Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,teisėjų Leonardos Gurevičienės, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui D. M.,gynėjui adv. Algimantui Kliunkai,nuteistajam J. Ž.,nukentėjusiajam K. V. ir jo atstovui advokatui K. M.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014-07-18 nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneri) metams.

Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį J. Ž. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Į bausmės laiką J. Ž. įskaitytas laikas išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2012-03-15 iki 2012-03-16.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Priteista iš J. Ž. nusikalstama veika padarytai 3000 Lt dydžio neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam K. V., 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti - nukentėjusiajai G. V. bei po 1000 Lt K. V. ir G. V. kiekvienam už advokato atstovavimą baudžiamojoje byloje.

Kitoje dalyje civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. nuteistas už tai, kad terorizavo žmones, padarydamas kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai žmones baugino, naudodamas psichinę prievartą, t. y. J. Ž. laikotarpyje nuo 2010-05-01 iki 2012-03-14, Elektrėnų sav., Vievio sen., Pylimų k. savo namuose ir kitose nenustatytose vietose, iš jam priklausančių mobilaus ryšio telefonų: Nokia 6610, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), Nokia N73-1, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir Nokia 2330c-2, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir kitų nenustatytų telefonų, keisdamas telefonų korteles, t.y. telefonų numerius, pastoviai, sistemingai, nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 163 kartus rašė nukentėjusiajam K. V. į mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes (kurių turinys nurodytas nukentėjusiojo pateiktose išklotinėse ir apžiūros protokoluose (1 t. b.l. 16-30. 11, b.l. 53, I t. b.l. 77-78. I t. b.l. 91-92, 11, b.l. 172-173, III t. b.l. 6-13), kuriomis įžeidinėjo nukentėjusįjį K. V. ir jo sutuoktinę nukentėjusiąją G. V., grasino minėtiems nukentėjusiesiems ir jų vaikams sutrikdyti sveikatą, juos išžaginti ir kitaip pakenkti, ir tokiu būdu, sistemingai, naudodamas psichinę prievartą juos baugino.

Apeliaciniu skundu J. Ž. prašo panaikinti 2014-07-18 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-59-231/2014 ir šioje baudžiamojoje byloje priimti naują nuosprendį – išteisinti jį – J. Ž. dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., padarymo, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apelianto nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, naikintinas dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apelianto manymu, apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taip pat BPK normų ir galiojančios teisminės praktikos, reglamentuojančios nuosprendžio surašymą ir įrodymų vertinimą. Šių nuostatų nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ir vienpusį, o tai reiškia, kad tokie BPK 20 str. 5 d. pažeidimai pripažįstami esminiais BPK pažeidimais. Kartu, pasak apelianto, teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1, 2 ir 3 punktų reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą.

Apeliantas nurodo, kad tiek galiojančiose teisės normose, tiek formuojamoje teismų praktikoje pažymima, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tikėtinais ar keliančiais abejonę duomenimis, nepakankamais įrodymais, o būtent tuo, jo manymu, pagrįstos neįtikinamos skundžiamo nuosprendžio išvados, kad būtent J. Ž. siuntė grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes K. V.. Iš nekaltumo prezumpcijos principo išplaukia tai, jog visos abejonės, jei jų nepavyko pašalinti, turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai, kas nebuvo padaryta.

Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, t. y. pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 2 d. , nepakankant ar atskiroms aplinkybėms nustatyti neturint įrodymų, o taip pat joms prieštaraujant bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, kas iš esmės ir sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Pasak apelianto, teismas skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai kaip pagrindiniu, lemiamu jo kaltės įrodymu vadovavosi J. Ž. prisipažinimu ikiteisminio tyrimo metu siuntus grasinančio ir įžeidžiančio turinio žinutes K. V. bei jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, bet ne byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

Apeliantas pažymi, kad nesant jo tariamo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, remiantis kita byloje surinktų duomenų visuma, būtų negalima pagrįstai nuteisti nė vieno asmens arba taip, kaip nepagrįstai nuteisė jį, galima būtų nepagrįstai nuteisti ir bet kurį kitą jo šeimos narį - sūnų A. Ž., žmoną L. Ž. ar dukrą E. Ž. (kuri ir nebuvo apklausta) ar kitą asmenį, kuris lankydavosi jo namuose, ar net gyveno ar lankėsi Pylimų kaime, nes daugiau jokie kiti atskiri įrodymai ar jų visuma nepatvirtina, kad būtent J. Ž. ar kitas konkretus asmuo rašė ir siuntė K. V. grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes, nes visi apelianto šeimos nariai, o taip pat ir kiti asmenys galėjo naudotis kratos mano namuose metu paimtais mobilaus ryšio telefonais, o daugelis grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinučių K. V. buvo siunčiamos ir iš nenustatytų bei tyrimo metu nerastų telefonų ir jų SIM kortelių, kuriais ir kuriomis nenustatyta kas ir kokioje vietoje ar vietose naudojosi.

Apeliantas nurodo, kad dėl savo tariamo prisipažinimo ikiteisminio tyrimo metu padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką jis dar ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau bylos teisminio nagrinėjimo metu įtikinamai paaiškino, kad kai 2012-03-14, įtariant dėl grasinančio pobūdžio SMS žinučių siuntinėjimo K. V. sulaikė jo sūnų teisės studentą A. Ž., jis būdamas šoke, labai susijaudinęs ir pasimetęs, dėl sūnaus sulaikymo pablogėjus žmonos sveikatai, norėdamas apsaugoti sūnaus karjerą, nutarė jam padėti, aukotis kaip tėvas ir tariamą kaltę prisiimti sau - apkalbėti save ir prisipažinti tariamai siuntus grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes K. V..

Apelianto teigimu, nuosprendyje nurodyta, kad jis parašė atvirą raštišką prisipažinimą, nurodydamas faktines aplinkybes. Tačiau apie tai, kad K. V. gaudavo įžeidžiančio turinio SMS žinutes žinojo visas jų kaimas, jis jas rodė daugeliui kaimynų, tame tarpe ir J. Ž., o rašytiniame atvirame prisipažinime apeliantas ir nenurodė kokių nors išsamesnių, detalesnių neva jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, kurias galėjo žinoti tik jis. Visi kaime žinojo, kad K. V. kartais pravardžiuojamas „generolu". Visi žino, kad žmonės patys savo iniciatyva rašytinių atvirų prisipažinimų nerašo, kad tai teisėsaugos pareigūnų naudojamas ir siūlomas proceso dalyviams tariamai geranoriško savarankiško prisipažinimo būdas. Pasak apelianto, teisme apklausta liudytoja tyrėja G. V.- V. būtent ir parodė, kad jam buvo pasiūlyta parašyti prisipažinimą. Akivaizdu, kad tas jo 2012-03-15 atviras prisipažinimas surašytas nurodžius teisėsaugos pareigūnams ir naudojantis jų pateiktais duomenimis, medžiaga, nes vieninteliai konkretūs jame nurodyti duomenys - tai trijų telefonų IMEI kodai (daugiaženkliai unikalūs identifikaciniai telefonų numeriai), kurių savarankiškai, nesinaudojant pareigūnų pateiktais dokumentais ar jiems nediktuojant, nei žodiškai nei raštiškai mintinai negalėtų nurodyti daugelis žmonių, jų tarpe ir apeliantas. Pasak apelianto, teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad atvirą prisipažinimą rašė tyrėjos nurodymu, kuri man perdavė prokurorės J. O. nurodymą. Tyrėja G. V. – V. jam rodė tas žinutes, davė jam jas paskaityti, jis matė nuo kurių iki kurių metų jos rašytos, o taip pat atsakė į J. Ž. klausimą nuo kada tos žinutės buvo rašytos, todėl jis ir nurodė, kad SMS žinutes rašė maždaug nuo 2010 metų, nors iš K. V. parodymų ir klausimų teisme galima spręsti, kad jis grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes gaudavo nuo 2009 metų (III t. b. 1. 98) ar net nuo 2008 metų (IV t. b. 1. 8, 10). Teismas šią aplinkybę apkaltinamajame nuosprendyje, dėstydamas K. V. parodymus, nutylėjo ir nurodė, kad jis parodė jog grasinančias žinutes gauna nuo 2010 m. Anot apelianto, ši aplinkybė taip pat įrodo, kad jis nežinojo tikrosios grasinančio ir įžeidžiančio turinio anoniminių žinučių siuntinėjimo K. V. pradžios. Po to tyrėja jo tą „atvirą prisipažinimą" derino su prokurore J. O., kuri per tyrėją perdavė, kad J. Ž. per mažai parašė, bet jis nežinojo ką daugiau rašyti. Apeliantas akcentuoja, kad šie jo parodymai nepaneigti. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad ir 2012-03-15 įtariamojo apklausos protokole (II t. b. 1. 155) užfiksuoti J. Ž. parodymai taip pat neišsamūs, juose nėra daugiau informacijos negu tame „atvirame prisipažinime". 2012-03-15 įtariamojo apklausos protokolas surašytas jau apeliantui įteikus pranešimą apie įtarimą, kuriame buvo išdėstytas septynių SMS žinučių turinys ir jų siuntimo aplinkybės, laikas ir kt.

