Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistųjų S. S. bei A. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 3 d. – 5 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 214 str. 1 d. – 3 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė 8 metai laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2009-11-13 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį subendrintos laisvės atėmimo bausmės ir S. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės laiką įskaityta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-13 nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalis.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. S. S. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 180 str. 3 d. – 2 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu; bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis; pagal BK 214 str. 1 d. – 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu; bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis; pagal BK 178 str. 2 d. – 2 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu; bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; per visą šį laikotarpį būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokslu; bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007-02-19 iki 2007-05-30.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. A. V. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistųjų V. M., S. S., A. R., A. V., A. M. nukentėjusiosios V. K. naudai solidariai priteista 24730 Lt turtinės žalos ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų V. M., S. S., A. R., A. V., A. M. nukentėjusiojo M. D. naudai solidariai priteista 22650 Lt turtinės žalos ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų V. M., A. V. nukentėjusiojo V. J. naudai solidariai priteista 8778 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu nuteisti ir V. M. ir A. R., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. ir A. V. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje su V. M., A. R., panaudoję šaunamąjį ginklą, apiplėšę pagrobė didelės vertės turtą, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę:

V. M., turėdamas išankstinę informaciją apie tai, kad V. K. ir M. D., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, disponuoja didele pinigų suma bei įvairiais garsių dizainerių rūbais, iki 2006 m. spalio 26 d. pasiūlė A. R., A. V., S. S. ir A. M. (jo atžvilgiu byla nutraukta LR BK 39¹ str. pagrindais), įvykdyti apiplėšimą. Pasiekus susitarimą įvykdyti plėšimą, jis - V. M., veikdamas organizuotoje grupėje kartu su A. R., A. V., S. S. ir A. M. suplanavo plėšimo eigą, pasiskirstė vaidmenimis, t.y. jis - V. M. turėjo stebėti aplinką lauke, kad galėtų įspėti A. R., A. V., S. S. ir A. M. jei nusikaltimo darymo vietoje pasirodytų teisėsaugos pareigūnai, tuo tarpu A. M., būdamas be veidą dengiančios kaukės, turėjo paskambinti į V. K. ir M. D. buto duris, o nukentėjusiesiems jas atidarius, A. R., S. S. ir A. V., dėvėdami kaukes, ir A. M., grasindami turimais šaunamaisiais ginklais turėjo įsiveržti į V. K. ir M. D. butą, panaudojant fizinį smurtą bei grasinimus palaužti nukentėjusiųjų pasipriešinimą bei pagrobti bute turimus daiktus. 2006 m. spalio 26 d. apie 10.00 val., jis - V. M. vykdydamas iš anksto aptartą nusikaltimo planą kartu su kitais organizuotos grupės nariais A. R., A. V., S. S. ir A. M. atvyko prie (duomenys neskelbtini)namo, Klaipėdoje. Po to, jam - V. M. pasilikus lauke prie namo stebėti aplinką, kiti organizuotos grupės nariai - A. R., A. V., S. S. ir A. M. nuėjo prie (duomenys neskelbtini) buto. A. M. paskambinus į duris, o M. D. jas atidarius, A. R., A. V. ir S. S. dėvėdami iš anksto paruoštas kaukes ir A. M. be kaukės, įsiveržė į butą, kur grasindami turimais šaunamaisiais ginklais bei panaudodami fizinį ir psichologinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. K. ir M. D. - sudavus smūgius į įvairias kūno vietas, surišus rankas bei kojas, bute rastais ir su savimi atsineštais laidais bei grasindami tolesniu susidorojimu uždengė juos striuke ir antklodėmis. Tokiu būdu, atėmus nukentėjusiesiems galimybę priešintis A. R., A. V., S. S. ir A. M., pagrobė nukentėjusiajai V. K. priklausantį turtą: auksinę grandinėlę su hieroglifais 2000 Lt vertės, platininį žiedą su deimantais 4000 Lt vertės, balto aukso žiedą su safyrais ir deimantais 2500 Lt vertės, balto aukso grandinėlę su pakabuku 500 Lt bendros vertės, sidabrinę grandinėlę „Tifani“ 800 Lt vertės, sidabrinę grandinėlę 100 Lt vertės, auksinę grandinėlę - apyrankę 700 Lt vertės, auksinį žiedą su rubinu 2000 Lt vertės, auksinį žiedą laivelio formos 2000 Lt vertės, auksinį pakabuką monetos formos 200 Lt vertės, sidabrinius auskarus 100 Lt vertės, įvairią moterišką bižuteriją bendros 800 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Samsung 350“, IMEI Nr. 357024006532484, 740 Lt vertės su jame buvusia SIM kortelę „TELE2 PILDYK“ 20 Lt vertės, nešiojamą kompiuterį „COMPAQ“ 1500 Lt vertės, skaitmeninį fotoaparatą „Casio“ su odiniu dėklu bendros 1000 Lt vertės, moterišką rankinį laikrodį „Gucci“ 800 Lt vertės, keturis laikrodžius bendros 1250 Lt, 2800 Lt, šio buto raktų 2 komplektus bendros 500 Lt vertės, automobilio „BMW 316“, valst. Nr. ARC 077 raktą su signalizacijos pulteliu bendros 400 Lt vertės, viso pagrobė V. K. turto už 24730 Lt; bei nukentėjusiajam M. D. priklausantį turtą: rankinį laikrodį „Nike“ 800 Lt vertės, rankinį laikrodį „Bvlgary“ 200 Lt vertės, juodos spalvos odinę vyrišką striukę 500 Lt, verstos odos striukę „ZARA“ 400 Lt vertės, dryžuotą treningą 200 Lt vertės, 600 Lt grynųjų pinigų, kvepalus „Versace“ 200 Lt vertės, naujas vyriškas „maikutes“ ilgomis rankovėmis po 110 Lt, bendros 1430 Lt vertės, 11 vnt. vyriškų megztinių po 140 Lt, bendros 1540 Lt vertės, 11 vnt. moteriškų „maikučių“ ilgomis rankovėmis po 120 Lt, bendros 1320 Lt vertės, 17 vnt. moteriškų džinsų po 200 Lt, bendros 3400 Lt vertės, 6 vnt. po 180 Lt, bendros 1080 Lt vertės, 24 vnt. vyriškų džinsų po 200 Lt vertės, bendros 4800 Lt vertės, 6 vnt. vyriškų marškinėlių ilgomis rankovėmis po 110 Lt, bendros 660 Lt vertės, „tašytę“ „D and G“ 200 Lt vertės, „tašytę“ „Luis Vuiton“ 250 Lt vertės, 3 vnt. vyriškų piniginių po 90 Lt, bendros 270 Lt vertės, 4 vnt. diržų po 90 Lt, bendros 360 Lt vertės, 4 vnt. vyriškų megztinių po 150 Lt, bendros 600 Lt vertės, 5 vnt. vyriškų bliuzonų po 130 Lt, bendros 650 Lt vertės, 4 vnt. vyriškų striukių po 300 Lt, bendros 1200 Lt vertės, vyrišką striukę 250 Lt vertės, moterišką treningą 200 Lt vertės, 4 vnt. moteriškų laikrodžių po 110 Lt, bendros 440 Lt vertės, 9 vnt. vyriškų laikrodžių po 150 Lt, bendros 1350 Lt vertės. Viso pagrobė M. D. turto už 22900 Lt. Viso pagrobė V. K. ir M. D. priklausančio turto už 47630 Lt.

