- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- 1A-123/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Jonas Algimantas Venckus, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Virginija Balčiūnienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio 22 d. apie 22 val. 30 min. Šiauliuose, namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu su žmona R. J., rankomis paimdamas savo mažamečiui, bejėgiškos būklės sūnui D. J. už pažastų ir abejomis rankomis mesdamas jį ant betoninių grindinio plytelių, tokiu būdu nukentėjusiajam D. J. padarė daugybinius pakauškaulio ir abiejų momenkaulių lūžius, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimą, galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, nubrozdinimą ir kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje, nubrozdinimą kairiame momenyje, kraujosruvas pakaušyje ir dešiniame momenyje, kaktos kairėje pusėje ir kairiame skruoste, po ko D. J. mirė nuo daugybinių kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžių ir galvos smegenų sumušimo, taip tyčia nužudė savo mažametį, bejėgiškos būklės vaiką D. J..
Šalies argumentai
Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas šališko teismo, be to, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismo padarytos išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus. Nurodo, kad teismo motyvai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, neturi objektyvaus pagrindo, nes jie buvo padaryti neanalizuojant ir nevertinant faktinių aplinkybių visų įrodymų kontekste, o liudytojų nurodytos esminės faktinės bylos aplinkybės, įvykio vietos apžiūros metu nustatytos aplinkybės, nuosprendyje šališkai nurodytos ne visos (nurodytos parodymų ištraukos), kaltinimui palankia linkme. Teismo šališkumą bei suinteresuotumą bylos baigtimi kaltinimui palankia linkme, patvirtina ir tai, kad nuosprendyje net nebuvo paminėta teisme apklausta liudytoja A. M., nurodžiusi svarbias teisingam bylos išnagrinėjimui turinčias aplinkybes. Detaliai ir nuosekliai išanalizavus liudytojų visus, o ne atskirus teisme duotų parodymų momentus, specialisto išvadą, įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotas aplinkybes, ir taip pat teisminio nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos A. M. duotus parodymus, visų faktinių aplinkybių kontekste, konstatuotinos priešingos teismo nustatytoms faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai ir neabejotinai paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas D. J. nužudymo aplinkybes. Visų pirma, apelianto teigimu, pagal liudytojos A. M. parodymus, kuriuos apeliantas skunde pacituoja (nukentėjusioji R. J. patvirtino liudytojos nurodytas aplinkybes), duomenis, užfiksuotus 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarime dėl daiktų grąžinimo, nustatytos aplinkybės, priešingai nukentėjusiosios R. J. nurodytoms, patvirtina, kad įvykio dieną nukentėjusioji R. J. su vaiku D. J. buvo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, kuriame buvo girdėti įvairaus pobūdžio trenksmai, o po įvykio, ant šio namo esančių betoninių laiptų (kaip paaiškino liudytoja A. M., vėliau kelnaites ji padėjo ant medinės kaladės) rastos vaiko baltos spalvos kelnaitės, kurios priklausė nužudytajam D. J.. Be to, teismo nustatytų bei nukentėjusiosios R. J. nurodytų faktinių aplinkybių realumu verčia abejoti ir svarbias gynybai aplinkybes patvirtinę apklausti kaip liudytojai U. R., R. E., P. S.. Apklausta 2011 m. birželio 2 d. vykusiame teismo posėdyje liudytoja U. R. be kitų aplinkybių nurodė, kad po įvykio R. J. jai sakė, kad jeigu ji pasakytų visą tiesą, viskas kitaip būtų. Tuomet liudytoja suprato, kad dėl visko, kas įvyko, kalta yra R. J.. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, niekas negyvena, o raktą nuo šio buto durų turi R. J., kuri ten ir lankydavosi. Liudytoja R. E. 2011 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad atvažiavus policijai, pareigūnai pradėjo belstis į V. J. buto duris, nes norėjo pažadinti vyrą, kuris ten miegojo nuo 21 valandos. Liudytojas A. S. taip pat patvirtino, kad R. J. kaimynai buvo palikę prižiūrėti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose ir R. J. jame dažnai lankydavosi. Taip pat pagal minėto liudytojo parodymus, jis ir pareigūnai beldė į langus, kad prižadintų V. J.. Kai V. J. priėjo prie lango, liudytojas matė, kad V. J. yra ką tik atsikėlęs iš lovos. V. J. buvo išsigandęs ir nesuprato, kas vyksta, nesuprato, kodėl visi aplink namo langus. Visos šios aplinkybės, apelianto nuomone, paneigia teismo išvadą, kad nenustatytas nei vienas liudytojas, galintis patvirtinti, kad įvykio dieną nukentėjusioji R. J. su sūnumi