Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. kovo 30 d. veika) laisvės apribojimo 9 mėnesiams bausme, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti arba būti registruotai darbo biržoje;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. rugpjūčio 24 d. veika) laisvės apribojimo 11 mėnesių bausme, įpareigojant per šį laikotarpį pradėti dirbti arba būti registruotai darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant bausmės terminu pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, D. B. taip pat paskirtos BK 72¹ ir 72² straipsniuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir įpareigojimas 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. B. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 metrų atstumu. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. kovo 30 d. 22.45 val. iki 2017 m. balandžio 1 d. 19.45 val., (2 paros), laikant, kad ji yra atlikusi 4 laisvės apribojimo dienas.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą nebendrauti ir neieškoti ryšių su R. B. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, pradėjus vykdyti nuosprendį – panaikinti.

Iš D. B. priteista nukentėjusiajai R. B. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas, valstybei - 16,80 Eur proceso išlaidų.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi iš D. B. priteista nukentėjusiajai R. B. 500 Eur proceso (advokato) išlaidų atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.3. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas būtų atmestas, mano, jog prašymas dėl proceso išlaidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, turėtų būti arba atmestas, arba proceso išlaidų suma turėtų būti sumažinta atsižvelgus į jos turtinę padėtį bei priteistos neturtinės žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistosios apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindama, kad motinai įdrėskimus 2017 m. kovo 30 d. padarė besigindama, o įdrėskimai, kurie neva jos padaryti 2017 m. rugpjūčio 24 d., galėjo atsirasti ir perbrėžus medžio šaka. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nors D. B. savo kaltę neigia, jos kaltė neginčijamai įrodyta teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visetas. Taigi, apylinkės teismas pripažino apeliantę kalta vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, taip pat tinkamai taikydamas įstatymus bei nepažeisdamas BPK reikalavimų. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistoji inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė (pirmu atveju gynėsi, kitu – tokia situacija apskritai nesusiklostė), kad nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymai nepatikimi ir subjektyvūs, o surinkti įrodymai nepatvirtina jos kaltės, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jos gynybinė versija. Apylinkės teismas išsamiai ištyręs bei objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, rėmėsi tik tais įrodymais, kurie papildė vieni kitus, atitiko byloje surinktus rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams, ir padarė visiškai pagrįstas išvadas dėl apeliantės kaltės.

5.1. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo kaltę dėl motinos sužalojimo viso bylos tyrimo metu kategoriškai neigė, nurodydama, kad pirmu atveju (2017 m. kovo 30 d. veika) motiną apdraskė besigindama, neturėdama jokios tyčios jos sužaloti, antru atveju (2017 m. rugpjūčio 24 d.) - jokio smurto jos atžvilgiu apskritai nenaudojo. Laikydamasi apylinkės teisme pateiktos versijos, nurodo, kad jos ir suinteresuotų tėvų santykiai yra konfliktiniai, motina ją nuolat provokuoja, įžeidinėja, o tėvui yra inicijuotas baudžiamasis procesas dėl galimo smurto jos atžvilgiu, todėl jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Vis tik apygardos teismas su tokiais skundo argumentais sutikti negali.

5.1.1. Visų pirma priešingai nei teigia apeliantė, jos kaltė padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus pagrįstai buvo grindžiama tiek nukentėjusiosios – motinos, tiek liudytojo - tėvo A. B. nuosekliais ir išsamiais parodymais, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai įdrėskimai ant veido ir kaklo (2017 m. kovo 30 d. veika) atsirado dar prieš tėvui apeliantę paguldant ant minkštosios dalies, kadangi susistumdymo su motina tarpduryje metu, apeliantė sudavė motinai per veidą, ir iš kambario atėjęs tėvas pamatė jau bekraujuojantį nukentėjusiosios skruostą, dėl ko ir stvėrė savo dukrą bei paguldė ją ant fotelio. Įdrėskimai kakle (2017 m. rugpjūčio 24 d.) atsirado konflikto virtuvėje su dukra metu, kuomet supykusi apeliantė reikalaudama atsiimti jai pareikštus kaltinimus, griebė nukentėjusiajai už kaklo. Tokie parodymai atitinka ir kitus byloje esančius duomenis, tai: liudytojų policijos pareigūnų S. M. ir A. R. parodymus, kad vyko į iškvietimą dėl smurtaujančios prieš motiną dukters; tarnybinį pranešimą, kuriame užfiksuota, jog agresyvi apeliantė nagais apdraskė motinos veidą bei kaklą (t. 1, b. l. 6-8); specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), jog sužalojimai padaryti galimai rankų nagais (t. 1. b. l. 29; 31); specialistės S. M. parodymus, kad abiejų veikų sužalojimai yra analogiški, pobūdis vienodas, dėl ko apylinkės teismas, nukentėjusiosios ir liudytojo A. B. parodymus visiškai pagrįstai įvertino kaip teisingus ir patikimus. Pažymėtina, kad šiuo atveju nukentėjusiosios parodymai buvo išties išsamiai išanalizuoti ir objektyviai įvertinti ne tik aukščiau išdėstytų, tačiau ir kitų byloje esančių duomenų kontekste, todėl apeliantės skundo argumentas, jog jos tėvų (tiek nukentėjusiosios, tiek A. B.) parodymus teismas negalėjo vertinti kaip objektyvius, atsižvelgiant į susiklosčiusius jų tarpusavio konfliktinius santykius, taip pat inicijuotą teisminį procesą tėvo atžvilgiu, nelaikytinas pagrįstu, kadangi šios aplinkybės jos tėvo, ir tuo labiau nukentėjusiosios parodymų savaime nedaro neteisingais ar subjektyviais.