A. V. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje su V. M. įvykdė vagystę įsibraunant į patalpą, A. V., turėdamas išankstinę informaciją apie tai, jog V. J., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėda, disponuoja didele pinigų suma ir per Kalėdas nebus namuose, iki 2006 m. gruodžio 23 d. pasiūlė jam – V. M. ir T. K. (kurio atžvilgiu paskelbta paieška) įvykdyti vagystę. Pasiekus susitarimą įvykdyti vagystę, A. V., pats būdamas užsienyje - Ispanijos Karalystėje, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su juo - V. M. ir T. K. telefonu suplanavo vagystės eigą, pasiskirstė vaidmenimis, t. y. jis - V. M. ir T. K. betarpiškai turėjo įvykdyti vagystę, įsibraudami į minėtą butą, pagal A. V. prieš tai suteiktą informaciją. V. M., veikdamas organizuotoje grupėje kartu su A. V. ir T. K., 2006 m. gruodžio 23-26 d., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, vykdydamas iš anksto aptartą nusikaltimo planą, sulaužę V. J. buto adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, durų spynas, pateko į vidų, iš kur pagrobė V. J. priklausantį turtą: 1040 eurų (kas atitinka 3588 Lt), 5000 Lt, auksinę grandinėlę su auksiniu pakabuku kryžiuko formos 150 Lt bendros vertės. Taip viso pagrobė svetimo turto už 8738 Lt. Po įvykdyto nusikaltimo jis - V. M. su A. V. ir T. K. pagrobtą turtą pasidalino tarpusavyje. Tokiu būdu V. M. ir A. V., dalyvaudami organizuotoje grupėje įvykdė vagystę įsibraunant į patalpą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-01 nuosprendį dalyje dėl galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir paskirti švelnesnę galutinę subendrintą bausmę. Nurodo, jog nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas dalyje dėl bausmės dydžio paskyrimo, apelianto manymu nuosprendis priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių bei ilgos proceso trukmės. Pažymi, jog nusikalstama veika Naikupės g. įvykdyta 2006-10-26, jis įkalintas nuo 2007-02-23, o nuosprendis šioje byloje priimtas tik 2012-02-01. Tai yra procesas tęsėsi ilgiau nei penkerius metus, kas yra nepagrįstai ilgas terminas tokio pobūdžio bylose. Kad bylos procesas tęsėsi per ilgai pripažino ir pats teismas, skirdamas bausmę A. V. Dėl tokių aplinkybių, anot apelianto, jis ilgai buvo paliktas nežinioje, negalėjo planuoti savo ateities, nežinojo, kada bus tikras dėl savo padėties ir žinos, kokia bausmė bus paskirta. Ilgai užtrukęs procesas pažeidė jo kaip kaltinamojo teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, t.y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje 6 str. 1 d. įtvirtintą teisę. Europos žmogaus teisių teismas suformuotoje praktikoje yra pabrėžęs, kad specifinė žalos atlyginimo forma dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso, kuri gali būti taikoma tik baudžiamajame procese atsižvelgimas į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą ją švelninant. Teismas nuosprendžiu prie 2009-11-13 nuosprendžio paskirtos 9 metų laisvės atėmimo bausmės skyrė papildomą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Mano, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių jo atžvilgiu, neatsižvelgė, į tai, kad jis dalyvavo ne visose nusikalstamose veikose, įvykdytose nuteistųjų šioje byloje, o tik bute Naikupės g. įvykdytoje nusikalstamoje veikoje. Neįvertino byloje esančių duomenų, kad apie kitas nuteistųjų vykdomas nusikalstamas veikas jam nebuvo nieko žinoma, kad telefonais apie nusikalstamų veikų, kitų vagysčių vykdymą, su juo kiti nuteistieji nesusisiekė ir nesusižinojo, o susisiekė tik tarp savęs, ką patvirtina operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad jo vaidmuo bendrininkų grupėje buvo tik antraeilis, t.y. jis neturėjo jokių nuolatinių ryšių su kitais nuteistaisiais, o buvo tik jų įkalbėtas įvykdyti vagystę, jo santykiai su nuteistaisiais buvo fragmentiški, pasak nuteistojo tarp jų nėra tvirtų ryšių. Nepaisant to, buvo paskirta griežtesnė bausmė nei V. M., A. R., kurie nuolatos kontaktavo dėl nusikalstamos veikos darymo veiksmų, t. y. organizavo, koordinavo nusikalstamas veikas. Nuteistojo teigimu, jam buvo paskirta pati griežčiausia subendrinta 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Griežtesnė nei nusikalstamą veiką iš kitų šioje byloje nurodytų butų įvykdžiusiam ir su kitais nuteistaisiais nuolat kontaktavusiam V. M., kuriam bendra bausmė skirta 8 metai 6 mėnesiai. Nors jis net nesutiko ir neprisipažino įvykdytose veikose, kurios jam buvo inkriminuotos ir įrodytos. Todėl mano, jog paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis yra neteisingas.

