Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Kartu atsakovės atstovas pateikė dušo patalpų nuotraukas. Pareiškėjo reikalavimas, Vilniaus PN vertinimu, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

3. I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui. Kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų rengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nenumatytas. Sanitariniuose mazguose gali būti įrengiami tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.

4. Įstaigos kameros atitinka teisės aktų reikalavimus. Visose gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinierinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir galimybes atliekami remonto darbai, patalpose įrengiami teisės aktų numatyti baldai.

5. Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsižvelgiant į nuolatinių draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus ir siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą buvo priimtas sprendimas bendrabučio tipo pastato langus iš lauko pusės apsaugoti grotomis.

6. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Įstaigos administracija nesudaro situacijų, kai visi nuteistieji į kiemelį išeina vienu metu, todėl vietos kiemeliuose užtenka. Įstaigoje įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui D. Z. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Pareiškėjas teigia, jog Vilniaus PN neužtikrino jam minimalaus gyvenamojo ploto.

Minėtos Taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1351–624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A702–756/2017).

Byloje nustatyta (b. l. 11–12, 20–24), jog pareiškėjas 2018 m. kovo 21 d. buvo perkeltas į 6-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 413. Minėtos kameros plotas – 35,69 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų (vienam asmeniui teko 3,24 kv. m). 2018 m. birželio 7 d. pareiškėjas apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 1K, kurios plotas – 13,05 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 4,35 kv. m). 2018 m. spalio 3 d. pareiškėjas perkeltas į drausmės grupės gyvenamąją patalpą Nr. 9 D, kurios plotas – 14,23 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 4,74 kv. m). 2019 m. spalio 4 d. pareiškėjas apgyvendintas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5K, kurios plotas – 14,08 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos (vienam asmeniui teko 4,69 kv. m). Iš pateiktų duomenų matyti, kad vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas (kai nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose) visą dieną galėjo laisvai judėti savo lokaliniame sektoriuje ir pataisos namų teritorijoje bei užsiimti leistina veikla. Aktualioje nagrinėjamai bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatytas ploto trūkumas negali būti pripažįstamas sukėlęs kalinamam asmeniui tokias kančias, kurios būtų nežmoniškos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, kai ploto trūkumas gali būti kompensuojamas kalinamam asmeniui suteikiamomis kitomis teisėmis, leidžiančiomis asmeniui būti ne tik kalinimo patalpoje (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Ž. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis ploto sąlygomis nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nei karantino gyvenamojoje patalpoje nebuvo pažeista.

4. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis. Teigia, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo netinkama apšvieta, kamerose buvo pelėsio.

Pagal HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Tos pačios higienos normos 16 punkte nustatyta, kad santykinė oro drėgmės rodikliai, nepriklausomai nuo metų laiko, turėtų būtų nuo 35 iki 65 proc. HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, tačiau net apytiksliai nedetalizuoja kuriose konkrečiai patalpose ir kokiu laikotarpiu jie galimai buvo, be to, iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų ir kitų skunde nurodomų pažeidimų. Pabrėžtina, jog būtent pareiškėjas privalo konkretizuoti galimai buvusius pažeidimus. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės tik išvardija teisės aktų reikalavimus ir teisminę praktiką, nesiedamas jų su savo kalinimo sąlygomis. Pabrėžtina, jog neturtinė žala (ir kitos viešosios atsakomybės sąlygos) negali būti konstatuojamos (nustatomos) remiantis hipotetiniais, neapibrėžtais ir nekonkretizuotas teiginiais, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

5. Pareiškėjas taip pat skundėsi grotų įrengimu.

Taisyklių 11.5 punkte nustatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Be to, atsakovės atstovas patikino, jog grotos buvo įrengtos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų patiekimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais. Teismas nenustatė, jog atsakovės atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjas nurodo, jog po šiltu dušu buvo galima praustis tik kartą per savaitę 15–20 min.

HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi karštas vanduo dušuose (ko neneigia pareiškėjas) buvo. HN 134:2015 44 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija, jog tokia galimybė jam buvo sudaryta, neįrodė, jog jam buvo būtina ilgiau praustis duše, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

7. Pareiškėjo teigimu, įstaigoje nebuvo sporto inventoriaus, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkami fizinei veiklai, nebuvo tinkamai apšviesti.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 36–39) matyti, jog įstaigoje yra įrengtas tvarkingas ir pakankamai erdvus pasivaikščiojimo kiemelis, kuriame įrengta krepšinio aikštelė (b. l. 38), treniruokliai (sporto inventorius) (b. l. 39). Atsakovės atstovas nurodė ir į bylą pateikė patvirtintą pasivaikščiojimo grafiką (b. l. 40). Nurodytas grafikas leidžia daryti išvadą, jog visi nuteistieji nėra išvedami pasivaikščioti vienu metu, dėl to pasivaikščiojimo kiemeliai nėra perpildyti, tą patvirtina ir minėtos fotonuotraukos. Be to, pareiškėjas taip pat neįvardijo trūkstamo sporto inventoriaus, su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė. Todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas

8. Pareiškėjas pažymi, jog įstaigoje buvo buitinių parazitų.

Atsakovės atstovas nurodė, jog įstaigoje nuolat atliekamas graužikų ir buitinių parazitų stebėjimas, o nustačius jų pėdsakus – atliekamas naikinimas. Be to, į bylą atsakovės atstovas pateikė UAB „Pelias“, su kuria yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį, kenkėjų stebėjimo ir kontrolės darbų atlikimo žurnalą (b. l. 25–28). Iš žurnalo matyti, jog įstaigoje pagal būtinumą atliekama dezinfekcija ir dezinsekcija. Taip pat pabrėžtina, jog už kamerų (patalpų) švarą yra atsakingi patys joje laikomi asmenys. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl buitinių parazitų, nariuotakojų ar graužiko buvimo nesikreipė. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokiose būtent kamerose (ar (ir) kokiu laikotarpiu) buvo parazitai, šie pareiškėjo teiginiai atmestini.

9. Pareiškėjas skunde abstrakčiai teigia, jog, jo manymu, sanitarinis mazgas ir dušų įrengimas įstaigoje buvo netinkami.

2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 punkte yra nustatyti reikalavimai dušo patalpoms. 7 punkte reglamentuojami reikalavimai tualetui. Atkreiptinas dėmesys, jog 7.6 punkte nurodyta, jog jame turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (Klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m). Vienas klozetai ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas nurodė, jog įstaigoje įrengtos tvarkingos dušo ir sanitarinių mazgų patalpos. Tą, be kita ko, patvirtina ir į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 29–35). Pažymėtina, jog pareiškėjas itin abstrakčiai nurodė, jog įstaigoje yra netinkamos dušo ir sanitarinių mazgų patalpos – nekonkretizavo, kas būtent jo netenkino, nepaaiškino, kokių teisės aktų reikalavimų nesilaikė Vilniaus PN, įrengdama minėtas patalpas. Be to, pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl, jo manymu, netinkamų patalpų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kaip dėl, jo manymu, netinkamai įrengtų dušo ir sanitarinių mazgų patalpų pasireiškė neturtinė žala. Esant nurodytoms aplinkybėms šis nekonkretizuotas pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėjas teigia, jog buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Teismas pirmiausiai pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3534-596/2019 pripažino, jog Vilniaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. 2019 m. lapkričio 18 d. byla išsiųsta į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su apeliaciniu skundu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo dalis dėl privatumo naudojantis dušais neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. paliekama nenagrinėta, nes šia apimtimi tebenagrinėjama administracinė byla, o šioje byloje sprendžiama, ar yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 4 d. iki 2019 m. spalio 30 d. (spaudas ant voko (b. l. 7)).

Iš į bylą pateiktų I-o gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo fotonuotraukų (b. l. 32) matyti, jog tualetų vietos viena nuo kitos yra atskirtos sienelėmis ir durimis, o tai užtikrina galimybę privačiai pasinaudoti tualetu.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Šias aplinkybes iš esmės pagrindžia atsakovės atstovo pateiktos dušo patalpų nuotraukos (b. l. 29–30).