Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-1122-947/2015 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui R. J., tretiesiems asmenims R. B., R. J., akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, antstolei S. V., antstolei G. A., antstoliui R. S., antstoliui V. Z. dėl separacijos patvirtinimo esant sutuoktinio kaltei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė E. J. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: 1) patvirtinti E. J. ir R. J. gyvenimą skyrium (separaciją) nuo 2012 m., pripažįstant, kad gyvenimas skyrium prasidėjo dėl R. J. kaltės; 2) po separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esantį turtą padalinti tokia tvarka: R. J. asmeninės nuosavybės teise paliekamas 1994 m. automobilis Audi 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 1990 m. automobilio priekaba MAZ 8114, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 1981 m. automobilis VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 3) po gyvenimo skyrium patvirtinimo atsakovo kreditorių skolas pripažinti asmeninėmis R. J. skolomis.

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi civilinės bylos Nr. 2-1122-947/2015 nagrinėjimą atnaujino, nustatė ieškovei E. J. 10 dienų terminą ištaisyti ieškinio trūkumus, o atsakovui R. J. 10 dienų terminą pateikti bylą nagrinėjančiam teismui duomenis apie R. J. firmos kreditorius. Teismas nutartyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju sutuoktiniai nebuvo sudarę vedybų sutarties, todėl šioje byloje šalys privalėjo nurodyti be išimties visą santuokos metu įgytą turtą. Tiek ieškovė, tiek atsakovas savo procesiniuose dokumentuose akcentavo, kad daugiau dalintino turto, išskyrus nurodytas tris transporto priemones, neturi, tačiau iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad atsakovo R. J. vardu yra registruotas juridinis asmuo (R. J. firma) ir vidaus vandenų laivas. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nustatė ieškovei terminą tikslinti ieškinio reikalavimus, į dalintino turto balansą įtraukiant nurodytą turtą. Be to, teismas ieškovei ir atsakovui nustatė terminą nurodyti visus R. J. firmos kreditorius (prievolių atsiradimo pagrindus). Teismas taip pat konstatavo, kad nustatant gyvenimą skyrium ir reiškiant reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą, toks reikalavimas reiškiamas dėl viso sutuoktinių turimo bendro tiek kilnojamojo, tiek nekilnojamojo turto. Remdamasis Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimis, priimtomis civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, teismas konstatavo, kad nurodytoje byloje buvo nustatinėjama skolininko R. J. turto dalis, esanti bendrojoje nuosavybėje, vykdant priverstinį išieškojimą pagal reikalavimą, pareikštą tik vieno iš kelių sutuoktinių kreditorių. Teismas pažymėjo, kad skolininko turto dalies nustatymas pagal vieno iš sutuoktinio kreditorių prašymą nėra prilyginamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimui, tuo labiau, kai nurodytoje byloje sudarant taikos sutartį nedalyvavo kiti sutuoktinių kreditoriai. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigia CK 3.100 straipsnyje numatytais pagrindais, tarp kurių nėra numatyta galimybė pakeisti bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą nustatant skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė iki šiol nėra pasibaigusi, todėl šioje byloje privalo būti keliamas savarankiškas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto padalinimo. Šios teisinės išvados nepaneigia ir viešame registre minėtų 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. nutarčių pagrindu įregistruoti juridiniai faktai, nustatyti nagrinėjant skolininko turto dalies nustatymo klausimą – sutuoktinių ar vieno iš jų turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Todėl ieškovė buvo įpareigota nurodyti šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto pasidalijimo tvarką.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi paliko nenagrinėtą ieškovės E. J. ieškinį atsakovui R. J. dėl separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo, esant sutuoktinio kaltei.