Apelianto teigimu, paskirta galutinė subendrinta 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui ir yra paskirta neįvertinus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, neįvertinus bylos aplinkybių, kad nukentėjusiesiems buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, kad turimas dujinis pistoletas nebuvo panaudotas bei, kad nukentėjusiems nebuvo grasinta, o buvo pasakyta, kad jiems nieko nebus. Nurodo, kad daugiau nei penkerius metus laukdamas nuosprendžio už padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai tikėjosi, kad bus atsižvelgta į antraeilį vaidmenį padarytoje tik vienoje nusikalstamoje veikoje iš visų byloje tiriamų nusikalstamų veikų, kad bus įvertinta aplinkybė, jog nukentėjusiesiems buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas, o jis nebuvo nusikalstamos veikos organizatorius. Taip pat teismas neįvertino ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės – t.y., kad jis prisipažino apie savo padarytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Tačiau galutinė paskirta 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per didelė. Dėl to, nuteistojo manymu, teismo nuosprendis yra visiškai neatitinkantis teisingumo, bausmės proporcingumo principų. Įvertinus visas bylos aplinkybes ir kitiems nuteistiesiems skirtas bausmes šioje byloje, jo manymu, jam turėtų būti skirta ne didesnė nei 9 metų 6 mėnesių galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, į bausmės laiką įskaitant Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-13 nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės dalį. Tai yra turėtų būti skirta švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė (LR BK 54 str. 3 d.). Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nepagrįstas ir teismo argumentas, kad jis nedarė jokių išvadų iš ankstesnių teistumų. Pažymi, jog visi ankstesni teistumai yra susiję su šioje byloje minimomis nusikalstamomis veikomis, tai yra įvykdyti iki 2006 metų spalio mėnesio. Įvykdytos vagystės iš butų buvo išskirtos į skirtingas bylas. Tai yra šios visos bylos pradžioje buvo iškeltos kaip viena byla ir tik po to 2007-03-07 buvo išskirtos į atskiras bylas ir tokiu būdu gavosi trys atskiri teistumai, nors jau nuo 2007-02-22 yra suimtas ir atlieka bausmę už šias veikas. Pažymi, jog jis aktyviai dalyvauja pataisos namuose vykdomose socialinės reabilitacijos programose, turi penkis paskatinimus, pataisos namų profesinio rengimo centre įgijo tekintojo kvalifikacijos pažymėjimą, yra įdarbintas klubo vedėjo pareigose, dėl ko jo elgesys yra vertinamas teigiamai. Pridėta charakteristika pagrindžia, kad jis nori išsiugdyti naujus socialinius įgūdžius bei integruotis į visuomenės gyvenimą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį: išteisinti jį pagal BK 178 str. 2 d. dėl vagystės iš V. J. buto bei perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 180 str. 3 d. į BK 178 str. 2 d. nuosprendžio dalyje dėl plėšimo iš V. K. ir M. D. buto. Nurodo, teismas jį pripažino kaltu, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje, įvykdė plėšimą. Su šia teismo nuostata nuteistasis nesutinka, kadangi teismas netinkamai, neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duodamas parodymus jis nurodė, kad susitarimas buvo apvogti butą, o ne jį apiplėšti, tai yra pavartoti smurtą prieš jame buvusius asmenis. Tai, kad kiti bendrininkai, išeidami iš susitarimo ribų panaudojo smurtą prieš bute esančius asmenis, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, nes apie šias aplinkybes nieko nežinojo ir ateidamas paimti daiktus iš buto. Apie tai, kad bute buvo nukentėjusieji jis sužinojo tik po nusikaltimo padarymo, ką patvirtina ir kiti kaltininkai. Mano, kad teismas, vertindamas jo atsakomybę, privalėjo jo veiksmus kvalifikuoti kaip vykdytojo akcesą, nes apie tai, kad buvo įvykdytas plėšimas, jis nieko nežinojo ir apie tai su bendrininkais susitaręs nebuvo.

