Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. Nurodo, kad Vilniaus PN dušo patalpose nebuvo įrengtos atskiros atitvertos dušo kabinos, nebuvo įrengtos užuolaidos, nors vienu metu dušu naudodavosi iš viso 12 asmenų. Teigia, kad dėl to, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, pareiškėjas patyrė pažeminimą, iš jo buvo tyčiojamasi. Nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN pareigūnus, tačiau į jo prašymus atsižvelgta nebuvo.

Atkreipia dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas arba CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš to, kad Vilniaus PN dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, nebuvo atitvarų, todėl jam prausiantis pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (b. l. 7–14) nurodė, kad asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Šias aplinkybes iš esmės pagrindžia atsakovės atstovo pateiktos dušo patalpų nuotraukos (b. l. 39–41).

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras. Iš bylos duomenų matyti, kad dušo kabinos Vilniaus PN buvo atskirtos pertvaromis, tačiau nebuvo užuolaidų.

LVAT praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). LVAT savo praktikoje taip pat yra pripažinęs, kad dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). Esant šioms aplinkybėms ir vadovaujantis LVAT praktika, teismas sprendžia, kad ta aplinkybė, jog Vilniaus PN dušo patalpos nėra visiškai atitvertos, jose nėra užuolaidų, iš esmės leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus PN nėra užtikrinamas privatumas naudojantis dušu.

Tačiau netgi vertinant, kad pareiškėjui privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas, nagrinėjamoje administracinėje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, kad pakankamo privatumo neužtikrinimas galėtų būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas dėl neužtikrinto privatumo naudojantis dušu būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai. Teismas pažymi, kad byloje yra pateikta pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 05-A/2016/3060 kopija (b. l. 10–35), iš kurios duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl galimai neužtikrinto privatumo naudojantis dušu pareiškėjas nusiskundimų dėl sutrikusios sveikatos neturėjo. Iš esmės analogiškos ginčo aplinkybės LVAT praktikoje yra įvertintos kaip sudarančios pagrindą teismui konstatuoti asmens teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1396-602/2019)

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d. nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kadangi dušo kabinose nebuvo įrengtos užuolaidos, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau byloje nėra duomenų apie kitas galimai netinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjas skundų Vilniaus PN administracijai dėl dušų įrengimo neteikė, taip pat nėra duomenų apie kilusias neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo D. Z. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. spalio 3 d.

Kitą pareiškėjo D. Z. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.