5.1.2. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad abejais atvejais nusikaltimų darymų metu (sužalojimų padarymo momentu) įvykio vietoje buvo iš esmės tik nukentėjusioji ir apeliantė, todėl tiesiogiai įvykius mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų (be tėvo dėl 2017 m. kovo 30 d. veikos), byloje nėra, tačiau apylinkės teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek apeliantės, tiek nukentėjusiosios parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad bylos duomenų visuma patvirtina būtent nukentėjusiosios poziciją, o ne apeliantės pateikiamą versiją. Atkreiptinas dėmesys, jog atvejais, kai kaltinamoji ir nukentėjusioji pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai ir išsamiai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, pirmu atveju nukentėjusioji tuoj po to, kai tėvas sutramdė smurtavusią apeliantę, paskambino pagalbos telefonu ir atvykusiam policijos pareigūnų ekipažui paaiškino jos sužalojimo aplinkybes, antru atveju – apie įvykį iš karto papasakojo tyrėjai atvykusi į akistatą su dukra, po ko buvo nusiųsta pas ekspertus. Šiuo atveju svarbu tai, kad pirmu atveju, nors apeliantė neneigė galėjusi įdrėksti motinai besigindama, tačiau neigia smurtavusi antru atveju, teigdama, kad įdrėskimą galėjo sąlygoti kitos aplinkybės – pvz.: medžio šaka, tačiau šiuo atveju toks skundo argumentas atmestinas kaip visiškai deklaratyvus, kadangi specialisto išvados vienareikšmiškai patvirtina, kad abi veikos yra vienodo pobūdžio, sužalojimai analogiški, todėl akivaizdu, kad abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu ar vertinti juos kritiškai iš tiesų nėra pagrindo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad specialisto išvados ir specialisto paaiškinimai teisme vertinami ne kaip atsieti atskiri įrodymai, kurie turi patvirtinti ar paneigti nusikaltimų padarymo faktą. Jų patikimumas siejamas su atitikimu kitiems bylos duomenims. Taigi, specialistės duotos išvados ir paaiškinimai, jog nukentėjusiajai tikrai buvo padaryti sužalojimai, kurių laikas ir pobūdis atitinka nukentėjusiosios nurodytas jos sužalojimo aplinkybes, taip pat laikytini apeliantės kaltę patvirtinančiais įrodymais abejų padarytų veikų atveju.