Apelianto teigimu, teisme apklausta tyrėja nei paneigė, nei patvirtino aplinkybių dėl jo tariamo geranoriško ir visiško prisipažinimo, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje šališkai, neatitinkant faktinėms bylos aplinkybėms, iškraipius liudytojos G. V.-V. parodymų, užfiksuotų 2013-02-26 teisiamojo posėdžio protokole, esmę, padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytoja apklausta tyrėja G. V. – V. teismui neva parodė, kad J. Ž. „visiškai prisipažino savo kaltę, geranoriškai, niekieno neverčiamas parašė atvirą prisipažinimą. Netikėti šios liudytojos, kuri prisiekė teismui, parodymais nėra pagrindo, nes parodymai yra vienodi, nuoseklūs, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms".

Anot apelianto, 2012-03-16 akistata (II t. b.l. 171), į ją suvedus K. V. ir jį, buvo atlikta neteisėtai, tyrėjai pirmiausiai K. V., o po to ir jam uždavus vienintelį atsakymą menantį klausimą, ar žinutes suprato kaip asmenų terorizavimą, psichinę prievartą, grasinimą susidoroti, tuo siekiant pagrįsti veikos kvalifikaciją pagal BK 145 str. 2 d. ne objektyviais duomenimis, pačių nukentėjusiųjų ir įtariamojo grasinimų suvokimu kaip realių, o išankstinėmis ikiteisminio tyrimo subjektų pareigūnų nuostatomis, jas šališko proceso metu siekiant įteigti proceso dalyviams.

Apelianto nuomone, teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai, šališkai, tendencingai ir selektyviai vertino kaip jo kaltės įrodymus ir kitus duomenis, juos paneigiant kitiems duomenims. Teismas nurodė, kad „iš 2014-07-05 apžiūros protokolo (IV t. b. 1. 20-38) matyti, kad apžiūrėjus nukentėjusiojo namo kiemą, iš jo galima pamatyti kaltinamojo gyvenamojo namo antrą aukštą. Iš to seka, kad turint tikslą stebėti, kas vyksta nukentėjusiojo kieme, kokie žmonės vaikšto, ką daro, praktiškai galima matyti. Todėl kaltinamojo teiginys, jog iš jo namo nesimato nukentėjusiųjų kiemas, vertinamas kritiškai ir atmetamas" (nuosprendžio 6 1. 3 pastraipa).

Ši išvada, pasak apelianto, turi prielaidos pobūdį, nes bandyta jo kaltės įrodytumą grįsti tik tariama jo galimybe stebėti K. V. namo kiemą pro J. Ž. namo antrojo aukšto langą, be to, tokia prielaida aiškiai šališka ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms, logikos principams, nes turėjo būti nustatoma ir vertinama ar galima stebėti ne jo namą iš K. V. namo kiemo, o priešingai - ar galima matyti, stebėti K. V. namo kiemą iš apelianto namo kiemo ir pro apelianto namo langus. Tame pačiame teismo nuosprendyje nurodytame 2014-07-05 apžiūros protokole teigiama, kad pro J. Ž. namo antro aukšto langą matomas K. V. vidinio kiemo kraštas, o kitame sakinyje nurodyta, kad matomi vaismedžiai K. V. namo kieme. Tuo tarpu iš nuotraukų, esančių šio protokolo priedais (Foto Nr. 12. 13, 14) matosi, kad nei pro J. Ž. namo pirmojo aukšto, nei pro antrojo aukšto langus K. V. namo kiemo nesimato (IV t. b. 1. 21, 35, 37). Apelianto teigimu, pro jo namo antrojo aukšto langą matosi tik vaismedžių viršūnės K. V. namo kieme ir jo namo stogo kampas. Ir ikiteisminio tyrimo pareigūnė G. V. – V. 2013-03-26 apklausos teisme metu parodė, kad kratos darymo metu ji buvo mano namo antrajame aukšte, prašė parodyti K. V. namą ir nemano, kad buvo galima matyti detaliai, ką veikė nukentėjusieji. Prisiminė, kad matė medžius, buvo pavasaris, gal medžiai užstojo namą. (III t. b.l. 98). Nukentėjusysis K. V. tik atlikus kratą J. Ž. name ir jį apklausus 2012-03-16 teigė, kad J. Ž. galimai galėjo jo namo kiemą matyti pro žiūronus, apie kuriuos jis tik girdėjęs, kad aš juos turėjau (II t. b.l. 163), tačiau jokių žiūronų apelianto teigimu, jis neturėjo, o jų ir nebuvo rasta kratos metu. Galimai tokie parodymai K. V. buvo įteigti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nes iš to paties apklausos protokolo seka, kad tokia nuomonė jam susiformavo, kai tyrėjai jam pasakė, kad mobilaus ryšio telefonai, iš kurių buvo siunčiamos SMS žinutės, buvo rasti pas J. Ž. jo kambaryje. Tačiau vėliau - 2012-08-12 K. V. jau parodė: „Nelabai tikiu, kad man visas SMS žinutes rašė J. Ž., nes taip detaliai, kaip nupasakota žinutėse, jis mano kiemo matyti negali. Jis gali matyti mano tėvų namo kiemą, bet kadangi dažniausiai žinutėse buvo minimas mano kiemas ir ką aš jame veikiu, to J. Ž. negalėjo matyti (III t. b.l. 52). Nukentėjusysis K. V. teisiamojo posėdžio metu 2014-06-11 pateikė prie bylos nuotraukas, darytas žiemos metu iš jo namo kiemo, kuriose matosi apelianto namas (IV t. b. 1. 13). Tačiau visos SMS žinutės, pateiktos K. V., žiemą jam buvo siunčiamos po 19 val. - 20, 21 ar 22 val., o ir vėliau, t. y. tamsiu paros metu ir iš savo namo kiemo ar pro jo langus žiemą vėlai vakare J. Ž. negalėjo matyti kas vyksta K. V. namo kieme.