Anot apelianto, teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 str. 2 d., netinkamai taikė šio įstatymo nuostatas ir netinkamai pripažino jį kaltu įvykdžius nusikaltimą. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių faktinių objektyvių įrodymų, kad jis, būdamas Ispanijoje, davė kokius tai nurodymus dėl vagystės įvykdymo ir/ar jos planavimo. Jo kaltė grindžiama įrodymais, kurie nebuvo ir nėra patvirtinti teismo posėdyje. Teismas rėmėsi tik telefoninių pokalbių suvestinėmis, kurių turinys yra visiškai neaiškus bei neišsamus. Šiose suvestinėse nėra jokių duomenų apie tai, kad jis susitarė įvykdyti vagystę ir šią vagystę įvykdė. BK 178 str. nusikaltimo sudėties subjektyvioji pusė yra - tyčia, tai yra, kaltininkas, darydamas nusikalstamą veika, turi suprasti ir suvokti kad daro nusikaltimą - vagystę ir tai daro iš anksto susitaręs su bendrininkais. Tuo tarpu, nuteistojo manymu, šioje byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad jis žinojo ir galėjo žinoti apie ruošiamą nusikaltimą ir jo įvykdymą, kad davė kokius tai nurodymus kitiems kaltinamiesiems. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo kaltę, prisidėjimą prie įvykdyto nusikaltimo, todėl dėl šio nusikaltimo jis turėtų būti išteisintas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei nesant byloje pakankamai faktinių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, netinkamai kvalifikavo jo veiksmus bei pripažino jį kaltu pagal BK178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Ušinskas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti: A. V. pagal BK 180 str. 3 d. paskirti 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 214 str. 1 d. paskirti 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pagal BK 178 str. 2 d. paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėti švelnesnes bausmes ir paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Civilinių ieškinių padengimui nukreipti išieškojimą į transporto priemones „Audi A6 Avant“, v/n (duomenys neskelbtini) „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) ir BMW 730“, v/n (duomenys neskelbtini). Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nurodo, jog nuosprendis dalyje dėl A. V. pripažinimo kaltu pagal BK 180 str. 3 d., 214 str. 1 d., 178 str. 2 d. yra pagrįstas, tačiau jam paskirta bausmė yra neteisinga, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas. Pasak prokuroro, skirdamas bausmę A. V. ir kitiems kaltinamiesiems teismas pažymi, kad vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininkų asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Teismas nurodo, kad A. V. padarė vieną sunkų nusikaltimą, du apysunkius nusikaltimus, dalyvavo organizuotoje grupėje padarant tyčinį sunkų nusikaltimą, o tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, A. V. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, po šių nusikaltimų padarymo praėjus daugiau nei penkiems metams naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų nepadarė, sukūrė šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, todėl teismas mano, kad kaltinamasis stengiasi pakeisti savo gyvenimo būdą ir vertybes, išsiugdyti naujus socialinius įgūdžius ir integruotis į visuomenės gyvenimą, laikytis visuotinai priimtinų elgesio normų. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad šiuo metu A. V. niekur nedirba, yra registruotas darbo biržoje. Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas nusprendė, kad jos laikytinos išimtinėmis ir suponuoja išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas kaltinamajam prieštarautų teisingumo principui ir kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant kaltinamajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikyti A. V. BK 62 str. nėra pagrindo, kadangi byloje nenustatytos kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o padaryta žala neatlyginta. Todėl, atsižvelgiant į teisiamojo asmenines savybes ir į kitas bylos aplinkybes, teismas mano, kad yra pagrindas vadovautis BK 54 str. 3 d. nuostatomis ir A. V. skirti bausmes, švelnesnes, negu nurodyta BK 180 str. 3 d., 214 str., 1 d., 178 str. 2 d., sankcijose. Teismas, apibūdindamas A. V. bylos aplinkybes kaip išimtines, pažymi, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, per tą laiką kaltinamasis naujų nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų nepadarė ir užsitęsus bylos procesui, kaltinamojo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo padėties nebuvo užtikrinta. Prokuroro teigimu, skirdamas švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kurios yra įvardintos pagrindu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra išimtinės, kurios įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje priskirtos pagrindams taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. A. V. neprisipažino įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, iš esmės apsunkino bylos tyrimą bei nagrinėjimą teisme, nes duodamas parodymus klaidino teismą stengdamasis išvengti baudžiamojo persekiojimo; inkriminuotus nusikaltimus A. V. įvykdė veikdamas organizuotoje grupėje, tai teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe; nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis nesistengė atlyginti nukentėjusiesiems padarytos žalos arba bent susitarti dėl žalos atlygimo ateityje. Kaip matyti iš bylos medžiagos A. V. slėpė savo turtą, t.y. automobilius „BMW 730“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užregistravo savo motinos N. L. ir sugyventinės I. M. vardu, kad į šiuos automobilius nebūtų nukreiptas išieškojimas. Tuo tarpu teismas, faktiškai neįvertinęs šių aplinkybių, pripažino išimtinėmis aplinkybėmis tai, kad A. V. su žmona augina du vaikus, po įvykdytų nusikaltimų daugiau nenusikalto, tai teismas vertina kaip gyvenimo būdo pakeitimą bei kaltinamojo socializaciją. Šios teismo išvados, prokuroro manymu, yra nepagrįstos, nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, nes santuokos sudarymas, vaikų auginimas neturi ir negali įtakoti bausmės dydį. Vykdydamas nusikaltimus, teismo pripažintus įrodytais, A. V. negalvojo apie busimą šeimą, apie vaikus, jis siekė pasipelnyti bet kokiu būdu, tame tarpe ir nusikalstamu. Teismas, skirdamas bausmę A. V., visiškai nepasisakė apie nukentėjusiojo pažeistas teises, apie tai, kad būtent A. V. kartu su kitais kaltinamaisiais, smurtaudamas, padarė kaip fizinę, moralinę, taip ir materialinę žalą, kurios ne tik neatlygino, bet nesistengė ir nesiruošia atlyginti. Apie BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo nepagrįstumą byloja ir nuteistojo parodymai dėl jam inkriminuotų nusikaltimų - esant jo kaltę patvirtinantiems įrodymams, jis neprisipažino padaręs nusikaltimų ir nesigaili dėl jų padarymo. Išimtine aplinkybę teismas įvardija ir tai, kad kaltinamasis neturi darbo, registruotas darbo biržoje - šios aplinkybės taip pat nėra išskirtinės, leidžiančios švelninti bausmę. Nuosprendyje teigiama, kad „nepagrįstai ilgai užsitęsęs bylos procesas vertinamas kaip „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas“. Nors teismas ir teigia, kad bylos procesas nepagrįstai ilgai užsitęsė, tačiau byloje tokių duomenų nėra: nusikalstamos veikos, inkriminuotos organizuotos grupės nariams, buvo įvykdytos 2006 m. pabaigoje, baudžiamoji byla buvo labai didelės apimties, t. y. dalis bylos dėl šios organizuotos grupės įvykdytų nusikaltimų perduota teismui 2007 m., nuosprendis nurodytoje bylos dalyje įsiteisėjęs, kita dalis bylos perduota teismui 2008 m., nuosprendis joje įsiteisėjęs, ir 2010 m. perduota teismui paskutinė šios organizuotos grupės įvykdytų nusikaltimų bylos dalis. Pažymi, kad ši byla teisme buvo nagrinėjama beveik pusantrų metų. Tokiu būdu akivaizdu, kad procesas nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei teisme vilkinamas nebuvo, todėl laikyti šią aplinkybe išimtine nėra pagrindo.

Esant tokiems duomenims, kurie buvo žinomi ir teismui, nebuvo ir nėra jokio pagrindo A. V. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, todėl A. V. paskirta bausmė yra neteisinga, aiškiai per švelni. Prokuroro teigimu, kad teismas, taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas tik vieno nuteistojo atžvilgiu, pažeidė lygybės prieš įstatymą principą.

Pažymi, jog A. V. padarė vieną sunkų ir du apysunkius savanaudiškus nusikaltimus, dalyvaudamas organizuotoje grupėje, tai teismas pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Savo kaltės A. V. nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis anksčiau teistas, teistumai išnykę. Atsižvelgiant į tai bei į kitas šiame skunde nurodytas aplinkybes, A. V. skirtina bausmė, didesnė nei numatyta straipsnių sankcijų vidurkiuose. Be to, teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, nurodė nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti automobilių „Audi A6 Avant“, „VW Passat“, ir „BMW 730“, turto apribojimus, kadangi byloje nenustatyta, kad minėtos transporto priemonės buvo nusikaltimo įrankiais ar priemonėmis. Prokuroro nuomone, šioje dalyje teismo nuosprendis taip pat nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, minėtos transporto priemonės realiai priklauso nuteistiesiems V. M. („Audi A6 Avant“, registruota V. M. motinos A. Z. vardu) ir A. V. („VW Passat“, registruota motinos N. L. vardu, „BMW 730“, registruota buvusios sugyventinės I. M. vardu), todėl, nežiūrint į tai, kad nepavyko nustatyti, kad minėtos transporto priemonės buvo nusikaltimo įrankiais ar priemonėmis, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, padengti bent dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, į šias transporto priemones turi būti nukreiptas išieškojimas.

