- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-73-382-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Valentinas Janonis, Rasa Valentinienė
- Nuteistasis
- I. M.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu trejiems metams.
Pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.
Vadovaujantis BK 68 str., I. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 metus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. M. nuteista už tai, kad ji „2008 m. spalio 29 d. apie 07.10 val. Klaipėdoje, Taikos pr. – Naujakiemio g. sankryžoje, vairuodama UAB „Hansa Lizingas“ priklausantį automobilį Mitsubishi Outlander, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiame asfaltuotame kelio ruože, kur pagal važiavimo kryptį yra trys eismo juostos, esant kelio dangai sausas asfaltas, matomumui į priekį iš vairuotojo kabinos apie 300 m, nesilaikė saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, nes artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, važiuodama trečia eismo juosta rikiavosi į antrą eismo juostą, neįsitikino eismo saugumu, nepraleido per pėsčiųjų perėją iš kairės pusės ėjusios nukentėjusiosios pėsčiosios J. R. ir ją partrenkė, dėl ko nukentėjusioji J. R. dėl patirtų kūno sužalojimų mirė eismo įvykio vietoje. Šiais savo veiksmais I. M. pažeidė KET 5 p. (eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilio keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 9 p. (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai), 37 p. (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėją“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą įėjusį pėsčiąjį), reikalavimus“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo panaikinti ir nutraukti bylą BK 38 str. numatytu pagrindu. Nurodo, kad teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ne iki galo ir nevisapusiškai ištyręs baudžiamąją bylą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netaikė BK 38 str. numatytos galimybės atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, tai motyvuodamas tuo, kad ji ne visiškai prisipažino padariusi jai inkriminuojamą veiką.
Iškart po autoįvykio ji savo paaiškinime smulkiai nurodė autoįvykio aplinkybes ir niekada neneigė, kad jos vairuojamas automobilis partrenkė nukentėjusiąją, kuri nuo gautų kūno sužalojimų mirė. Iškart po autoįvykio ji, sužinojusi nukentėjusiosios artimųjų duomenis, su jais susitiko, jų atsiprašė ir atlygino laidojimo išlaidas, o vėliau atlygino ir paminklo pastatymo bei kapavietės sutvarkymo išlaidas. Ji iškart abejojo dėl jai pateikto kaltinimo pagrįstumo, kadangi iki pėsčiųjų perėjos, kurioje buvo partrenkta pėsčioji, ji atvažiavo nuo kitos reguliuojamos pėsčiųjų perėjos, buvusios maždaug 400 m atstumu, iš kur pajudėjo užsidegus žaliam šviesoforo signalui trečiąja eismo juosta ir tik pavažiavus apie 200 m buvo priversta staigiai persirikiuoti į antrą eismo juostą, nes į jos važiavimo juostą netikėtai, sukeldamas avarinę situaciją, įvažiavo automobilis, kirtęs skiriamąją juostą. Jei to nebūtų padariusi, būtų atsitrenkusi į šio automobilio galinę dalį. Prie pėsčiųjų perėjos artėjo lygiagrečiai, trečioje eismo juostoje važiavęs automobilis buvo šiek tiek priekyje, ir ji visai netikėtai pamatė pėsčiąją, kurios artėjant prie pėsčiųjų perėjos nematė, nes visą dėmesį nukreipė į kliūtį sudariusį automobilį, o kai tik pamatė pėsčiąją, iškart stabdė. Ji manė, kad tikrai neturėjo techninės galimybės sustabdyti automobilio net ir tuo atveju, jei būtų pamačiusi pėsčiąją beįžengiančią į važiuojamąją kelio dalį. Kad išsiaiškintų šią aplinkybę, ji dar ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti autotechninę šio eismo įvykio ekspertizę, tačiau to nebuvo padaryta, todėl ji ir negalėjo pripažinti kaltės, kad nesulėtino greičio ir nesustabdė automobilio, kai į pėsčiųjų perėją įėjo pėsčioji, nes ji tai darė, kai tik pastebėjo pėsčiąją. Pirmosios instancijos teisme buvo paskirta ir atlikta teismo autotechninė ekspertizė, kurios išvadoje konstatuota, kad tikėtina, jog jos veiksmai buvo pagrindinė sąlyga autoįvykiui kilti, todėl ji visiškai pripažino savo kaltę.
