- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-06
- Bylos Nr.
- 2A-203/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- „If P&C Insurance AS“, akcinei bendrovei ,,SEB lizingas“
- Trečiasis asmuo
- M. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ir atsakovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2004-603/2012 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,SEB lizingas“ ir „If P&C Insurance AS“, trečiajam asmeniui M. L. dėl neišmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. B. prašė priteisti iš atsakovų AB „SEB lizingas“ ir „If P&C Insurance AS“ solidariai 181 392,33 Lt neišmokėtos draudimo išmokos, 12 583,14 Lt palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Pareikštus reikalavimus ieškovas grindė tuo, jog ginčo santykyje yra perėmęs UAB „Vilniaus pastoliai“ reikalavimo teises į atsakovus. UAB „Vilniaus pastoliai“ su atsakovu AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 1 d. sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-020380, 2007 m. birželio 20 d. Finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-060320 (toliau ir Finansinio lizingo sutartys) dėl kilnojamųjų daiktų – pastolių, lizingo. Lizinguojamus pastolius apdraudė atsakovas „If P&C Insurance AS“ pagal jo filialo įmonių ir organizacijų turto draudimo taisykles Nr. 004 (toliau ir Taisyklės). Finansinio lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu įvyko lizinguojamo turto vagystės (žalų bylos Nr. C/IT/3011, C/IT/3018 ir C/IT/3032), kurių metu pavogta turto už 422 586,30 Lt, taigi patirtas nuostolis neišpirktą pastolių vertę viršijo 181 109,93 Lt. Atsakovas „If P&C Insurance AS“ turto vagystes pripažino draudiminiais įvykiais, tačiau draudimo išmokos pagal atsakovų 2010 m. balandžio 14 d. sudarytą Suderinimo aktą – susitarimą pagal žalų bylas Nr. C/IT/3018//C/IT/3032 (toliau ir Susitarimas) buvo išmokėtos, išskyrus draudimo išmoką už 2009 m. balandžio 17 d. įvykusią vagystę (žalos byla Nr. C/IT/3011), atsakovui AB „SEB lizingas“. Susitarimo pagrindu atsakovas „If P&C Insurance AS“ nustatė bei išmokėjo 181 392,33 Lt mažesnę draudimo išmoką nei realiai pavogta turto.
Finansinių lizingo sutarčių objektu esantis turtas buvo apdraustas tarp atsakovų 2005 m. gruodžio 9 d. sudaryta Draudimo sutartimi (toliau ir Draudimo sutartis), naudos gavėjas pagal šią sutartį yra UAB „Vilniaus pastoliai“ – apdraustas jo turtinis interesas. Anot ieškovo, tokį vertinimą patvirtina Finansinio lizingo sutarčių 14.6. punkte nustatyta sąlyga dėl draudimo išmokos panaudojimo tvarkos. Akivaizdu, jog Susitarimas yra neteisėtas ir pripažintinas negaliojančiu ta apimtimi, kiek atsakovai susitarė dėl draudimo išmokos dydžio bei jos gavėjo.
Atsiliepimas
Atsakovai AB „SEB lizingas“ ir „If P&C Insurance AS“ atsiliepimais prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Jie paaiškino, kad Finansinio lizingo sutartys buvo atsakovo AB „SEB lizingas“ vienašališkai nutrauktos dar iki UAB „Vilniaus pastoliai“ perleidžiant reikalavimo teises ieškovui. Nuo Finansinio lizingo sutarčių nutraukimo pasibaigė ir visos jose numatytos UAB „Vilniaus pastoliai“ teisės, todėl ieškovas jokių teisių įgyti negalėjo. Pagal Draudimo sutartį draudėjas buvo tik atsakovas AB „SEB lizingas“, todėl jis, kaip pavogto turto savininkas, turėjo teisę savo nuožiūra spręsti klausimus, susijusius su išmokėtinomis draudimo išmokomis. Draudimo išmokos dydis buvo derybų tarp atsakovų objektas ir jos buvo paskaičiuotos pritaikant nevisišką 32 procentų dydžio draudimą (atsižvelgiant į tai, kad ginčo įvykio metu pavogta daugiau pastolių nei jų buvo lizinguojama) bei iš draudimo išmokos sumos atimant 10 procentų dydžio franšizę (bet ne mažesnę kaip 2000 Lt). Apie Susitarimo sudarymą UAB „Vilniaus pastoliai“ buvo žinoma jau 2010 m. birželio 14 d. – tą patvirtina UAB „Vilniaus pastoliai“ atstovo raštas, taigi ieškinio senaties terminas yra praleistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ 181 392,33 Lt neišmokėtos draudimo išmokos, 10 485,96 Lt palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo, 1 700 Lt žyminio mokesčio; valstybei iš atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ teismas priteisė 3 138 Lt žyminį mokestį.
Įvertinęs Draudimo sutarties 1.4. dalies, Finansinio lizingo sutarties 14.6. punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, jog pagal Draudimo sutartį tai draudimo išmokos daliai (apimčiai), kuria yra viršijami kliento įsipareigojimai lizingo bendrovei pagal lizingo sutartį atitinkamos draudimo išmokos daliai, lizingo gavėjas – UAB ,,Vilniaus pastoliai”, yra naudos gavėjas. UAB „Vilniaus pastoliai“ teisė gauti draudimo išmoką ribojama tik tuo aspektu, jog draudimo išmokos dydis priklauso nuo įsiskolinimo lizingo davėjui apimties.
