Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2018-07-12 · Civilinė byla Nr. e2-14140-868/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-12
Bylos Nr.
e2-14140-868/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08532-2018-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vanda Višnevska
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Finansų administravimas“
Atsakovas
V. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-14140-868/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08532-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3; 2.6.8.10.; 3.2.6.6.1.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 12 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vanda Višnevska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Finansų administravimas“ ieškinį atsakovui V. J. dėl įsipareigojimų, kylančių iš paskolos sutarties nevykdymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Finansų administravimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 434,43 Eur negrąžintos paskolos sumos, 87,02 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino, 339,90 Eur palūkanas po kredito grąžinimo termino, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo priimtas 2018-03-21 teisėjos rezoliucija, ši diena laikoma bylos iškėlimo teisme diena (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 1 dalis).

Atsakovui ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pradinė kreditorė UAB „4finance“ su atsakovu 2014-04-10 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 9822166001, pagal kurią atsakovui buvo suteikta 434,43 Eur paskola, kurią atsakovas turėjo grąžinti iki 2015-12-10. 2015-12-21 pradinė kreditorė UAB „4finance“ reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą į atsakovę International Risk Management OÜ, kuri 2016-03-10 sutartimi reikalavimą perleido ieškovei. Tokiu būdu ieškovė įgijo skolos reikalavimo teisę į atsakovą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalį, naujasis kreditorius, pateikdamas skolininkui reikalavimą, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį.

Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi sutarties sąlygas ar būtų atsiskaičiusi su ieškove dėl prašomos priteisti sumos (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdė kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 434,43 Eur negrąžintą kreditą ir 87,02 Eur palūkanas iki kredito grąžinimo termino.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 339,90 Eur kompensacinio pobūdžio palūkanų, paskaičiuotų nuo 2014-09-01 iki 2015-02-19. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma. Pagal sutarčių 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus kredito ir/ ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra norma yra skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką. Vartojimo kredito sutarties specialiose sąlygose nustatyta, kad bendra kredito kainos metinė norma sudaro 122,40 proc. Nagrinėjamu atveju su atsakovu sudarytos sutartys yra vartojimo kredito sutartys. Sutarčių 7.1 punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimus (sutarčių specialiosios sąlygos) mokamos esant sutarčių pažeidimui, todėl atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos yra taikomos ir sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Iš šios teisinės nuostatos teismas daro išvadą, kad Įstatymo teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, dėl ko vartojimo kredito sutarties šalys negali jų pakeisti sutartimi (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Viena iš tokių imperatyvių nuostatų įtvirtinta Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, pagal kurią 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms, todėl jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustatyto dydžio. Įstatyme nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Taigi spręsdamas palūkanų dydžio priteisimo klausimą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymu, turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos palūkanos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Be to, netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti kompensacinio pobūdžio palūkanų dydžio, atsižvelgia į sutartinių teisinių santykių pobūdį, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutartys yra tipinės ieškovo vienašališkai nevienkartiniam naudojimui parengtos vartojimo sutartys. Atsakovas yra vartotojas, jis sudarydamas sutartis buvo silpnesnioji sutarties šalis, kredito sutartis sudarė prisijungimo būdu. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į pagrindinės prievolės sumą, teismas sprendžia, kad prašomos priteisti 122,40 proc. metinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, todėl mažintinos iki 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, paskaičiuotas už 180 d., tai sudaro 39,10 Eur sumą ((434,43 Eur x 0,05 proc.) x 180 d.), kuri laikytina pagrįsta ir pakankama atlyginti ieškovo turėtus nuostolius dėl termino atsiskaityti praleidimo, įvertinus pagrindinės skolos sumą, o likusioje palūkanų dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 12,36 Eur (19 Eur x 65,08 proc.) žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 dalimi).

Remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo taip pat priteistinos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš atsakovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu nepriteistinos, kadangi išlaidos neviršija 3,00 Eur dydžio (jas suapvalinus iki artimiausi sveikojo skaičiaus) (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Finansų administravimas“, į. k. 304179870, naudai 434,43 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų 43 ct) negrąžintą kreditą, 87,02 Eur (aštuoniasdešimt septynių eurų 2 ct) palūkanas iki kredito grąžinimo, 39,10 Eur (trisdešimt devynių eurų 10 ct) palūkanas po kredito grąžinimo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (560,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018-03-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12,36 Eur (dvylikos eurų 36 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovė turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Vanda Višnevska