- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-02
- Bylos Nr.
- I1-6847-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01798-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1–6 ).
Skunde nurodė, kad nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. liepos 16 d. buvo laikomas kalėjimo režimo 8 kameroje, joje gyveno 4–5 asmenys. Teigė, jog Marijampolės pataisos namai 2020 m. sausio 16 d. raštu Nr. 20/07-46 į jo 2020 m. sausio 7 d. raštą atsisakė tiksliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyti kameros, kurioje jis buvo laikomas, plotą. Mano, kad taip buvo pažeista jo teisė gauti informaciją ir apribota teisė į teisminę gynybą. Vadovaudamasis Marijampolės pataisos namų administracijos nurodymu, jis savarankiškai apskaičiavo 8 kameros plotą, kuris buvo mažesnis negu 14 kv. m. Atsižvelgdamas į tai, kad Marijampolės pataisos namų administracija atsisakė pateikti prašomą informaciją apie kameros plotą ir pasiūlė jam savarankiškai tai padaryti, prašo remtis pirmine atsakovės atstovo pozicija, t. y. remtis jo pateiktais 8 kameros ploto skaičiavimais. Su bet kokiais kitais vėliau atsakovės atstovo į bylą pateikiamais duomenimis, kurie nesutaptų su jo pateikiamais 8 kameros ploto duomenimis, nesutinka ir prašo teismo vadovautis jo pateiktais skaičiavimais, nes mano, kad atsakovės atstovas minėtu raštu kameros ploto apskaičiavimo teisę perleido jam. Iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas sanitarinio mazgo plotas, kuris, jo skaičiavimais, sudaro 2 kv. m. Visą ginčo laikotarpį jam teko mažiau negu 3,6 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Teismui nustačius asmeniui turėjusio tekti ploto pažeidimus, priteisiant jam neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiama ir į kameroje buvusius baldus, inventorių, buitinius reikmenis ir kitus įrenginius bei daiktus ir jų užimamą plotą. 8 kameroje nebuvo vietos judėti, todėl didžiąją laiko dalį jis buvo priverstas gulėti savo gulte. Mano, kad toks fizinis neveiksnumas žalojo tiek jo fizinę sveikatą, tiek psichiką, vertė jaustis nepatogiai ir sukėlė didelį diskomfortą bei psichologinių problemų, todėl jam sutriko miegas ir apetitas, kamavo slogi būsena, jis tapo irzlus, nervingas ir užsidaręs savyje, jautrus. Pažymėjo, kad neigiami išgyvenimai paveikė jo bendravimą bei santykius su artimaisiais, esančiais laisvėje, nuolatinis laikymas uždaroje ir per ankštoje kameroje buvo sukėlęs ne vieną kameroje laikomų asmenų tarpusavio konfliktą. Teigė, jog 8 kameroje vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis negu 3 kv. m, todėl mano, kad buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Prašo atsižvelgti į tai, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo pasiūlyta jokia užimtumo veikla kameroje ar už jos ribų, išskyrus 1,5 val. pasivaikščiojimą ankštame ir nušiurusiame pasivaikščiojimo kiemelyje, kuriame nebuvo suoliuko atsisėsti, įrenginių ir vietos pasimankštinti. 8 kameros būklė buvo baisi: trūko tiek natūralios, tiek dirbtinės šviesos, neužtikrintas šildymas, dėl drėgmės susidaręs pelėsis, kameroje buvo laikomi rūkantys ir nerūkantys asmenys, buvo prastas maitinimas. Akcentavo, kad argumentus dėl higienos pažeidimų 8 kameroje, dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, dėl užimtumo nevykdymo, dėl laikymo rūkančių kartu su nerūkančiais asmenimis toje pačioje kameroje ir kt. materialinių kalinimo sąlygų pažeidimų jis išdėstys kitose bylose teismui. Be minimalaus ploto 8 kameroje neužtikrinimo, buvo pažeistos ir kitos jo laikymo sąlygos, todėl gyvenamojo ploto pažeidimą prašo vertinti šių aplinkybių kontekste. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu, padidėjusiu jautrumu, miego ir apetito sutrikimais, bloga savijauta ir kt. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 10–13). Nurodė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose ginčo laikotarpiu ploto norma buvo užtikrinta, kadangi 8 kameros, kurioje gyveno pareiškėjas, plotas 20,27 kv. m, joje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, sanitarinio mazgo plotas neįskaičiuotas į bendrą patalpų plotą. Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde minimi raštai Nr. 49/07-55 bei Nr. 20/07-46 yra užregistruoti Marijampolės pataisos namuose kito nuteistojo vardu, todėl mano, kad pareiškėjo skundas yra paremtas melagingais teiginiais ir visiškai niekuo nepagrįstas. Teigia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į psichologus nesikreipė. Atsakovės atstovo įsitikinimu, Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Mano, jog pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir niekuo neparemti, kadangi Marijampolės pataisos namai laikosi galiojančių teisės aktų ir juos tinkamai įgyvendina. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis pataisos namuose laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. liepos 16 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijų darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. liepos 16 d. buvo kalinamas Marijampolės PN kalėjimo režimo 8 kameroje, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (aktas, galiojęs nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 21 d.) 11¹.2 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį kamerų tipo patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Nuo 2020 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintos naujos redakcijos Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (aktas, galiojęs nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.). Pažymėtina, jog naujoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje nenumatyta, koks minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turėtų tekti vienam asmeniui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (aktas, galiojęs laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 7 d.) 2.2 punktas reglamentuoja, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo pataisos įstaigų kameros tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Pažymėtina, jog nei senojoje, nei naujojoje Vidaus tvarkos taisyklių redakcijoje, nei minėtame Įsakyme neįtvirtintas reikalavimas vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo bei esančių baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti, ar ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte ir Įsakymo 2.2 punkte nustatytas reikalavimas, jog pataisos įstaigų kamerų patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau atliekant vertinimą nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų bei inventoriaus užimamą plotą.