Nuteistieji ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo A. V. gynėja prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus apeliacinį skundą tenkinti, nuteitųjų A. V. ir S. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų BPK 328 str. 4 d.).

Dėl nuteistojo A. V. apeliacinio skundo

Apeliantas A. V., nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad nuosprendis dalyje jo nuteisimo pagal BK 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš V. J. buto) yra nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teigia, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė ir byloje nėra objektyvių jo kaltės įrodymų, todėl prašo jį išteisinti. Šis apelianto prašymas netenkintinas.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidavo nuteistasis t. y. apeliantas skunde vadovaujasi tik jam palankiais įrodymais, juos vienpusiškai, atskirai analizuoja, jų nesieja tarpusavyje su kitais objektyviais bylos duomenimis, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas A. V. kaltu dėl vagystės iš V. J. buto, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai išdėstė bei aptarė bylos įrodymus, kurių pagrindu nustatė A. V. dalyvavimo darant nusikaltimą faktines aplinkybes. Nors apeliantas neigia, kad kartu su kitais asmenimis – veikdamas organizuotoje grupėje įvykdė vagystę įsibraunant į patalpą, ir pabrėžia, kad pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra tik telefoninių pokalbių suvestinės, kurių turinys yra visiškai neaiškus bei neišsamus, tačiau kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų, apylinkės teismo nuosprendžio turinio aišku, jog šis teismas tuo neapsiribojo. Teismas savo išvadas dėl A. V. kaltės dėl įvykdytos vagystės grindė nukentėjusiojo V. J. parodymais, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, parodymų patikrinimo, kratos, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo, apžiūros, asmens kratos protokolais, specialisto išvada ir kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pirmosios instancijos teismas visus paminėtus įrodymus kruopščiai ištyrė ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip A. V. kaltės įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai ir pagrįstai konstatavo, jog A. V. veikdamas organizuotoje grupėje įvykdė vagystę iš nukentėjusiojo V. J. buto. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis savo kaltę iš esmės neigia remdamasis tuo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo įsibrovęs į patalpą, kad apskritai nebuvo įvykio vietoje ir nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką. Šiuo požiūriu iš tiesų, byloje nėra tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas būtų dalyvavęs kartu su kitais asmenimis įsibraunant į patalpą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistajam inkriminuotas nusikaltimas padarytas veikiant organizuotoje grupėje. Tokiu atveju, pripažįstant asmenį kaltu, nebūtinai kiekvienas iš grupės dalyvių turi pats tiesiogiai atlikti visus nusikalstamus veiksmus, atitinkančius inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijoje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas ir nebuvo kaltinamas pats tiesiogiai įsibrovęs į nukentėjusiųjų patalpas ir atlikęs visus plėšimo objektyviosios pusės požymius atitinkančius veiksmus. Tačiau byloje surinktais ir teismo nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad buvo veikiama organizuotoje grupėje ir A. V. ne tik žinojo apie vykdomą nusikaltimą, tačiau ir planavo ir organizavo jį iš Ispanijos, koordinuodamas bendrininkų nusikalstamus veiksmus. A. V. kontaktuodamas telefonu su kitais organizuotos grupės nariais planavo vagystės eigą, įrodyta, jog nuteistasis nurodydavo kitiems organizuotos grupės nariams reikšmingas nusikaltimo įvykdymui aplinkybes, koordinavo savo bendrininkų veiksmus, kadangi buvo nukentėjusiojo V. J. kaimynas ir žinojo jo gyvenamąją vietą bei jo gyvenimo aplinkybes. Todėl apelianto teiginiai, jog jo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo paneigia tai, kad jis nesuprato ir nesuvokė, kad daro nusikaltimą – vagystę ir tai daro iš anksto susitaręs su bendrininkais yra nepagrįsti.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, telefoninių pokalbių turinys tarp nuteistųjų A. V. ir V. M. yra aiškus ir nekeliantis jokių abejonių, pokalbių turinys neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis A. V. kalba apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, akivaizdu, jog tokias aplinkybes gali žinoti tik tas asmuo, kuris yra susijęs su nusikaltimu. Pokalbių metu A. V. nurodo koks yra nukentėjusiojo automobilis, kurioje vietoje jis būna dažniausiai pastatytas, įpareigoja kitus organizuotos grupės narius nuvykti į nurodytą vietą ir pasižiūrėti, nurodo, kaip surasti nukentėjusiojo butą, apibūdina kaip jis atrodo. Įvykio vietos apžiūros metu, apžiūrėjus įvykio vietą bei šalia esančius pastatus ir sugretinus šiuos duomenis su išanalizuotais telefoniniais pokalbiais, kurių metu apeliantas nurodinėjo savo bendrininkams, kaip patekti į nukentėjusiojo butą, viskas neabejotinai sutampa. Remiantis aptartomis aplinkybėmis matyti, kad nuteistasis A. V. koordinavo bendrininkų nusikalstamus veiksmus, nusikalstamų veikų sistemingumas, veiksmų koordinavimas, pastovumas, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimas rodo organizuotos grupės egzistavimą.

Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, telefonu kalbėję nuteistieji A. V. ir V. M. yra identifikuoti, išklotinėmis neginčijamai nustatyta, kad nurodytu laiku buvo užfiksuotas kontaktas tarp kelių mobilaus ryšio telefonų aparatų, kuriose veikė atitinkamos SIM kortelės. Todėl teismas visiškai pagrįstai telefoninių skambučių išklotines pripažino kaip A. V. kaltės ir sistemingo nusikaltėlių grupuotės bendravimo, nusikaltimo rengimo vykdymo tikslais įrodymą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas apelianto kaltę grindė tik telefoninių pokalbių suvestinėmis, tačiau pažymėtina, jog įrodymai baudžiamojoje byloje turi būti vertinami kompleksiškai, juos tarpusavyje gretinant, lyginant ir analizuojant. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tai ir padarė, jis minimas telefoninių pokalbių išklotines ir jose užfiksuotus duomenis vertino visumoje su kitais bylos įrodymais, kaip vieną iš įrodymų grandinės dalių. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės dėl vagystės iš nukentėjusiojo V. J. buto.