Dėl atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ paskaičiuotų draudimo išmokų teismas nurodė, kad nuostolių dydis, atsižvelgiant į sutikrinimo žiniaraščius, pagal žalą Nr. C/IT/3011, atėmus 1 000 Lt išskaitą, sudaro 10 906,80 Lt, pagal žalą Nr. C/IT/3018 - 372 639,20 Lt, pagal žalą Nr. C/IT/303218 - 36 040,30 Lt. Teismo vertinimu už draudžiamuosius įvykius buvo nustatytos per mažos draudimo išmokos, nes atsakovas ,,If P&C Insurance AS“ be jokio teisinio pagrindo nustatė mažesnį draudimo išmokų dydį, o būtent nepagrįstai nustatė 10 procentų nuo nuostolio sumos franšizę ir pritaikė nevisiško draudimo sąlygą, nors pastolių draudimo suma nebuvo mažesnė už draudimo vertę draudiminio įvykio dieną. Tokiu būdu atsakovai Susitarimu nustatė 181 392,33 Lt mažesnę draudimo išmoką, kurios neišmokėjimo klausimas spręstinas pagal CK 6.59 ir 6.987 straipsnius. Nesant ginčo dėl draudžiamųjų įvykių buvimo, draudikas privalo išmokėti pagal nustatytas taisykles paskaičiuotą draudimo išmoką, kai iš esmės šiuo nagrinėjamu atveju nėra pateikta į bylą jokių duomenų dėl sumažintos draudimo išmokos pagrįstumo. Šiuo pagrindu teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimai atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ atžvilgiu tenkintini – priteisiant iš jo ieškovui 181 392,33 Lt draudimo išmoką ir 10 485,96 Lt palūkanų (CK 6.210 straipsnis). Įvertinęs, jog atsakovas AB „SEB lizingas“ ginčo santykiuose veikė ne kaip draudikas, teismas nurodė nesant teisinio pagrindo spręsti dėl jo atsakomybės pagal CK 6.987 straipsnį.
Teismas nurodė, kad Susitarimo sudarymas nepaneigia ieškovo teisės į draudimo išmokos dalį, viršijančią UAB ,,Vilniaus pastoliai“ įsipareigojimus pagal Finansinio lizingo sutartis draudimo išmokėjimo datai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Kadangi ginčo draudiminiai įvykiai įvyko Finansinio lizingo sutarčių galiojimo metu, ieškovas iš UAB ,,Vilniaus pastoliai“ įgijo realią reikalavimo teisę. Atsakovų atsikirtimus dėl ieškinio senaties praleidimo teismas atmetė remdamasis aplinkybėmis dėl draudimo išmokos pagal žalą Nr. C/IT/3011 išmokėjimo po ieškinio pareiškimo bei faktu dėl UAB „Vilniaus pastoliai“ neinformavimo apie Susitarimą. Vien tik atsakovų nurodomame rašte paminėjimas atitinkamo susitarimo, teismo nuomone, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB ,,Vilniaus pastoliai” ar ieškovas buvo tinkamai informuoti apie draudiko priimtus sprendimus dėl draudimo išmokos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas „If P&C Insurance AS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad iš Draudimo sutarties I.4 dalies aišku, jog paprastai draudimo išmokos gavėju yra atsakovas AB „SEB lizingas“, nebent sutartyje ir Finansinio lizingo sutartyse būtų nustatyta kitaip. Skirtingai nei nurodo teismas, Draudimo sutartyje niekur nėra nustatyta atvejų, turto naudotojui (UAB „Vilniaus pastoliai“) suteikiančių pirmumo teisę gauti draudimo išmoką. Tokių nuostatų nėra ir Finansinio lizingo sutartyse. Pavyzdžiui, Finansinio lizingo sutarčių 14.6. punkto nuostata patvirtina, jog esant turto naudotojo įsiskolinimo lizingo davėjui, draudimo išmoka visada išmokama lizingo davėjui – atsakovui AB „SEB lizingas“, ir tik tuo atveju, jeigu turto naudotojas neturi jokių įsiskolinimų, draudimo išmoka tik atsakovo AB „SEB lizingas“ sutikimu gali būti pervesta turto naudotojui. UAB „Vilniaus pastoliai“ turto vagystės metu turėjo finansinių įsiskolinimų atsakovui AB „SEB lizingas“, todėl pastarajam ir buvo išmokėta draudimo išmoka. Turtinį interesą gauti draudimo išmoką turėjo būtent atsakovas AB „SEB lizingas“, kadangi UAB „Vilniaus pastoliai“ nebuvo sumokėjęs visų lizingo įmokų. UAB „Vilniaus pastoliai“ įsipareigojimų masto nustatymas nebuvo atsakovo „If P&C Insurance AS“ pregoratyva.
