Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotojo asmens Bigbank AS, veikiančio per filialą atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-2652-800/2017 pagal pareiškėjų D. D. ir S. D. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Bigbank AS, veikiantis per filialą, uždaroji akcinė bendrovė „General financing“, uždaroji akcinė bendrovė „Nordecum“, uždaroji akcinė bendrovė „Ferratum“, uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Minibank“, uždaroji akcinė bendrovė „Creditreform“, uždaroji akcinė bendrovė „Sergel“, uždaroji akcinė bendrovė „Teisinių paslaugų grupė“, akcinė bendrovė „Teo LT“, akcinė bendrovė „Omnitel“, antstolis A. B., dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nagrinėdamas bylą nevertino pareiškėjų sąžiningumo. Pareiškėjai ėmė vieną kreditą po kito, kai kurie vos kelių dienų skirtumu, daugelis kreditų buvo prisiimti vos per pusę metų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditorius 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui išdavė kreditą su 5 senesnių kreditų refinansavimu. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė grąžinti skolas ir sumažintomis įmokomis grąžinti skolą kreditoriui.

Pareiškėjas, elgdamasis neapdairiai vis tiek ėmė vieną kreditą po kito, taip sąmoningai blogindamas savo finansinę padėtį ir būtent dėl to tapo nemokiu – sudarė vieną po kito sandorius, kurie pažeidė kreditorių teises, nors neprivalėjo sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pareiškėjai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai turėjo suvokti, kad papildomi vis nauji prisiimti kreditai iš greitųjų kreditų bendrovių tik sunkina jų finansinę padėtį ir mažina realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Teismas neįvertino prie pateikto pareiškimo pridedamų sąskaitų išrašų. Pareiškėjai jau nuo 2016 m. kovo mėnesio nebemokėjo savo kreditoriams, kadangi vos užteko jų ir jos nepilnametės dukros būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingų lėšų. Iš pateiktų išrašų matyti, kad jau turėdami įsiskolinimus ir jų nemokėdami saviems kreditoriams, dengė trečiųjų asmenų kreditus, tačiau savo kreditoriams skolos visiškai nebuvo dengiamos.

Iškėlus bankroto bylą pareiškėjams faktiškai visi prisiimti pareiškėjų įsipareigojimai būtų nurašomi, kadangi nurodoma, kad šeimos pajamos siekia apie 450 Eur per mėnesį, o būtiniesiems poreikiams teismas nustatė 650 Eur reikalingą sumą, todėl visų kreditorių reikalavimai būtų visiškai nurašomi. Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas nebūtų pasiektas – atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą. Pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga suma smarkiai viršija gaunamas pajamas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjai negalėtų įvykdyti reikalavimų planui – atsiskaityti su kreditoriais.

Pareiškėjai visą laiką stengėsi ir kaip galėjo dengė savo kreditorinius įsipareigojimus. Atsakomybė neturi būti taikytina vien tik pareiškėjams. Pats paskolų gavimas ir po to sekęs prievolių pagal paskolų sutartį nevykdymas savaime negali būti pripažintas pakankamu kredito gavėjo fizinio asmens nesąžiningumo, nulemiančio atsisakymą iškelti jam bankroto bylą, patvirtinimu.

Suinteresuotas asmuo neįvertina aplinkybės, jog buvo refinansuoti tik pareiškėjo kreditai, tačiau sutuoktinė taip pat turėjo kreditorinių įsipareigojimų, todėl jai nedirbant pareiškėjas kiek išgalėdamas stengėsi padėti pareiškėjai vykdyti jos prisiimtus įsipareigojimus.

Skunde teigiama, jog pareiškėjai jau turėdami įsiskolinimus ir jų nemokėdami saviems kreditoriams, dengė trečiųjų asmenų kreditus. Pažymima, jog trečiasis asmuo yra pareiškėjo mama, kuri turi savų kreditorinių įsipareigojimų ir pati juos vykdo. Kuomet pareiškėjo mamai reikėjo mokėti mėnesines įmokas kreditoriams ir ji negalėjo įnešti pinigų į banką ir atlikti pavedimo (kadangi gyvena Kauno rajone ir bankomato gryniesiems pinigams įsinešti nėra šalia jos namų), ji prašydavo artimiausių giminaičių pervesti lėšas kreditoriams, o ji sumokėdavo grynais pinigais tam, kas atlikdavo pavedimą, todėl iš išrašų matyti pavedimai trečiojo asmens kreditoriams, tačiau tai nėra argumentas teigti, jog minėti pareiškėjų veiksmai esamoje situacijoje yra nesąžiningi.

Pareiškėja kiek galėjo, tiek stengėsi ir dirbo, tačiau nuolat sergant nepilnametei dukrai (vis pasikartojantis plaučių uždegimas, bei lėtinė astma) pareiškėja nuolat gaudavo nedarbingumo lapelį, dėl ko tekdavo išeiti iš darbo ir vėl ieškotis kito darbo.

Pareiškėja ketina artimiausiu metu grįžti į darbo rinką ir gauti didesnes pajamas. Pažymėtina, jog pareiškėjai patys siekia sąžiningai atkurti savo mokumą.

Pareiškėjai su kreditoriais sutartis sudarinėjo ir skolinosi lėšas tinkamai nevertindami savo finansinės padėties ir galimybių pasiskolintas lėšas grąžinti, investavo lėšas į artimų giminaičių vardu registruotą turtą - namą, žinodami, kad priverstinis išieškojimas jų atžvilgiu iš šio turto nebus galimas.

Pareiškėjai taip pat nepaaiškina, kodėl jie nuo 2016 metų kovo mėnesio nustojo mokėti įmokas kreditoriams.

