- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-20
- Bylos Nr.
- e2A-1243-513/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36195-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- V. M., T. M.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. M. (V. M.) ir T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. (V. M.) ir T. M. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „B2Kapital“ dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Civilinė byla Klaipėdos apygardos teismui perduota nagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. Ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ neturtinės žalos atlyginimą: ieškovės naudai – 10 000 Eur, ieškovo naudai – 4 000 Eur, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus apylinkės teismas 2021 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANRN-33777-2018 ieškovas pripažintas kaltu dėl 2018 m. rugpjūčio 10 d. įvykusio eismo įvykio (duomenys neskelbtini), kurio metu ieškovas, vairuodamas dviratį, persirikiuodamas kirto siaurą ištisinę kelio ženklinimo liniją, žyminčią eismo juostų kraštus, išvažiavo į pirmą eismo juostą, nedavė kelio juo važiuojančiai specialiajai transporto priemonei su įjungtais mėlynais ir raudonais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais, dėl to policijos automobilio vairuotojas suko į dešinę ir susidūrė su sustojusiu automobiliu ir dviratininku. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartį. Atsakovė 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškė ieškovui pretenziją dėl 5 723,63 Eur draudimo išmokos išieškojimo už apdrausto automobilio patirtą žalą, o 2019 m. sausio 29 d. ieškovo duomenis perdavė UAB „Skolų rizikos sprendimai“, kuri 2019 m. vasario 19 d. ieškovui pasiūlė iki 2019 m. vasario 26 d. sumokėti 5 723,63 Eur nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką bei 484,79 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas. Paaiškėjus, kad dėl atsakovės reikalaujamos žalos pagrindo yra kilęs ginčas UAB „Skolų rizikos sprendimai“ skolos išieškojimą nutraukė ir dokumentus 2019 m. balandžio 30 d. grąžino atsakovei. Į ieškovo 2019 m. gruodžio 6 d. pretenziją atsakovė 2019 m. gruodžio 6 d. raštu, kuriuo informavo, jog 2018 m. lapkričio 13 d. pretenzija pareikšta remiantis Vilniaus apskrities VPK 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažyma, kurioje ieškovas nurodytas kaip galimas įvykio kaltininkas, o ieškovo asmens duomenys UAB „Skolų rizikos sprendimai“ perduoti dėl to, kad Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – BDAR) nedraudžia tvarkyti skolininko asmens duomenų, tik reikalauja juos tvarkant laikytis BDAR įtvirtintų bendrųjų asmens duomenų apsaugos principų; atsiradus skoliniam įsipareigojimui kreiptis į skolininką dėl skolos padengimo įmonė turi teisę pati arba pasitelkdama skolų išieškojimo įmonę, tam skolininko sutikimas nereikalingas, o skolininkas pretenzijoje buvo informuotas, kad laiku nepadengus įsiskolinimo bus kreiptasi į atitinkamą skolą išieškantį subjektą.
5. Teismas nurodė, jog ieškovai atsakovės civilinę atsakomybę kildina iš atsakovės, ieškovų teigimu, neteisėtų veiksmų – 2018 m. lapkričio 13 d. pretenzijos ieškovui pareiškimo ir atsakovės vykdytų skolos išieškojimo veiksmų nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo ieškovas būtų pripažintas kaltu dėl įvykio, taip pat ieškovo asmens duomenų perdavimo trečiajam asmeniui, ieškovų teigimu, pažeidžiant BDAR nuostatas.
6. Teismas nurodė, jog CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis numato, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Teismas pažymėjo, kad Draudimo įstatyme nėra nuostatų, įpareigojančių draudiką, kilus ginčui administracine ar baudžiamąja tvarka dėl įvykio kaltininko, nevykdyti Įstatymo 98 straipsnyje numatytų pareigų, kol kaltininkas bus nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, kuris nors ir tiesiogiai byloje netaikytinas, 19 straipsnio 2 dalies nuostata, jog draudimo išmoka sumokama praėjus ne vėliau kaip per 14 dienų nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo, nuosprendžio ar nutarimo gavimo dienos, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad draudikas turi būtinai laukti teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo ir nemokėti draudimo išmokos dėl formalios priežasties, t. y. kad nėra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo. Teismas konstatavo, kad nepagrįsti ieškovų argumentai, jog teisės aktai draudžia draudikui, įgijusiam subrogacinį reikalavimą į įvykio kaltininką, reikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš įvykio kaltininko iki tol, kol jo kaltė nebus patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas vertino, kad ieškovai nepagrįstai tapatina civilinę ir administracinę atsakomybę.