Turto draudėju buvo atsakovas AB „SEB lizingas“, todėl jis sprendė ir draudimo išmokos suderinimo klausimus. Išmokėta draudimo išmoka buvo paskaičiuota atsižvelgiant į 10 procentų dydžio išskaitą ir pritaikius 32 procentų dydžio nevisišką draudimą, kadangi visų draudiminių įvykių metu pavogta daugiau pastolių nei jų lizinguota. Teismas savo nuožiūra neįvardino nei vieno įrodymo, kuriuo remdamasis pripažino nuostolį esant 422 586,30 Lt. Teismas taipogi išsamiai nevertino Susitarimo nuostatų ir kad jis turi šalims įstatymo galią, todėl jį reikia vykdyti. Nors Susitarimą pripažino galiojančiu, teismas prieštaringai nurodė, kad Susitarimas nepaneigia ieškovo teisės į draudimo išmokos dalį, viršijančią UAB „Vilniaus pastoliai“ įsipareigojimus pagal Finansinio lizingo sutartis draudimo išmokos išmokėjimo datai, o atsakovui AB „SEB lizingas“ išmokėta draudimo išmoka paskaičiuota netinkamai. Tai patvirtina teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
Ieškovas V. B. nėra tinkamas ieškovas šio ginčo atveju, nes UAB „Vilniaus pastoliai“ neįgijo jokių teisių į draudimo išmokas – nebuvo apdrausto turto savininkas, Draudimo sutarties šalis ir naudos gavėjas, todėl neturėjo jokio turtinio intereso, kurį būtų galėjęs perleisti ieškovui. Be to, UAB „Vilniaus pastoliai“ apie Susitarimą žinojo nuo 2010 m. birželio 14 d. (advokato V. V. raštas), todėl nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį dėl antrojo ir trečiojo draudiminių įvykių. Akivaizdu, kad šis terminas yra praleistas.
Skundžiamame sprendime teismas visiškai nepasisakė, ar 6 096,62 Lt draudimo išmoka, įmokėta į teismo depozitinę sąskaitą, įtraukta į bendrai priteistą sumą ar ne. Taigi ši sprendimo dalis ne tik nemotyvuota, bet joje išspręsti ir ne visi pareikšti reikalavimai (CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 ir 7 punktai).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti: padidinti priteistų palūkanų sumą iki 12 583,14 Lt, o procesinių palūkanų dydį iki 6 procentų ir priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ bylinėjimosi išlaidas. Jis teigia, kad teismas palūkanų sumažinimo visiškai nemotyvavo, taip pat tuo pažeidė rungimosi principą, nes nei vienas iš atsakovų neginčijo prašomų priteisti palūkanų dydžio. Teismas taip pat nepagrįstai sumažino ir prašomų priteisti procesinių palūkanų dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas „If P&C Insurance AS“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, tenkinti jo apeliacinį skundą. Jis teigia, kad ieškovas iš UAB „Vilniaus pastoliai“ neįgijo jokių reikalavimo teisių, todėl jo skundas nepagrįstas.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, tenkinti jo skundą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jis teigia, kad pagal Finansinio lizingo sutarčių 14.5., 14.6. punktus draudimo išmokos pagal bylas Nr. C/IT/3011 ir C/IT/3032 turėjo būti mokamos tik UAB „Vilniaus pastoliai“. Priešingai nei teigia atsakovas „If P&C Insurance AS“, Draudimo sutartyje nebuvo nustatyta, kad turto draudimo atveju naudos gavėjas yra tik atsakovas AB „SEB lizingas“, kitaip nei krovinių draudimo atveju. Draudimo sutarties šalys iš esmės siekė, kad naudos gavėjas turo draudime būtų nustatomas pagal Finansinio lizingo sutarčių sąlygas. Tokiu būdu Draudimo sutartimi buvo apdraustas ir UAB „Vilniaus pastoliai“ turtinis interesas. Žinodamas apie Finansinio lizingo sutartis atsakovas „If P&C Insurance AS“, priimdamas sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, privalėjo įvertinti jų sąlygas. Įvertinus tai, jog Draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens UAB „Vilniaus pastoliai“ naudai, atsakovai neturėjo teisės vienašališkai panaikinti UAB „Vilniaus pastoliai“ teisę į draudimo išmoką. Apskaičiuodamas draudimo išmoką atsakovas „If P&C Insurance AS“ nepagrįstai taikė nevisiško draudimo sąlygą bei per didelę išskaitą. Tą patvirtina aplinkybės, jog draudiminio įvykio dieną pastolių draudimo suma nebuvo mažesnė už draudimo vertę (Taisyklių 10. punktas), pastoliai buvo apdrausti atkuriamąja verte (Draudimo sutarties II.7.1. punktas), o pastoliam, kaip IV turto grupei, kiekvieno draudiminio įvykio atveju buvo nustatyta 1 000 Lt išskaita (Draudimo sutarties II.10.1. punktas). Nors be ginčo pastolių UAB „Vilniaus pastoliai“ naudojo ir kitus pastolius, jam priklausančius nuosavybės teise, kurie buvo pavogti draudiminio įvykio metu, tai nesudaro pagrindo taikyti nevisiško draudimo sąlygą. Dėl ieškinio senaties taikymo, ieškovas nurodo, kad UAB „Vilniaus pastoliai“ 2010 m. birželio 14 d. advokato raštas atsakovui „If P&C Insurance AS“ patvirtina tik tai, jog UAB „Vilniaus pastoliai“ nebuvo suteikta informacija apie draudimo išmokos išmokėjimą. Lėšas į teismo depozitinę sąskaitą atsakovas „If P&C Insurance AS“ įmokėjo savo iniciatyva, todėl teismas pagrįstai į šį faktą sprendime neatsižvelgė.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas AB „SEB lizingas“ prašo patenkinti atsakovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jis teigia, kad ginčo turto įsigijimo vertė buvo 954 756,30 Lt, o likutinė vertė 2010 m. balandžio 13 d. sudarė 241 746,37 Lt. Kadangi draudiminių įvykiu metu lizinguoto turto likutinė vertė buvo mažesnė nei 50 procentų jo įsigijimo vertės, vadovaujantis Draudimo sutarties II.7.1. punktu buvo sudarytas susitarimas dėl draudimo išmokos, iš esmės atitinkančios likutinę lizinguoto turto vertę, išmokėjimo. Atsakovas palaiko atsakovo „If P&C Insurance AS“ poziciją, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės šioje byloje. Faktą, jog UAB „Vilniaus pastoliai“ perleido reikalavimo teisę, kurios realiai neturėjo, patvirtina Finansinio lizingo sutarčių nutraukimas iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgdamas į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą bei ex officio absoliučių jo negaliojimo pagrindų buvimą. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo de novo, o proceso ribas šiuo atveju apibrėžia nustatymas, ar pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę (nustatė visas teisingam ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes), ar tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą bei sutarčių aiškinimo klausimus.