Taigi pirmosios instancijos teismas ištirtų, įvertintų pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymų visumos pagrindu padarė motyvuotas išvadas, kuriomis paneigė nuteistojo A. V. versiją esą jis nedalyvavo darant nusikaltimą veiką. Kolegijai nėra abejonių, jog nuteistasis A. V. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti.

Apeliaciniu skundu A. V. taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl plėšimo iš nukentėjusiųjų V. K. ir M. D. buto. Kaip matyti iš nuteistojo skundo turinio, jo esmę sudaro tai, kad nuteistasis, pripažindamas objektyvią reikšmę turinčių veiksmų padarymą – svetimo turto pagrobimą, prašo tuos veiksmus teisiškai vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nuteistasis kvestionuodamas apylinkės teismo nuosprendį, nesutinka su tuo, jog teismas jį pripažino kaltu dėl plėšimo. Su šia teismo nuostata nuteistasis A. V. nesutinka, kadangi jo manymu, susitarimas buvo tik apvogti butą, o ne jį apiplėšti, tai yra pavartoti smurtą prieš jame buvusius asmenis. Pasak apelianto, tai, kad kiti bendrininkai, išeidami iš susitarimo ribų panaudojo smurtą prieš jame buvusius asmenis, jis nežinojo ir negalėjo žinoti, nes apie šias aplinkybes jis sužinojo tik po nusikaltimo padarymo, todėl mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 178 str. 2 d.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija su šiuo nuteistojo apeliacinio skundo motyvu sutikti negali, nes jis prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog A. V. įvykdė plėšimą organizuotoje grupėje. Nors nuteistasis neigia panaudojęs smurtą prieš nukentėjusiuosius, tačiau kolegija pažymi, jog vaidmenų pasiskirstymas esant organizuotai grupei nereikalauja, kad visi bendrininkai pilnai ar iš dalies realizuotų nusikaltimo sudėtį. Skirtingai nei esant bendrininkų grupei kelių vykdytojų BK 24 straipsnio 3 dalies prasme buvimas nėra būtinas organizuotos grupės požymis. Organizuotą grupę išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Dar daugiau kai kurie organizuotos grupės nariai gali atlikti veiksmus, kurie atitinka padėjėjo požymiams, aprašytiems BK 24 straipsnio 6 dalyje. Tačiau konstatavus organizuotą grupę, jie bus prilyginami nusikaltimo vykdytojui ir atsakys kaip nusikaltimo vykdytojai. Kadangi vaidmenų pasiskirstymas buvo akivaizdus, apylinkės teismas pagrįstai veiką įvertino kaip padarytą organizuotos grupės. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje konkretizavo ir atskirai išnagrinėjo kiekvieno iš organizuotos grupės narių veiksmus inkriminuotame nusikaltime bei išanalizavo jų vaidmenį darant nusikaltimą. Kolegijai taip pat nekyla jokių abejonių, jog tarp organizuotos grupės narių buvo išankstinis susitarimas įvykdyti plėšimą. Nors apeliantas teigia nebuvus susitarimo apiplėšti buto, kadangi jis nežinojo, jog bute bus asmenys, tačiau akivaizdu, jog nusikaltimų padarymo būdas ir konkretūs smurtiniai veiksmai, kaip priemonė pasipriešinimui įveikti ir turtui užvaldyti organizuotos grupės narių buvo aptariami ir planuojami. Bylos duomenys patvirtina, jog nusikaltimas buvo iš anksto apgalvotas ir suplanuotas, kadangi visi nuteistieji kartu atvyko į nusikaltimo vietą, visi iš anksto buvo pasirengę nusikaltimo įvykdymui reikalingas priemones, su savimi turėjo ir mūvėjo kaukes, turėjo šaunamąjį ginklą. Neabejotinai nustatyta, kad A. M. paskambinus į duris, o nukentėjusiajam M. D. jas atidarius, nuteistasis A. V. nepasišalino iš nusikaltimo vietos, o užsidėjęs ant veido kaukę įsiveržė į nukentėjusiųjų butą. Pastebėtina, jog jis ne tik neprieštaravo nusikaltimo vykdymui, tačiau ir pats tęsė savo nusikalstamus veiksmus, vadinasi, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir pritarė kitų bendrininkų veiksmams, todėl juos vienijo vieningas sumanymas ir vieninga tyčia ­­- bet kokiomis priemonėmis pagrobti nukentėjusiųjų turtą bei pinigus, todėl vagystė įsibraunant į patalpą, peraugo į plėšimą. Jie, būdami nusikaltimo vykdytojai, veikė kaip nusikaltimo bendrininkai, nors vienas iš jų pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (grobė turtą ir vartojo smurtą), o kitas tik iš dalies realizavo kai kuriuos BK 180 straipsnio aprašytus požymius (tik grobė turtą). Taigi vertinant visą nusikaltimo vykdymo seką ir nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad nuteistasis A. V. žinojo, kad yra vykdomas plėšimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog grasinimai panaudoti fizinį smurtą ir fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusiuosius bei tolimesnis nukentėjusiųjų turto pagrobimas buvo apimti vieningos organizuotos grupės narių tyčios. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog organizuotos grupės nariams padarius plėšimą, jie tarpusavyje pasidalino pagrobtus pinigus.

