- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-43-255/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43591-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Regina Bertašienė, Kristina Kakurinė
- Nuteistasis
- A. R.
- Advokatai
- Marius Gricius
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Daliaus Jocio ir Kristinos Kakurinės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, nustatant, kad nuteistasis A. R. bausmės vykdymo metu turi būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 valandos vakaro iki 6 valandos ryto, bei paskiriant įpareigojimą visą bausmės vykdymo laiką dirbti.
Nuosprendžiu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš A. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, buveinė Europos aikštė 1, Vilnius, priteisti 247,54 Eur (du šimtai keturiasdešimt septyni eurai ir 54 ct) E. D. gydymo išlaidų.
Nuosprendžiu E. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš nuteistojo A. R. priteisti 615,32 Eur (šeši šimtai penkiolika eurų ir 32 ct) turtinės žalos bei 500 (penki šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kita ieškinio dalis atmesta.
Be to, nuosprendžiu iš nuteistojo A. R. priteisti 200 (du šimtai) Eur valstybei už advokatės atstovavimą nukentėjusiajam baudžiamojoje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. R. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą: jis 2019 m. spalio 12 d., apie 06.00 val., įėjęs į balkoną, esantį (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip penkis kartus kumščiu smogė balkone buvusiam E. D. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam E. D. veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis ant kairio smilkinio, kairės akies apatiniame voke, nedislokuotu kairio skruostikaulio lūžimu, odos nubrozdinimus kairiame dilbyje, kairiame žaste, krūtinės kairėje priekinėje sienoje, kairio skruostikaulio ir kairės akies apatinio voko poodines kraujosruvas, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį, A. R., dėl kaltinimo pagal 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei atmesti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl visų nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, kurie buvo keliami nagrinėjant bylą teisme, be to, netinkamai įvertino liudytojų parodymus.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, nepašalino prieštaringumų tarp byloje esančių duomenų. Apeliantas pažymi, jog savo kaltės visiškai nepripažįsta, mano, jog yra pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai. Pažymi, jog neginčija fakto, kad buvo suduoti smūgiai nukentėjusiajam ir jis buvo sužalotas, tačiau jis nesutinka su pačiu įvykio mechanizmu. Apeliantas nurodo, jog, skaitant kaltinamąjį aktą, susidarė vaizdas, jog jis, A. R., įėjo į balkoną ir sumušė nesipriešinantį E. D. Apeliantas pažymi, jog pirmasis jam smūgį sudavė būtent E. D., ir tik po to smūgiavo jis, A. R. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad jis, A. R., patyrė lengvesnius sužalojimus nei E. D., negali eliminuoti paties E. D. neteisėtų veiksmų. Mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netinkamai konstatavo, jog E. D. sužalojimo mechanizmas, jam suduotų smūgių skaičius, pobūdis ir jų lokalizacija rodo, kad jo, A. R., veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad į jį, A. R., buvo pradėtas realus pasikėsinimas, todėl buvo kilusi būtinosios ginties situacija.
2.2. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš rašytinių duomenų, L. M. ir D. A., E. D., jo paties, A. R. parodymų yra matytį, kad E. D. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), pateko jėga, neturėdamas jo, A. R., sesers L. M. leidimo ir sutikimo. Todėl, apelianto nuomone, E. D. elgėsi netinkamai, nusikalstamai, nevykdė L. M. teisėto reikalavimo pasišalinti iš svetimo būsto. Nurodoma, jog vėliau E. D., būdamas neblaivus, grasino ir netinkamai elgėsi, todėl jo, apelianto, sesuo – E. D. sugyventinė, L. M., privalėjo kviesti pagalbą, kad jį išvarytų iš savo namų. Apeliantas nurodo, jog vėliau E. D., suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai ir netinkamai, pareikalavus jam, A. R., išeiti iš buto, pirmas jam smogė, o tai patvirtina tiek jo, apelianto, tiek jo sesers L. M. parodymai. Apeliantas pažymi, jog, tik atsakydamas į E. D. smurtinius ir neteisėtus veiksmus ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, pavartojo prieš E. D. fizinį smurtą. Apelianto manymu, atsižvelgus į neteisėtą E. D. patekimą į jo sesers butą, jo neblaivumą, į tai, kad jis pirmasis pradėjo vartoti fizinį smurtą, jis, A. R., neperžengė būtinosios ginties ribų.