Dėl sutartinių santykių kvalifikavimo ir jų turinio
Nustatyta, kad UAB „Vilniaus pastoliai“ ir atsakovas AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 1 d. sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-020380 (t. 1, b. l. 25-27, 30-33), o 2007 m. birželio 20 d. – Finansinio lizingo sutartį Nr. 2007-060320 (t. 36, 40-43, 45-48). Pagal Finansinio lizingo sutartis atsakovas AB „SEB lizingas“ teikė finansavimo paslaugas UAB „Vilniaus pastoliai“, kad šis galėtų valdyti ir naudoti pastolius, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką, o prievolių įvykdymo atveju įgyti pastolius nuosavybės teise (Finansinio lizingo sutarčių bendrųjų dalių 16.1. punktas). Esant šalių susitarimui dėl daiktų nuosavybės teisių perėjimo lizingo gavėjui pasibaigus lizingo sutartims tinkamai jas įvykdžius (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), aišku, kad lizingo įmokos atliko ir turto išpirkimo funkciją, o UAB „Vilniaus pastoliai“ turėjo tiesioginį turtinį interesą, susijusį su daiktų išsaugojimu bei jų įgijimu nuosavybės teise.
Finansinio lizingo sutartimis atsakovas AB „SEB lizingas“ teikė UAB „Vilniaus pastoliai“ ne tik finansavimo, bet inter alia ir turto (pastolių) draudimo paslaugą, turtą apdraudžiant remiantis su atsakovu „If P&C Insurance AS“ 2005 m. gruodžio 9 d. sudaryta Draudimo sutartimi (t. 2, b. l. 24-34). Tokia verslo praktika laikytina įprasta bei skirta apsaugoti ekonominį abiejų lizingo sutarties šalių interesą. Finansinio lizingo sutarčių bendrųjų dalių 14.6. punkte nustatyta, kad, klientui - UAB „Vilniaus pastoliai“, pasirinkus atsakovo AB „SEB lizingas“ teikiamą draudimo paslaugą, turtą pavogus ar sunaikinus, iš draudiko - atsakovo „If P&C Insurance AS“, atsakovui AB „SEB lizingas“ išmokėtos draudimo išmokos pirmiausia padengiamas UAB „Vilniaus pastoliai“ įsiskolinimas atsakovui AB „SEB lizingas“ draudimo išmokos dienai, kurį sudaro: 1) visi draudimo išmokos dienai priklausantys sumokėti mokėjimai (įskaitant, bet neapsiribojant, Mokėjimų grafike – sąskaitoje nustatytas ir iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos priskaičiuotas palūkanas, nesumokėtus eilinius Turto vertės dengimo mokesčius, delspinigius ir baudas bei draudimo įmokas) ir 2) Mokėjimų grafike – sąskaitoje nustatyta likutinė turto vertė išmokos dieną. Likusias pinigines lėšas atsakovas AB „SEB lizingas“ įsipareigojo pervesti į UAB „Vilniaus pastoliai“ sąskaitą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo aukščiau minėtos skolos padengimo dienos. Taigi atsakovas AB „SEB lizingas“ Finansinio lizingo sutarčių bendrųjų dalių 14.6. punktu įsipareigojo draudimo išmokos dalį, kuri lieka padengus visus UAB „Vilniaus pastoliai“ įsipareigojimus, pervesti UAB „Vilniaus pastoliai“.