Kadangi byloje nustatyta, kad nuteistieji nusikaltimą padarė veikdami organizuota grupe, nuteistieji įsiveržė į butą, nukentėjusiesiems grasino turimais šaunamaisiais ginklais bei panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą, todėl nuteistojo A. V. veika atitinka BK 180 str. 3 d. ir ją perkvalifikuoti kaip to prašo apeliantas į BK 178 str. 2 d. nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo S. S. apeliacinio skundo

Nuteistasis S. S. neginčija kaltės klausimo dėl nusikalstamų veikų padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su paskirta galutine subendrinta bausme, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Nors nuteistasis S. S. savo skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis turi būti keičiamas dėl netinkamai paskirtos bausmės, kadangi apelianto nuomone, nuosprendis priimtas neįvertinus visų bylos aplinkybių bei ilgos proceso trukmės, todėl buvo paskirta per griežta bausmė, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, nemato pagrindo šioje dalyje skundo tenkinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p. nuostatomis, neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors atitikdama BK straipsnio sankcijoje nustatytas ribas savo rūšimi ar dyžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta, arba bausmė, kuri yra tinkama savo rūšimi, tačiau dydžiu aiškiai neatitinkanti nuteistojo asmenybės, nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio. Taigi sprendžiant klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo yra vertinama ne subendrinta, bet už atskirus nusikaltimus nuteistajam paskirtos bausmės. Kolegijos nuomone, nuteistajam S. S. paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes nuteistajam S. S. (pagal BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimą 5 metams 5 mėnesiams; pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimą 3 metams), tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę. Apylinkės teismas skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas atsižvelgė ir įvertino tai, jog S. S. padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, dalyvavo organizuotoje grupėje padarant tyčinį sunkų nusikaltimą, tai teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, buvo įvertinta tai, kad S. S. eilę kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei bei kitus nusikaltimus, yra linkęs nusikalsti, iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir esant neišnykusiam teistumui vėl nusikalto, todėl BK 27 str. prasme yra recidyvistas, nusikalstama veika padarytos žalos neatlygino. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytais nusikaltimais, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, pirmosios instancijos teismas skirdamas S. S. bausmes už atskirus nusikaltimus, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, todėl laikyti S. S. paskirtas bausmes už atskirus nusikaltimus aiškiai per griežtomis kolegija neturi pagrindo.

Apeliantas prašydamas švelninti jam paskirtą bausmę nurodo, jog teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, jog procesas tęsėsi ilgiau nei penkerius metus, kas jo manymu, yra nepagrįstai ilgas terminas tokio pobūdžio bylose. Pasak apelianto, dėl to jis ilgai buvo paliktas nežinioje, negalėjo planuoti savo ateities. Nuteistojo manymu, ilgai užtrukęs procesas pažeidė jo kaip kaltinamojo teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kolegija iš dalies gali sutikti su šiais nuteistojo teiginiais, tačiau tik dėl ilgiau užtrukusio proceso. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės sutiko su tuo, kad procesas buvo pakankamai ilgos trukmės ir tai buvo vienas iš motyvų kitam nuteistajam A. V. taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Tačiau nuteistojo S. S. atžvilgiu, kolegijos nuomone, atsižvelgiant į kitas (išskyrus proceso trukmę) pirmosios instancijos teismo nurodytas ir jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK nuostatas pagrindo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ar kitaip švelninti nuosprendžiu paskirtas bausmes nėra.

Nors pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertino visas reikšmingas bausmių skyrimui aplinkybes, numatytas BK 54 str. ir tinkamai jas individualizavo, tačiau paskyręs bausmes už šias atskiras nusikalstamas veikas, apylinkės teismas netinkamai vadovavosi BK 63 str. nuostatomis, numatančiomis bausmių skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, ko pasėkoje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta subendrinta bausmė, todėl nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Bausmių, paskirtų už kelias nusikalstamas veikas, apėmimo taikymo privalomi pagrindai numatyti BK 63 str. 5 d. Čia nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pagal įstatymo prasmę idealioji nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose. Tuo tarpu realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse.

Šiuo atveju padarytos veikos – svetimo didelės vertės turto pagrobimas ir mokėjimo instrumento įgijimas – sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad šias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose, nuteistasis S. S. padarė viena veika ir tuo pačiu metu t.y. plėšiant butą įgijo nukentėjusiųjų mokėjimo instrumentą. Esant tokiai situacijai, teismas privalėjo už šias veikas paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu taip, kaip reikalauja BK 63 str. 5 d. 1 p. ir paskirtas bausmes apimti, griežtesne bausme apimant švelnesnę. Todėl pirmosios instancijos teismas, subendrindamas už šias veikas paskirtas bausmes, nepagrįstai taikė BK 63 str. 1 d., 4 d. ir paskirtas bausmes subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu. Apylinkės teismas privalėjo taikyti BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nuostatas ir paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir bausmės, paskirtos S. S. už nusikalstamas veikas pagal BK 180 str. 3 d., BK 214 str. 1 d. bendrinamos iš naujo. Iš naujo subendrintos bausmės vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., 9 d., subendrinamos su 2009-11-13 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme prie griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, pridedant dalį apėmimo būdu subendrintos laisvės atėmimo bausmės.

Įvertinus visa, kas aptarta, apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė švelninama, todėl ir nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo pakeisti nuosprendį, panaikinti BK 54 str. 3 d. taikymą ir nuteistajam A. V. pagal BK 180 str. 3 d., 214 str. 1 d., 178 str. 2 d. paskirti laisvės atėmimo bausmes, nes teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kurios yra įvardintos pagrindu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra išimtinės, kurios įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje priskirtos pagrindams taikyti BK 54 str. 3 d. Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai neįvertinęs visų kitų aplinkybių, pripažino išimtinėmis aplinkybėmis tai, kad A. V. su žmona augina du vaikus, po įvykdytų nusikaltimų daugiau nenusikalto, tai teismas įvertino kaip gyvenimo būdo pakeitimą bei kaltinamojo socializaciją, tačiau prokuroro manymu, šios teismo išvados yra nepagrįstos, nurodytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis. Prokuroras taip pat nesutinka ir su tuo, jog apylinkės teismas, nuteistajam A. V. taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas atsižvelgė į tai, jog bylos procesas buvo užsitęsęs nepagrįstai ilgai, todėl vertinamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 2 str., 44 str. 5 d. įtvirtintos kaltinamojo teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimas, prokuroro teigimu, tokie teismo argumentai nėra pagrįsti, kadangi procesas nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei teisme vilkinamas nebuvo, todėl laikyti šią aplinkybę išimtine nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog prokuroro skundo argumentai dėl nepagrįstai pritaikyto BK 54 str. 3 d. nepagrįsti, todėl atmetami.

Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat, įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienu atveju skiriant bausmę, turi būti vadovaujamasi LR BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės pagrindais.