Apelianto manymu, teismas neteisingai įvertino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaip visumą - kaip neišsamius, nelogiškus, nenuoseklius ir nurodė, kad jis negalėjo paaiškinti kai kurių savo poelgių (nuosprendžio 6 1. 4 pastraipa). Toks teismo ikiteisminio tyrimo metu prisipažinusio, save nepagrįstai apkalbėjusio, gelbėjusio neteisėtai ir nepagrįstai įtartą bei sulaikytą sūnų, o vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje ir teisme neprisipažinusio kaltinamojo parodymų vertinimas būtent yra nelogiškas, nes tokie parodymai ir negali būti nuoseklūs. Apeliantas nurodo, kad jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu 2012-03-15 ir 2012-03-16 atliktos neteisėtos akistatos metu, tyrėjai uždavus tik atsakymą menantį klausimą, iš tikrųjų neišsamūs, nelogiški ir jis negalėjo paaiškinti savo tariamų poelgių, nes prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios faktiškai nepadarė. Tačiau 2012-07-31 apklausiamas įariamuoju, jau užtikrinus apelianto teisę į gynybą - dalyvaujant gynėjui, nušalinus tyrimui iki tol vadovavusią šališką prokurorę, ir kaip kaltinamasis bylos teisminio nagrinėjimo metu jis davė išsamius, logiškus, nuoseklius parodymus ir byloje bei nuosprendyje nėra jokių duomenų, kad J. Ž. nebūtų galėjęs paaiškinti skundžiamame nuosprendyje konkrečiai visiškai nepaminėtų kokių nors „kai kurių poelgių". Teismas skundžiamame nuosprendyje panaudojo trafaretinę frazę, kad atsisakymas pripažinti kaltę ir parodymai, kad jis bauginančių žinučių nukentėjusiajam K. V. nerašė, vertintini kaip kaltinamojo pasirinkta gynybos versija ir atmestini, kaip neatitinkantys kitų byloje esančių įrodymų, tačiau, pasak apelianto, jo parodymai, kad jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, iš tikrųjų nepaneigti tiek kitais atskirais įrodymais, tiek jų visuma, jiems neprieštarauja.

Anot apelianto, teismas nepagrįstai kritiškai įvertino bei atmetė liudytojų J. Ž., L. Ž. parodymus ir jais nesirėmė, nors jie visiškai neprieštarauja kitiems bylos duomenims ir juos patvirtina kiti bylos duomenys. Svarbiausias jų parodymų momentas, kad 2011 m. pavasarį, kai K. V. gaudavo įžeidžiančias SMS žinutes, jas pačiame jų gavimo procese skaitė J. Ž. ir J. Ž., laikydamas rankose K. V. mobilaus ryšio telefoną, kas nurodyta ir apelianto parodymuose (III t. b. 1. 50), L. Ž. parodymuose (III t. b. 1. 98) bei atitinka paties nukentėjusiojo K. V. parodymams (III t. b. 1. 52, 96), tik K. V. parodė, kad nepamena, ar tuo metu šalia buvo kiti J. Ž. šeimos nariai, tai yra apelianto žmona, tačiau to nepaneigė. Apelianto nuomone, tai vėl paneigia, kad grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes K. V. galėjo siųsti ir siuntė būtent jis.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad K. V. parodė, jog grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes tebegaudavo ir po to, kai 2012-03-14 buvo padaryta krata jo namuose, tą pačią dieną buvo sulaikytas jo sūnus, o po to 2012-03-15 buvo sulaikytas ir jis, t. y. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad penkias įžeidžiančias žinutes gavo 2012-05-24 - 2012-07-28 laikotarpiu (III t. b.l. 52), o bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad paskutinę įžeidžiančią SMS žinutę gavo 2012 m. spalio mėn. (III t. b. 1. 96). Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai to visiškai nevertino ir netyrė, o teismas šios aplinkybės nepagrįstai nevertino, nesusipažino su tomis žinutėmis, jų turiniu, pobūdžiu, jei jos iš tikrųjų buvo gautos, jų nelygino su kitomis byloje esančiomis SMS žinutėmis, nors tai irgi iš dalies paneigia kaltinimo versiją, kad visas grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes, tame tarpe ir iš nenustatytų telefonų, K. V. rašė ir siuntė būtent J. Ž..

Apeliantas akcentuoja, kad pačios K. V. pateiktos ikiteisminiam tyrimui SMS žinutės kelia abejonių dėl jų autentiškumo, ar tikrai jos buvo gautos ir būtent tokio turinio į jo telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat ar jos visos buvo siųstos laiku ir iš telefonų numerių, nurodytų K. V.. Dauguma atvejų K. V. tyrimui pateikė SMS žinučių tekstus, pats jas atrinkęs ir jas chaotiškai, nechronologine tvarka surašęs (atspausdinęs kompiuteriu) ant popieriaus lapų ar net padaręs rankraštinius jų dalių konspektus (I t. b.1.16 -23, 28-30, 53, 91-92, 172-173). Tik vienu atveju, jis pateikė SMS žinutes, kurios galimai buvo nukopijuotos elektroniniu būdu iš mobiliojo ryšio telefono atminties (I t. b.l. 24-27). Byloje yra 2012-04-24 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas (III t. b. 1. 6-13), kuriame nurodyta, kad K. V. į savo mobilaus ryšio telefoną, kurio abonentinio ryšio Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011-11-26 iki 2011-12-03 gavo grasinančias SMS žinutes iš telefono abonento Nr.8 671 43 346, be konkrečių objektyvių duomenų ir argumentų, galimai remiantis apelianto ankstesniu prisipažinimu, nurodžius, kad šio abonento naudotojas yra J. Ž..

Apeliantas pažymi, kad nė vienu atveju tyrimui nebuvo pateiktas ar paimtas bei apžiūrėtas K. V. mobilaus ryšio telefonas su gautomis SMS žinutėmis, tikslu patikrinti žinučių autentiškumą, nė vienu atveju nebuvo užklaustas elektroninių ryšių operatorius, prašant patikrinti ar K. V. tikrai gavo tokias žinutes ir pateikti jų tekstus. K. V. parodė, kad beprasmes ir pasikartojančias žinutes jis ištrindavo, tačiau ir dėl to nebuvo atliktas joks tyrimas, kreipiantis į elektroninių ryšių operatorių. Kai kurias kitas, neva jo gautas grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes, jis minėjo savo apklausose, tačiau nepateikė jų tekstų, nebuvo apžiūrėtas jo telefonas, nesikreipta gauti tai patvirtinančios informacijos į elektroninių ryšių operatorių.

