmėsi administracinėje byloje Nr. I-815-821/2017 nustatytais prejudiciniais faktais, tinkamai įvertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus paaiškinimus ir duomenis. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nurodytais neeilinės atestacijos tikslais, nes, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2017 m. sausio 2 d. sprendimą, niekas su pareiškėju nebendravo dėl galimybės užimti aukštesnes pareigas, nebandė išsiaiškinti jo tikrosios valios. Šios aplinkybės nepaneigtos. Be to, į Tarnybos Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininko pareigas galėjo pretenduoti daugiau tarnautojų, tačiau jų atžvilgiu atranka nepradėta. Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad jis neskundė 2016 m. gruodžio mėn. eilinės atestacijos rezultatų (surinktas 51 balas), nes įvertinimą atliko tas pats vadovas, kuriuo veiksmus pareiškėjas jau buvo apskundęs teismui tuo metu dar tebevykusiame teisminiame ginče. Kadangi 2017 m. vasario mėn. neeilinę atestacija trečią kartą atliko tas pats vadovas, tiesiog perkopijavęs 2016 m. gruodžio mėn. atestacijos rezultatus, ir pareiškėjas tai vertino kaip pasityčiojimą, jis šiuos rezultatus apskundė Atestacijos komisijai. Tai nesusiję su tariamu pareiškėjo pageidavimu užimti aukštesnes pareigas. Pareiškėjui neaišku, kodėl jis, atsižvelgiant į jo kvalifikaciją, ilgametį atsidavimą Tarnybai ir atestacijos rezultatus, atsakovui staiga tapo nebereikalingas. Pareiškėjas pažymi, kad po Atestacijos komisijos 2017 m. vasario 27 d. jis susinervino, pakilo spaudimas, todėl pasielgė neapgalvotai, pasirašė ant prašymo atleisti iš tarnybos ir, būdamas streso būsenoje, pateikė jį Tarnybos kanceliarijai. Pareiškėjas vėliau labai gailėjosi tokio neapgalvoto poelgio ir tikėjosi, kad atsakovas pasikvies jį pokalbiui, pabandys išsiaiškinti tikrąją jo valią ir suteiks galimybę tęsti tarnybą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus 2017 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. P-74 „Dėl S. G. atleidimo iš tarnybos“ 1 punkto teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo grąžinimo į STT Panevėžio valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, ir priteisimo pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas įvykdymo dienos.Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad ir atsakovas su apeliaciniu skundu, ir pareiškėjas su atsiliepimu į apeliacinį skundą, pateikė papildomus dokumentus. Kadangi proceso dalyviai nepaaiškino, kodėl šių dokumentų neteikė pirmosios instancijos teismui, šie dokumentai yra priimti iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, teisėjų kolegija nutaria jų prie bylos neprijungti.Kiek tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino. Teismas iš esmės konstatavo, jog atsakovo direktorius ginčijamą įsakymą priėmė skubiai, nenurodė, kodėl taip buvo pasielgta, nevertino pareiškėjo teisės atšaukti prašymą. Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, kad prašymą dėl atleidimo nulėmė atsakovo vykdyta neeilinė atestacija, atsakovas nesiaiškino, ar tam yra pagrindai, t. y. ar jis vis dar pretenduoja užimti aukštesnes pareigas. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylos aplinkybėms taikytinas materialiosios teisės normas, netinkamai vertino faktines aplinkybes.Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiu atsakovo vertinimu iš esmės sutinka.STT statuto 24 straipsnyje nurodyta, kad pareigūnas turi teisę atsistatydinti savo noru (šio statuto 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktai), apie tai ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų raštu įspėjęs Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių. Jeigu Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius sutinka, tarnyba gali būti nutraukta ir anksčiau negu po 14 kalendorinių dienų (1 dalis); pareigūnas turi teisę atšaukti prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos, jeigu nėra priimtas Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus įsakymas atleisti šiuo pagrindu (3 dalis).Lietuvos aukščiausiasis teismas (toliau - ir LAT) savo praktikoje, aiškindamas savo prigimtimi panašias Darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tai imperatyvaus pobūdžio teisės norma, kuria darbuotojui suteikiama teisė ne vėliau kaip per tris darbo dienas atšaukti parašytą prašymą. Sutrumpinti šį terminą darbdavys neturi teisės. Tačiau kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys darbo dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo negali atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/1999; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2004; 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013).Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje laikosi nuostatos, kad sprendžiant tokio pobūdžio klausimus turi būti vertinamas ir psichologinio poveikio faktorius (2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinės byloje Nr. A662-1475/2010; 2011 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-424/2011; 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1758/2014), t. y. turi būti įvertinta, ar pateiktas asmens prašymas atleisti jį iš tarnybos atitinka tikrąją jo valią, ar jis nebuvo spaudžiamas ar verčiamas jį pateikti.Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, nesutariama dėl jų teisinio vertinimo, todėl atskirai dėl faktinių aplinkybių teisėjų kolegija nepasisako.Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog organizuodamas neeilinę atestaciją ir vėliau tą pačią dieną tenkindamas pareiškėjo 2017m. vasario 27 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos, atsakovas nesiaiškino tikrosios pareiškėjo valios.Nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2017 m. vasario 27 d. Atestacinė komisija atliko neeilinę pareiškėjo atestaciją (b.l. 14-17), pareiškėjas tą pačią dieną pateikė prašymą atleisti jį iš tarnybos jo paties prašymu nuo 2017 m. kovo 13 d. (b.l. 7). Tenkindamas šį prašymą atsakovas tą pačią dieną, t. y. 2017 m. vasario 27 d., priėmė įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos (b.l. 8).Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog neeilinės atestacijos organizavimas ir jos rezultatai galėjo turėti įtakos pareiškėjo apsisprendimui pateikti prašymą atleisti jį iš tarnybos. Vis dėlto šios faktinės aplinkybės savaime negali būti traktuojamos kaip pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo pateiktas prašymas neatitiko jo tikrosios valios, t. y. kad jis buvo priverstas tokį prašymą pateikti.Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo veikla 2017 m. vasario 27 d. atestacijos metu buvo įvertinta gerai (t. y. 52 balais, vienu balu padidinant tiesioginio vadovo vertinimą), pats pareiškėjas skunde nurodė, kad jo eilinė atestacija buvo atlikta 2016 m. gruodžio mėn. ir jo veikla buvo įvertinta taip pat – gerai (b.l. 1). Nėra duomenų, kad pareiškėjas su tokiu vertinimu būtų nesutikęs, jo rezultatus skundęs. Toks vertinimas iš esmės reiškia, kad pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių tęsti tarnybą, nebuvo sprendžiamas, pavyzdžiui, jo drausminės atsakomybės ar atleidimo iš pareigų klausimas.Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad neeilinė atestacija jam sukėlė stresą, jis nenurodė, kas konkrečiai jam šį stresą sukėlė, taip pat nepateikė duomenų, kad buvo verčiamas ar lenkiamas tokį prašymą teikti, nenurodė, kad tokį jo apsisprendimą nulėmė, pavyzdžiui, neobjektyvi, neskaidri atestacinės komisijos posėdžio eiga, jo narių pasisakymai ar elgesys. Vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjui buvo organizuota neeilinė atestacija po to, kai prieš tai buvo atlikta eilinė atestacija, byloje vertinamu atveju negali būti vertinama kaip vertimas pareiškėją pasitraukti iš tarnybos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju galima konstatuoti esant ryšį tarp Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-815-821/2017, kuri buvo pradėta pareiškėjo iniciatyva, ir pareiškėjo atžvilgiu organizuotos neeilinės atestacijos, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, jog atsakovas nepagrįstai nesulaukė pareiškėjo atestacijos proceso pabaigos ir dėl panaikino minėtoje byloje ginčijamus administracinius aktus. Pats pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad toks jo poelgis buvo nulemtas ne aplinkybės, kad jį kas nors vertė taip daryti, o atvirkščiai – dėl atsakovo vadovų dėmesio stokos, nes šiame procesiniame dokumente pareiškėjas nurodė, jog pateikęs prašymą jį atleisti jis slapčia tikėjosi, kad kas nors iš STT vadovų suo juo nuoširdžiai pasikalbės ir atves į protą, t. y. atkalbės nuo išėjimo iš tarnybos.Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad STT statutas nenustato termino, per kurį atsakovas turi priimti įsakymą dėl prašymą pateikusio asmens prašymo atleidimo iš tarnybos. Priešingai, STT statuto 24 straipsnio 3 dalies norma suponuoja, kad jis gali būti priimtas ir tą pačią dieną, kai buvo pateiktas asmens prašymas atleisti jį iš tarnybos. Nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi LVAT praktika, teisėjų kolegija pažymi, kad jo minimi procesiniai sprendimai yra priimti aiškinant ne STT statuto, bet kitų teisės aktų, įtvirtinančių iš dalies kitokį reguliavimą, nuostatas.Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius, jog pareiškėjui būtų daroma neigiama įtaka bandant jį palenkti dėl tokio prašymo pateikimo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog priimdamas ginčijamą įsakymą atsakovas byloje vertinamu atveju būtų pažeidęs STT statuto 24 straipsnio 3 dalies nuostatas.Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bylai reikšmingas teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir primti naują sprendimą: pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.