7. Teismas konstatavo, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kiti ieškovų argumentai yra nereikšmingi, nes civilinė atsakomybė atsakovei negali kilti.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl įvykio kaltininko nebuvimas savaime nesąlygoja atsakovės kaip draudikės pareigos atsisakyti išmokėti draudimo išmoką draudėjui, todėl 2018 m. lapkričio 13 d. pretenziją atsakovė ieškovui pareiškė teisėtai, nes tuo metu ji subrogacijos pagrindu jau buvo įgijusi teisę reikalauti dėl įvykio patirtos žalos atlyginimo iš ieškovo. Teismas pažymėjo, kad atsakovės rūpestingumą ir nepiktnaudžiavimą teise patvirtina ir aplinkybė, kad reikalavimą atsakovė iš pradžių ieškovui pareiškė ikiteismine tvarka pati, o sužinojusi, kad ieškovas kaltės dėl įvykio nepripažino, neperdavė šios skolos išieškoti UAB „Skolų rizikos sprendimai“, bet, priešingai, laukė sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir tik jį gavusi, protingą laiką nesulaukusi nei mokėjimo iš ieškovo, nei pranešimo apie nutarimo ginčijimą teismine tvarka, atsakovė perdavė duomenis UAB „Skolų rizikos sprendimai“. UAB „Skolų rizikos sprendimai“, pradėjusi skolos ikiteisminio išieškojimo procedūrą ir gavusi informaciją, kad dėl skolos kyla ginčai, ikiteisminio išieškojimo procedūrą nutraukė ir duomenis grąžino atsakovei. Ieškinį teismui dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovė pareiškė tik 2020 m. rugpjūčio 21 d., t. y. įsiteisėjus nutarimui.
9. Teismas nurodė, kad yra deklaratyvus ieškovų teiginys, jog ieškovo asmens duomenis atsakovė trečiajam asmeniui perdavė pažeisdama BDAR nuostatas. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nenurodė ne tik, kokias konkrečiai BDAR nuostatas pažeidė atsakovė, bet ir kaip tai susiję su šioje byloje nurodoma jų patirta neturtine žala. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2020 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3R-169(2.13.1) ieškovo skundą pripažino pagrįstu tik dalyje dėl informacijos pateikimo skaidria forma įgyvendinant pareiškėjo teisę susipažinti su duomenimis, skundo dalį dėl asmens duomenų perdavimo skolų išieškojimo įmonei ir teisės gauti tvarkomų asmens duomenų kopiją atmetė, dalį skundo dėl teisės gauti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą, teisės reikalauti ištrinti duomenis, teisės apriboti asmens duomenų tvarkymą, teisės į duomenų perkeliamumą ir teisės nesutikti su asmens duomenų tvarkymu nutraukė. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija konstatavo, kad ieškovo asmens duomenys skolų išieškojimo įmonei buvo perduoti kaip įgaliotam duomenų tvarkytojui bendradarbiavimo sutarties pagrindu, o BDAR nėra numatyta teisė duomenų subjektui nesutikti, jog duomenų valdytojas perduotų jo asmens duomenis duomenų tvarkytojui, taip pat nenumatyta jokių aplinkybių, dėl kurių duomenų valdytojas negali duomenų tvarkymui įgalioti duomenų tvarkytojo. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pažymėjo, kad atsakovė, 2019 m. gruodžio 6 d. raštu atsakydama į pareiškėjo prašymą nurodyti, kokiu pagrindu jo asmens duomenys buvo perduoti skolų išieškojimo įmonei, ir nurodydama, kad asmens duomenys skolų valdymo bendrovei buvo perduoti skolos valdymo tikslais, o remiantis BDAR tam skolininko sutikimo nereikia, netinkamai įgyvendino BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą skaidrumo principą, nes nenurodė, kad nepadengus įsiskolinimo laiku asmens duomenys bus perduoti skolų išieškojimo įmonei kaip duomenų tvarkytojui (nurodė tik kad duomenys bus perduoti skolų išieškojimo įmonei), nors BDAR 13 straipsnio 1 dalies e punktas įpareigoja duomenų valdytoją informuoti duomenų subjektą apie asmens duomenų gavėjus ir asmens duomenų gavėjo kategorijas.