Pasak apelianto, kelia abejonių dėl autentiškumo šioje byloje vertinama kaip „pati baisiausia" grasinanti SMS žinutė, neva grasinat išžaginti K. V. žmoną ir dukrą: „Generole gal ryza savo išgama apzenyjei uz VILKO. Pas BIRUTE gerem tai vilkas sake kat pi... tav ryza is..ys ir maza išgama, bus tav žentu. Matau kat linksminies, paskui verksi" (I t. b. 1. 53). Šios 2011-05-15 žinutės K. V. ikiteisminio tyrimo pradžioje nepateikė tarp kitų 2010-2011 žinučių, jų tarpe ir tarp kitų 2011 m. gegužės mėn. žinučių (I t. b. 1. 16-30), o jos tik tekstą, neva perrašytą iš telefono, be jokių kitų telekomunikacinių duomenų pateikė vėliau atskirai, kai buvo siekiamą veiką iš BK 154 str. perkvalifikuoti pagal BK 145 str. 2 d. tikslu asmenų atžvilgiu taikyti procesinės prievartos priemones - klausytis telefoninių pokalbių. Tos žinutės autentiškumas nebuvo tikrintas - nebuvo apžiūrėtas K. V. mobilaus ryšio telefono aparatas, nebuvo kreiptasi gauti informacijos į elektroninių ryšių operatorių. Apelianto teigimu, šioje žinutėje minimas Vilkas yra paties K. V. mokyklos klasės draugas T. V., todėl nebuvo jokio realaus pagrindo bijoti, kad bus išžaginta jo žmona ir dukra, o įžeidžiančioje žinutėje užsimenama ne apie galimą išžaginimą, o įžeidžiančiai ir šmeižiančiai daroma užuomina apie tariamą K. V. žmonos neištikimybę.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal K. V. pateiktus SMS žinučių tekstus su nurodytais siuntėjo ar siuntėjų telefono numeriais tyrėjai kreipdavosi su raštais į VPK Elektrėnų PK KP skyriaus viršininką prašydami nustatyti telefonų, į kuriuos buvo įdėtos SIM kortelės su nurodytais abonentiniais telefonų numeriais, IMEI kodus (unikalius identifikacinius numerius) arba pagal IMEI kodą nustatyti kokios SIM kortelės buvo įdėtos į telefoną ir kokie jų abonento numeriai; atlikti tam tikrų nurodytų telefono numerių IMSI ir IMEI kontrolę. Taip pat prašyta tam tikrų telefonų abonentų numerių išeinančių ir įeinančių skambučių duomenų - suvestinių, informacijos dėl tam tikrų telefonų numerių priklausomybės. Pagal rastas SIM korteles prašyta nustatyti jų telefonų abonentinius numerius (I t. b.l. 32, 37, 60, 61, 62, 104, 174, 175, 180, 181, 194; II t. b. 1. 64, 65, 68, 69, 70, 71, 87, 141).

Iš byloje esančios medžiagos galima spręsti, kad pagal aukščiau nurodytus prašymus ikiteisminio tyrimo metu galimai ir buvo bandyta atlikti telefonų, kurių abonentinius numerius nurodė K. V. prie gautų SMS žinučių, IMSI ir IMEI kontrolę, buvo gaunama neoficiali informacija apie tam tikrų telefono abonentų numerių priklausomybę, išeinančius bei įeinančius skambučius, tačiau nebuvo atlikta ir į bylą nebuvo pateikta sisteminė rašytinė oficialiai įstatymų nustatyta tvarka atlikta ir patvirtinta tų duomenų analizė. Prie bylos pridėti atsakymai - niekieno nepasirašyti, nepatvirtinti kompiuteriniai išrašai neturi oficialių dokumentų požymių ar dokumentų, numatytų BPK 96 straipsnyje, požymių, todėl, apelianto nuomone, negali būti pripažinti įrodymais (I t. b. 1. 33-36, 38- 40, 63-67, 96, 101-102, 105-114, 176-179. 182-193; II t. b. 1. 57-63,66-67, 72-78, 88-92, 142, 143). Kai kuriuose tokiuose kompiuteriniuose išrašuose nurodytas sankcijos Nr., tačiau jei tai buvo sankcionuoti veiksmai, byloje nėra jų sankcionavimą patvirtinančių dokumentų, t. y. atliktų veiksmų teisinio pagrindo.

Apelianto teigimu, galimai tik tokiais neoficialiais duomenimis, kurių nežinomas šaltinis, gavimo būdas, autentiškumas, kurie niekieno nepasirašyti ir nepatvirtinti, kurie galimai gauti neteisėtai, rėmėsi kaltinimas, teigiant kad K. V. pateiktos žinutės buvo siųstos ir iš jo namų kratos metu paimtų mobilaus ryšio telefonų: Nokia 6610, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), Nokia N73-1, kurio IMEI (duomenys neskelbtini) ir Nokia 2330c-2, kurio IMEI (duomenys neskelbtini). Kadangi tokie kompiuteriniai išrašai negali būti pripažinti įrodymų šaltiniu, galimai todėl teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė tais duomenimis kaip įrodymais.

Anot apelianto, bylos teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas K. M., dirbantis Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK specialistu, nekonkrečiai parodė, kad iš dviejų telefonų, kurie buvo rasti kratos metu apelianto name (IMEI kodai šiuose parodymuose nebuvo nurodyti), buvo siunčiamos paskutinės žinutės, nes atitiko IMEI numeriai. Tačiau K. M. teismui atsisakė paaiškinti kokiu būdu tai buvo nustatyta, nes esą tai draudžia Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Taigi, tokie nekonkretūs parodymai, nenurodžius nei konkrečių telefonų aparatų, nei jų konkrečių IMEI kodų, nei konkrečių žinučių, jų turinio, skaičiaus, siuntimo laiko ir abonentinių telefonų numerių, iš kurių jos buvo siųstos ir tų numerių atitikimo telefonų aparatų, į kuriuos buvo įdėtos SIM kortelės, IMEI kodams, atsisakius paaiškinti duomenų gavimo šaltinius ir būdus, negali būti įtikinamu, pagrįstu įrodymu, kad atskiros ar visos SMS žinutės, inkriminuotos jam, buvo išsiųstos iš telefonų aparatų, kurie buvo paimti kratos metu apelianto name ir juo labiau įrodymu, kad tas žinutes parašė ir išsiuntė būtent J. Ž..

Apelianto manymu, teismas kaip įrodymu, nustatančiu, kad jis nuo 2010-05-01 iki 2012-03-14 rašė nukentėjusiajam K. V. telefonu grasinančias SMS žinutes, nepagrįstai rėmėsi ir nuosprendyje konkrečiai neįvardintu tarnybiniu pranešimu, kuriame neva išanalizuotos J. Ž. SMS žinutės (nuosprendžio 6 1. 2 pastraipa). Tokiu nekonkrečiu tarnybinio pranešimo nurodymu teismas sudarė nepagrįstą įvaizdį, kad neva byloje yra tarnybinis pranešimas, kuriame yra neva išanalizuotos visos jo siųstos SMS žinutės, jų tarpe ir siųstos K. V.. Tuo tarpu byloje yra tik Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK Kriminalinės policijos skyriaus vyr. tyrėjo E. M. 2012-03-01 tarnybinis pranešimas (II t. b. 1. 100), kuriame nurodyta, kad, atlikus neįvardintus operatyvinius veiksmus, nustatyta, kad į vieną iš telefonų, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), buvo įdėta SIM kortelę su abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) ir tuo numeriu nenurodytu laiku K. V. buvo siųstos SMS žinutės, o po to į tą telefoną buvo įdėta SIM kortelė su abonentiniu numeriu, priskirtu UAB „Kauno tiltai, o operatyviniu būdu nustatyta, kad šia kortele naudojosi J. Ž.. Toliau tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo klausomasi apelianto telefoninių pokalbių ir buvo gauta duomenų, kad su SMS žinučių rašymu K. V. gali būti susijusi jo šeima, todėl tarnybiniu pranešimu buvo siūloma atlikti kratą jo namuose, tikslu surasti mobiliuosius telefonus, kurių IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadangi į šiuos mobiliuosius telefonus buvo dėtos SIM kortelės, iš kurių buvo siunčiamos SMS žinutės K. V..