2.3. Apeliantas skunde teigia, jog kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinant E. D. parodymus matyti, kad jis viso ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklus ir jo parodymų tikrumas nekelia abejonių, kadangi tokius jo parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Apelianto manymu, vertinant E. D. parodymus matyti, kad jis neprisimena įvykio dėl neblaivumo, be to, teikė skirtingus parodymus, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Nurodoma, jog E. D. pirminėje apklausoje parodė, kad atrakino buto, esančio (duomenys neskelbtini), duris, o ne įsilaužė į jį, tačiau vėliau paaiškėjo priešingos aplinkybės, t. y. kad jis sugadino minimo buto duris ir įsilaužė į jį. Pažymima, jog E. D. pats neneigia šių aplinkybių, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje šių duomenų nėra. Apeliantas nurodo, jog kaip liudytoja apklausta D. A. parodė, kad išgirdo laiptinėje didelį triukšmą, o tai įrodo, jog E. D. į butą įsilaužė, o ne paprastai atsirakino duris. Taip pat apeliantas nurodo, jog specialisto išvada paneigia E. D. parodymus apie tai, kad jam buvo suduota apie 50 smūgių. Apeliantas pažymi, jog E. D. įvykio pasekmės sunkesnės, nes jis buvo visiškai girtas (nustatytos 1,74 promilės). Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus paties E. D. parodymus, kad pirmasis smūgiavo jis, A. R. Apeliantui nesuprantama pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu, nes, nesant jokių kitų duomenų, E. D. versija laikoma patikima, nors šis asmuo įvykio metu buvo neblaivus, ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklus, keitė parodymus, visais būdais siekdamas išvengti atsakomybes. Be to, apeliantas nurodo, jog byloje nėra paneigtos L. M. ir D. A. ir jo, A. R., nurodytos aplinkybės apie įvykio eigą.
2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnyje numatyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Apelianto manymu, bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės pažeidžiant šias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nors ir išnagrinėjo surinktus įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimo, t. y. nuosprendyje išdėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, nėra išsamios įrodymų analizės, kaltinamųjų ir liudytojų parodymai neišanalizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, nėra aiškiai ir išsamiai nurodytos šio teismo išvados dėl jo, A. R., kaltės, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punkto nuostatos.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo A. Radvilavičiaus apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. Radvilavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
7. Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, ginčija savo kaltę, tvirtina, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už E. D. sumušimą. Be to, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visumą duomenų dėl padarytos nusikalstamos veikos mechanizmo, nepakankamai įvertino nukentėjusiojo E. D. parodymų prieštaringumą, kitų liudytojų parodymus. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisakys.
8. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, mano, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepažeidė baudžiamojo proceso nuostatų, tinkamai išnagrinėjo visas baudžiamosios bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. R. padarytą nusikalstamą veiką, tinkamai įvertino paties įvykio mechanizmą, įvertino ir išanalizavo liudytojų parodymus. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl A. R. kaltės. Vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o A. R. kaltę dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės neparemtos įrodymais, nepagrįsti. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
9. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. iš esmės ginčija savo kaltę, tvirtina, jog buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas, nes veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes E. D. pirmasis jam sudavė smūgį, be to, buvo neblaivus ir įsiveržė į jo, A. R., sesers L. M. butą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, mano, jog jie nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visą įvykio mechanizmą ir pagrįstai nusprendė, jog A. R. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog įvykio metu E. D. pateko į L. M. butą išstumdamas duris, jo tvirtinimu, pati L. M. jį kvietė ateiti. Pažymėtina, jog E. D. ir L. M. sieja asmeninio pobūdžio santykiai, jie turi bendrą vaiką, E. D. juo rūpinasi, todėl lankosi L. M. bute, yra turėjęs nuo buto durų raktą. Iš tolimesnio įvykio mechanizmo matyti, jog E. D. ir L. M. susikivirčijo dėl vaiko, L. M. išbėgo iš buto, o E. D. nuėjo į balkoną parūkyti. Tuomet, pakviestas sesers L. M., į butą atėjo A. R., kuris balkone pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš akivaizdžiai neblaivų E. D. Paties E. D. tvirtinimu, A. R. pradėjo jį daužyti, šaukė, keikė jį, neleido išeiti iš balkono, o bandant išeiti, jie susistumdė. Apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo E. D. parodymais, kurie iš esmės viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklūs, juos patvirtino Bendrojo pagalbos centro garso įrašai, kuriuose E. D. nurodė, kad jam skubiai reikalinga policijos ir medikų pagalba, nes gali būti užmuštas, Klaipėdos apskrities VPK Plungės r. PK tyrėjos tarnybinis pranešimas su byloje esančiu vaizdo įrašu, specialisto išvada bei kiti bylos duomenys.
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. tvirtina, jog veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiojo sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis E. D. rūkė A. R. sesers, kuri nebuvo svetimas žmogus nukentėjusiajam ir su juo nuolat bendravo bei yra jo vaiko motina, todėl jis dažnai lankydavosi šiame bute, balkone, ir jokio pavojaus niekam nekėlė, todėl būtinosios ginties situacijos šiuo atveju nebuvo, neteisėto nukentėjusiojo patekimo į L. M. butą aplinkybes buvo galima spręsti su policijos pagalba arba kitokiais civilizuotais būdais.
11. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. tvirtina, jog E. D. parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą patvirtina tai, jog jis tvirtino, kad apeliantas jam sudavė apie 50 smūgių. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, jog E. D. buvo suduota ne mažiau kaip penki smūgiai kumščiu, pats nukentėjusysis, apklausiamas teisme, parodė, jog smūgių neskaičiavo, bet A. R. sudavė jam labai daug smūgių, gal 30, gal daugiau, jis jų neskaičiavo. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pats nuteistasis A. R. įvykio metu būtų buvęs sužalotas. Tikėtina, fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo, abiejų teigimu, jie buvo ,,susikibę“, tačiau žymių sveikatos sužalojimų apeliantas, akivaizdu, nepatyrė, o tai dar kartą paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl būtinosios ginties sąlygų egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nukentėjusiojo E. D. sužalojimo mechanizmas, jam suduotų smūgių skaičius, jų lokalizacija ant nukentėjusiojo kūno, sužalojimų pobūdis rodo, jog A. R. veiksmai buvo ne gynybinio, o puolamojo pobūdžio, ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad į kaltinamąjį buvo pradėtas realus kėsinimasis ir todėl buvo kilusi būtinosios ginties situacija. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, jog iš specialisto išvados matyti, jog A. R. tik praėjus 6 dienoms po įvykio kreipėsi konsultacijos į neurologą, nurodydamas, kad buvo sumuštas buityje ir pirmomis dienomis po sumušimo pasvaigo galva, tačiau 2019 m. spalio 17 d. jokių skundų nebeturėjo, jam nustatyta galvos sumušimo diagnozė, tačiau objektyvūs galvos sužalojimai nebuvo užfiksuoti. Pažymėtina ir tai, kad liudytojos L. M. ir V. V. patvirtino A. R., kuris yra vienos brolis, kitos sūnus, nurodomas aplinkybes dėl jo sužalojimo, tačiau nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos parodymus, laikytina, jog šiais parodymais buvo siekiama padėti išvengti apeliantui baudžiamosios atsakomybės. Todėl Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo A. R. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir įvykio mechanizmą, todėl pagrįstai pripažino jį kaltu dėl padaryto nusikaltimo, t. y. E. D. sumušimo.
12. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A, R, apeliacinį skundą atmesti.