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pozicija, jog civilinė bendradarbiavimo sutartis negali būti pagrindu jo asmens duomenis perleisti tretiesiems asmenims, prieštarauja ne tik Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendime nurodytoms išvadoms, bet ir BDAR nuostatoms, kurios įtvirtina duomenų valdytojo teisę duomenis tvarkyti pačiam ir/ar įgalioti duomenų tvarkytoją, kurio atliekamas duomenų tvarkymas reglamentuojamas sutartimi ar kitu teisės aktu (BDAR 28 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo teisme metu taip ir nepaaiškino, kaip UAB „Skolų rizikos sprendimai“, kaip duomenų gavėjo kategorijos nenurodymas 2018 m. lapkričio 13 d. pretenzijoje, lėmė jo neturtinę žalą.
11. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo abejoti ieškovo teiginiais, kad po įvykio jis patyrė emocinį sukrėtimą, neigiamas emocijas, tikėjimo teisingumu (teisybe) praradimo jausmą, nes jo manymu, tyrimas buvo atliktas netinkamai, nuslėptos esminės aplinkybės, jis nekaltas dėl įvykio ir pan., tačiau teismas nurodė, jog neturi pagrindo konstatuoti, kad šių jausmų kilimas ieškovui susijęs būtent su 2018 m. lapkričio 13 d. atsakovės pateikta pretenzija, telefoniniu pokalbiu su atsakovės darbuotoju ir / ar 2019 m. vasario 19 d. UAB „Skolų rizikos sprendimai“ siūlymu sumokėti skolą.
12. Įvertinęs tai, kad įvykio aplinkybių tyrimas ir nagrinėjimas vyko ilgą laiką, nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d., ieškovas ir teisminiam ginčui pasibaigus nurodė toliau teikęs įvairius skundus siekdamas įrodyti savo nekaltumą, o atsakovės ir UAB „Skolų rizikų sprendimai“ siųsti reikalavimai sumokėti skolą šiuo laikotarpiu buvo vienkartiniai, jie jokių realių, tęstinių teisinių pasekmių ieškovui nesukėlė (reikalaujamos žalos jis atsakovei savanoriškai neatlygino), teismas konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ieškovo nurodyti neigiami išgyvenimai buvo nulemti ieškinyje nurodytų atsakovės veiksmų. Vien ieškovo paaiškinimų, kurie paremti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu tam tikrų aplinkybių interpretavimu, tokioms aplinkybėms nustatyti nepakanka.
13. Teismas pažymėjo, kad prieš ieškovę atsakovė jokių veiksmų iš viso neatliko, nors ieškovė savo patirtą neturtinę žalą vertina didesne suma nei ieškovas. Aplinkybė, kad ieškovė atidarė siuntas ir laiškus, skirtus ieškovui, ieškovų tarpusavio susitarimai šeimoje ar kitos aplinkybės, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodyta jai kilusi neturtinė žala – dvasiniai išgyvenimai dėl ieškovo kaip sutuoktinio, stresas, sveikatos pablogėjimas, su tuo susiję neigiami išgyvenimai (baimė, depresija, nerimas), nepatogumai, negali būti laikomi atsakovės veiksmų rezultatu CK 6.247 straipsnio požiūriu, o buvo nulemti įvykio kilimo, ieškovo atsakomybės už įvykį nustatymo, pačios ieškovės reakcijos ir su tuo susijusių išgyvenimų. Taip pat teismas pažymėjo, kad medicininiai dokumentai apie ieškovės sveikatos būklę nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2020 m. sausio mėn. nepakankami nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškinyje nurodomų atsakovės veiksmų ir įvardijamų ieškovės sveikatos sutrikimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
14. Ieškovai V. M. ir T. M. (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
15. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados nėra pagrįstos byloje surinktais įrodymais, įrodymai ištirti nevisapusiškai, vertinant įrodymus pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleista bylos esmė.