D. būtų užėjusi į aukščiau nurodytą butą, o po kažkiek tai laiko būtų išėjusi kartu su sūnumi bei leidžia pagrįstai teigti, kad įvykio vieta yra ne (duomenys neskelbtini), Šiauliuose esantis namo kiemas, bet (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančio namo betoniniai laiptai, ir pats įvykis įvyko kitomis, negu nurodyta kaltinime ir nustatyta teismo, aplinkybėmis. Tuo tarpu, apelianto nuomone, byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios, suinteresuotos bylos baigtimi, parodymus, kad D. J., tyčia mesdamas šį ant žemės, nužudė jis, V. J.. Be to, apeliantas skunde abejoja tokių nukentėjusiosios parodymų teisingumu ir patikimumu, prašo juos atmesti. Jo įsitikinimu, teismas jo kaltę įrodinėdamas iš esmės vien tik nukentėjusiosios R. J. parodymais, tik formaliai pripažino juos pagrįstais ir patikimais, neatsižvelgė ir nevertino jų kitimo viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu. Nors parodymai kito būtent dėl esminių įvykio aplinkybių, tačiau teismas jų neanalizavo ir nelygino jų visumoje su kitomis byloje egzistuojančiomis aplinkybėmis. Toliau apeliantas skunde cituoja nukentėjusiosios R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 73-74, 48-50, 75, 85, 80), akcentuodamas jų nenuoseklumą ir prieštaravimą byloje nustatytoms aplinkybėms, lygina juos su kitais byloje surinktais įrodymais. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios R. J. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. balandžio 23 d. duoti parodymai, kad ji su vyru V. J. buvo parduotuvėje ir pirko vyną prieštarauja 2010 m. gegužės 6 d. apžiūros protokoluose užfiksuotiems duomenims (b. l. 45, 48-50), o duoti parodymai apie 2010 m. balandžio 22 d. kilusį konfliktą, kurio metu tariamai buvo nužudytas D. J., jo kilimo laiką, prieštarauja jos pačios vėlesniems parodymams ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Be to, nukentėjusioji, paaiškėjus aukščiau nurodytiems prieštaravimams, apklausta 2010 m. gegužės 13 d. iš esmės pakeitė pirminius parodymus ir davė vėl parodymus, tačiau šie taip pat prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – liudytojos I. R. parodymams ir jos pačios vėliau duotiems parodymams. Apklausus nukentėjusiąją 2010 m. gegužės 20 d. ikiteisminio tyrimo metu trečią kartą, ji dar kartą pakeitė parodymus iš esmės. Teisme ją apklausus, ji vėl davė parodymus (apeliantas šiuos jos parodymus skunde pacituoja), kuriuos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai – 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas dėl daiktų grąžinimo. Be to, apklausus teisme liudytoją A. M. ir pastarajai davus parodymus, kuriuos apeliantas skunde pacituoja, nukentėjusioji, nors 2011 m. birželio 2 d. teisme vykusio posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną ji nebuvo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, papildomos apklausos teisme metu iš esmės vėl pakeitė savo parodymus ir jau patvirtino liudytojos A. M. parodymus bei nurodytas faktines aplinkybes. Be to, apelianto teigimu, be minėtų prieštaravimų nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotuose parodymuose yra gausu ir kitų neatitikimų. Visų pirma, apelianto įsitikinimu, neatitinka tikrovės nukentėjusiosios duoti parodymai, kad kai ji grįžo namo, konfliktas tęsėsi apie pusę valandos ir po to, kai ji išėjo parūkyti, išėjo V. J. ir numetė vaiką. Pas kaimynę I. R. nubėgo praėjus 20 minučių po vaiko išmetimo. Tarp J. kilusio konflikto nepatvirtino nei vienas byloje apklaustas liudytojas. Priešingai, teisme apklausta liudytoja R. E. paaiškino, kad R. J. pradėjo šaukti, kad vaikas mirė apie 21.30 val., o V. J. nuo 21 val. miegojo. Liudytojas P. S. paaiškino, kad iki 21 val. dirbo, todėl namo grįžo po 21 val. ir jokio konflikto tarp J. iki R. J. nepradėjus šaukti, kad mirė vaikas, negirdėjo. Be to, apklausta liudytoja A. M. paaiškino, kad beldimą į langą išgirdo praėjus 10 minučių po bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, girdėtų trenksmų, o dar po 10-15 minučių lauke pamatė stovinčią greitąją medicininę pagalbą. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, kelia pagrįstų abejonių dėl po 21 val. neva kilusio konflikto tarp J. realumo, nes R. J. nurodytas konflikto atsiradimas, eiga ir vykimo laikas niekaip nesutampa su liudytojų nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. R. J. parodymai taip pat prieštarauja ir liudytojos I. R. parodymams. Tai yra R. J. 2011 m. birželio 2 d. vykusio teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad pas kaimynę I. R. nubėgo po 20 min., kai buvo išmestas vaikas, be to, vaikas dar apie 5-10 minučių verkė, tačiau I. R. parodė, kad kai R. J. atnešė vaiką, jis jau buvo ne tik atšalęs, bet ir sukietėjęs. Apelianto nuomone, yra akivaizdu, kad net neturint specialių žinių, pakanka suprasti, jog per 10-15 minučių šiltai aprengtam kūnui nėra jokios galimybės ne tik sustingti, sukietėti, bet ir atšalti. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad D. J. mirtis galėjo įvykti prieš 16-24 val. iki jo kūno tyrimo pradžios 2010 m. balandžio 23 d., 16 val. Tai, apelianto nuomone, reiškia, kad D. J. mirtis galėjo įvykti nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., iki 2010 m. balandžio 22 d., 24.00 val. Tokiu būdu specialisto išvadoje nurodytas galimas mirties laikas nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., patvirtina liudytojos I. R. parodymus, kad 2010 m. balandžio 22 d., apie 21.30-20.00 val. vaikas buvo jau atšalęs, sustingęs ir sukietėjęs. Be to, R. J. šie parodymai (kad po išmetimo vaikas verkė apie 5-10 min.) prieštarauja ir specialisto išvadai, kurioje nurodyta, kad D. J. po kūno sužalojimų jam padarymo, negalėjo atlikti kokių nors savarankiškų veiksmų. Pagal teismo medicinos eksperto J. S. duotus paaiškinimus 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdyje, D. J. mirtis turėjo įvykti netrukus po patirtų sužalojimų atsiradimo momento. Apelianto nuomone, nukentėjusiosios parodymų nenuoširdumu verčia abejoti ir tai, kad, kaip patvirtino liudytoja I. R., R. J. šiai yra sakiusi, kad jeigu ji pasakytų tiesą, viskas būtų kitaip. Šios liudytojos parodymais, apelianto įsitikinimu, nėra pagrindo netikėti, nes byloje nėra jokių duomenų, kad ji būtų suinteresuota bylos baigtimi ar šališkai nusiteikusi prieš R. J., linkusi šią apkalbėti. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad jos buvo artimos kaimynės, nuolat bendraudavo, gerdavo vyną, pasikalbėdavo. Jų artimą ryšį patvirtina ir tai, kad R. J., supratusi, jog vaikas yra miręs, nubėgo būtent pas kaimynę I. R.. Apklausta 2011 m. birželio 2 d. teisme nukentėjusioji R. J. taip pat parodė, kad V. J., metęs vaiką, nuėjo namo ir užsirakino. Tačiau, apelianto teigimu, apklausti liudytojai R. E. ir A. S. paneigė ir tokius nukentėjusiosios parodymus. R. E. paaiškino, kad V. J. miegojo namuose nuo 21 val. vakaro, o A. S. patvirtino, kad kai atvažiavo pareigūnai, V. J. tuo metu miegojo. Pareigūnai beldė į langus, kad prikeltų V. J.. Kai V. J. priėjo prie lango, jis matė, kad V. J. ką tik atsikėlęs iš lovos. V. J. buvo išsigandęs ir nesuprato, kas vyksta, nesuprato, kodėl visi aplink langus. V. J. klausė pareigūnų, ko šie nori iš jo, ko laužiasi. Apelianto nuomone, apibendrinant aukščiau paminėtus R. J. nurodytų faktinių aplinkybių neatitikimus realiai egzistavusioms ir buvusioms faktinėms aplinkybėms, nurodytoms liudytojų parodymuose, nustatytoms specialisto išvadoje, įvykio vietos apžiūros metu, galima konstatuoti, jog šias itin svarbias tiesos nustatymui aplinkybes nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu sąmoningai slėpė ar nurodė sąmoningai jas iškreipdama, tuo suklaidindama tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek teismą. Apibendrinant galima pasakyti, kad visų pirma, nukentėjusioji nuo pirmos apklausos siekė nutylėti, kas vyko įvykio dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose; kokiu būdu, kodėl ir kada ant namo, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančių betoninių laiptų atsirado nužudytajam D. J. priklausančios kelnaitės; kad apie nužudytajam D. J. priklausančias kelnaites, rastas prie namo, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, esančių betoninių laiptų nebūtų pranešta policijos pareigūnams; suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir teismą, teigdama, kad kartu su V. J. ėjo į parduotuvę pirkti vyno, kad konfliktas, neva kurio pasėkoje buvo numestas D. J., įvyko nukentėjusiajai grįžus iš kaimynės Irenos, vėliau, neva po pasivaikščiojimo prie Talkšos ežero, po ,,Kalniuko“ rajoną, dar vėliau, kad neva po pasivaikščiojimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėmis iki (duomenys neskelbtini) gatvės prekybos centro ir galiausiai, pripažindama liudytojos A. M. parodymus, kad D. J. buvo nužudytas jai atėjus iš (duomenys neskelbtini), Šiauliuose esančio buto. Antra, R. J. parodymuose iš esmės kito neva buvusio konflikto laikas. Trečia, nukentėjusioji parodė, kad pas kaimynę vaikas buvo nuneštas net po 20 minučių po patirtų sužalojimų, tačiau negalėjo paaiškinti, ką ji veikė su vaiku tas 20 minučių; Ketvirta, nukentėjusioji R. J. nutylėjo esmines aplinkybes, žinomas tik jai vienai ir kurios, kaip ji pasakė liudytojai I. R., būtų pakeitusios esmines bylos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, D. J. mirtis galėjo įvykti