Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Dailininko prof. K. Ž. fondo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6051-565/2014, pagal ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Dailininko prof. K. Ž. fondui, tretieji asmenys K. M.-Ž. ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros ministerijos, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondo apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus yra tikslinga pažymėti šiai bylai aktualius teismų sprendimus, turinčius nagrinėjamos bylos šalims res judicata galią, ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pripažino negaliojančia K. M.-Ž. išduoto 2004 m. rugpjūčio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl trijų šimtų šešiasdešimt trijų Lietuvos valstybei padovanotų ar parduotų prof. K. Ž. sukurtų meno kūrinių paveldėjimo, inter alia ir dėl nagrinėjamoje byloje reikalaujamų grąžinti penkiasdešimt šešių paveikslų (civilinės bylos Nr. 2-1270 - 431/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2012 minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad atsakovė K. M.-Ž. negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui prof. K. Ž. jau nebepriklausė (CK 5.1 str.), nes jis, atsižvelgiant į konkrečias istorines aplinkybes, tinkamai padovanojo juos Lietuvai, o apdovanotasis – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos dailės muziejaus, tinkamai dovanas priėmė. Be to, kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad Lietuvos dailės muziejus pagal Muziejų įstatymą yra priskirtas prie nacionalinių muziejų, finansuojamas iš Lietuvos valstybės biudžeto. Lietuvos dailės muziejus vykdo tik įstatymų suteiktas funkcijas ir veiklą (Muziejų įstatymo 4 str. 2 d.). Tai patvirtina, kad paveikslų saugojimas ir eksponavimas Lietuvos dailės muziejuje atitinka dailininko prof. K. Ž. valią dovanoti savo kūrinius Lietuvai, nes būtent ieškovas šiuo atveju yra Lietuvos valstybei atstovaujantis specialus subjektas.

Taigi Lietuvos valstybės, atstovaujamos ieškovo, nuosavybės teisę į penkiasdešimt šešis dailininko prof. K. Ž. šio ginčo dalyku esančius paveikslus patvirtina minėti teismų sprendimai.

Byloje nustatyta, kad trečiajam asmeniui K. M.-Ž. priklauso kūrinių, inter alia ginčo paveikslų, turtinės autoriaus prof. K. Ž. teisės; kad dvidešimt aštuonis ginčo paveikslus ieškovas 1993 m. balandžio 4 d., 1996 m. spalio 28 d., 1997 m. vasario 10 d. ir 1998 m. sausio 16 d. eksponatų perdavimo–priėmimo laikinam saugojimui aktais perdavė prof. K. Ž., o kitus dvidešimt aštuonis – 2004 m. balandžio 15 d., 2008 m. sausio 28 d. eksponatų perdavimo–priėmimo laikinam saugojimui aktais perdavė atsakovui VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondui; 2008 m. birželio 9 d. ieškovas pranešė atsakovui, kad nutraukia ginčo paveikslų panaudos sutartis ir pareikalavo juos grąžinti.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įpareigojo atsakovą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui sprendimo rezoliucinėje dalyje išvardintus 56 paveikslus.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus dėl teisės disponuoti ginčo kūriniais pažymi, kad pagal įstatymą autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas (ATGTĮ 50 str.). Nematerialus autorių teisių objekto – kūrinio – pobūdis lemia tai, kad autorių teisių į kūrinį priklausymo faktas nėra siejamas su faktiniu kūrinio, juo labiau jo materialios išraiškos (daikto), turėjimu, todėl autorių turtinių teisių paveldėjimas suprantamas tik kaip teisių, o ne materialaus kūrinio – objekto, paveldėjimas. Nors nagrinėjamu atveju ieškovo reikalaujamų dailės kūrinių autoriaus teisės priklauso jų perėmėjai trečiajam asmeniui K. M.-Ž., tačiau ji nėra šių ginčo kūrinių kaip materialiųjų objektų savininkė, nes šios teisės, kaip minėta, priklauso Lietuvos valstybei, atstovaujamai ieškovo. Tuo tarpu apelianto deklaruojama šių autoriaus teisių paveldėtojos išimtinė teisė viešai spręsti, kur viešai rodyti kūrinius, kiek laiko ir kokiu būdu, nepaneigia ieškovo nuosavybės teisių.

