Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-294-383/2016

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Teisminio proceso Nr.1-02-0-00024-2015-7 Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.6.,2.4.7.

2016 m. gegužės 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audriui Suprinavičiui, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei – Ridikei, nuteistajam V. D. (V. D.), jo gynėjai advokatei Onai Klinavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016-02-05 nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d., ir nuteistas 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimu.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012-08-24 Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo nutartimi paskirtos bausmės neatlikta dalimi bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė - 1 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo.

Priteista iš V. D. nukentėjusiojo R. Š. naudai 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad 2015-07-29 apie 15.50 val., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), gamybinės zonos baldų gamybos bare, kilus žodiniam konfliktui ir grumtynėms, tyčia sudavė rankomis smūgius į įvairias kūno vietas ir dūrė baldinės plokštės atraiža nuteistajam R. Š. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl penetruojančios kairės akies odenos žaizdos su akies obuolio vidinio dangalo iškritimu, nes dėl regėjimo kaire akimi netekimo kairės akies obuolio sužalojimo pasėkoje nukentėjusysis prarado iki 20 % bendro darbingumo, taip pat padarė muštines žaizdas kairės akies vokuose ir kairiame skruoste, kraujosruvas odoje ir poodyje kaklo kairėje pusėje.

Atsikirtimu į apeliacinį nuteistojo skundą nukentėjusysis R. Š. nuteistojo skundą prašė vertinti teismo nuožiūra. Nurodė, jog piktumų nuteistajam V. D. neturi bei prašė atsižvelgti į jam padarytus akies sužalojimus ir netektą darbingumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Prokurorė, nuteistojo skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas V. D. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu V. D. veika pagal BK 138 str. 1 d. kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. D. kaltės.

Nuteistojo V. D. skundo argumentai, kad jis yra nekaltas, kadangi ne jis pirmas pradėjo muštynes, o tik gynėsi yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 138 str. 1 d. ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog byloje esančiais objektyviais įrodymais neabejotinai įrodyta, kad V. D. nukentėjusįjį R. Š. sužalojo tyčia, kilusio konflikto bei pykčio pasėkoje, t.y. V. D. mosikuodamasis prieš R. Š. su baldine atraiža pataikė jam į veido sritį ir sužalojo akį, dėl ko jis neteko regėjimo šia akimi. Teismas pripažindamas V. D. kaltu rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis: (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo tarnybiniu pranešimu (b. l. 1); įvykio vietos apžiūros protokolu (b. l. 3-9); teismo medicinos specialisto išvada (b. l. 49-52); (duomenys neskelbtini) pataisos namų vidaus ligų gydytojo sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma (b. l. 53); teismo medicinos specialisto išvada (b. l. 59-61); (duomenys neskelbtini) pataisos namų vidaus ligų gydytojo sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma (b. l. 62); apklausto nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojų R. K., J. Š., R. M. parodymais. Aukštesniojo teismo vertinimu, V. D. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti rašytiniai įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog abejonių, kad nukentėjusiajam atsiradę akies sužalojimai, kuriuos konstatavo teismo ekspertai, ir kurie konstatuojami kaip jam padarytas nesunkus kūno sužalojimas, atsirado nuo V. D. suduoto smūgio baldine atraiža į veido sritį. Nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, padarymo sunkumo mastas yra nustatytas specialisto išvadoje Nr. G834/15 (06) (t. 1., b.l. 49-52), kurioje konstatuota, kad R. Š. kliniškai nustatyta penetruojanti kairės akies odenos žaizda su akies obuolio vidinio dangalo išritimu, muštinės žaizdos kairės akies vokuose ir kairiame skruoste, kraujosruva odoje ir poodyje kaklo kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kairėje blauzdoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Padaryti mažiausia keturių trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl regėjimo kaire akimi netekimo kairės akies obuolio sužalojimo pasėkoje nukentėjusysis prarado iki 20 % bendro darbingumo. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo R. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra, o tai, kad nukentėjusysis visuose parodymuose įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės smulkmenos, neduoda pagrindo jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. Š. patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną prasidėjęs gamybiniame ceche žodinis konfliktas tarp V. D. ir jo, dėl pastarojo atsisakymo eiti padėti krauti baldų, peraugo į grumtynes. Kai V. D. išsilaisvino ir nubėgo į kitą cecho patalpą nukentėjusysis nubėgo jam iš paskos. Sugriebęs V. D. už pečių ir pakėlęs stūmė link prie sienos stovinčių baldinių plokščių bei sudavė kelis smūgius su ranka. Tuo metu griūvančios plokštės galėjo sužaloti, apibrozdinti, abu. V. D. šaukėsi pagalbos, bet niekas neatsišaukė. Tuomet R. Š. jį paleidęs ir nuėjęs į cechą. Tada į šią patalpą atbėgęs V. D., rankose laikydamas ilgą medžio plokštės atraižą, su ja mosikavo. Nukentėjusysis pagriebęs šluotą su ja bandęs gintis. Besimosikuojant su šluota, ja pataikė į plokštės atraižą ir nulūžo šluotos kotas. Šluotą numetė į šalį. Pasimetęs nežinojo kuo gintis. Tuo metu pajautęs smūgį į akį, sukniubo. Suprato, kad specialiai suduoti į veidą V. D. gal ir nenorėjo, bet norėjo užkirsti, sužaloti, nes pasibaigus pirmoms grumtynėms rusiškai pasakė, kad įdurs (b.l. 20, 121-122). Tai, kad pasiėmęs 2 metrų baldinę atraižą su ja mosikavosi prieš R. Š., kuris rankoje laikė šluotą, neneigė ir pats nuteistasis V. D., apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Taip pat jis nurodė, jog besimosikuojant su šluota R. Š. pataikė į atraižą ir nulaužė jos galą. Besiartinant vienam prie kito su atraiža, ar su nulūžusiu jos galu, pataikė R. Š. į akį (b. l. 120-121). Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje esančiais įrodymais neabejotinai patvirtinamas tiesioginis ryšys tarp V. D. padarytos veikos – smūgio baldine atraiža ir nukentėjusiajam padarytų veido srities - akies sužalojimų. Nors nuteistasis kategoriškai teigė, kad jis nuo nukentėjusiojo gynėsi ir sužalojo nukentėjusįjį esant būtinajai ginčiai, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šioje situacijoje V. D. veiksmai negali būti pripažinti gynybiniais, nes veiksmas vyko ne uždaroje, o pakankamai erdvioje patalpoje. V. D. turėjo galimybę pasišalinti iš patalpų, bet nevengdamas tolesnio konflikto griebėsi po ranka pasitaikiusios atraižos, kuria siekė kito asmens sužalojimo. Net ir nulūžus R. Š. rankose laikomai šluotai, V. D. neatsitraukė. Šiuos veiksmus padarė tyčia, pykčio pasėkoje, ką patvirtina ir jo prieš tai pasakyti žodžiai, kad jis nukentėjusiajam įdurs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad V. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, nors nuteistais prašo ji išteisinti nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamą veiką, jo kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad nuteistais nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog V. D. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016-02-05 nuosprendį.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam V. D., išlaidas sudaro 57,90 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.