nuo 2010 m. balandžio 22 d., 16 val., iki 2010 m. balandžio 22 d., 24.00 val., nes specialisto išvadoje nurodyta, kad D. J. mirtis galėjo įvykti prieš 16-24 val. iki jo kūno tyrimo pradžios 2010 m. balandžio 23 d., 16 val., o teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, apelianto įsitikinimu, nepaneigė iškeltos versijos dėl ankstesnio, nei kad nurodytas kaltinime, mirties laiko. Teismo motyvas dėl mirties laiko atitikimo kaltinime nurodytam, kad įvykio vietoje apžiūrint kūdikio kūnelį, lavondėmės nėra aiškiai matomos, o ekspertui atliekant kūdikio lavono tyrimą praėjus daugiau kaip 16 valandų po įvykio, lavondėmės buvo melsvai violetinės spalvos, gausios, susiliejančios, lokalizuotos nugariniame kūno paviršiuje, prieštarauja realiai nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tai yra 2010 m. balandžio 22 d. apžiūros protokole užfiksuota priešinga teismo nurodytai informacija. Įvykio vietoje apžiūrint D. J. lavoną konstatuota, kad ant nugaros ir kojyčių užpakalinės dalies susiformavusios lavondėmės, sustingęs kūnas, sušalęs. Be to, kaip 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdyje paaiškino ekspertas J. S., pirmieji sustingimo požymiai gali atsirasti per 20 minučių, tačiau jie yra labai nežymūs. Be to, apeliantas mano, kad sprendžiant apie D. J. mirties laiką, būtina paminėti ir tai, kad specialisto išvadoje Nr. M 232/10(04) nurodoma, jog mirusiojo lavonas rastas 2010 m. balandžio 22 d., 23.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Tačiau iš pranešimo apie GMP siųstą ligonį Nr. 9691 matyti, kad D. J. mirtis buvo konstatuota ženkliai anksčiau, nei, kad nurodyta specialisto išvadoje, tai yra 22.33 val. Visa tai, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad netikslus D. J. mirties laiko konstatavimas galėjo sukliudyti ekspertui nustatyti tikslesnį, nei, kad nurodytas, mirties laiką.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su jo duotų parodymų vertinimu. Tvirtina, kad teismas neanalizavo ir nesigilino į jo parodymus, jų kitimą visų byloje esančių aplinkybių apimtyje ir viso šio proceso metu. Jis ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, kuriuos apeliantas pacituoja, prisipažino kaltu dėl nusikaltimo padarymo, nurodydamas, kad prisipažįsta kaltu, nes niekas kitas negalėjo nužudyti. Vėliau papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat prisipažino nužudęs D. J., tačiau vėl pažymėjo, jog iš tiesų to nėra daręs ir neprisimena šio įvykio, o nužudymo aplinkybes nurodęs iš papasakotų įvykio aplinkybių bei įsivaizduojamas kaip tai galėjo būti, jog kaltę prisiėmė dėl to, kad buvo parodytas įtarimas su įvykio aprašymu, kurį perskaitęs, įsivaizduodamas kaip neva galėjo būti, davė parodymus bei buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje. Tačiau realiai jis vaiko ne tik nežudė, bet ir negalėjo tai padaryti, kadangi savo sūnų mylėjo ir šiuo rūpinosi. Be to, apelianto nuomone, įtariamojo, kaltinamojo prisipažinimu galima remtis tik tuo atveju, jei toks prisipažinimas grindžiamas byloje surinktais įrodymais. Tačiau teismas jo parodymus vertino išskirtinai, neatlikęs išsamaus visų įrodymų tyrimo bei vertinimo su kitais byloje esančiais įrodymais ir nepagrįstai traktavo kaip dalinį prisipažinimą, šį panaudodamas prieš jį patį, jo nenaudai, tuo suteikdamas viršenybę kritiškai vertintiniems nukentėjusiosios parodymams. Tuo tarpu, jo parodymai visiškai sutampa su byloje nustatytomis ir užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kuomet jis su sūnumi Aivaru, o vėliau vienas ėjo į parduotuves, kad jis nurodytu laiku skambino R. J., 21.30 – 22.00 val. ėjo miegoti ir jokio konflikto su R. J. šiuo laikotarpiu nebuvo, o pažadintas buvo tik atvykusių policijos pareigūnų. Tai patvirtina liudytojų P. S., R. E., A. M. 2011 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, 2010 m. gegužės 6 d. apžiūros protokolas (b. l. 45), 2010 m. gegužės 6 d. apžiūros protokolas (b. l. 48-50), telefoninių skambučių išklotinės (b. l. 70-72). Be to, apelianto nuomone, netikėti jo parodymais neleidžia ir tai, jog D. J. buvo laukiamas bei mylimas vaikas, todėl jo nužudymo jis nesiekė bei to padaryti negalėjo. Tai patvirtina liudytojų A. V., I. R., R. E., P. S. parodymai. Liudytoja A. V. parodė, kad jis yra tvarkingas, ramus ir rūpestingas tėvas, o pagal liudytojos I. R. parodymus nustatyta, kad jis vaikų neskriausdavo, jie buvo mylimi ir prižiūrimi, nepatikėjo, kad jis galėjo mesti vaiką. Liudytojai R. E., P. S. paaiškino, kad kiek žino yra ir matę, jis labai mylėjo savo vaikus, nėra matę, kad jis vaikus muštų. P. S. atrodė labai keista ir šis negalėjo pagalvoti, jog jis (apeliantas) galėjo užmušti vaiką.
