Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams; pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams; vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta trijų metų laisvės atėmimo bausmę sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2017-03-23.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 190 str. 1 d., kuri įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., dėl sumos, neviršijančios 5 MGL, taikyti BK 75 str. 1 d. ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, D. Š. pripažino kaltu dėl kvalifikuotos vagystės pagal BK 178 str. 2 d. ir bendrininkų grupėje įvykdyto plėšimo pagal BK 180 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis D. Š. iš esmės neneigia įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau mano, kad šioje byloje turėjo būti taikytos BK 190 str. 1 d. nuostatos, galiojančios nuo 2015-01-01, apibrėžiančios nedidelės vertės turtą, kai turto vertė viršija 3 MGL (112,98 Eur), bet neviršija 5 MGL (188,30 Eur). Kartu apeliantas deklaruoja manymą, kad jam paskirtos bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas, skiriant jam atitinkamus draudimus, įpareigojimus, baudžiamojo poveikio priemones. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.), atskirai pasisakydamas dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento.

Dėl turto vertės

7. Iš tikrųjų, už BK XXVIII skyriuje, į kurį patenka ir BK 178 str. ir BK 180 str., padarytas nusikalstamas veikas įstatymų leidėjas atsakomybę diferencijuoja pagal turto vertę, remiantis BK 190 str. pateiktu turto vertės išaiškinimu. Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje D. Š. nuteistas už svetimo turto vagystę įsibrovus į patalpą pagal BK 178 str. 2 d. ir dėl plėšimo pagal BK 180 str. 1 d. Pažymėtina, kad esant bent vienam iš BK 178 str. 2 d. numatytam kvalifikuojančiam požymiui, kaip šiuo atveju – svetimo turto pagrobimas įsibrovus į patalpą, net ir pagrobus mažesnės nei 1 MGL bei nedidelės vertės turtą (kai turto vertė viršija 3 MGL (112,98 Eur), bet neviršija 5 MGL (188,30 Eur)), veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. (išskyrus atvejį, kai pagrobiamas didelės vertės turtas). Taip pat pažymėtina, kad svetimo turto pagrobimas, kaip šioje byloje nustatytu atveju – panaudojant fizinį smurtą, kvalifikuojamas kaip plėšimas visais atvejais, net jei pagrobto turto vertė neviršija 1 MGL (jei turto vertė didelė, veika kvalifikuojama pagal BK 180 str. 3 d.). Taigi, BK 190 str. 1 d., į kurį apeliuoja nuteistasis, nėra aktualus konkrečiu atveju.

7.1. Dėl to, kas išdėstyta 7 punkte, kolegija konstatuoja, kad D. Š. inkriminuotų nusikaltimų perkvalifikuoti nėra teisinio pagrindo, baudžiamieji įstatymai taikyti tinkamai, vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltininkui skyrė atitinkamai BK 178 str. 2 d. ir BK 180 str. 1 d. sankcijose numatytas bausmes.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, paskirtos bausmės

8. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, turi atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam D. Š., pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų laikėsi ir, kolegijos nuomone, apeliantui paskyrė tinkamai individualizuotas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę. Spręsdamas dėl D. Š. taikytinos atsakomybės (bausmės) už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas, iš esmės, vadovavosi BK 54 str., kuris reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus, ir BK 41 str. 2 d. įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais. Vertindamas šios bylos aplinkybes, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nuteistiesiems skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgė ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.

8.1. Apylinkės teismas, parinkdamas apeliantui skirtinų bausmių rūšį – laisvės atėmimą, ir nustatydamas jų terminus mažesnius už atitinkamai BK 178 str. 2 d. ir 180 str. 1 d. sankcijose numatytus tokios bausmės vidurkius (vidurkiai 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), pagrįstai akcentavo, kad D. Š. vien Lietuvoje yra tris kartus teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei ir smurtines nusikalstamas veikas, kad Didžiojoje Britanijoje jis buvo teisiamas dar 4 kartus – 2012-11-22, 2012-12-20, 2013-08-20 ir 2014-01-17 (4 t., b. l. 12–17), kad du naujus apysunkius tyčinius nusikaltimus padarė teistumui neišnykus, nepraėjus nei trims mėnesiams po to, kai 2015-04-24 buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos, kur atliko bausmę pagal ankstesnį teismo nuosprendį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šioje byloje teisingai nustatytos net trys D. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo elgesiui, kad nusikaltimus padarė bendrininkų grupėje ir kad veikas padarė recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 1, 9, 13 punktai). Tiesa, pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgė į vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, todėl nėra pagrindo dar sykį atsižvelgti į tą patį. Kolegijos vertinimu, visos paminėtos aplinkybės rodo didesnį tiek apelianto asmens, tiek jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą visuomenei. Taip pat leidžia spręsti, kad D. Š. nusikalstamas elgesys, kai faktiškai vienas paskui kitą buvo įvykdyti du apysunkiai nusikaltimai, kai net nukentėjusiajam P. G. plėšimo metu padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nebuvo atsitiktinis neigiamas poelgis, o dėsningas viso jo ankstesnio visuotinai nepriimtino elgesio padarinys, nulemtas tiek besaikio alkoholio vartojimo, tiek nenoro laikytis įstatymų reikalavimų, tiek negatyvių asmeninių nuostatų į bendražmogiškąsias vertybes. Dėl to kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo parinktos griežčiausios BK 178 str. 2 d. ir BK 180 str. 1 d. sankcijose numatytos bausmės ir nustatyti terminai yra proporcingi ir nusikalstamą veiką padariusio asmens, ir padarytų veikų pavojingumui. Apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė, kuri dar ir sumažinta vienu trečdaliu, nelaikytina aiškiai per griežta.

9. Savo skunde apeliantas tvirtina apie savo teigiamą socialinę aplinką, kuriamą šeimą ir pozityvų požiūrį į ateitį. Atsakant į tokius argumentus, pažymėtina, kad nei apelianto šeiminė padėtis, nei turėtas darbas, nei gyvenamoji vieta, kaip nustatyta, D. Š. jokio teigiamo, prevencinio poveikio nedaro ir jo kaltės nusikaltimų padaryme nemenkina – jis toliau dėsningai pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Apelianto deklaruojami pažadai ateities perspektyvoje negali būti prielaida švelninti jo teisinę padėtį konkrečiu atveju.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.)

10. BK 75 sr. 1 d. numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-243-648/2015), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šios nutarties 8., 8.1. ir 9. punktuose aptartų aplinkybių, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistajam D. Š. atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą jis bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, kad jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Tai, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas Lietuvoje nuteistas jau ketvirtą kartą, kad anksčiau jam, kaip nepilnamečiui, atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą už kvalifikuotą vagystę, vėliau teko bausmės vykdymo atidėjimą panaikinti, kad net laisvės atėmimo bausmių skyrimas ir realus jų atlikimas pozityviai D. Š. nepaveikia, ir jis vėl neišnykus teistumui daro naujus nusikaltimus – neleidžia formuotis išvadai, jog šį sykį realiai neatliekant bausmės pavyks pasiekti BK 41 str. 2 d. numatytus tikslus.

11. Dėl to, kas išdėstyta šios nutarties 7–10 punktuose keisti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.