Teismas nustatė, jog ieškovė nepašalino vieno iš trijų ieškinio trūkumų, t. y. ieškovė neįvykdė įpareigojimo nurodyti šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto pasidalijimo tvarkos. Ieškovė nurodė besilaikanti pozicijos, kad nekilnojamasis turtas tarp sutuoktinių yra jau padalintas civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, todėl šioje byloje dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo negali būti reiškiamas materialinis reikalavimas dėl nekilnojamojo turto padalinimo. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014 buvo nustatinėjama skolininko R. J. turto dalis, esanti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, vykdant priverstinį išieškojimą pagal reikalavimą, pareikštą tik vieno iš kelių sutuoktinių kreditorių. Taigi vykdymo procese buvo nustatyta areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis, nurodytos bylos nagrinėjimo dalykas pagal CPK 667 straipsnį buvo ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje individualizavimas. Ieškovei buvo išaiškinta, jog priimta teismo nutartis kitoje civilinėje byloje nekliudo jai bendra tvarka pateikti naują procesinį dokumentą dėl turto pasidalijimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė E. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirajame skunde nurodo, kad nutartis yra neteisėta, pažeidžianti ieškovės teises ir teisėtus interesus. Kauno apylinkės teismui pateikta VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo kopija patvirtina, kad E. J. asmeninės nuosavybės teise priklauso: 1) žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,15 ha), esantis (duomenys neskelbtini); 2) gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 339,79 kv. m), esantis (duomenys neskelbtini); 3) kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini); 4) pagalbinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Kauno apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014 100 proc. dalių minėto nekilnojamojo turto nustatyta ieškovei E. J.. Skolininko R. J. nekilnojamojo turto dalies bendrojoje nuosavybėje nėra. Šioje civilinėje byloje teismas neturi teisės nei aiškinti kitoje byloje priimtų įsiteisėjusių sprendimų, nei ignoruoti viešo registro įrašų, kurie yra galiojantys, kol nenuginčyti. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad ginčo dėl registro duomenų nėra, nes teismui išaiškinus nutartį dėl dalių nustatymo civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, administracinė byla dėl registro duomenų Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nutraukta. Pateikti įrodymai, kad R. J. savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi, šioje byloje negali būti paneigti. Turto padalijimo klausimas išspręstas, kompensacijas už atsakovui tenkančią turto dalį ieškovė yra išmokėjusi, taikos sutartis patvirtinta kitoje byloje, todėl teismas šioje byloje neteisėtai kelia reikalavimą pasidalinti bendrą sutuoktinių turtą, kuriame atsakovas neturi nuosavybės teisės pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę ir nevertino pateiktų įrodymų, kad nustačius sutuoktinių dalis nekilnojamajame turte, VĮ Registrų centras nekilnojamąjį turtą, sukurtą asmeninėmis ieškovės lėšomis, yra įregistravęs ieškovės asmeninės nuosavybės teise ir šis turtas nepatenka į turtą, kuris turi būti dalintinas separacijos ar skyrybų atveju.

Atsakovas R. J. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog teismas ne kartą reikalavo šalinti trūkumus, vis įpareigodavo nurodyti papildomą tiek ieškovės, tiek atsakovo turtą, šalys vykdė teismo įpareigojimus, nuolat teikė paaiškinimus dėl esamo ir/ar nesamo turto, kuris galėtų būti dalintinas, tačiau teismas vis tiek paliko ieškinį nenagrinėtu, nors turto, kuris galėtų būti dalintinas šioje byloje, nėra.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys dėl separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo, esant sutuoktinio kaltei, paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė E. J. kreipėsi su patikslintu ieškiniu į teismą, prašydama patvirtinti jos ir R. J. gyvenimą skyrium (separaciją) nuo 2012 m., pripažįstant, kad gyvenimas skyrium prasidėjo dėl R. J. kaltės, po separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esantį turtą (tris automobilius) palikti R. J. asmeninės nuosavybės teise, po gyvenimo skyrium patvirtinimo atsakovo kreditorių skolas pripažinti asmeninėmis R. J. skolomis. Ieškovė patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad kito santuokos metu įgyto dalintino turto nėra, o jai asmeninės nuosavybės teise priklauso: žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, kad aukščiau paminėtas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas yra padalintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, kuri papildomai išaiškinta 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis bei Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, konstatavo, jog nurodytoje byloje buvo nustatinėjama skolininko R. J. turto dalis, esanti bendrojoje nuosavybėje, vykdant priverstinį išieškojimą pagal reikalavimą, pareikštą tik vieno iš kelių sutuoktinių kreditorių, ir nurodė, kad skolininko turto dalies nustatymas pagal vieno iš sutuoktinių kreditorių prašymą nėra prilyginamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimui, tuo labiau, kai nurodytoje byloje sudarant taikos sutartį nedalyvavo kiti sutuoktinių kreditoriai. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigia CK 3.100 straipsnyje numatytais pagrindais, tarp kurių nėra numatyta galimybė pakeisti bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą nustatant skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė iki šiol nėra pasibaigusi ir nagrinėjamoje byloje privalo būti keliamas savarankiškas reikalavimas ir dėl nekilnojamojo turto padalinimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog skolininko turto dalies nustatymas pagal vieno iš sutuoktinių kreditorių prašymą nėra prilyginamas bendrosios jungtinės nuosavybės padalinimui. Pagal CPK 667 straipsnį vykdymo procese yra nustatoma areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas. Tačiau nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio trūkumų nustatymo bei konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo ieškinį paliko nenagrinėtą.