Apeliantas skunde taip pat prašo skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, nes į teismo posėdį iškviestas specialistas, kuris davė specialisto išvadą, negalėjo paaiškinti daugelio itin svarbių bylai aplinkybių arba pagrįsti duotų išvadų, susijusių su D. J. mirties aplinkybėmis. Specialistas negalėjo atsakyti, kiek laiko, esant konstatuotiems sužalojimams, D. J. išbuvo gyvas; ar šis galėjo šaukti, verkti ir jei taip, tai kiek laiko po patirtų sužalojimų (paaiškindamas teisme nurodė, kad kažkiek laiko galėjo verkti, nors atsakydamas į šį klausimą specialisto išvadoje pažymėjo, jog po kūno sužalojimo šiam padarymo atlikti savarankiškų veiksmų negalėjo); per kiek laiko atvėso ir sustingo kūnas ir t.t. Be to, apelianto nuomone, žinant spėjamą D. J. kritimo vietą – lygų laiptų betono paviršių, žinant spėjamą kritimo aukštį – žmogaus krūtinės aukštyje, pagrįstų abejonių kelia ir specialisto paaiškinimai, kad sužalojimai bei nubrozdinimai skirtingose galvos vietose, kaip nurodyta specialisto išvadoje, daugybiniai pakauškaulio ir abiejų momenkaulių lūžiai, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimas, galvos smegenų sumušimas, povoratinklinė kraujosruva, nubrozdinimas ir kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje, nubrozdinimas kairiame momenyje, kraujosruvos pakaušyje ir dešiniame momenyje, kaktos kairėje pusėje ir kairiame skruoste galėjo būti padaryti vieno stipraus smūgio, kurio metu deformavosi galva, metu. Specialistas negalėjo tiksliai pasakyti kokioje padėtyje krito ir kuria galvos sritimi kontaktavo su kietu buku paviršiumi D. J.. Be to, apelianto nuomone, ne mažiau svarbi aplinkybė, kelianti pagrįstų abejonių specialisto išvada yra ta, kad priešingai duotiems paaiškinimams, specialistas nurodė, jog rasti sužalojimai padaryti kontaktuojant ne su vienu, bet su keliais bukais kietais paviršiais. Todėl liko neatsakyta, ar sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis.
Apeliantas, remdamasis aukščiau išdėstytu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė įrodymus, įvertino juos pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl vertinant įrodymus padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šioje byloje įrodymai įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, teismas nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Todėl sprendimą byloje užtikrino nepatikima ir abejotina informacija, paremta spėjimais ir prielaidomis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktų reikalavimus. Teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalyse, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytomis nuostatomis, nes kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos įstatymus išsprendžiamas vieninteliu dokumentu, tai yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, priimtu griežtai laikantis BPK normų, kuriame pripažįsta kaltinamąjį kaltu arba nekaltu.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis neigia nužudęs mažametį vaiką ir pateikia prielaidą apie galimą vaiko sužalojimą kito asmens, t. y. vaiko motinos R. J. veiksmais ir kitoje vietoje ((duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo betoniniai laiptai) ir kitu laiku nei nustatė teismas. Pažymėtina, kad ši prielaida nėra visiškai nauja, ji buvo pateikta baigiantis bylos procesui pirmosios instancijos teisme, šiam atmetus, pakartota ir išplėtota apeliaciniame skunde. Svarbu pabrėžti, kad išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir atlikus įrodymų tyrimą, prielaida apie galimą mažamečio vaiko D. J. sužalojimą kito asmens, t. y. vaiko motinos veiksmais ir kitoje vietoje nepasitvirtino ir nuosprendyje aprašytos veikos aplinkybės (vieta, laikas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės) išliko tos pačios. Mažamečio D. J. nužudymo aplinkybes ir veiką padariusio V. J. kaltę pagrindžia įrodymai, kurie byloje gauti ir įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Įvykį mačiusi R. J. tiesiogiai nurodė nusikalstamą veiką padariusį asmenį V. J.. Jis buvo prisipažinęs padaręs nusikalstamą veiką ir savo parodymus patvirtinęs jų patikrinimo vietoje metu (t. 1, 98-94, b. l. 103-104). Kad kieme vaikas buvo numestas ir atsitrenkė į kietą paviršių ir kad laikas buvo 22 val. 30 min., neprieštarauja specialisto išvadai Nr. 232/10(04) (t. 1, b. l. 29-32) ir teismo medicinos eksperto J. S. apklausoms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (t. 2, b. l. 84-85, 166-167). Pagal ekspertą, apklaustą apeliaciniame teisme, rasti sužalojimai vaiko galvoje rodo, kad jie buvo padaryti nuo vienkartinio numetimo. Nubrozdijimai galvos srityje rodo nelygumus tos vietos, ant kurios buvo numestas vaikas. V. J. parodymų patikrinimo vietoje metu matomos plytelės yra su tarpais ir nelygumais, o tai pagal kūne rastus sužalojimus, atitinka vaiko nukritimo vietą (t. 1, b. l. 103-104, t. 2, b. l. 166). Šių įrodymų kontekste atmetami liudytojų A. M., D. K. parodymai, kuriais remdamasis apeliantas daro prielaidą apie vaiko sužalojimą ne jo, o vaiko motinos veiksmais ir kitoje vietoje.