Apeliantas pastebi, kad aukščiau nurodyta pažyma neregistruota, joje iš tikrųjų nėra dalies ar visų SMS žinučių, gautų K. V. ar siųstų apelianto, analizės, o tik nurodyta, kad su juo gali būti susijęs tik vienas abonentinis telefono numeris, iš kuriuo buvo siunčiamos SMS žinutės K. V., ir tik vienas telefonas, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini). Tokia informacija seka iš nenurodyto šaltinio - konkrečiai neįvardintų ir nepateiktų į bylą operatyvinės veiksmų rezultatų, ji nepatvirtinta BPK nustatytais veiksmais. Pasak apelianto, byloje nėra ir jokių jo telefoninių pokalbių klausymosi rezultatų duomenų, todėl minėtos pažymos išvada, kad jų klausantis nustatyta, kad su SMS žinučių siuntimu K. V. gali būti susijusi jo šeima, niekuo nepagrįsta arba išgalvota. Nėra ir jokiu objektyvių duomenų, kad nustatyta ir kaip nustatyta, tai nenurodyta ir aptariamame tarnybiniame pranešime, kad SIM kortelės, iš kurių buvo siunčiamos SMS žinutės K. V., buvo įdėtos į mobilaus ryšio telefonus, kurių IMEI yra Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje visiškai nenurodė remiantis kokiais techniniais telekomunikacijų duomenimis ir nustatytais kokiais proceso veiksmais ar remiantis kokiais nors kitais duomenimis susiejo, palygino K. V. pateiktas SMS žinutes su jo name rastais telefonais, kaip pagal jų IMEI kodus nustatė, kad į tuos aparatus buvo įdėtos SIM kortelės, iš kurių abonentinių numerių buvo siųstos SMS žinutės į K. V. telefoną. Taip pat teismas jokiais telekomunikacijų duomenimis ir kitais įrodymais, jų palyginimu nepagrindė ir negalėjo pagrįsti, o tik visiškai nepagrįstai absoliučios prielaidos pavidalu nurodė, kad jis SMS žinutes K. V. siuntė iš nenustatytų telefonų, nors tie telefonai nerasti, nenustatyta kiek jų buvo, nenustatyti jų IMEI kodai, nerastos SIM kortelės ir net nekonstatuota, kokios konkrečiai iš jų SMS žinutės buvo išsiųstos K. V., nenustayta iš kur naudojant tuos nenustatytus telefonus buvo siunčiamos K. V. SMS žinutės. Be abstraktaus nepagrįsto kaltinimo, kad J. Ž. konkrečiai nenurodytas SMS žinutes K. V. siuntė iš nenustatytų telefonų ir iš nenustatytų vietų, teismo nuosprendyje nepateikta jokių jį patvirtinančių įrodymų.

Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo metu buvo paimti jo rankų ir jų pirštų daktiloskopiniai atspaudai, tačiau nebuvo paskirtas ir atliktas specialistų tyrimas ar ekspertizė tikslu nustatyti, ar ant kratos metu iš jo namų paimtų telefonų Nokia 6610, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), ir Nokia N73-1, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), buvo jo rankų ir pirštų atspaudų, jo DNR pėdsakų, o taip pat kitų asmenų rankų, jų pirštų ir DNR pėdsakų - jo sūnaus A. Ž., žmonos L. Ž., dukters E. Ž. ir kitų asmenų.

Apeliantas pažymi, kad visiškai byloje niekaip netikrinta, tame tarpe atliekant rašto kalbos ekspertizę ar kitus tyrimus, ar grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes K. V. rašė vienas ir tas pats ar keli skirtingi asmenys, nors SMS žinutės pagal kaltinimą ir nuosprendį K. V. buvo siųstos ir iš telefonų aparatų, kurie nerasti jo namuose bei apskritai nerasti, ir kurių net IMEI kodai nebuvo nustatyti, o K. V. teigia, kad įžeidžiančias žinutes gaudavo dar 2008- 2009 metais, o taip pat ir po to, kai 2012-03-14 buvo sulaikytas jo sūnus ir 2012-03-15 jis, t. y. dar iki 2012 m. spalio mėn. Byloje esančios žinutės nelygintos su K. V. nurodytomis vėliau gautomis žinutėmis.

Apelianto manymu, apylinkės teismas taip pat pažeidė apkaltinamojo nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamo Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje (nuosprendžio 1 l. 4 pastraipa) iš tikrųjų nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės beveik nesiskiriančios nuo teisme 2014-05-23 pakeisto, tačiau nepagrįsto kaltinamo. Dalis kaltinime ir nuosprendyje nurodytų aplinkybių teisminio bylos nagrinėjimo metu, apelianto nuomone, buvo neįrodytos ir nuosprendyje nepagrįstai nurodytos kaip įrodytos, dalis jų nurodytos visiškai klaidingai, dalies jų faktiškai visiškai nebuvo. Dalis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų aplinkybių iš tikrųjų tinkamai neapibūdina konkrečios inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d., sudėties požymių.

BK 145 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Taigi, numato atsakomybę už dviejų rūšių alternatyvias veikas, kurios gali būti padaromos ir kartu.

Prokuroro BPK 256 str. nustatyta tvarka 2014-05-23 pateikto pakeisto kaltinimo (III t. b. 1. 181) pradžioje, kuriame praleisti atskiri BK 145 str. 2 d. numatytos veikos dispozicijos žodžiai ir naudojama skirtinga skyryba, negu BK 145 str. 2 d. numatytoje normoje, nurodyta, kad J. Ž. kaltinamas padaręs dvejopo pobūdžio veikas, t. y. kad jis neva „terorizavo žmones, padaryti kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką" ir „sistemingai žmones baugino, naudodamas psichinę prievartą". Pasak apelianto, iš to net galima spręsti, kad neva terorizavo žmones, juos versdamas daryti nusikaltimą - pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką. Šiuo atveju prokuroras kaltinime galimai praleido BK 145 str. 2 d. normos dispozicijos žodį „grasindamas".

Anot apelianto, teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies įžangoje prokuroro pateiktą pakeistą kaltinimą dar pakeitė („pataisė") ir nurodė, kad, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą įrodė ir nustatė, kad „Kaltinamasis J. Ž. terorizavo žmones, padarydamas kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką", t. y. kad jis ne grasino padaryti ir ne neva terorizavo žmones padaryti pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką, kaip pakeistame kaltinime nepagrįstai nurodė prokuroras, o, pasak teismo nuosprendžio, neva ir padarė realią neįvardintą pavojingą tiek gyvybei, tiek sveikatai, tiek ir turtui veiką. Tokiu būdu, teismas apkaltinamajame nuosprendyje pakeitė kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, apie tai apelianto ne tik iš anksto neinformavęs, tuo pažeidęs apelianto teisę į gynybą, bet ir neteisėtai, nurodydamas, kad jis padarė ne tik neįrodytą, bet ir realiai nepadarytą pavojingą veiką, neteisėtai ir nepagrįstai J. Ž. dėl jos tariamo padarymo nuteisė. Apelianto manymu, jau vien dėl tokios nuosprendžio aprašomosios dalies įžangos skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas.

Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendžio aprašomosios dalies motyvuojamojoje dalyje kaltinimą dar kartą pakeitė, nurodęs, kad teismas, įvertinęs įrodymus, pripažįsta, kad J. Ž. „nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 14 d. rašydamas nukentėjusiajam K. V. telefonu SMS žinutes, sekdamas kaip K. V. taip ir G. V. jų namo kieme, tokiais savo veiksmais terorizavo nukentėjusiuosius sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jų bei jų vaiko gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino juos panaudodamas psichinę prievartą" (nuosprendžio 6 1. 2 pastraipa).

Tokiu būdu, pasak apelianto, jis jau lyg ir negrasino K. V., G. V. ir jų vaikus išžaginti, grasino nebe jų vaikams, o tik vienam jų vaikui, grasino ne tik sutrikdyti jų sveikatą, kaip nurodyta nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje, bet ir padaryti pavojingą jų gyvybei, sveikatai veiką. Nebegrasino padaryti pavojingą veiką turtui. Tą veiką, pasak teismo nuosprendžio, darė nebe iki 2012-03-14, o jau neva net iki 2013-03-14.