Iš paminėto aišku, jog sudarydamos Finansinio lizingo sutartis jų šalys nustatė, kad atsakovui AB „SEB lizingas“ Draudimo sutarties, sudarytos su atsakovu„If P&C Insurance AS“, pagrindu teikiant UAB „Vilniaus pastoliai“ turto draudimo paslaugą sutarčių galiojimo ir vykdymo metu turtą pavogus ar sunaikinus draudimo išmoka bus mokama tiesiogiai atsakovui AB „SEB lizingas“, o lizingo gavėjas – UAB „Vilniaus pastoliai“, įgis reikalavimo teisę į tą draudimo išmokos dalį, kuri viršys pastarojo įsipareigojimus pagal Finansinio lizingo sutartis atsakovui AB „SEB lizingas“. Vadinasi, kaip jau pasisakyta, Draudimo sutartimi buvo apdraustas ne tik atsakovo AB „SEB lizingas“, bet ir UAB „Vilniaus pastoliai“ turtinis interesas tuo atveju, jeigu Finansinio lizingo sutarčių vykdymo metu turtas būtų pavogtas ar sunaikintas. Tą tiesiogiai patvirtina ne tik faktas, jog mokėdamas lizingo įmokas UAB „Vilniaus pastoliai“ dengė draudimo įmokas (t. 1, b. l. 26, 42), bet ir Draudimo sutartyje bei Taisyklėse vartojamos naudos gavėjo apibrėžtys, pagal kurią naudos gavėju laikomas draudėjas arba sutartyje ir lizingo sutartyje nurodytais atvejais turto naudotojas, turintis teisę gauti draudimo išmoką (Draudimo sutarties 1.4. punktas, Taisyklių 4. punktas). UAB „Vilniaus pastoliai“ esant naudos gavėju pagal Draudimo sutartį suponuoja ir Draudimo įstatymo 86 straipsnyje (redakcija iki 2010 m. lapkričio 4 d.) nustatyta naudos gavėjo turtinių interesų draudimo atveju apibrėžtis. Iš to aišku, jog UAB „Vilniaus pastoliai“, kaip naudos gavėjo, nenurodymas draudimo liudijime (polise) (t. 1, b. l. 74) yra neatliktas formalumas, kuris negali paneigti faktinės šalių tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyros.
Taigi įvykus draudiminiam įvykiui žalos nustatymo ir draudimo išmokos apskaičiavimo procese tiesiogiai turėjo dalyvauti ir lizingo gavėjas – UAB „Vilniaus pastoliai“ (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, Draudimo įstatymo 81 – 82 straipsniai). Pagal bylos medžiagą UAB „Vilniaus pastoliai“ de facto ir de jure dalyvavo žalos administravimo procese ne tik pranešdamas apie įvykius, bet inter alia teikdamas duomenis apie pavogto turto kiekį, komplektiškumą, vertę (t. 1, b. l. 97, 99), tačiau atsakovų buvo eliminuotas iš draudimo išmokos dydžio nustatymo proceso. Aiškinant šalių tarpusavio santykius kitaip, būtų paneigiamas ne tik UAB „Vilniaus pastoliai“, kaip naudos gavėjo, interesas, bet ir Finansinio lizingo sutarčių ir Draudimo sutarties tarpusavio ryšys, pasireiškiantis tuo, kad fiduciarinio pobūdžio draudimo teisiniai santykiai, grindžiami didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008), susiklostė ne tik tarp atsakovų, bet ir tarp UAB „Vilniaus pastoliai“ ir atsakovo „If P&C Insurance AS“. Tai reiškia, kad pagal Finansinio lizingo sutarčių ir Draudimo sutarties sąlygas atsakovai draudiminio įvykio atveju turėjo pareigą UAB „Vilniaus pastoliai“ atžvilgiu veikti sąžiningai bei atvirai (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis), nepažeisti jo teisėtų lūkesčių dėl draudimo išmokos teisingo apskaičiavimo ir jos dalies, viršijančios UAB „Vilniaus pastoliai“ įsipareigojimus atsakovui AB „SEB lizingas“, gavimo.
Teisėjų kolegija išaiškina, jog tais atvejais, kai įvykus draudiminiam įvykiui – pavogus ar sunaikinus Finansinio lizingo sutarčių dalyku esantį turtą, atsakovas „If P&C Insurance AS“ pažeisdamas Draudimo sutarties sąlygas apskaičiuoja ir išmoka atsakovui AB „SEB lizingas“ per mažą draudimo išmoką reikalavimo teisę į atsakovą „If P&C Insurance AS“ dėl draudimo išmokos nepriemokos turi teisę įgyvendinti ne tik atsakovas AB „SEB lizingas“, bet ir lizingo gavėjas – UAB „Vilniaus pastoliai“. Tokia turtinio pobūdžio reikalavimo teisė gali būti civilinės apyvartos objektu, t.y. perleidžiama ir kitiems asmenims (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), taigi ieškovas 2010 m. rugsėjo 2 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos su BUAB „Vilniaus pastoliai“ pagrindu, įgijo materialinę reikalavimo teisę į atsakovus ir tuo pačiu būtiną teisinį subjektiškumą ieškinio patenkinimui.
Dėl draudimo išmokų dydžio
Nustatyta, kad 2008 m. gruodžio mėn., (t. 1, b. l. 95; t. 2, b. l. 64), 2009 m. liepos 27 d. (t. 1, b. l. 106), 2009 m. spalio 23 d. (t. 1, b. l. 173) įvyko pastolių, buvusių Finansinio lizingo sutarčių dalyku, vagystės. Pagal kiekvieną iš šių įvykių atsakovas „If P&C Insurance AS“ užvedė atskiras žalos bylas, kurioms eilės seka buvo suteikti Nr. C/IT/3011, C/IT/3018 ir C/IT/3032.