Apeliacinis teismas, apklausęs liudytojais A. M., D. K., be jų dar I. R., R. E., nenustatė nieko, kas pagrįstų tokį apelianto tvirtinimą ir leistų daryti kitokias išvadas, nei padarė teismas. Pažymėtina, kad nei vienas iš jų nematė vaiko sužalojimo aplinkybių. Šių asmenų parodymuose nurodytos aplinkybės, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo girdėti įvairaus pobūdžio trenksmai, po įvykio ant šio namo betoninių laiptų rastos vaiko baltos spalvos kelnaitės, kurios priklausė nužudytam vaikui D. J. (A. M. parodymai), minėtame bute girdėjo verkiančią R. J. (D. K. parodymai), kad R. J. I. R. sakė, jeigu ji pasakytų visą tiesą viskas kitaip būtų (I. R. parodymai), kad V. J. nuo 21 val. miegojo užsirakinęs buto duris ir atvykę policijos pareigūnai negalėjo jo prižadinti (R. E. parodymai) nepakankamos apygardos teismo išvadoms paneigti. Pagal liudytojos A. M. parodymus ji rado vaiko šliaužtinukus ant laiptų namo, esančio (duomenys neskelbtini). R. J. patvirtino, kad šie nužudyto vaiko D. J.. Nei ji, nei liudytoja A. M. negalėjo paaiškinti, kaip šliaužtinukai atsirado toje vietoje. Visgi šią aplinkybę susieti su vaiko galima kita nužudymo vieta, nei teismas nustatė, nėra jokio pagrindo. Teismo medicinos ekspertas J. S. paaiškino, kad vaikui padaryti sužalojimai nėra būdingi kritimui ant šių laiptų (t. 1, b. l. 24, t. 2, b. l. 167). Pagal A. M. parodymus apie 22 val. ji su D. K. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), girdėjo bildesius, kurie buvo panašūs į metimą, kritimą, bildesiai buvo su pertraukomis (bildesys, tarpas ir vėl bildesys). Ji yra buvusi tame bute, jai atrodo šio buto grindys medinės (t. 2, b. l. 161-162). Pagal teismo medicinos ekspertą, jog įsivaizduojant, kad kambario durys buvo medinės ir nebuvo ypatingai apterštos, apšiukšlintos, neturėjo būti nelygumų, ant grindų akmenukų, todėl nebūtų atsiradę nubrozdinimai galvos srityje. Nubrozdinimai galvos srityje rodo nelygumus tos vietos, ant kurios numestas vaikas. Rasti sužalojimai galvoje rodo, kad buvo padaryti nuo vienkartinio numetimo (t. 2, b. l. 167). Apklaustas kaip liudytojas D. K. parodė, kad R. J. minėtame bute nematė, bet kartu su A. M. girdėjo R. J. balsą, verksmą (t. 2, b. l. 177). Tačiau šios aplinkybės nepatvirtino A. M., kuri parodė, kad girdėjo tik bildesius, o R. J. nematė ir jos balso negirdėjo (t. 2, b. l. 161). Pažymėtina, kad taip pat skiriasi šių dviejų liudytojų parodymai ir dėl rastų ant laiptų kūdikio rūbų. A. M. parodė, kad ant laiptų buvo tik šliaužtinukai. D. K. parodė, kad ant laiptų buvo vaikiški drabužėliai: megztukas, pėdkelnės, šliaužtinukai (t. 2, b. l. 161-162, 177). Abu liudytojai teigia, kad bute buvo girdėti bildesiai, lyg kažkas mėtoma. Iš specialisto išvados Nr. M 252/10/04 matyti, kad D. J. nėra nustatyta kūno sužalojimų, būdingų metimui ant kokių nors daiktų (t. 1, b. l. 29-32). Teismo medicinos ekspertas patvirtino išvadą, kad rasti išoriniai sužalojimai kairėje ir dešinėje galvos pusėje atsirado dėl stipraus kontakto galva. Apklausus J. S. teisme, patikrinus kai kurias aplinkybes (specialistui pateiktos medžiagos pakankamumą bei pradinių duomenų teisingumą) nekyla jokių abejonių dėl jo išvados pagrįstumo. Apeliacinio skundo argumentai rodo, kad apeliantas ne visai teisingai interpretuoja specialisto išvados turinį ir neteisingai vertina eksperto (specialisto) parodymus apygardos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo medicinos eksperto J. S. parodymai abiejų instancijų teismuose neprieštaringi, taip pat neprieštarauja specialisto išvadai. Ekspertizės paskyrimas nereikalingas. A. M., D. K. ir kitų liudytojų parodymuose išdėstyti samprotavimai apie tai, kad V. J. negalėjo nužudyti savo vaiko, jį galėjo sužaloti R. J., yra subjektyvus aplinkybių interpretavimas, kuris prieštarauja byloje esančių ir teisme ištirtų bei nuosprendyje įvertintų įrodymų turiniui ir prasmei. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ar tokiais įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Šia prasme vertinant liudytojų A. M. ir D. K. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, darytina išvada, kad šių liudytojų parodymai yra prieštaringi, neatitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes. Todėl jie atmestini. Galiausiai, apklaustas kaip liudytojas tyrėjas A. G. parodė, kad jis, atvykęs į įvykio vietą, beldė į namų duris ir apklausė žmones, kurie atidarė duris, tačiau visi teigė, kad įvykio nematė, nieko negirdėjo, prašė jų duomenų. Grįžęs į darbą parašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė ką padarė tą vakarą (t. 2, b. l. 165). Šiame tarnybiniame pranešime parašyta, kad tyrėjas A. G. bendravo su D. K., gyv. (duomenys neskelbtini), tačiau šis apie padarytą nusikaltimą nieko negalėjo papasakoti, nes nematė ir negirdėjo (t. 1, b. l. 62). Todėl teigti, kad įvykio metu R. J. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su nustatytu D. J. mirties laiku. Nurodoma, kad liudytoja I. R. parodė, kad kai R. J. atnešė vaiką, jis jau buvo atšalęs, sustingęs, todėl darytina išvada, kad D. J. buvo miręs žymiai anksčiau nei 22 val. 30 min. Pagal teismo medicinos ekspertą J. S., nuosprendžiu nustatytas vaiko sužalojimo laikas neprieštarauja specialisto išvadai, kurioje konstatuota, kad kūdikis galėjo mirti prieš 16-24 val. iki jo apžiūros. Įvykio vietoje apžiūrint kūdikio kūną lavondėmės nėra aiškiai matomos, o ekspertui atliekant kūdikio lavono tyrimą – praėjus daugiau kaip 16 val. po įvykio lavondėmės melsvai violetinės spalvos, gausios. Liudytoja I. R. apeliaciniame teisme patvirtino, kad ji vaiką čiupinėjo, jis buvo šaltas, sustingęs, nebuvo lavondėmių. Pagal teismo medicinos ekspertą J. S. kūdikių lavonai ypač greitai atšąla.
R. E. apygardos teisme parodė, kad apie 22 val. 30 min. išgirdo, kad R. J. pribėgusi prie savo buto durų pirmame aukšte, sakė: ,,V., įleisk, D. mirė“. Ji išėjo pažiūrėti ir pamatė R. J. su kūdikiu ant rankų. Grįžo į kambarį ir P. S. pasakė, kad Romos vaikas negyvas. V. J. tą vakarą nematė (t. 1, b. l. 203). Tokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Vėliau apygardos teisme apklausta R. E. parodė, kad apie 21 val. 30 min. išgirdo R. J. beldžiant ir šaukiant: ,,V., įleisk, D. mirė“. Tikslinant laiką, parodė, kad tiksliai laiko kada R. J. beldėsi į duris, pasakyti negali (t. 2, b. l. 90). Policija beldėsi į R. J. butą, nes norėjo pažadinti V. J.. Jis buvo užsirakinęs buto duris. Nuo 21 val. jis miegojo.
Teisėjų kolegija, įvertindama R. E. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame teisme, pastebi jos parodymuose esminius prieštaravimus, kurie neleidžia daryti išvados, jog ji matė, kad V. J. nuo 21 val. miegojo, buvo pažadintas po įvykio.