Sudėtingoje eismo situacijoje, esant labai ribotam matomumui, kadangi tik pradėjo švisti ir buvo prietema, jos elgesys tikrai nebuvo toks, kurį galima būtų vertinti kaip šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Šioje eismo situacijoje pėsčiajai buvo daug paprasčiau pastebėti artėjančias transporto priemones su degančiomis šviesomis nei jai prietemoje pastebėti tamsiai apsirengusią pėsčiąją, ir laikantis KET reikalavimų neįžengti į važiuojamąją kelio dalį. Ji savo veiksmus vertina labai kritiškai ir tiek per trejus metus iki šio įvykio ir per visą laikotarpį iki šiol po įvykio ji jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, todėl mano, kad uždraudimas naudotis specialia teise ir dar tokiam ilgam laikotarpiui yra visai nepagrįstas.
Su nukentėjusiosiomis ji susitaikė, visiškai atlygino turtinę ir neturtinę žalą, todėl mano, kad yra visi pagrindai taikyti BK 38 str. numatytą galimybę atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jai nutraukti.
Nuteistosios gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 38 str. 1 d. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 38 str. 1 d. asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms joje išvardytoms būtinoms sąlygoms. Šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.
Pirmosios instancijos teismas I. M. BK 38 straipsnio netaikė, nurodydamas, kad kaltinamoji iš esmės savo kaltę pripažino tik teisiamojo posėdžio pabaigoje ir tik po teismo ekspertizės išvadų paskelbimo, t. y. teismas faktiškai konstatavo, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų šiam straipsniui taikyti – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką. Kolegija visiškai sutinka su tokia apylinkės teismo išvada.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką turi būti savanoriškas. Kai kaltininkas keičia parodymus, duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, toks prisipažinimas nėra savanoriškas. Aplinkybė, ar kaltininkas savanoriškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar veikos juridinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas klausimą, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog yra BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, neužtenka, kad kaltinamasis teisiamajame posėdyje formaliai prisipažintų kaltu. Kaltinamasis turi pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoti teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir pripažinti savo kaltę (kasacinė byla Nr. 2K-349/2006).
Nuteistoji apeliaciniame skunde teisingai pastebi, kad iškart po eismo įvykio savo paaiškinime ji išsamiai išdėstė savo manevravimo trajektoriją ir manevravimo krypties keitimo priežastis, taip pat nurodė, jog iš kairės pusės greitai judantį žmogų pastebėjo tik tada, kai kirto pėsčiųjų perėją, t. y. neneigė, kad jos vairuojamas automobilis partrenkė nukentėjusiąją, tačiau buvo įsitikinusi, kad sustabdyti automobilio iki susidūrimo su pėsčiąja neturėjo jokių galimybių (t. 1, b. l. 78). Tuo tarpu apklausiama kaip įtariamoji, I. M. parodė, kad iš kairės pusės greitai judantį žmogų patebėjo ir su juo susidūrė ne tada, kai kirto pėsčiųjų perėją, o tada, kai ją (pėsčiųjų perėją) buvo pravažiavusi (ne daugiau kaip 10 metrų), t. y. nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes, nei jos buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų pagal eismo įvykio apžiūros protokole užfiksuotus duomenis ir liudytojo policijos patrulio E. Šlekionio, tiesiogiai mačiusio eismo įvykio dinamiką, parodymus, jog judanti pėsčioji buvo matoma iš pakankamai toli ir ji ėjo per gatvę pėsčiųjų perėja. Tokios pat versijos I. M. laikėsi ir parodymų patikrinimo vietoje metu, ir duodama parodymus teisme. Kolegija mano, kad tokią gynybos versiją, jog pėsčioji ėjo ne per pėsčiųjų perėją, I. M. pasirinko ne klysdama vertindama situaciją, bet sąmoningai įvertinusi 2008 m. spalio 29 d. Autoavarijos vietos plane užfiksuotus duomenis, jog po susidūrimo nuo pėsčiųjų perėjos vidurio pėsčiosios batas buvo nutolęs 11,4 m, automobilio žibinto stiklo šukės–12,1 m, o kraujo dėmė–14,5 m atstumu, ir suvokdama, kad būtent šie duomenys yra vieninteliai, dar galintys ją išgelbėti nuo baudžiamosios atsakomybės. Neatsitiktinai I. M. gynėjas, neabejotinai suderinęs su ginamąja, dar ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti autotechninį tyrimą (teisme autotechninę ekspertizę), tikėdamasis, jog specialisto išvada bus palanki jo ginamajai I. M.. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu atliktos autotechninės ekspertizės išvados akivaizdžiai paneigė I. M. gynybos versiją, ir po šių išvadų paskelbimo I. M. neliko kito kelio kaip pripažinti savo kaltę ir bent taip tikėtis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai baigiamosiose kalbose pažymėjo ir nukentėjusioji R. R., išreikšdama apgailestavimą, kad kaltinamoji savo kaltės nepripažino iš karto (t. 1, b. l. 68).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad I. M. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nėra savanoriškas ir nuoširdus, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. M. nėra pagrindo taikyti BK 38 str. nuostatų, yra pagrįsta ir teisinga.
Kolegija negali sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas visai nepagrįstai tokiam ilgam laikotarpiui uždraudė jai naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones. BK 67 str. 1 d. nustato, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 67 str. 2 d. 1 p. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – pagal BK 67 str. 3 d. gali būti skiriama kartu su bausme, o BK 68 str. 1 d. nustato esminę šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygą – teismas gali uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemonę tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgos (Teismų praktika Nr. 30) 24 p. pažymėta, kad BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taip pat pritarta teismų praktikai, kai ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Šioje byloje nustatyta, kad I. M. nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdama KET reikalavimus, nes artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, važiuodama trečia eismo juosta rikiavosi į antrą eismo juostą, neįsitikino eismo saugumu, nepraleido per pėsčiųjų perėją iš kairės pusės ėjusios nukentėjusiosios ir ją partrenkė. Be to, ši nuteistosios veika sukėlė sunkius padarinius – dėl šio eismo įvykio žuvo pėsčioji J. R.. Priešingai nei apeliaciniame skunde mano nuteistoji, kolegijos nuomone, prieblandos buvimas (ribotas matomumas) iš automobilio vairuotojo reikalauja žymiai didesnio atidumo nei esant geram matomumui, ypač mieste tankiai apgyvendintame rajone artėjant prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos tuo metu, kai yra didelė tikimybė, kad ryte ja eis asmenys, skubantys į darbą. Pažymėtina ir tai, kad pagal I. M. parodymus ji važiavo į darbą, o tai leidžia teigti, kad šis maršrutas jai buvo įprastas ir ji puikiai žinojo visų nereguliuojamų pėsčiųjų perėjų išsidėstymą, o tai savo ruožtu tik sunkina jos atsakomybę. Beje, nuteistoji apeliaciniame skunde teigdama, kad trejus metus iki šio įvykio ji jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, akivaizdžiai klaidina teismą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad I. M. 2008 m. gegužės 19 d. buvo nubausta administracine bauda už leistino greičio viršijimą, tai rodo pakankamai abejingą jos požiūrį į teisės aktais nustatytas taisykles, užtikrinančias saugaus eismo sąlygas ir visų eismo dalyvių saugumą.
Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 2 metams naudotis teise vairuoti transporto priemonę, tinkamai vadovavosi baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo pagrindais, tinkamai parinko tiek jos rūšį, tiek ir jos trukmę. Keisti ar naikinti nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistosios I. M. apeliacinį skundą atmesti.