Apelianto teigimu, nuosprendžio išvadose teismas vėl nurodė iš dalies pakeistą aprašomosios dalies pradžioje nurodyto neva įrodyto kaltinimo formuluotę ir teigia, kad „teismas daro išvadą, kad J. Ž. laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2012-03-14 , Elektrėnų sav., Vievio sen., Pylimų k. savo namuose ir kitose nenustatytose vietose, iš jam priklausančių mobilaus ryšio telefonų: Nokia 6610, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), Nokia N73-1, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir Nokia 2330c-2, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir kitų nenustatytų telefonų, keisdamas telefonų korteles, t. y. telefonų numerius, pastoviai, sistemingai, nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 163 kartus rašė nukentėjusiajam K. V. į mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini)grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes (kurių turinys nurodytas nukentėjusiojo pateiktose išklotinėse ir apžiūros protokoluose (I t. b.l. 16-30,11, b.l. 53,11, b.l. 77-78,1 1, b.l. 91-92,11, b.l. 172-173, III t. b. 1. 6-13), kuriomis įžeidinėjo K. V. ir G. V., grasino minėtiems nukentėjusiesiems ir jų vaikams sutrikdyti sveikatą, juos išžaginti ir kitaip pakenkti, ir tokiu būdu, sistemingai, naudodamas psichinę prievartą juos baugino" (nuosprendžio 6 1. 4 pastraipa). Jau šiame kaltinime nebenurodyta, kad jis grasino padaryti pavojingą veiką gyvybei ir sveikatai, V. turtui.

Apelianto manymu, prokuroro pateiktame pakeistame kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytame kaltinime visiškai neobjektyviai, ne pagal byloje nustatytus duomenis - SMS žinutes, pateiktas K. V. ir užfiksuotas telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu, asmenų parodymus nurodytas galimos nusikalstamos veikos padarymo laikas, t. y. laikotarpis. Nurodyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2010-05-01 iki 2012-03-14, o vienu atveju nuosprendyje nurodyta, kad teismas pripažįsta, kad nusikalstama veika buvo daroma net iki 2013-03-14. Tačiau iš tikrųjų pirmoji byloje esanti K. V. pateikta SMS žinutė išsiųsta pagal jo nurodymą 2010-05-01 (I t. b.l. 23), o paskutinė K. V. gauta SMS žinutė, objektyviai užfiksuota telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu, buvo jo gauta 2011-12-03 (III t. b. 1. 6- 13). Byloje nėra pateikta jokių SMS žinučių ir duomenų, kad grasinančios ir įžeidžiančios SMS žinutės K. V. siųstos, tame tarpe ir jo, nuo 2011-12-03 iki 2012-03-14. Tokiu būdu, nesant jokių objektyvių duomenų, pasak apelianto, jis buvo nepagrįstai apkaltintas ir nuteistas, kad grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes siuntinėjo K. V. net iki pat kratos jo namuose padarymo ir sūnaus A. Ž. sulaikymo - iki 2012-03-14, nors to visiškai nepatvirtina jokie duomenys. Taigi, nuosprendyje nurodyta neįrodyta, nepagrįsta esminė faktinė aplinkybė - nusikalstamos veikos padarymo laikas. Taip pat, pasak apelianto, nuosprendyje nurodyta neįrodyta, nepagrįsta ir kita esminė faktinė aplinkybė - nusikalstamos veikos padarymo vieta.

Apelianto teigimu, pagal neautentiškas K. V. pateiktas SMS žinutes, pagal prie jų K. V. nurodytus jų siuntėjo ar siuntėjų telefono numerius - jų iš viso apie 25, juos sulyginus su netinkamai įformintais tų telefonų numerių IMEI ir IMSI kontrolės duomenimis ir su iš jo namų kratos paimtų trijų telefonų aparatų IMEI kodais, spręstina, kad didelė dalis K. V. pateiktų tyrimui SMS žinučių (apie 80) buvo siųsta ne iš J. Ž. namuose kratos metu paimtų telefonų, kurių IMEI kodai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o iš nenustatyto skaičiaus nenustatytų, nerastų ir faktiškai neieškotų telefonų, kuriuose buvo naudojamos nerastos ir neieškotos SIM kortelės su telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) - iš viso apie 11 numerių), tačiau nepaisant to, apeliantas nepagrįstai apkaltintas, kad SMS žinutes K. V. siuntinėjo iš nenustatytos vietos, iš neįvardinto skaičiaus nenustatytų telefonų, neįvardinant nei jų IMEI kodų, telefono abonento numerių, nenurodant jokių konkrečių SMS žinučių, kurios buvo siųstos iš tų abonentinių numerių iš nenustatytų telefonų, jų turinio ir siuntimo laiko, net jų skaičiaus (apie 80). Taip pat nebuvo analizuota ir kaltinime bei nuosprendyje nenurodyta, kokios SMS žinutės, kokio turinio ir kada iš pateiktų tyrimui K. V. buvo siųstos ir iš kratos metu iš jo namų paimtų trijų mobilaus ryšio telefonų. Tokiu būdu, pasak apelianto, jis nepagrįstai apkaltintas ir nuteistas be jokių įrodymų, nenurodžius net jokių konkrečių esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, t. y. neįrodžius nusikalstamos veikos padarymo būdo.

Apeliantas pastebi, kad kaltinimas ir teismas neteisingai suskaičiavo ir nuosprendyje nurodė ir SMS žinučių, kurių turinys pagal kaltinimą ir nuosprendį esą nurodytas nukentėjusiojo pateiktose išklotinėse ir apžiūros protokoluose (I t. b.l. 16-30, 11, b.l. 53, 11, b.l. 77-78, 1 1, b.l. 91- 92, I t. b.l. 172-173, III t. b.l. 6-13), skaičių. Byloje apskritai nėra jokių SMS žinučių, pateiktų K. V., apžiūros protokolų, nes SMS žinučių sąrašai, užrašai iš K. V. buvo priimami surašant Daiktų, dokumentų pateikimo protokolus, o bylos III t. b.l. 6-13 yra ne apžiūros protokolas, o Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas su priedais. Kaltinime ir nuosprendyje nurodyta, kad J. Ž. K. V. išsiuntė ne mažiau kaip 163 kartus grasinančio ir įžeidžiančio turinio žinutes, kurių turinys nurodytas nukentėjusiojo pateiktose išklotinėse ir apžiūros protokoluose, jų tarpe ir 11, b. 1.77-78. Anot apelianto, tokiu būdu, prie tų 163 SMS žinučių nepagrįstai buvo priskaičiuotos ir bylos 11, b. 1. 77- 78 esančiame apžiūros protokole nurodytos kaip apžiūrėtos ne jo ir ne K. V. siųstos SMS žinutės, o buvo apžiūrėtas J. L. mobiliojo ryšio telefonas su jame užfiksuotomis galimai paties K. V. J. L. siųstomis SMS: 2011-04-10 siųstomis SMS žinutėmis „Sveikinu su 16" ir „Riža jau miega". Taip pat pastebėtina, kad K. V. pateiktuose SMS žinučių sąrašuose (užrašuose) (I t. b. 1.16-30) tų pačių žinučių pateikta ir pakartotinai, t. y. po du kartus ir jos visos nepagrįstai įtrauktos į bendrą 163 SMS žinučių skaičių (pvz., žinutės „Generole, ką tavo ryžoji tinginė negali vaikams rūbų išskalbti < ....>", „Generole nežinai ko prie ežero taip <...> -smirda <...>", „Generole gal p.... miegoti, ar ryza dulkint").