Apeliantas pateikė teismui minėtus papildomus paaiškinimu, kuriuose iš esmės nenurodė jokių naujų argumentų ir / ar aplinkybių. Teisėjų kolegija, juos priėmusi, pažymi, kad nors jo procesiniuose dokumentuose ypatingai akcentuojamos išimtinės autoriaus turtinės teisės, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl paveikslų grąžinimo jų savininkui, o ne autoriaus teisių pažeidimo aspektai. Kita vertus, šiame kontekste reikšminga pažymėti, kad autorių turinėms teisėms būdinga tai, jog jų išimtinis pobūdis įstatymo nustatytais atvejais yra ribojamas, t. y. kai kuriais atvejais autorių teisės netenka savo išimtinio pobūdžio (ATGTĮ 19 str.). Vienas iš tokių atvejų, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra įtvirtintas ATGTĮ 33 straipsnyje. Tuo tarpu prof. K. Ž. autoriaus teisių paveldėtoja ir / ar atsakovas, norėdami eksponuoti šio autoriaus kūrinius turi gauti juos iš kūrinio savininko teisiniu pagrindu – bendru šalių sutarimu (pvz.: panaudos ir pan.) (ATGTĮ 1 str. 20 p.), nes būtent trečiajam asmeniui priklausančios ginčo kūrinių autoriaus turtinės teisės per se nesuteikia jam pagrindo juos imti ir naudoti bet kuriuo metu, bet kokiam laikui ir etc. (CK 6.632 str.)

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovas nutraukė ginčo paveikslų panaudos sutartis, todėl atsakovui atsirado pareiga juos grąžinti jų teisėtam savininkui (CK 6.629 str., 6.640 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuota, jog nepagrįsti yra apelianto argumentai, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.629-6.643 str., ATGTĮ).

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Minėti eksponatų perdavimo–priėmimo laikinam saugojimui aktai patvirtina, kad ginčo paveikslai neatlygintinai buvo perduoti šių kūrinių autoriui prof. K. Ž. ir atsakovui laikinam naudojimui (CK 6.629 str. 1 d.). Tuo tarpu teismas, įvertinęs tai, kad ieškovui buvo žinoma, jog po dailininko K. Ž. mirties 2004 m. jam panaudos teisėmis perduotus paveikslus valdo, naudoja atsakovas; kad ieškovas nereikalavo jų grąžinti, – pagrįstai sprendė, kad tarp šalių taip pat susiklostė panaudos teisiniai santykiai. Juolab, kad pagal CK 6.481 straipsnį, 6.629 straipsnio 2 dalį galimas ir tolesnis naudojimasis daiktu pasibaigus sutarties terminui, tuo labiau, jog atsakovo steigėjas yra kūrinių autoriaus sutuoktinė, kuri ir yra turtinių autoriaus teisių paveldėtoja. Šiuo atveju ieškovas būtent iš atsakovo 2008 m. pareikalavo, kad būtų grąžinti visi jo turimi pagal minėtus aktus priimti ginčo paveikslai. Šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad panaudos teisiniai santykiai su atsakovu ieškovo buvo akceptuoti (CK 6.173 str.).

Tuo tarpu apelianto argumentai dėl perdavimo priėmimo aktuose trūkstamų ir /ar suklastotų paties kūrinių autoriaus prof. K. Ž. parašų yra vien tik deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigia išvadų, juolab, kad byloje nebuvo ginčo tarp šalių dėl to, jog šie nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausantys paveikslai buvo perduoti jų autoriui bei atsakovui, jog jie yra atsakovo žinioje.

Dėl nurodytų motyvų atsakovo VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas nenagrinėjant kitų tiek šiame apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį nurodytų argumentų, nes teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, konstatavus, jog skundžiamame sprendime yra tinkamai atskleista bylos esmė (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Kaip žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu pripažįstama, kad toks nagrinėjimas būtinas, o tokį būtinumą gali lemti tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir jas būtina nustatyti. Dalyvaujančių byloje asmenų prašymai šiuo klausimu teismui nėra privalomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią taisyklę (CPK 321 str. 1 d.), konstatuoja, kad teismas yra nustatęs visas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybės, kad byloje dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Tuo tarpu apeliantas, prašydamas žodinio bylos nagrinėjimo, nemotyvuoja tokio būtinumo, nenurodo naujų, teismo netirtų faktinių aplinkybių etc. Apelianto papildomuose paaiškinimuose teigiama, kad šis ginčas yra sukėlęs didelį visuomenės susidomėjimą, todėl apeliacine tvarka nagrinėtinas žodiniame procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas pats savaime nelemia tokios būtinybės, todėl prašymas netenkintinas (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas atsakovas VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondas pateikė teismui įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, tačiau netenkinus apeliacinio skundo šios išlaidos lieka pačiam apeliantui (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.