5.1.3. Apeliantė, neigdama savo kaltę bei keldama abejones dėl nukentėjusiosios ir jos tėvo parodymų patikimumo, kaip minėta, teigia, jog įdrėskimus padarė ne tyčia, tačiau besigindama nuo ją užsipuolusių tėvų, kaip galima suprasti – veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau tokie apeliacinio skundo teiginiai vertintini tiesiog kaip pasirinktas apeliantės gynybos būdas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis <...> nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar apeliantės veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Analizuojamu atveju įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, visiškai nėra jokio pagrindo daryti išvados, jog apeliantė veikė esant būtinosios ginties situacijai, priešingai, akivaizdu, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Šiuo aspektu akivaizdu, jog apeliantė siekia, jog būtent jos parodymai būtų pripažinti kaip jos kaltę paneigiantys duomenys, o visi kiti įrodymai – abejotinais ir teismo netinkamai įvertintais, tačiau tokia situacija nėra įmanoma, kadangi tokie jos teiginiai niekaip negali būti laikomi pagrįstais. Visų pirma, kaip jau minėta, tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš pačios apeliantės parodymų matyti, kad konfliktas (2017 m. kovo 30 d. veika) tarp jų įvyko dėl to, kad nukentėjusioji neleido apeliantei žiūrėti televizoriaus - išėmė televizoriaus kortelę, kas būtent ir iššaukė apeliantės pykčio protrūkį, dėl ko ji ir atliko prieš motiną neteisėtus veiksmus, kuriais sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Nukentėjusioji nurodė, kad dukra neleido jai išjungti televizoriaus, todėl jos susistumdė – dukra bandė ją išstumti iš kambario, dėl ko stumdama sudavė ranka per veidą padarydama jai sužalojimus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, o nagrinėjamu atveju nenustatytas pavojingo kėsinimosi faktas – apeliantė, reikšdama nepasitenkinimą dėl jos poreikių nepatenkinimo (draudimo žiūrėti televizorių), puolė motiną, kuri stengėsi išsilaikyti nenugriūdama ir iš esmės neatliko jokių aktyvių veiksmų, susistumdymo metu nagais perbrėžė jai veidą bei kaklą, reiškia apeliantės veiksmai buvo ne gynybinio, kaip ji bando įteigti, tačiau puolamojo pobūdžio, todėl apeliantės versija dėl būtinosios ginties yra kategoriškai paneigta bylos duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog apeliantė sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė savo motinos sveikatą, ir padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino apeliantę kalta dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, teisingai nustatė visus būtinuosius šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir apeliantės nusikalstamus veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

5.2. Apeliaciniu skundu D. B. nesutinka ir su teismo priteista suma R. B. atstovavimo išlaidoms apmokėti, nurodo, jog ši suma turėtų būti mažinama arba apskritai nepriteisiama atsižvelgus į jos turtinę padėtį.

5.2.1. BPK 106 straipsnio 2 dalis nustato, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pripažinęs kalta ir nuteisęs D. B., neišsprendė klausimo dėl nukentėjusiosios advokato atstovavimo patirtų 500 Eur dydžio išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis bei išlaidų atlyginimo. Šį klausimą, kaip neatsiejamą skundžiamo nuosprendžio dalį, apylinkės teismas, kaip rašymo apsirikimą, ištaisė vėlesne 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi, nurodydamas į nuosprendžio rezoliucinę dalį įrašyti, kad nukentėjusiosios patirtos 500 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažintos proceso išlaidomis ir jas priteisti iš D. B. nukentėjusiajai.

5.2.2. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 308¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia ištaisyti tik tokius netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl šiuo atveju, apylinkės teismas negalėjo daryti tokios nuosprendžio korekcijos, kadangi pagal BPK 307 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomas sprendimas dėl proceso išlaidų atlyginimo, be to, motyvuojamoje nuosprendžio dalyje pateikiami motyvai dėl proceso išlaidų dydžio. Taigi, šis sprendimas yra esminė nuosprendžio sudedamoji dalis, todėl toks jo koregavimas, nepateikiant jokių proceso išlaidų dydžio įvertinimo motyvų, keičia nuosprendžio esmę ir nėra galimas.

5.2.3. Pažymėtina, kad klausimo, susijusio su proceso išlaidomis, nagrinėjimas yra galimas BPK 361 straipsnyje numatyta tvarka. Šiame straipsnyje numatyta teismo teisė nuosprendžio vykdymo metu išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones ir neaiškumus, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosprendžio vykdymo metu teismas turi teisę priimti sprendimą dėl <... proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje...>. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog vykdant nuosprendį kylančias abejones ir neaiškumus teismas nagrinėja ir išsprendžia šio kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka. Reiškia, minėtų straipsnių analizė patvirtina, jog apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl advokato paslaugoms apmokėti patirtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo, netinkamai pritaikė įstatymą dėl ko, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl 500 Eur proceso išlaidų, priteistų to paties teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi, keičiama BPK 328 straipsnio 4 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aukščiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad apylinkės teismo priimtas nuosprendis dalyje dėl D. B. kaltės yra motyvuotas ir pagrįstas, įrodymus apylinkės teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tačiau nuosprendis keičiamas dalyje dėl netinkamai išspręsto klausimo, susijusio su proceso išlaidų pripažinimu ir priteisimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 13 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį dėl išlaidų - 500 Eur advokato pagalbai apmokėti, pripažintų proceso išlaidomis Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi ir priteistų iš Deimantės B. R. B., panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.