Apeliantas pažymi, kad nei kaltinime, nei nuosprendyje visiškai nebuvo analizuota, kurios SMS žinutės buvo įžeidžiančios, kurios grasinančio turinio, kuriomis buvo grasinama padaryti veikas pavojingas gyvybei, sveikatai, turtui ar išžaginti. Konkrečios žinutės nei kaltinime, nei nuosprendyje neminimos, tie grasinimai konkrečiai neapibūdinti, nenurodytos jų aplinkybės. (Pavyzdžiui, nors visos neva 163 žinutės kaltinime vadinamos grasinančio ir įžeidžiančio turinio, tačiau negi tokiomis yra „Generole, ko Paškevičienei reikia"(I t. b. 1. 17), ar „Generole ryz"(I t. b.l. 27). Dėl kiekvienos žinutės nebuvo apklausti nukentėjusieji. Jų parodymuose, cituotuose nuosprendyje, konkrečios žinutės irgi beveik neminimos, neaptariamos. Nors nuosprendyje nepagrįstomis prielaidomis teigiama, kad žinutes apeliantas galėjo rašyti sekdamas K. V. ir G. V. jų namo kieme, neva turėdamas tam galimybę, K. V. ir G. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nuosekliai, išsamiai apklausti kokios žinutės juos įžeidė, kurios baugino, kurių žinučių turiniui atitiko žinučių siuntėjo neva stebėti jų konkretūs veiksmai namo kieme. Daugelio žinučių turinys ir nesusijęs su nukentėjusiųjų veiksmais jų namo kieme.

Apeliantas pažymi, kad kaltinime ir teismo nuosprendyje teigiama, jog buvo įžeidinėjami K. V. ir G. V., grasinama minėtiems nukentėjusiesiems ir neįvardintiems jų vaikams, kitą kartą vaikui, tačiau iš dalies žinučių galima spręsti, kad jomis atskirai buvo įžeidinėjami ir K. V. tėvai - V. V. bei E. V., tačiau jie neapklausti, nepripažinti nukentėjusiaisiais, o visos tos žinutės inkriminuotos J. Ž. kaip neva įžeidžiančios K. V. ir G. V. ir jomis grasinant jiems ir jų neįvardintiems vaikams.

Apelianto teigimu, prokuroro pateiktas teisme pakeistas nepagrįstas, nekonkretus ir neaiškus bei klaidingas kaltinimas, kuris iškraipytai perkeltas į apkaltinamąjį nuosprendį ir pats nuosprendis yra be esminių faktinių aplinkybių arba jos išdėstytos klaidingai, neatitinkant tikrųjų faktinių bylos aplinkybių arba neįrodytos, o ir BK 145 str. 2 d. dispozicija, išdėstyta kaltinime ir nuosprendyje, taip pat iškraipyta.

Apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje prieštaringai interpretavo teismų praktikos nuostatas dėl būtinumo nuosprendyje nurodyti ir įvertinti konkrečias nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d., aplinkybes. Tačiau, be nurodytų esminių BPK normų pažeidimų ir teismų praktikos reikalavimų surašant nuosprendį nesilaikymo, skunde akcentuojama, kad J. Ž. atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., nes jis K. V. nerašė ir nesiuntė grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinučių, ir teismo nuosprendžiu neįrodyta, kad jis tokį nusikaltimą padarė.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai K. V. ir G. V. prašo atmesti J. Ž. apeliacinį skundą ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2014-07-18 nuosprendį. Nurodo, kad J. Ž. kaltė yra įrodyta baudžiamosios bylos medžiaga, kai kurie apelianto paaiškinimai yra akivaizdžiai išgalvoti tikslu išvengti atsakomybės. Nukentėjusiųjų teigimu, nagrinėjant byla J. Ž. bandė įrodinėti, kad telefonais galėjo pasinaudoti remontą darę statybininkai, tačiau šios versijos vėliau atsisakė, nes SMS žinutės buvo siunčiamos sistemingai ir ilgą laiko tarpą. Nukentėjusieji pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo neginčijamai įrodyta, jog žinutės buvo siunčiamos iš J. Ž. priklausančių telefonų, kurie rasti kratos metu jo miegamajame kambaryje. Nukentėjusiųjų manymu, tai yra pagrindinis J. Ž. kaltę pagrindžiantis įrodymas, kurio jis niekaip negali paneigti. Be to, anot nukentėjusiųjų, J. Ž. kaltę patvirtina ir tai, kad po įtarimo pareiškimo apeliantas prisipažino padaręs jam inkriminuojamą veiką, nurodė jos padarymo aplinkybes; iš jo namo 2 aukšto matosi nukentėjusiųjų kiemo dalis; iš SMS žinučių stiliaus, leksikos, kreipinių matyti, jog jos buvo rašytos vieno žmogaus. Pasak nukentėjusiuosius, jie suprato jiems siųstuose SMS žinutėse buvusius grasinimus kaip realius, buvo išsigandę, šeimoje buvo didelė įtampa.

Teismo posėdžio metu J. Ž. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas – atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad savo forma ir turiniu apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 304–307 straipsniuose keliamus reikalavimus, būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, kur išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Veikos padarymo vieta, laikas, būdas šioje nuosprendžio dalyje nurodomi visada (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje J. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad terorizavo žmones, padaryti kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai žmones baugino, naudodamas psichinę prievartą, t. y. laikotarpyje nuo 2010-05-01 iki 2012-03-14, Elektrėnų sav., Vievio sen., Pylimų k. savo namuose ir kitose nenustatytose vietose, iš jam priklausančių mobilaus ryšio telefonų: Nokia 6610, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) Nokia N73-1, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir Nokia 2330c-2, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir kitų nenustatytų telefonų, keisdamas telefonų korteles, t.y. telefonų numerius, pastoviai, sistemingai, nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 150, rašė nukentėjusiajam K. V. į mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes (kurių turinys nurodytas nukentėjusiojo pateiktose išklotinėse ir apžiūros protokoluose), kuriomis įžeidinėjo nukentėjusįjį K. V. ir G. V., grasino minėtiems nukentėjusiesiems ir jų vaikams sutrikdyti sveikatą, juos išžaginti ir kitaip pakenkti, ir tokiu būdu, sistemingai, naudodamas psichinę prievartą juos baugino, t. y. J. Ž. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje (b. t. 3, b. l. 171).

BK 145 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. BK 145 straipsnio 2 dalis vardija dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Baudžiamosios teisės teorijoje žmogaus terorizavimas suprantamas kaip įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką – apnuodyti šulinį, pagrobti vaiką, sukelti autoavariją, kitokį nelaimingą atsitikimą ir pan. Tuo tarpu sistemingas bauginimas apibūdinamas kaip ne mažiau nei 3 kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. Taigi žmogaus terorizavimas ir sistemingas bauginimas yra dvi alternatyvios, netapačios veikos, tad kiekvieną iš jų reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai (kasacinė nutartis Nr. 2K-299/2013).

Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymui yra keliami tokie pat reikalavimai kaip ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. jame turi būti nurodomas padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 219 straipsnio 3 punktas). Tačiau, kaip matyti iš aukščiau pateikto J. Ž. įkaltintos veikos aprašymo, jame nenurodyta kuo konkrečiai yra kaltinamas J. Ž. – žmogaus terorizavimu, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui arba sistemingu žmogaus bauginimu, naudojant psichinę prievartą. Taip pat, inkriminuojant kaltinamajam faktiškai dvi atskiras veikas, kaltinime nėra nurodoma kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė kiekviena iš jų. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmos instancijos teismas tarsi pritarė tokiam kaltinimui, tačiau, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, aprašydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes kažkodėl nurodė, jog „J. Ž. terorizavo žmones, padarydamas kitokią, pavojingą gyvybei, sveikatai ir turtui veiką bei sistemingai žmones baugino, naudodamas psichinę prievartą“. Tokios teismo įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės ne tik kad neatitinka faktinių bylos duomenų (byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog J. Ž. padarė kitokią, pavojingą sveikatai, gyvybei ir turtui veiką), bet ir nesudaro BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties. Akcentuotina, kad asmeniui padarius tokią veiką, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal sukeltas pavojingas pasekmes ir atitiktų visai kitų nusikaltimo sudėčių požymius (laisvės suvaržymo, išžaginimo, turto prievartavimo ir t. t.). Tuo tarpu BK 145 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tik už grasinimus atlikti šiuos veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad analizuodamas ir vertindamas įrodymus, pirmos instancijos teismas nurodė pripažįstantis, kad „J. Ž. nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 14 d. rašydamas nukentėjusiajam K. V. telefonu grasinančias SMS žinutes, sekdamas kaip K. V. taip ir G. V. jų namo kieme, tokiais savo veiksmais terorizavo nukentėjusiuosius, sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jų bei jų vaiko gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino juos panaudodamas psichinę prievartą“. Dar vėliau, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, apylinkės teismas padarė išvadą, kad „J. Ž. terorizavo nukentėjusiuosius, sistemingai grasindamas padaryti pavojingą jų bei jų šeimos nariams gyvybei, sveikatai veiką ir sistemingai baugino ją panaudodamas psichinę prievartą“. Nuosprendžio 6 puslapyje nurodoma, kad „teismas, įvertinęs kaltinamojo objektyviai atliktus veiksmus, tyčios rūšį, pripažįsta, jog J. Ž. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį, kaip sistemingas kito žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą.“ Taigi iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio taip ir nėra galutinai aišku, už kokios BK 145 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos padarymą yra nuteistas J. Ž.: ar už žmogaus terorizavimą, grasinant padaryti kitokią pavojingą veiką gyvybei, sveikatai ar turtui, ar už pastarosios veikos padarymą, ar už sistemingą bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Būtent jau minėta, kad pagal BK 145 straipsnį 2 dalį žmogaus terorizavimas ir sistemingas bauginimas yra dvi alternatyvios, netapačios veikos ir kiekvieną iš jų reikia inkriminuoti ir įrodinėti atskirai.

Be to, apylinkės teismas praktiškai neanalizavo byloje surinktų įrodymų, apsiribodamas jų išvardinimu („Teismas, įvertinęs kaltinamojo J. Ž., nukentėjusiųjų K. V. ir G. V., liudytojų K. M., G. V.-V. teisme duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo veiksmų – protokole – pareiškime, liudytojų apklausos, akistatos, daiktų apžiūros protokoluose, tarnybiniame pranešime, kuriame išanalizuoti J. Ž. SMS žinutės,...“), ir nepagrindė J. Ž. padarytų veiksmų ryšio su BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiais. Bylos medžiaga nustatyta, kad J. Ž. inkriminuotas net 150 įvairaus pobūdžio SMS žinučių parašymas, bet nė viena iš jų atskirai nebuvo analizuota atitikties BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiams aspektu. Be jokios įrodymų analizės padaryta išvada, kad visos SMS žinutės atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pirmos instancijos teismas apsiribojo pasakymu, jog „J. Ž. rašė grasinančio ir įžeidžiančio turinio SMS žinutes“, nedetalizuodamas bei nenurodydamas nė vienos konkrečios SMS žinutės turinio bei nepasisakydamas kokiomis konkrečiai žinutėmis nukentėjusiajam buvo grasinta, padaryti pavojingą veiką gyvybei, sveikatai ar turtui, o kokiomis jis buvo sistemingai bauginamas, panaudojant psichinę prievartą. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pats teismas nurodė, jog pagal susiklosčiusią teismų praktiką inkriminuojant sistemingo bauginimo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo grasinama, kaip reiškėsi grasinimai ir sistemingumas. Šio kvalifikuojančio požymio nustatymui nepakanka įvardyti tik tai, kiek kartų, nukentėjusiojo manymu, buvo grasinama, reikia tuos grasinimus konkrečiai apibūdinti ir nurodyti jų aplinkybes, t. y. visais atvejais byloje turi būti įrodytos įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemones, padariniai ir kt. Tačiau apylinkės teismas, iš esmės prieštaraudamas pats sau ir nesilaikydamas šiuo klausimu suformuluotos teismų praktikos, ne tik kad konkrečiai neapibūdino tų grasinimų (nenurodė laiko, konkretaus grasinimo turinio, kokiu būdu ir kaip buvo grasinta nukentėjusiajam), bet net nenurodė kaip reiškėsi tie grasinimai, t. y. kokias žinutes nukentėjusysis suprato kaip grasinimus. Taip pat apylinkės teismas visiškai nepasisakė ir nevertino, kiek rimti ir realūs buvo tokie grasinimai ( jei apskritai tokie grasinimai buvo). Pvz. teismas nenurodė, kodėl prie grasinančių ar įžeidžiančių žinučių priskyrė tokias SMS žinutes kaip: “Sveikinu su 16“, „Riža jau miega“ (b. t. 1, b. l. 77-78), „Generole, tu be alaus kaip zuvis be vandens, o ryza be alaus ir be cigaru kaip pirtis be garo na ir seiminele“, „Tau ne Jurgutis o Mariukas raso“ (b. t. 1, b. l. 91).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant J. Ž. kaltės klausimą dėl įžeidžiančio turinio SMS žinučių nukentėjusiajam rašymo, ypatingą svarbą turi telefono abonemento nustatymo, IMEI kontrolės duomenys, kurių pirmos instancijos teismas visiškai neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad kratos metu J. Ž. gyvenamojoje vietoje buvo rasti trys mobilieji telefonai: Nokia 6610, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini), Nokia N73-1, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini) ir Nokia 2330c-2, kurio IMEI yra (duomenys neskelbtini). Akcentuotina, kad byloje yra duomenys dėl šiuose telefonuose naudotų SIM kortelių numerių (pvz. b. t. 1, b. l. 154, 159, b. t. 2, b. l. 73 ir t.t.), tačiau pirmos instancijos teismas jų nevertino ir konkretaus SMS žinučių turinio, parašytų būtent iš mobiliųjų telefonų, rastų pas kaltinamąjį kratos metu, skundžiamame nuosprendyje nenurodė. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad didžiosios dalies nukentėjusiajam rašytų SMS žinučių turinys nustatytas vadovaujantis vien nukentėjusiojo žodžiais. Daugeliu atvejų nukentėjusiojo mobilusis telefonas nebuvo apžiūrimas policijos pareigūnų, tad neginčytinų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo gautų SMS žinučių turinį, byloje nėra. Pirmos instancijos teismas, atlikdamas byloje esančių telefono abonemento nustatymo, IMEI kontrolės duomenų analizę bei palygindamas gautus rezultatus su nukentėjusiojo nurodytais duomenimis (datomis, kuomet pasak nukentėjusiojo buvo gaunamos, SMS žinutės; telefonų numeriais, iš kurių, anot nukentėjusiojo buvo rašomos SMS žinutės), galėjo patikrinti jų teisingumą, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje taip pat nėra įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, jog visos nukentėjusiojo nurodomos SMS žinutės jam buvo parašytos būtent iš kratos metu pas kaltinamąjį rastų mobiliųjų telefonų. Tuo tarpu tokie abstraktūs pasakymai kaip „ ... ir kitų nenustatytų telefonų, keisdamas telefonų korteles, t. y. telefonų numerius, sistemingai, nenustatytą kiekį kartų...“, teismo apkaltinamajame nuosprendyje netoleruotini (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301/2005; 2K-549/2006).

Nustačiusi tokio pobūdžio trūkumus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punkto reikalavimų, todėl naikintinas ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apylinkės teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Trakų rajono apylinkės teismo 2014-07-18 nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.