16. Teigia, jog atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad iš tiesų atliko draudžiamojo įvykio tyrimą ir kaip nustatė asmenį, kuriam turi būti pareikštos pretenzijos dėl draudimo išmokos susigrąžinimo. Priešingai, atsakovė nurodė, kad reikšdama pretenziją vadovavosi policijos išduota pažyma tik apie galimą eismo įvykio kaltininką, o tolimesne bylos eiga net nesidomėjo. Atsakovė neįrodė aplinkybės, kad atliko draudžiamojo įvykio tyrimą ir atliko jį dėdama reikiamas pastangas, o teismas, konstatavęs priešingai, pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles.
17. Argumentuoja, kad nors teismas sprendime nurodė, jog jie klaidingai tapatina civilinę ir administracinę atsakomybę, tačiau byloje taip ir nebuvo paneigta ieškinyje nurodyta aplinkybė, kad pretenziją atsakovė pareiškė neturėdama jokio teisinio pagrindo. Nors civilinė ir administracinė atsakomybė skiriasi, tačiau aplinkybę, jog nustatant už žalą atsakingą asmenį sprendimas administracinio nusižengimo byloje buvo reikšmingas, patvirtina tai, kad gavus duomenų apie apskųstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje visi išieškojimo veiksmai buvo nutraukti. Be to, atsakovė nurodė, kad pretenziją pareiškė vadovaudamasi policijos išduota pažyma apie galimą eismo įvykio kaltininką, taigi pati atsakovė laikė, kad eismo įvykio kaltininką nustato būtent atitinkamus įgaliojimus turinti valstybės įstaiga. Jeigu, kaip nurodė atsakovė, sprendimas administracinio nusižengimo byloje nėra būtinas tam, kad ji galėtų reikalauti žalos atlyginimo civiline tvarka, nesuprantama, kodėl sužinojusi apie tai, kad sprendimas administracinio nusižengimo byloje apskųstas, sustabdė skolos išieškojimo veiksmus. Mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nebuvo įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai.
18. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad neturtinę žalą jie patyrė dėl pareikštos pretenzijos, telefoninio pokalbio ir UAB „Skolų rizikos sprendimai“ reikalavimo. Teigia, kad nurodė, kokią neturtinę žalą, kokias neigiamas emocijas ir išgyvenimus bei kokį poveikį, patyrė dėl atsakovės veiksmų, nes ieškovas buvo laikomas eismo įvykio kaltininku ir skolininku, nors tokiu nebuvo, jam buvo reiškiami dideli turtiniai reikalavimai be jokio teisinio pagrindo, o taip pat tokie duomenys apie jį buvo atskleisti ir perduoti trečiajam asmeniui, todėl akivaizdu, kad patyrė ieškinyje nurodytą neturtinę žalą.
19. Teigia, kad visiškai nepagrįstos teismo išvados, kad prieš ieškovę atsakovė neatliko jokių veiksmų, todėl apeliantės patirta neturtinė žala negali būti laikoma atsakovės veiksmų rezultatu. Apeliantai jau daugybę metų gyvena santuokoje, jų santykiai yra šilti ir artimi, šeimos biudžetas yra bendras, visi iškylantys klausimai šeimoje yra sprendžiami bendrai, todėl atsakovės reikšti reikalavimai turėjo tiesioginę įtaką visai šeimai.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas nurodė, kad liudytojais apklausti apeliantę gydę gydytojai nenurodė, kad tiksli jos sveikatos pablogėjimo priežastis buvo nustatyta. Pažymi, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos byloje esančiais duomenimis, nes abu apklausti gydytojai nurodė, kad viena iš apeliantės sveikatos sutrikimų ir paūmėjimo priežastis yra stresas ir, kad nurodytos aplinkybės, susijusios su stresu, galėjo nulemti tokią apeliantės sveikatos būklę, todėl priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir apeliantės neturtinės žalos patvirtina gydytojų parodymai.