Žalos byloje Nr. C/IT/3011 atsakovas „If P&C Insurance AS“ 2009 m. liepos 22 d. priėmė sprendimą pastolių vagystę pripažinti nedraudiminiu įvykiu, kadangi pastoliai buvo prarasti įvykio, neatitinkančio vagystės įsilaužus ir plėšimo apibrėžčių, suformuluotų jo Įmonių ir organizacijų draudimo taisyklėse Nr. 004 (toliau ir Taisyklės) (t. 2, b. l. 78-79). Po ieškinio pareiškimo šioje byloje atsakovas „If P&C Insurance AS“ 2011 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą vagystę pagal žalos bylą Nr. C/IT/3011 pripažinti draudiminiu įvykiu ir išmokėti 6 096,62 Lt draudimo išmoką (t. 2, b. l. 91), kurią 2012 m. sausio 6 d. įmokėjo į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą (t. 2, b. l. 219). Žalos bylose Nr. C/IT/3018 ir C/IT/3032 atsakovai 2010 m. balandžio 14 d. sudarė Suderinimo aktą – susitarimą dėl žalos atlyginimo pagal žalų bylas Nr. C/IT/3018//C/IT/3032 (t. 2, b. l. 146-147), kuriuo pastolių vagystės buvo pripažintos draudiminiais įvykiais bei atsakovui AB „SEB lizingas“ pagal žalos bylą Nr. C/IT/3018 išmokėta 216 710,60 Lt draudimo išmoka, o pagal žalos bylą Nr. C/IT/3032 – 21 483,37 Lt draudimo išmoka (t. 2, b. l. 149).
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo reikalavimus, pripažino, kad pagal visus nurodytus draudiminius įvykius buvo nustatytos pernelyg mažos draudimo išmokos, o būtent: pagal žalos bylą Nr. C/IT/3011 draudimo išmoka lygi - 11 906,80 Lt, pagal žalos bylą Nr. C/IT/3018 - 372 639,20 Lt, o pagal žalos bylą Nr. C/IT/3032 - 36 040,30 Lt. Atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė dėl pastolių vagystės atsiradusių nuostolių dydį bei netinkamai taikė Draudimo sutarties sąlygas ir nepagrįstai ignoravo Susitarimo teisinę galią. Pasisakydama dėl pastarojo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyta, jog atsakovų dvišaliai susitarimai dėl draudimo išmokų dydžio negalėjo ir negali saistyti kitos draudiminio teisinio santykio šalies ar jos reikalavimo teisės perėmusio asmens teisių apimties.
Pastoliai pagal Draudimo sutarties II.3.3., II.7.1. punktus buvo apdrausti nauja atkuriamąja verte, kas reiškia, jog draudimo išmoka draudiminio įvykio atveju turėjo būti lygi prarasto apdrausto turto įsigijimo kainai (Taisyklių 47.2. punktas). Taisyklių 55. punkte papildomai nurodyta, kad draudimo išmoka yra lygi nuostolio, apskaičiuoto Taisyklėse ar Draudimo sutartyje nurodyta tvarka, suma, atsižvelgiant į bet kokį dvigubą draudimą, draudimą padidintomis sumomis ar (ir) nevisišką draudimą bei kitus draudimo išmokos mažinimo pagrindus, nustatytus Taisyklėse ar (ir) Draudimo sutartyje, bei atėmus franšizę (išskaitą). Nurodytos nuostatos suponuoja, jog pagal ginčo aplinkybes faktui, ar atsakovo „If P&C Insurance AS“ išmokėta draudimo išmoka buvo paskaičiuota nepažeidžiant Draudimo sutarties bei Taisyklių nuostatų, įvertinti būtina nustatyti prarasto apdrausto turto įsigijimo kainą draudiminio įvykio metu, tiksliai pritaikyti draudimo išmokos mažinimo pagrindus bei parinkti reikiamo dydžio išskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nurodytus veiksmus atliko tinkamai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus.