Pareiškėjas prašo vertinant 8 kameros plotą vadovautis jo nustatytais kameros matmenimis. Mano, jeigu Marijampolės PN 2020 m. sausio 16 d. raštu į jo 2020 m. sausio 7 d. raštą atsisakė tiksliai, aiškiai ir konkrečiai nurodyti 8 kameros plotą, tai atsakovės atstovas kameros ploto apskaičiavimo teisę perleido jam. Taip pat mano, kad Marijampolės PN 2020 m. sausio 16 d. raštu buvo pažeista jo teisė gauti informaciją ir apribota teisė į teisminę gynybą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Marijampolės PN 2020 m. sausio 16 d. raštas Nr. 20/07-46 dėl atsakymo į 2020 m. sausio 7 d. prašymą (reg. Nr. 49/07-55) yra adresuotas visai kitam nuteistajam (b. l. 11), todėl pareiškėjo teiginiai dėl teisės gauti informaciją ir apribotos teisės į teisminę gynybą atmestini kaip nepagrįsti.
Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Atsižvelgiant į teismų praktiką, įrodinėjimo našta dėl 8 kameros ploto ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, atitikties teisės aktų reikalavimams tenka Marijampolės PN administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiasi pareiškėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis (b. l. 16, 29) nustatyta, kad pareiškėjas buvo perkeltas iš 11 kameros į 8 kamerą, kurioje bausmę atliko nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. liepos 16 d. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kalėjimo režimo 8 kameroje, kuri schemoje pažymėta 2-16 ir kurios plotas 20,27 kv. m, joje buvo laikoma iki 5 nuteistųjų (b. l. 11). Iš byloje esančios schemos (b. l. 15) matyti, kad patalpos, pažymėtos 2-16, plotas 20,27 kv. m. Pažymima, kad sanitarinio mazgo plotas (1,95 kv. m) į kameros plotą neįskaičiuotas. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad ginčo laikotarpiu 8 kameroje, kuri, jo atliktais skaičiavimais, yra 14 kv. m, buvo laikomi 4–5 nuteistieji. Taigi, įvertinus nustatytus duomenis, ginčo dėl kameroje laikomų nuteistųjų skaičiaus nėra, yra ginčas dėl kameros ploto, nes pareiškėjas teigia, kad kalėjimo režimo 8 kameros plotas yra 14 kv. m, o atsakovės atstovas teigia, kad kalėjimo režimo 8 kameros plotas yra 20,27 kv. m.
ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo.
Minėta, kad Marijampolės PN atsiliepime ir schemoje nurodyta, kad 8 kameros plotas yra 20,27 kv. m. Pareiškėjas, teigdamas, kad nurodytos kameros plotas yra 14 kv. m, neneigia, jog kamerą matavo ir plotą apskaičiavo savarankiškai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas kritiškai vertina pareiškėjo atliktus matavimą ir skaičiavimą, nes pareiškėjas teismui nepateikė detalių jų duomenų. Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo nurodytus duomenis. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, nepateikė Marijampolės PN nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir vertina, kad kalėjimo režimo 8 kameros, schemoje pažymėtos 2-16, plotas yra 20,27 kv. m. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 8 kameroje ginčo laikotarpiu mažiausiai teko 4,054 kv. m gyvenamojo ploto, akivaizdu, kad buvo užtikrinta Vidaus tvarkos taisyklių ir Įsakymo nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Todėl pareiškėjo teiginys dėl jam Marijampolės PN 8 kameroje trūkusio teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m gyvenamojo ploto atmestinas kaip nepagrįstas.
Akcentuotina, kad higienos ir kitų jo laikymo sąlygų pažeidimus pareiškėjas prašo traktuoti gyvenamojo ploto pažeidimo kontekste. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamojo ploto normą pažeista nebuvo, konstatuotina, jog kitos pareiškėjo laikymo sąlygos nevertintinos. Pats pareiškėjas skunde pažymėjo, jog argumentus dėl higienos pažeidimų 8 kameroje, dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, dėl užimtumo nevykdymo, dėl laikymo rūkančių kartu su nerūkančiais asmenimis toje pačioje kameroje ir kt. materialinių kalinimo sąlygų pažeidimų jis išdėstys kitose bylose teismui. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, dėl kitų Marijampolės PN kalinimo sąlygų galimo pažeidimo ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą. Pagal pareiškėjo skundus yra išnagrinėtos keturios administracinės bylos (duomenys neskelbtini), kuriose teismo procesiniai sprendimai yra priimti dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, dėl netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių, dėl netinkamo apšvietimo, dėl užimtumo programų vykdymo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, negali būti tenkinamas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. liepos 24 d. pažymoje nurodoma, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė (b. l. 17). Taigi, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.