Liudytojo R. S. parodymai, kad V. J. miegojo nuo 21 val. taip pat prieštarauja nuosprendyje aprašytoms ir įrodytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms. Apeliacinio teismo nuomone, išvadai, kad V. J. tyčia nužudė savo vaiką D. J., pagrįsti, pakanka įrodymų. Remiantis apklaustų liudytojais tyrėjų A. G. ir L. Z., atlikusių procesinius veiksmus nagrinėjamoje byloje, parodymais atmetami apeliacinio skundo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai V. J. įteigė, jog niekas kitas šio nusikaltimo padaryti negalėjo, tik V. J. ir dėl to jis buvo prisipažinęs, kad nužudė savo vaiką. Nurodyti liudytojai parodė, kad jokios įtaigos nebuvo. Procesiniai veiksmai buvo atliekami dalyvaujant gynėjui (t. 2, b. l. 165, 202-203). V. J. apeliaciniame teisme parodė, kad teisingas protokolas, kuriame jis neprisipažino. Kitose apklausose jis davė parodymus apie įvykį, darydamas prielaidas ir pagal jam pareikštus įtarimus. Parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kaip kas buvo, nes pagalvojo, kad taip galėjo įvykti. Pačio įvykio jis negali papasakoti, nes neprisimena. Jis darė prielaidą, nes žino namo išsidėstymą (t. 2, b. l. 166). Visgi, pagal teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto Nr. 86 TPK-207/2010 3 p. V. J. atmintis nėra sutrikusi, jis sugeba įsiminti, išlaikyti atmintyje ir atgaminti reikšmingą informaciją, turi tokios vaizdinės atminties požymių, nėra padidėjęs jo įtaigumas, polinkis fantazuoti (t. 2, b. l. 15). Įvykio metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir pagal ekspertus galimai dėl kompleksinės girtumo būsenos ir disocializacijos tipo psichologinės gynybos įtakos jis tvirtina, kad negali atgaminti pagrindinių įvykio aplinkybių (t. 2, b. l. 14). 2010 m. rugpjūčio 23 d. pranešime apie įtarimą nurodyta, kad jis rankomis paimdamas savo mažamečiui sūnui D. J. už pažastų ir abejomis rankomis mesdamas jį ant betoninių grindinio plytelių, padarė kaukolės kaulų lūžius ir taip tyčia jį nužudė (t. 1, b. l. 94). 2010 m. balandžio 23 d. įtariamojo apklausos protokole V. J. neprisipažino ir tvirtino, kad jį kietai įmigusį pažadino tik policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 96). Papildomai apklaustas parodė, kad nusprendė prisipažinti nužudęs vaiką, tai yra dalinai pakeisti savo pirminius parodymus. Jis parodė, kad laikydamas D. už pažastų, veidu į save, ir pastumdamas nuo savęs tyčia numetė jį ant žemės, jis nukrito iš maždaug pusantro metro aukščio arba ant plytelių arba ant betono, kur yra prie įėjimo į namą, kur tiksliai nepasakysiąs, nes neįsidėmėjo (t. 1, b. l. 98). Palyginus jo parodymus su įtarimu matyti, kad įtarime nėra iš kokio aukščio buvo numestas vaikas, nėra parašyta, kad vaiką jis laikė veidu į save. Net ir tokiu atveju nėra pagrindo sutikti, kad apeliantas prisipažino darydamas prielaidas pagal pareikštą įtarimą.
Duodama parodymus apie tai, kas ir kaip sužalojo mažametį vaiką, nukentėjusioji R. J. buvo nuosekli visų apklausų metu (t. 1, b. l. 73-74, 75, 80, 115-116, 201-202, t. 2, b. l. 200). Gi apeliantas, lygindamas R. J. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus (iš pradžių teigusi, kad buvo parduotuvėje, bet pro vaizdo medžiagos gavimo pakeitė parodymus ir teigė, kad nebuvo) jos parodymuose vertina kaip reikšmingus ir tuo remdamasis daro išvadą apie jų nepatikimumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nežymūs nukentėjusiosios paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios R. J. parodymus. Kolegija iš esmės sutinka su apygardos teismo argumentais, kuriais nesuabejota nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, kad pats apeliantas dėl vaiko sužalojimo aplinkybių patvirtino R. J. parodymus akistatos su ja metu bei 2010 m. rugsėjo 10 d. teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 116, t. 2, b. l. 201). Kolegija daro išvadą, kad apeliantas pateikė nepagrįstą prielaidą apie galimą vaiko nužudymą kito asmens, t. y. R. J. veiksmais, kuri paneigta bylos įrodymais.
Byloje nustatytos aplinkybės teismui leido spręsti, kad apeliantas, paimdamas už pažastų trijų mėnesių kūdikį, jį išnešdamas į kiemą, kuris išklotas betoninėmis plytelėmis, neperduodamas jo iš savo rankų į nukentėjusiosios rankas, o tyčia mesdamas jį link nukentėjusiosios, kuri stovėjo nuo jo apie dviejų metrų atstumu, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl to gali atsirasti sunkių padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. gyvybę vaikui atėmė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas įžvelgė nešališkumo principo pažeidimą, konstatuodamas, jog apygardos teismas priimdamas nuosprendį neišdėstė liudytojos A. M. parodymų ir nesprendė jų pripažinimo įrodymais klausimo, neteisingai vertino kitus įrodymus bei, apelianto nuomone, padarė neteisingas išvadas dėl nužudymo aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjamo teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2007, 2K-246/2008, 2K-50/2009, 2K-198/2009). Teismo nušalinimo pagrindus numato BPK 58 straipsnis. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pasinaudojęs nušalinimo teise ir pateikęs konkretų minėtame straipsnyje numatytą teismo šališkumo požymį. Nuteistasis V. J. skunde konstatuoja, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, nuteistojo nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo šališkumo požymis. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl V. J. kaltės.
Panaikinti ar pakeisti nuosprendį apelianto nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.