Atsiliepimas
21. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, kad atsakovė apeliacinį skundą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, kurie nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
22. Argumentuoja, jog tinkamai ir dėdama visas pastangas atliko draudžiamojo įvykio tyrimą ir teisingai nustatė draudžiamojo įvykio kaltininką, t. y. ieškovą. Vilniaus apskrities VPK 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažymoje nurodytas galimas kaltininkas, o 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje tą patvirtino. Be to, patys ieškovai prie ieškinio pridėjo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartį administracinio nusižengimo bylą Nr. AN2-377-885/2019, kuria galutinai konstatuota, jog V. M. yra kaltas pagal ANK 428 straipsnio 2, 3 dalis dėl 2018 m. rugpjūčio 10 d. eismo įvykio. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad pretenzija ieškovui buvo pareikšta pagrįstai, o apeliantų teiginiai, kad atsakovė neatliko tyrimo, nepagrįsti.
23. Atsakovė, tirdama draudžiamąjį įvykį, susipažino su 2018 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus AVPK pažyma, kurioje ieškovas (apeliantas) V. M. buvo nurodytas kaip galimas 2018 m. rugpjūčio 10 d. eismo įvykio kaltininkas. Atsakovė įvertino kitą surinktą draudžiamojo įvykio žalos administravimo medžiagą ir nustatė, jog kaltininkas yra ieškovas. Šių duomenų pakako, kad galėtų pareikšti subrogacinį reikalavimą ieškovui ir tai jokiu būdu nėra patvirtinimas, jog atsakovė nesidomėjo administracinio nusižengimo bylos eiga. Be to, trečiasis asmuo, gavęs informaciją, kad ieškovas apskundė VPK sprendimą, išieškojimo veiksmus nutraukė ir grąžino bylą atsakovei, kuri išieškojimo veiksmus tęsė pati, taigi, akivaizdu, kad domėjosi administracinio nusižengimo bylos eiga.
24. Pažymi, kad civilinė ir administracinė atsakomybės skiriasi, todėl galėjo tęsti skolos išieškojimo veiksmus. Nurodo, kad remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsniu privalo atlikti tyrimą ir nustatyti įvykio kaltininką bei tai, ar įvykis yra draudžiamasis, o tai ir yra civilinės atsakomybės taikymo pagrindas. Dėl to neturi laukti, kol baigsis ieškovo administracinės atsakomybės klausimo nagrinėjimas administracinio teisės nusižengimo byloje. Draudikas, atlikęs tyrimą ir nustatęs, jog įvykis yra draudžiamasis ir nustatęs, kas yra įvykio kaltininkas, pagal CK 6.1015 straipsnį įgyja subrogacinį reikalavimą į įvykio kaltininką ir tai yra civilinės atsakomybės taikymo pagrindas ir pretenzijos įvykio kaltininkui pareiškimo pagrindas. Be to, atsakovė (draudikė) privalo atlikti tyrimą ir laikydamasi Draudimo įstatymo 98 straipsnyje 2 dalyje įtvirtintų terminų išmokėti draudimo išmoką, nes priešingu atveju netektų teisės į subrogacinį reikalavimą. Teisinis reglamentavimas niekaip neįpareigoja draudiko laukti, kol įsigalios administracinio teisės nusižengimo byloje priimtas nutarimas, kuriuo asmuo bus pripažintas kaltu, nes Draudimo įstatymas įpareigoja draudiką pačiam nustatyti už žalą atsakingą asmenį. Išmokėjusi draudimo išmoką, atsakovė (draudikė) turėjo teisę pagal CK 6.1015 straipsnį pareikšti subrogacinį reikalavimą į žalą sukėlusį asmenį (ieškovą). Pažymi, jog teisė reikalauti atlyginti žalą atsirado nuo žalos padarymo, t. y. avarijos, dienos, o ne nuo teismo sprendimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos.
