Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Ernestos Montvidienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Iš P. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 89,21 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

P. L. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia sunkiai sutrikdė J. B. sveikatą, t. y. 2019 m. gegužės 21 d., apie 00.30 val., prie (duomenys neskelbtini), tyčia su peiliu sudavė J. B. ne mažiau kaip 12 smūgių į krūtinę ir kitas kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam 6 durtines-pjautines krūtinės ląstos kairiojo šono žaizdas, iš kurių bent viena kiauryminė, atsivėrusi į kairią krūtinplėvės ertmę, ir 6 durtines-pjautines kairio žasto ir dilbio išorinio užpakalinio paviršiaus žaizdas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo P. L. apeliacinis skundas atmestinas.

P. L. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, šios veikos teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai abejonių taip pat nekelia. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir P. L. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas apygardos teismo priimtą nuosprendį ginčija jam neteisingai paskirtos bausmės aspektu, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, pasisako tik šiuo klausimu.

Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo

Apeliaciniame skunde nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis yra neteisinga, nes jis veikė peržengdamas būtinosios ginties ribas, todėl prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Toks prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

BK 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia <...> sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Teismų praktikoje išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą paprastai daroma nustačius, kad tiesiogine tyčia besikėsinančiajam padaryta aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi, kai panaudotos gynybos priemonės konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Sprendžiant šį klausimą, turi būti įvertintas kėsinimosi pobūdis, pavojingumas ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydis. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-163-303/2017). ???

Šioje baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys, kurių apeliaciniame skunde neginčija ir pats P. L., neabejotinai patvirtina, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo J. B. kilo dėl J. P. L. merginos J. B., nes pastarasis nenorėjo jai leisti žaisti žaidimo „Tiesa–drąsa“. Nukentėjusysis rodė dėmesį J. B. ir buvo konflikto iniciatorius, t. y. jis pradėjo susistumdymą su apeliantu, kuris vėliau peraugo į grumtynes ant žemės. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, J. B. neturėjo jokio ginklo ar daikto, galinčio sužaloti nuteistąjį. Taigi, nors nukentėjusysis pirmas pastūmė P. L., būtinybės nuo to gintis ir tęsti muštynes nebuvo. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo jėgų santykis buvo panašus. J. B. nebuvo aiškiai stambesnis ir stipresnis už P. L., kad pastarasis, siekdamas nuo jo apsiginti, būtų turėjęs naudoti peilį. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistajam grumtybių su nukentėjusiuoju metu buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai ar iškilusi tam reali grėsmė. Tuo tarpu, remiantis specialisto išvada, nustatyta, kad J. B. peiliu ne mažiau 12 smūgių buvo padarytos 6 durtinės-pjautinės krūtinės ląstos kairiojo šono žaizdos, iš kurių bent viena kiauryminė, atsivėrusi į kairę krūtinplėvės ertmę ir 6 durtinės-pjautinės kairio žasto ir dilbio išorinio užpakalinio paviršių žaizdos (t. 1, b. l. 55). Teisėjų kolegija, įvertinusi J. B. kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei jam padarytą žalą, neturi pagrindo konstatuoti, kad konkrečiu atveju įvykio metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o nuteistasis turėjo pagrindą nustatytais veiksmais gintis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dūrius peiliu P. L. padarė iš pykčio ir įniršio, kilusio muštynių metu, o ne gindamasis. Todėl nenustačius būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas.

Dėl bausmės paskyrimo

Už BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sunkaus nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas išimtinai be jokių alternatyvų yra nustatęs tik laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų.

Pirmosios instancijos teismas P. L. pagal 135 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimą 5 mėnesiams.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Tačiau tokių aplinkybių konkrečiu atveju nenustatyta.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, įvertino, kad P. L., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną sunkų, baigtą nusikaltimą. Jis nukentėjusiajam peiliu sudavė 12 smūgių, tačiau nusikaltimu nebuvo sukelta ilgalaikių padarinių: sudėtingesnio gydymo nukentėjusiajam nereikėjo. Nuteistasis su nukentėjusiuoju susitaikė ir šis atsisakė civilinio ieškinio. Byloje nėra jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvina tai, kad jis nuoširdžiai galisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), siekė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jį nusikalsti paskatino provokuojantis nukentėjusiojo J. B. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir jo socialinius ryšius. P. L. anksčiau teistas 2 kartus (t. 2, b. l. 7–10). Šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotą veiką padarė neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jam paskirtos 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmės (t. 2, b. l. 45–53). Daug kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nedirba, neatlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytos 89,21 Eur turtinės žalos, tačiau turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 2020 m. liepą sudarė santuoką, žmona laukiasi kūdikio (t. 2, b. l. 11–12, 13–39, 174).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. L. bausmę pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, įvertinęs visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už nurodytame BK straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės minimumui (minimumas yra 3 mėnesiai, o bausmės vidurkis sudaro 5 metus).

P. L., vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktu, siekia, kad jam būtų paskirta švelnesnė, negu įstatyme nustatyta bausmė, tačiau pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatyta, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Šių sąlygų visumos nagrinėjamu atveju nėra.

Byloje nustatytos trys P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nuteistasis atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 89,21 Eur dydžio turtinę žalą (t. 2, b. l. 201), tačiau, kaip konstatuota anksčiau, P. L. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė ne būtinosios ginties sąlygomis, o iš pykčio ir įniršio, kilusių muštynių metu. Šio fakto apeliaciniame skunde neneigia ir pats P. L.. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, P. L. netaikydamas BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir nepaskirdamas švelnesnės, negu numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, bausmės, netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas neatitiktų bausmės paskirties, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. P. L. paskirta bausmė atitinka jo atliktų veiksmų pavojingumą, asmenybę, bausmei keliamą paskirtį ir yra teisinga.

Skunde akcentuojamos aplinkybės, kad po nuosprendžio P. L. įsidarbino, Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlygino padarytą 89,21 Eur dydžio turtinę žalą (t. 2, b. l. 201), susilaukė sūnaus (t. 2, b. l. 200), nėra išskirtinės ir nesuteikia pagrindo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, nei vadovaujantis BK 62 straipsniu, nei – BK 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajam paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikytina tik tuo atveju, kai kaltininko asmenybės vertinimas suponuoja išvadą, kad net minimalios įstatymo sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas (kasacinė nutartis Nr. 2K-24-689/2019).

Kaip pirmiau nustatyta, P. L. anksčiau teistas, nusikalto neatlikęs ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės, nusikalstami veiksmai daromi vis pavojingesni. Tai jį apibūdina kaip linkusį nusikalsti. Be to, konfliktui su nukentėjusiuoju peraugus į muštynes, jis iš pykčio ir įniršio pastarajam peiliu sudavė net 12 smūgių, tokiu būdu pasikėsindamas į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – žmogaus sveikatą. Taigi, šių bylos aplinkybių vertinimas aptariamu atveju nesuponuoja išvados, kad baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos trumpalaikės realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas yra neteisingas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas P. L. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, šio įstatymo taikymo klaidos taip pat nepadarė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. L. apeliacinį skundą atmesti.