Pareiškėjai per trumpą laiką sudarė daug vartojimo kredito sutarčių. Pareiškėjai tuo laikotarpiu siekė gyventi ne pagal savo pajamas, nevertino savo galimybių grąžinti pasiskolintas lėšas, nors turėjo ir galėjo tai padaryti, todėl jų elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas kreditorių atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjams D. D. ir S. D. buvo iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų

FABĮ numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. FABĮ nenustatyta, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.); kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Be to, privalo būti konstatuojamas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų turimų piniginių įsipareigojimų mastą, kuris viršija FABĮ nustatytą 25 MMA dydį, bei trukmę, t. y. jog šių piniginių prievolių mokėjimo terminai yra suėję, taip pat įvertinęs pareiškėjų turimo turto bei gaunamų pajamų apimtį, konstatavo pareiškėjų nemokumą, taip pat nenustatęs kitų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų, iškėlė pareiškėjams bankroto bylą. Apeliantė ginčija šią teismo išvadą ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nevertino pareiškėjų sąžiningumo, todėl nepagrįstai nusprendė iškelti pareiškėjams bankroto bylą. Pareiškėjų nemokumas nulemtas neatsakingo skolinimosi, neįvertinant finansinių galimybių, žinodami tai, patys pareiškėjai sau sukėlė nemokumą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).

Visų pirma, apeliantė atskirajame skunde nurodo argumentus, siekdama įrodyti, jog pareiškėjai tapo nemokūs elgdamiesi nesąžiningai. Apeliantės teigimu pareiškėjai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo suvokti, kad papildomi vis nauji prisiimti kreditai iš greitųjų kreditų bendrovių tik sunkina savo finansinę padėtį ir mažina realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie bent jau keltų pagrįstas abejones dėl pareiškėjų gautų vartojimo kreditų netinkamos panaudojimo paskirties. Įvertinęs byloje esančius rašytinius duomenis ir šalių paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pareiškėjų nesąžiningų veiksmų prisiimant vis naujus įsipareigojimus, tuo labiau, jog pareiškėjai aiškiai nurodė, kur minėtos lėšos buvo naudojamos/panaudotos (namų buitinėms sąlygoms pagerinti, būsto remontui, automobilio remontui, būtiniesiems poreikiams tenkinti), tuo tarpu apeliantė nurodytų aplinkybių iš esmės neginčijo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preziumuojama, jog kreditoriai prieš suteikdami vartojimo kreditus pareiškėjams vertino pareiškėjų turtinę padėtį ir jų galimybes grąžinti kreditus, be to, kreditoriams turėjo būti žinoma apie pareiškėjams jau suteiktus kreditus, todėl darytina išvada, jog pareiškėjų galimybės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus tuo metu buvo įvertintos kaip pakankamos. Kita vertus, teismo vertinimu, apeliantė neįrodė (ir neįrodinėjo), kad lėšos, gautos pagal kredito sutartis, pareiškėjų buvo panaudotos nesąžiningai, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Aplinkybė, jog pareiškėjai ėmė vieną kreditą po kito (bylos duomenimis per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. vasario 3 d. pareiškėjai sudarė trylika kreditavimo sutarčių), nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip pareiškėjų nesąžiningas elgesys. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra laikoma, jog ir neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo(-ų) elgesys neturi užkirsti kelio jam/jiems bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Taigi, teismas sprendžia, kad apeliantės nurodomos aplinkybės nesuponuoja išvados dėl pareiškėjų nesąžiningumo prezumpcijos, o pagrįstų argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą dėl pareiškėjų nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nepateikta.

Be to FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų ribose, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui kils pareiga patikrinti pareiškėjų sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis). Tokiu būdu galės būti patikrintos kreditorių abejonės dėl pareiškėjų nesąžiningumo.

Dėl sumos, reikalingos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydžio

Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga suma smarkiai viršija gaunamas pajamas, tad akivaizdu, kad pareiškėjai negalėtų įvykdyti reikalavimų planui – atsiskaityti su kreditoriais, šeimos pajamos siekia apie 450 Eur per mėnesį, o būtiniesiems poreikiams teismas nustatė 650 Eur reikalingą sumą.

Apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus laiko nepagrįstais. FABĮ nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimalios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinęs pareiškėjų gaunamas pajamas (450 Eur pareiškėjo D. D. gaunamas darbo užmokestis), bankroto bylos iškėlimo metu buvusį minimaliosios mėnesinės algos dydį (380 Eur), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo (įsiteisėjimo) 650 Eur suma pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra per didelė ir (ar) pažeidžianti jos kreditorių interesus. Atsižvelgtina į tai, kad byloje bankrutuoja du fiziniai asmenys. Be to, ši suma nustatyta tik preliminariai, pradiniam bankroto proceso etapui, iki nutarties patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 7, 8 straipsniai). Pareiškėjų kreditoriai, tarp jų ir apeliantė, spręsdami mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, turės teisę reikšti pareiškėjams pastabas dėl plane nurodytų mokumo atkūrimo priemonių, taip pat ir dėl jos būtiniesiems poreikiams būtinos sumos dydžio (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad galimybės atsiskaityti su kreditoriais nebuvimas savaime nėra sąlyga atsisakyti kelti bankroto bylą, o aplinkybės, susijusios su pareiškėjų veiksmais mokumui atkurti, teismo turi būti vertinamos ne bankroto bylos iškėlimo stadijoje, o plano sudarymo ir tvirtinimo stadijoje (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 7, 8 straipsniai). Tuo atveju, jeigu teismas nepatvirtina pateikto plano, bankroto byla nutraukiama (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.