25. Teigia, jog pretenzija ir jos pareiškimas sudaro galimybę ieškovui ir atsakovei išsiaiškinti tarpusavio ginčo pagrįstumą nepradedant teismo proceso, sutaupyti laiką bei išvengti bylinėjimosi išlaidų teisme, be to, pretenzija pati savaime nėra draudžiamas dokumentas ir jį gali pateikti bet kuri šalis, kuri mano, kad jos teisės yra pažeistos.
26. Taip pat nesutinka su apeliantų teiginiais, kad atsakovės veiksmais ieškovas nepagrįstai buvo laikomas eismo įvykio kaltininku ir skolininku, nors toks nebuvo, jam kaip skolininkui, kuriuo jis nebuvo, buvo reiškiami didelio dydžio turtiniai reikalavimai, dėl to ieškovai patyrė stresą, pažeminimą, įžeidimą. Nustatyta, kad ieškovas yra 2018 m. rugpjūčio 10 d. eismo įvykio kaltininkas, todėl visi šie teiginiai nepagrįsti. Pažymi, kad ieškovei didelis stresas, emocinis sukrėtimas ir dėl to kilusios neigiamos pasekmės sveikatai galėjo atsirasti ne dėl atsakovės (draudikės) atsiųstos pretenzijos, o dėl to, jog ieškovės vyras (ieškovas) avarijos metu buvo sužalotas ir gulėjo ligoninėje. Šių aplinkybių ieškovai (apeliantai) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nepaneigė. Pažymi ir tai, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kokia jos sveikata buvo iki įvykio ir pretenzijos gavimo, ar iki to laiko ji nebuvo patyrusi streso bei neigiamų išgyvenimų. Be to, ieškovė nurodė, kad panašiu laiku (2018 m. lapkričio mėn.) gavo apie 4000 Eur pretenziją ir iš kitos draudimo kompanijos, bet šios pretenzijos gavimas nesukėlė jokio streso. Mano, kad tai tik parodo ieškovų nenuoseklumą ir ieškinio nepagrįstumą, ieškovai nepateikė jokių įrodymų, susijusių su, jų teigimu, patirta neturtine žala.
27. Ieškovai (apeliantai) nenurodė, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu remiasi nustatydami atsakovės neteisėtus veiksmus dėl duomenų perdavimo ir kaip tai galėjo pasireikšti ieškovų sveikatos sutrikimu, taip pat, ieškovai (apeliantai) nepaaiškino, kaip pasireiškė jų garbės ir orumo pažeidimas, t. y. nepagrindė šio pažeidimo pagal CK 2.24 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Ieškovai dėsto tik deklaratyvius teiginius, jog buvo pažeista jų garbė ir orumas, tačiau nenurodė, kaip tai pasireiškė. Juolab, duomenys nebuvo paskleisti, o pateikti duomenų tvarkytojui (trečiajam asmeniui pagal tarp jų sudarytą sutartį) laikantis BDAR reikalavimų. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija taip pat konstatavo, kad atsakovė turėjo teisę perduoti duomenis trečiajam asmeniui (duomenų tvarkytojui), todėl ieškovo teiginiai, jog buvo pažeistos ieškovų teisės dėl duomenų perdavimo, yra visiškai nepagrįsti ir klaidinantys.
28. Akivaizdu, jog ieškovai neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės (CK 6.245–6.249 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų ieškinį atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
30. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
31. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovų ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir įrodymų vertinimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių atsakovo apeliacinio skundo argumentų.
33. Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė gali būti sutartinė ir deliktinė. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). CK įtvirtintos bendrosios civilinės atsakomybės nuostatos (CK 6.245 – 6.255 straipsniai) taikomos sprendžiant tiek dėl sutartinės, tiek dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo.
34. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus skolininko kaltę, kuri paprastai yra preziumuojama, privalo įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010).