Ieškovas siekdamas pagrįsti ieškinyje nurodytą pavogtų pastolių vertę pateikė pastolių priėmimo – perdavimo aktus, pastolių inventorizacijos aktus, ilgalaikio turto žiniaraščius, inventorizacijos aprašus (t. 1, b. l. 104, 107-111, 120-125, 174, 176-180), kurie rodo, jog 2008 m. gruodžio mėn. pavogtų pastolių vertė buvo 11 906,80 Lt (žalos byla Nr. C/IT/3011), 2009 m. liepos 27 d. pavogtų pastolių vertė – 373 639,20 Lt (žalos byla Nr. C/IT/3018), o 2009 m. spalio 23 d. pavogtų pastolių vertė - 37 040,30 Lt (žalos byla Nr. C/IT/3032). Objektyvaus pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu nėra, jų nenuginčijo ir atsakovas „If P&C Insurance AS“ (CPK 12, 178 straipsniai). Papildomai pasisakant dėl šios aplinkybės pažymėtina, kad Susitarimo turinys, atsakovo „If P&C Insurance AS“ pateikti draudimo išmokų paskaičiavimai implikuoja, jog pats draudikas rėmėsi nurodytomis pavogtų pastolių vertėmis apskaičiuodamas mokėtinas draudimo išmokas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius pavogtų pastolių vertę esminis byloje nagrinėjamo ginčo aspektas yra išsiaiškinimas, ar atsakovas „If P&C Insurance AS“ apskaičiuodamas draudimo išmokas pagrįstai taikė nevisiško draudimo sąlygą ir 10 procentų dydžio nuo nuostolio sumos išskaitą. Nevisiško draudimo situacija pagal Taisyklių 10. punktą pripažįstama tais atvejais, kai draudimo sutartyje nustatyta draudimo suma yra mažesnė už draudimo vertę draudiminio įvykio dieną. Nagrinėjamoje situacijoje, kaip minėta, turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte, taigi draudimo suma ir draudimo vertė buvo ekvivalentiškos, kas reiškia, jog šalys nebuvo susitariusios dėl nevisiško draudimo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Taigi teisinio pagrindo apskaičiuojant draudimo išmoką taikyti nevisiško draudimo sąlygą nebuvo. Atsakovo „If P&C Insurance AS“ apeliaciniame skunde nevisiško draudimo sąlygos taikymas (nepaisant šio pagrindo neatitikimo faktinei situacijai) motyvuojamas tuo, jog visų vagysčių metu buvo pavogta daugiau pastolių nei buvo nurodyta apdrausto turto sąrašuose. Pagrįsti šiai faktinei aplinkybei atsakovas „If P&C Insurance AS“ įrodymų nepateikė, t.y. nenurodė, kokie tiksliai pavogti pastoliai nebuvo apdrausto turto sąrašuose (CPK 12, 178 straipsniai). Iš to aišku, kad pirmosios instancijos išvada dėl neteisėto nevisiško draudimo sąlygos taikymo yra pagrįsta.
Draudimo sutarties II.10.1. punkte nustatyta, kad IV turto grupei, prie kurios priskiriamas ginčo objektu esantis turtas – pastoliai, taikoma ne mažesnė kaip 1 000 Lt išskaita, o sandėliuojamam turtui – 10 procentų nuostolio sumos, bet ne mažesnė kaip 2 000 Lt. Taigi išskaitos dydis įvykus draudiminiam įvykiui dėl IV turto grupės išimtinai priklauso nuo to ar turtas buvo sandėliuojamas, ar ne. Sandėliuojamo turto apibrėžtis pateikta Draudimo sutarties I.4. punkte, kuriame nurodyta, kad tai turtinis vienetas, pristatytas į galutinę paskirties arba eksploatavimo vietą, kuris nėra priduotas eksploatacijai arba nėra eksploatuojamas pagal paskirtį; šiam turtui taip pat priskiriami turtiniai vienetai, kurie yra montuojami, surinkinėjami, derinami ir testuojami draudimo vietoje. Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus pastoliai“ vertėsi pastolių nuoma. 2008 m. gruodžio mėn. pastoliai buvo pavogti jų eksploatavimo pagal paskirtį metu, t.y. jiems esant išnuomotiems (t. 1, b. l. 95, 97, 102), kitais dviem atvejais – iš UAB „Vilniaus pastoliai“ nuomoto sandėlio (t. 1, b. l. 105, 173). Vadinasi apskaičiuojant draudimo išmoką visose nurodytose žalų bylose turėjo būti taikoma 1 000 Lt dydžio išskaita. Ši išvada grįstina tuo, kad 2008 m. gruodžio mėn. pastolių vagystė įvyko jų eksploatavimo pagal paskirtį metu, o kitos vagystės tuo metu, kai pastoliai buvo laikomi ne jų eksploatavimo, bet saugojimo vietoje (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats atsakovas „If P&C Insurance AS“ apeliaciniame skunde reikšmingų argumentų dėl netinkamo draudimo išmokos dydžio paskaičiavimo dėmenų taikymo nenurodė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas „If P&C Insurance AS“ neteisėtai neišmokėjo dėl ginčo draudiminių įvykių 181 392,33 Lt draudimo išmokų dalį, kuri pagal Finansinio lizingo sutarčių sąlygas turėjo būti išmokėta UAB „Vilniaus pastoliai“ kaip naudos gavėjui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas „If P&C Insurance AS“ į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo 6 096,62 Lt, nurodydamas šią sumą esant draudimo išmoka pagal žalos bylą Nr. C/IT3011. Teisėjų kolegijos nuomone šios sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą nėra tinkamas prievolės ieškovui įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) - atliktas savavališkai, nesuderinus to su ieškovu bei netgi nenurodant šių lėšų gavėjo. Pirmosios instancijos teismas dėl paminėto neturėjo pagrindo pažeisdamas dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) spręsti dėl nurodytų lėšų panaudojimo bei laikyti, kad atsakovas „If P&C Insurance AS“ yra įvykdęs dalį įsipareigojimų ieškovui.
Dėl ieškinio senaties
Atsakovo „If P&C Insurance AS“ manymu ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų pagal žalos bylas Nr. C/IT/3018 ir C/IT/3032, ir savo poziciją šiuo klausimu grindžia 2010 m. birželio 14 d. UAB „Vilniaus pastoliai“ atstovo raštu „Dėl informacijos apie draudžiamuosius įvykius pateikimo“, kuriame nurodyta, kad BUAB „Vilniaus pastoliai“ yra žinoma apie Susitarimo sudarymą (t. 1, b. l. 186).
CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuria laikoma diena, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-351/2011).
Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bylos faktines aplinkybes pasisakant dėl ieškinio senaties termino praleidimo būtina skirti du atskirus epizodus: dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal žalos bylą Nr. C/IT3011, ir dėl draudimo išmokų išmokėjimo pagal kitas žalos bylas. Nustatyta, kad atsakovai UAB „Vilniaus pastoliai“ neteikė informacijos apie draudimo išmokų sureguliavimą, žalos administravimą bei neįtraukė pastarojo į nurodytas procedūras. Pažymėtina, jog sprendimą pripažinti vagystę, įvykusią 2008 m. gruodžio mėn., pagal žalos bylą Nr. C/IT/3011 draudiminiu įvykiu atsakovas „If P&C Insurance AS“ priėmė tik 2011 m. rugpjūčio 17 d. (t. 2, b. l. 91). Taigi atsakovas „If P&C Insurance AS“ tiek UAB „Vilniaus pastoliai“, tiek šio teisių perėmėjo – ieškovo, atžvilgiu veikė pasyviai, o toks neveikimas rodo akivaizdų jo nesąžiningumą. Pirmiau įvardintame 2010 m. birželio 14 d. UAB „Vilniaus pastoliai“ atstovo rašte atsakovui „If P&C Insurance AS“ suformuluoti prašymai informuoti apie priimtus sprendimus dėl žalos atlyginimo pagal ginčo žalos bylas ir pateikti Susitarimo nuorašą. Atsakovas „If P&C Insurance AS“ šio UAB „Vilniaus pastoliai“ rašto atžvilgiu elgėsi pasyviai ir prašomos informacijos bei dokumentų nepateikė. Su Susitarimo tekstu ieškovas susipažino tik po to, kai jį kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė atsakovas „If P&C Insurance AS“, taigi akivaizdu, kad tiek UAB „Vilniaus pastoliai“, tiek ieškovui buvo būtinas laikas savo pažeistų teisių masto identifikavimui. Faktą, jog jie veikė aktyviai, domėjosi žalos sureguliavimo eiga patvirtinta visetas atsakovams adresuotų prašymų ir kreipimųsi į juos (žr. pvz., t. 1, b. l. 188). Pagrindo konstatuoti apdairumo ir sąžiningumo trūkumą ieškovo ar BUAB „Vilniaus pastoliai“ veiksmuose nėra, taigi laikytina, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.
Dėl palūkanų dydžio
Iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos (jo prašymu priteisiamos) kompensacinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai).
Ieškiniu ieškovas V. B. prašė priteisti 12 583,14 Lt kompensacines palūkanas, paskaičiuotas nuo neišmokėtos draudimo išmokos, ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Vadinasi ieškovas prašė priteisti kompensacines ir procesines palūkanas, paskaičiuotas taikant CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodytą palūkanų dydį – 6 procentus. Nors pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo tenkinti ieškovo reikalavimus dėl palūkanų priteisimo iš dalies, tačiau akivaizdu, kad teismas nustatydamas priteistinų palūkanų dydį rėmėsi ne CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, bet CK 6.210 straipsnio 1 dalimi.
CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kitais atvejais – kai bent viena iš sutarties šalių yra fizinis asmuo, už termino praleidimą mokamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). CK 6.210 straipsnyje nustatyti palūkanų dydžiai, kurių taikymas priklauso nuo to, tarp kokių subjektų atsirado piniginio pobūdžio prievolė.
Nagrinėjamu atveju pradinę reikalavimo teisę į atsakovą „If P&C Insurance AS“ turėjo UAB „Vilniaus pastoliai“. Pastarasis savo reikalavimo teises visoje apimtyje (įskaitant ir teises į palūkanas) perleido ieškovui 2010 m. rugsėjo 2 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi (t. 1, b. l. 204-206), taigi ieškovas įgijo teisę reikalauti 6 procentų dydžio kompensacinių palūkanų, kurios nuo sprendimo išmokėti sumažintą draudimo išmoką tapo atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ vykdytinos prievolės dalimi. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 10 485,96 Lt palūkanų, keistina - padidinti ieškovui iš atsakovo priteistų palūkanų dydį iki 12 583,14 Lt, t.y. pritaikant 6 procentų dydžio palūkanų normą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010). Minėta, kad taikytini procesinių palūkanų dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Šios bylos iškėlimą inicijavo asmeniškai ieškovas, tokiu būdu siekdamas apginti savo kaip fizinio asmens teises ir interesus. Taigi po Reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo į teisinį santykį su atsakovais ieškovas įstojo ne kaip ūkio subjektas, todėl asmeninė atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ atsakomybė procesinių palūkanų forma prieš ieškovą kyla kaip prieš kreditorių – fizinį, bet ne juridinį asmenį. Dėl to keisti pirmosios instancijos teismo apskųstu sprendimu priteistų procesinių palūkanų dydį nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą ir dalinai patenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ ieškovui priteisiama 1 815 Lt (t. 3, b. l. 157-158) advokato pagalbos išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad patenkintas ieškovo apeliacinio skundo turtinio pobūdžio reikalavimas jam iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ taip pat priteisiamas 72 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 136).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti palūkanų dalyje: padidinti ieškovui V. B. iš atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ priteistų palūkanų dydį nuo 10 485,96 Lt iki 12 583,14 Lt.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo ,,If P&C Insurance AS“ ieškovui V. B. 1 887 Lt bylinėjimosi išlaidų.