Pažymėtina, jog pagal CK 3.77 straipsnio 3 dalį priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie klausimai nenustatyti sutuoktinių vedybų sutartyje. Pagal CK 3.100 straipsnio 1 dalies 6 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia teismo sprendimu padalijus bendrą turtą. Teismo sprendimas dėl bendro turto padalijimo taikomas tik konkrečiam dalijamam turtui ir baigiasi tik jo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė. Nagrinėjamu atveju ieškovė tiek patikslintame ieškinyje, tiek atskirajame skunde nurodė, kad po separacijos patvirtinimo dalintiną turtą sudaro tik 3 automobiliai, o kito santuokos metu įsigyto dalintino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nėra, kadangi jis buvo padalintas civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliantės argumentu iš esmės sutinka ir pažymi, jog civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014 nors ir buvo kreiptasi dėl skolininko turto dalies, esančios su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, tačiau byloje dalyvaujantiems asmenims sudarius taikos sutartį, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi faktiškai buvo padalintas santuokos metu įgytas turtas, priklausęs sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Minėta nutartimi buvo nustatyta, kad E. J. tenkanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje: 3/4 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3/4 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3/4 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 3/4 dalis pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1994 m. automobilio Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 3/4 dalys 1998 m. automobilio Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o skolininkui R. J. tenkanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje: 1/4 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/4 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/4 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 1/4 dalis pagalbinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), 1/2 dalis 1994 m. automobilio Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 1/4 dalis 1998 m. automobilio Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Taikos sutartimi taip pat nustatyta, jog E. J. ir skolininkas R. J. susitaria, kad už skolininkui tenkančią turto dalį sumokama piniginė kompensacija – 48 746,75 Lt, E. J. ir skolininkas R. J. susitaria, kad kompensacija už skolininkui tenkančią turto dalį paskirstoma tokiu būdu: 28 800 Lt skiriama dukros R. J. išlaikymo įsiskolinimui padengti (pagal 2013-10-09 teismo įsakymą c. b. Nr. L2-20569-918/2013); 15 490,43 Lt sumokama piniginė kompensacija už skolininką R. J. naujajam kreditoriui per 3 metus; 4 456,32 Lt sumokama R. J.. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi toje pačioje civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014 buvo išaiškinta, kad 2014 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismo nutarties 2 punkte išvardintas nekilnojamasis turtas: 1/4 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,15 ha); 1/4 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 339,79 kv. m); 1/4 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/4 dalis pagalbinio ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 98 kv. m), esančių (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis 1994 m. automobilio Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 1/4 dalis 1998 m. automobilio Nissan Almera, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso E. J. asmeninės nuosavybės teisėmis. Analogiškai Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi išaiškino, kad 2014 m. vasario 26 d. Kauno apylinkės teismo nutarties 1 punkte išvardintas nekilnojamasis turtas: 3/4 dalys žemės sklypo, 3/4 dalys gyvenamojo namo, 3/4 dalys kiemo statinių, 3/4 dalys pagalbinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), 1/2 dalys 1994 m. automobilio Audi 80, 3/4 dalys 1998 m. automobilio Nissan Almera priklauso E. J. asmeninės nuosavybės teisėmis. Būtent šių teismo priimtų procesinių dokumentų pagrindu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke įregistruota E. J. nuosavybės teisė į nurodytą nekilnojamąjį turtą.

Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Todėl nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, jog Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. lapkričio 17 d. ir 2014 m. gruodžio 23 d. nutartys, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, yra įsiteisėjusios ir faktiškai įvykdytos, jų privalomumas nebegali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka, o jose nustatyti faktai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje. Dėl nurodytų aplinkybių, teismui kitoje civilinėje byloje jau išaiškinus, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra ieškovės asmeninė nuosavybė, tai prejudiciškai reiškia, kad šiuo atveju bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams E. J. ir R. J. priklausęs turtas (žemės sklypas, gyvenamasis namas, kiemo statiniai, pagalbinis pastatas, esantys (duomenys neskelbtini)) faktiškai buvo padalintas civilinėje byloje Nr. 2-1899-199/2014, todėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisė šio turto atžvilgiu yra pasibaigusi CK 3.100 straipsnio 6 punkte numatytu pagrindu, o šio turto padalinimas nebegali būti civilinės bylos dėl separacijos (gyvenimo skyrium) patvirtinimo nagrinėjimo dalyku, nes minėtas klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis. Įvertinus tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo taikyti trūkumų šalinimo instituto ir įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus – nurodyti šalims bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto pasidalijimo tvarką, kadangi šis turtas dėl priimtų teismo sprendimų šalims nebepriklauso bendrąja jungtine nuosavybe, todėl ieškovei šio trūkumo nepašalinus, ieškinys negalėjo būti paliktas nenagrinėtas CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Jei teismo priimtais procesiniais sprendimais kitoje byloje kaip nors pažeidžiamos kitų sutuoktinio R. J. kreditorių teisės, jie savo teises galėtų ginti, kreipdamiesi dėl proceso atnaujinimo kitoje byloje, tačiau teismas negali pats savo iniciatyva revizuoti kitoje byloje priimtų teismo sprendimų.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškinio trūkumus, o jų nepašalinus ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, tokiu būdu nepagrįstai suvaržė ieškovės teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jos teisė ar teisėtas interesas (CPK 5 str.), neužtikrino operatyvaus teismo proceso šeimos byloje. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, pripažįstant neesant pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą, ir byla dėl separacijos (gyvenimo skyrium) nustatymo, esant kito sutuoktinio kaltei, perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir bylą dėl separacijos (gyvenimo skyrium) nustatymo, esant kito sutuoktinio kaltei, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.