Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-12-07 · Administracinė byla Nr. I1-5209-1063/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-12-07
Bylos Nr.
I1-5209-1063/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02317-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Tomas Blinstrubis (pirm.)
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5209-1063/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02317-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 120 ir Nr. 369, kuriose buvo šalta ir drėgna, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros dalies, todėl kameroje Nr. 369 gamtinius reikalus turėjo atlikti stebint pareigūnams per stebėjimo langelį, o kameroje Nr. 120 ne tik stebint pareigūnams bet ir kitam suimtajam. Pažymi, jog kameroje Nr. 369 šalia sanitarinio mazgo buvo pelėsis, o kameros Nr. 120 plotas yra 7,38 kv. m, tačiau kameros plotą užima sanitarinis mazgas bei baldai, todėl laisvo ploto yra apie 1,5 kv. m.

Nurodo, jog trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas nuo 2 iki 5 valandų, šios kameros buvo mažos, todėl buvo sunku kvėpuoti ir nebuvo vietos atsisėsti. Pažymi, jog trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo sanitarinio mazgo, o pareigūno paprašius nuvesti į tualetą, buvo atsakyta, jog turi pakentėti kol bus paskirtas į kamerą. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, patyčias, stresą, sutrikusius bendravimo įgūdžius.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą, kurį vėliau patikslino, nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 25 d., numerius ir jų plotus. Pažymi, jog Lukiškių TI-K, skirstydama atvykusius asmenis į kameras, laikėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Paaiškina, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

Pažymi, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcionuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės matmenys yra apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Lukiškių TI-K įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Nurodo, jog pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Pažymi, kad atvykstant į Lukiškių TI-K, pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpoje nepažeidžiant 2 valandų termino. Atkreipia dėmesį, jog įstatymuose ar kituose galiojančiuose teisės aktuose nenumatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas trumpalaikio laikymo patalpoje, taip pat įstaigoje nėra vedama apskaita, kiek asmenų ir kiek laiko buvo laikoma trumpalaikio laikymo patalpose.

Pabrėžia, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtines žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas ir kamerų plotą mažino baldai bei sanitarinis mazgas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 papunktyje, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Ištyrus byloje esančią medžiagą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m ir kameroje Nr. 369, kurios plotas 7,87 kv. m. Tiek kameroje Nr. 120, tiek kameroje Nr. 369 pareiškėjas buvo laikomas vienas. Taigi, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 iki 2016 m. balandžio 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose tinkamas plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį. Pareiškėjui visą nurodytą laikotarpį teko ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Šiuo aspektu neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nenustatyta.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog apskaičiuojant jam tenkantį plotą kameroje turėtų būti išskaičiuojamas baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas, pažymėtina, kad asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo”) nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017 ir kt.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 7,38 kv. m iki 7,87 kv. m, net ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) – nuo 6,82 kv. m iki 7,31 kv. m. Vadinasi, Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, todėl buvo matomas tiek kitų kameroje laikomų asmenų, tiek pareigūnų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros dalies buvo atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m, o privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidėlės. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kuriose kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 21 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. buvo laikomas kamerose Nr. 120 ir Nr. 369, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Atsakovės atstovo teigimu, kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau pagal aukščiau nurodytą tiek nacionalinio, tiek tarptautinių teismų praktiką, toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida nelaikytinas tinkamu asmens privatumui užtikrinti.

Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. liepos mėnesio Pranešime ,,Dėl S. B. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Kaip jau minėta, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose Nr. 120 ir Nr. 369 buvo laikomas vienas. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Nors pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog užuolaidos nebuvo įrengtos nei vienoje kameroje, kurioje jis buvo laikomas, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog asmens privatumui užtikrinti sanitariniuose mazguose buvo įrengtos užuolaidos. Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, taip pat į aplinkybę, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, teismas daro išvadą, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo įrengta ventiliacija, todėl trūko gryno oro. Taip pat kamerose buvo šalta ir drėgna, buvo pelėsio.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Byloje pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 18 d. Patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-433, kuriame matyti, jog buvo tikrinta kamera Nr. 120. Šioje kameroje temperatūros, santykinės oro drėgmės, dirbtinės apšvietos pažeidimų nenustatyta. Taip pat nariuotakojų ir kitų kenkėjų buvimo požymių vizualiai nenustatyta. Kamerą Nr. 120 tvarko nuteistieji asmenys, atliekantys ūkio darbus Lukiškių TI-K, patikrinimo metu ši kamera buvo vizualiai švari. Patikrinimo metu nustatyta, kad kamerą Nr. 120 galima išvėdinti per atidaromą langą ir tai atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 18 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-433 Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto pažeidimo ar kitų pareiškėjo rašytiniuose paaiškinimuose nurodomų pažeidimų kameroje Nr. 120 nenustatė. Taip pat Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Į bylą nėra pateikta Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenų apie ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus kameroje Nr. 369 dėl jos atitikimo higienos normų reikalavimams. Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas dėl netinkamų laikymo sąlygų. Be to, kaip nurodė atsakovės atstovas, Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo patalpoje buvo apie 2–5 valandas; šiuo laikotarpiu patirtus nepatogumus siejo su tuo, kad nebuvo vedamas į tualetą ir su tuo, jog laikinojo sulaikymo patalpos buvo mažos, netvarkingos.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 11.2 papunktyje laikinojo sulaikymo patalpa apibrėžiama kaip specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.

Byloje nėra konkrečių duomenų apie tai, kada pareiškėjas buvo atvestas į laikinojo sulaikymo (trumpalaikio laikymo) patalpą ir iš jos išvestas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tikėtiną pažeidimą apibūdino pakankamai konkrečiai, t. y. nurodė, kurioje įstaigoje ir maždaug kiek laiko buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje, pareiga įrodyti, jog pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minėto Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte įtvirtinto reikalavimo, teko atsakovei (jo atstovei). Taigi, taikoma įrodymų vertinimo taisyklė, t. y. negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas, reiškiantis, jog sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Atsakovui nepateikus pakankamų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas laikinojo sulaikymo patalpoje buvo ne ilgiau nei 2 valandas, konstatuotina, kad minėta teisės norma buvo pažeista. Kita vertus, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, jog pareiškėjas nepaaiškino, kokius konkrečiai nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus patyrė dėl to, kad tardymo izoliatoriaus laikinojo sulaikymo patalpoje buvo ilgiau nei 2 valandas, nenurodė su kiek asmenų buvo laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje, kokia žala buvo padaryta, kaip jis pats teigia, dėl kameroje buvusios nešvaros ir pan., taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl pareigūnų neteisėto veikimo (neveikimo) ar netinkamų sąlygų laikinojo sulaikymo patalpoje. Pažymėtina, jog laikinojo sulaikymo patalpose (apskritai) asmenys gali būti laikomi iki 5 valandų, todėl konstatuotas teisės aktų reikalavimų pažeidimas laikytinas formaliu ir neturinčiu esminės reikšmės vertinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2590-492/2015). Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta ir laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Tomas Blinstrubis