BK 54 str. 3 d. nurodyta kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte nustatyta, kad taikydamas švelnesnės negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra LR BK 62 str. nurodytų pagrindų. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad pagal LR BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal LR BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 17 d. nutartyje 2K-7-45/2007 nurodė, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdų, tikslų. Pagal baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekstą tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmes nuteistajam A. V. už BK 180 str. 3 d., 214 str. 1 d., 178 str. 2 d. numatytus nusikaltimus, pagrįstai sprendė, jog taikant laisvės atėmimą būtų pažeistas teisingumo principas, atsižvelgiant į konkrečias šios nusikalstamos veikos aplinkybes, pavojingumą, o taip pat ir nuteistojo labai nedidelį pavojingumą. Byloje nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė - veika padaryta organizuota grupe, kuri didina veikos pavojingumą, tačiau įvertinus kitas veiką charakterizuojančias aplinkybes, nuteistojo asmenybę, darytina išvada, jog vienintelės įstatyme numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju yra akivaizdžiai per griežta priemonė nubausti nuteistąjį ir pasiekti kitus BK 41 str. numatytus tikslus.

Vertindamas veikų pavojingumą bei nuteistojo pavojingumą apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad A. V. neteistas (teistumas išnykęs), po šių nusikaltimų padarymo praėjus daugiau nei penkeriems metams A. V. nusikalstamų veikų ar teisės pažeidimų nepadarė, sukūrė šeimą, augina du nepilnamečius vaikus, vienas išlaiko nedirbančią žmoną ir du nepilnamečius vaikus, yra registruotas darbo biržoje, jo šeimos materialinė padėtis yra sunki. Paskyrus A. V. laisvės atėmimo bausmę, jis prarastų galimybę užsidirbti ir išlaikyti bei aprūpinti šeimą, būtų pažeisti sukurti šeimos ir kiti socialiniai santykiai. Nors nuteistasis žalos neatlygino, veika padaryta tyčia, tačiau vertinant veikos pavojingumą teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei penkeri metai, kas vertintina kaip labai ilgas laiko tarpas, tai rodo sumažėjusį šios veikos pavojingumą, o kartu įvertinus ir nuteistojo asmenybę duoda pagrindą išvadai, jog šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės paskyrimas akivaizdžiai būtų neadekvati priemonė nusikalstamai veikai, per griežta priemonė pasiekti bausmės tikslus, todėl akivaizdžiai neteisinga.

Nors prokuroras teigia, jog procesas nei ikiteisminio tyrimo stadijoje, nei teisme vilkinamas nebuvo, tačiau vis dėl to, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bylos procesas vyko pakankamai ilgai ir šiuo atveju tai yra pagrindas pripažinti išimtine aplinkybe, duodančią pagrindą taikyti BK 54 str. 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija ir išplėstinė septynių teisėjų kolegija baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, Nr. 2K-219/2010, taip pat nurodė, kad nepateisinamai ilgai trukusį ikiteisminį tyrimą bei teisminį nagrinėjimą yra pagrindas pripažinti išimtinėmis aplinkybėmis, duodančioms pagrindą BK 54 str. 3 d. taikymui ir bausmės švelninimui. Juolab kad per šį laikotarpį nuteistasis nenusikalto. Visuma šių aplinkybių ir EŽTT praktika duoda pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad užsitęsęs procesas yra ta išimtinė aplinkybė, kuriai esant yra taikytina Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., o bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas nuteistajam A. V., paskiriant vietoj laisvės atėmimo bausmių švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, skiriant įpareigojimus.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių netenkintinas prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti apygardos teismo nuosprendį, paskiriant nuteistajam laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina ir tai, jog bausmių skyrimo dalyje teismo nuosprendis pakankamai motyvuotas. Teismas pakankamai atsižvelgė į bausmės kiekvienam nuteistajam individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Nuteistajam A. V. paskirtas bausmes pripažinti aiškiai per švelniomis ir todėl neteisingomis nėra pagrindo.

Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat ginčija nuosprendžio dalį dėl automobilių „VW Passat“, ir „BMW 730“, „Audi A6 Avant“ apribojimo panaikinimo. Prokuroro teigimu, bylos medžiaga patvirtina, kad minėtos transporto priemonės realiai priklauso nuteistiesiems V. M. („Audi A6 Avant“, registruota V. M. motinos A. Z. vardu) ir A. V. („VW Passat“, registruota motinos N. L. vardu, „BMW 730“, registruota buvusios sugyventinės I. M. vardu, todėl, nežiūrint į tai, kad nepavyko nustatyti, jog minėtos transporto priemonės buvo nusikaltimo įrankiais ar priemonėmis, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, padengti bent dalį nukentėjusiesiems padarytos žalos, į šias transporto priemones turi būti nukreiptas išieškojimas.

Pirmosios instancijos teismas, rezoliucinėje dalyje nurodė, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas į turtą yra panaikinamas po nuosprendžio įsiteisėjimo. Prokuroras nesutinka su šia nuosprendžio dalimi ir ją prašo pakeisti - pratęsti laikiną nuteistųjų V. M. ir A. V. transporto priemonių nuosavybės teisės apribojimą iki visiško nuosprendžio įvykdymo, nes jų atžvilgiu procesinė prievartos priemonė buvo paskirta tam, kad užtikrinti priteistus civilinius ieškinius.

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo reikalavimais šioje dalyje ir juos tenkina. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti fiziniams asmenims, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Vykdyti pateikiamas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis, todėl panaikinus laikiną nuosavybės teisių apribojimą nuteistųjų turtui iš karto po nuosprendžio įsiteisėjimo, gali būti suvaržyti civilinių ieškovų teisėti lūkesčiai. Nuosprendis keičiamas, neteisingai išsprendus byloje klausimus, susijusius su laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymu, nurodant, kad ši procesinė prievartos priemonė paliekama galioti iki visiško nuosprendžio įvykdymo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. nuosprendį dalyje dėl bausmių subendrinimo bausmės pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatų taikymo nuteistajam S. S.. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nuteistajam S. S. pagal BK 180 str. 3 d., BK 214 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą 5 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią bausmę subendrinti su 2009-11-13 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį 5 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – 10 metų 5 mėnesius laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilius „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 730“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas nuosprendžiui įsiteisėjus ir pratęsti taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą iki visiško nuosprendžio įvykdymo šiam turtui.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.