35. Apeliantai argumentuoja, kad atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atliko neteisėtus veiksmus, t. y. be teisinio pagrindo pareiškė 2018 m. lapkričio 13 d. pretenziją nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo ieškovas būtų pripažintas kaltu dėl įvykio, taip pat nepagrįstai perdavė ieškovo asmens duomenis trečiajam asmeniui, ieškovų teigimu, pažeisdama BDAR nuostatas. Ieškovai teigia dėl to patyrę neturtinę žalą, neigiamas emocijas ir išgyvenimus, nes ieškovas buvo laikomas eismo įvykio kaltininku ir skolininku, nors tokiu nebuvo, jam buvo reiškiami dideli turtiniai reikalavimai be jokio teisinio pagrindo, o taip pat tokie duomenys apie jį buvo atskleisti ir perduoti trečiajam asmeniui. Apeliantų argumentai nepagrįsti.
36. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė ir aprašė faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų neperrašo.
37. CK 6.1015 straipsnis nustato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Būtent šiuo teisiniu pagrindu atsakovė ir pareiškė ieškovui 2018 m. lapkričio 13 d. pretenziją po 2018 m. rugpjūčio 10 d. įvykio.
38. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis numato, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas. Draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2018 m. rugpjūčio 10 d., dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra, o atsakovė, remdamasi policijos 2018 m. rugpjūčio 20 d. pažyma apie galimą įvykio kaltininką, t. y. ieškovą, bei kitais duomenimis, išmokėjusi nuketėjusiajam draudimo išmoką, 2018 m. lapkričio 13 d. pareiškė ieškovui pretenziją. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovė nepatikrino visos jai prieinamos informacijos, reikšmingos draudžiamojo įvykio fakto, aplinkybių, pasekmių nustatymui, priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė bendradarbiavo su policija, tyrusia įvykį, ir rėmėsi policijos jai pateiktais duomenimis, įvykį pripažino draudžiamuoju ir nuketėjusiajam išmokėjo draudimo išmoką, taigi, atsakovei nekilo neaiškumų dėl įvykio aplinkybių, priežasčių ir pasekmių bei kaltininko. Tuo tarpu aptariamose Draudimo įstatyme normose nurodytas įvykio tyrimas neturi būti suprantamas kaip administracinės atsakomybės nustatymas, nes atsakovė neturi tokių įgaliojimų, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad teisės aktuose nėra nuostatų, įpareigojančių draudiką nevykdyti Draudimo įstatymo 98 straipsnyje numatytų pareigų ir laukti, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus nustatytas draudžiamojo įvykio kaltininkas, t. y. teisės aktuose draudimo išmokos mokėjimas nėra siejamas su procesinių sprendimų įsiteisėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, teigdami, jog atsakovė neatliko tyrimo dėdama visas reikiamas pastangas, procesiniuose dokumentuose nenurodė, kokių, jų manymu, konkrečių veiksmų neatliko ar kokių konkrečių pastangų nedėjo atsakovė administruodama draužiamąjį įvykį ir kokias konkrečias teisės normas pažeidė, o vien deklaratyvūs apeliantų teiginiai, paremti jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti kokius nors atsakovės neteisėtus veiksmus.
39. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas vėliau, t. y. jau po 2018 m. lapkričio 13 d. pretenzijos jam pareiškimo, ginčijo savo kaltę dėl įvykio (skundė 2018 m. gruodžio 5 d. priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje), nereiškia, kad pretenzija tuo metu jam buvo pareikšta nepagrįstai. Priešingai, kaip minėta, atsakovė turėjo tiek teisinį (CK 6.1015 straipsnis), tiek faktinį pagrindą (2018 m. rugpjūčio 20 d. policijos pažyma) reikšti pretenziją. Juo labiau, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais vėliau buvo konstatuota tiek ieškovo kaltė dėl įvykio ir kilusios žalos, t. y. jam taikyta administracinė atsakomybė už įvykį (įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 30 d. nutartimi Nr. AN2-377/885/2019), tiek jam taikyta ir civilinė atsakomybė (įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2567-934/2021 paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimas, kuriuo iš ieškovo atsakovei priteistas 6 271,89 Eur žalos atlyginimas, 231,97 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą 6 503,86 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nepagrįsti ieškovų argumentai, kad teisės aktai draudžia draudikui, įgijusiam subrogacinį reikalavimą į įvykio kaltininką, reikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš įvykio kaltininko iki tol, kol jo kaltė nebus patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovės pareiga nustatyti už žalą kaltą asmenį, kuriam ji reiškia regresinį reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos, reiškia, jog atsakovė turi įsitikinti egzistuojant šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, o ne administracinę atsakomybę. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovo (apelianto) prievolė atlyginti žalą atsirado nuo įvykio momento, o ne nuo teismo sprendimo administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju nors apeliantui taikyta ir administracinė, ir civilinė atsakomybė, tačiau tai nėra tapačios atsakomybės rūšys. Administracinio teisės pažeidimo byloje asmens veiksmai vertinami administracinės atsakomybės požiūriu, tuo tarpu civilinėje byloje – civilinės atsakomybės požiūriu. Civilinės ir administracinės atsakomybės taikymo sąlygos yra skirtingos, o tai reiškia, kad administracinės teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti ANK numatytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius arba atvirkščiai, taip pat vienu veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, atitinkamai asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys.
41. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovės veiksmai, t. y. laukimas, kol įsiteisės procesinis sprendimas, kuriuo ieškovas pripažintas kaltu dėl įvykio, patvirtina, kad atsakovė elgėsi atidžiai ir rūpestingai, laukė, kol bus paneigtos bet kokios abejonės ir išspręsti kilę ginčai, tačiau tai nereiškia, kad iki visų šių ginčų pareikšta pretenzija ieškovui buvo be teisinio pagrindo. Ieškovai nepagrįstai ankstesnius atsakovės veiksmus (pretenzijos pareiškimą) sieja su savo pačių vėlesniais veiksmais (nutarimo administracinio nusižengimo byloje ginčijimu).
42. Apeliantų teiginiai, kad atsakovė be teisėto pagrindo ir be ieškovo sutikimo perdavė ieškovo asmens duomenis trečiajam asmeniui skolų išieškojimo bendrovei nesilaikant BDAR reikalavimų, yra paneigti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 3R-169(2.13.1), kuris yra galiojantis ir nebuvo ginčytas. Sprendimo turinį plačiai aptarė pirmosios instancijos teismas, todėl šioje nutartyje plačiau jis neperrašomas. Teisėjų kolegija tik pažymi, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sprendimu konstatavo, kad ieškovo asmens duomenys skolų išieškojimo įmonei buvo perduoti teisėtai ir pagrįstai, t. y. kaip įgaliotam duomenų tvarkytojui bendradarbiavimo sutarties pagrindu, o BDAR nėra numatyta teisė duomenų subjektui (šiuo atveju – ieškovui) nesutikti, kad duomenų valdytojas (atsakovė) perduotų jo asmens duomenis duomenų tvarkytojui (trečiajam asmeniui), taip pat nenumatyta jokių aplinkybių, dėl kurių duomenų valdytojas (atsakovė) negali duomenų tvarkymui įgalioti duomenų tvarkytojo (trečiojo asmens). Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija ieškovo skundą pripažino pagrįstu tik ta apimtimi, kiek atsakovė neįvardijo, jog nepadengus įsiskolinimo laiku ieškovo asmens duomenys skolų valdymo bendrovei bus perduoti kaip duomenų tvarkytojui (atsakovė nurodė tik, kad ieškovo asmens duomenys bus perduoti skolų išieškojimo įmonei). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis neatitikimas, t. y. asmens duomenų gavėjo kategorijos nenurodymas, nagrinėjamu atveju negali būti laikomas neteisėtu atsakovės veiksmu ir ieškovų teisių bei interesų pažeidimu nagrinėjamos civilinės bylos faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste.
43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos nagrinėjamos, laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta, apeliantai, reikšdami reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nagrinėjamu atveju turėjo įrodyti egzistuojant visas būtinas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp kilusios žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltę. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. ieškovams jų neįrodžius, nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir plačiau analizuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, ypač kai pirmosios instancijos teismas labai plačiai jas išanalizavo, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
44. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis) ar kad jie iš viso nevertinti. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Apeliantai apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jo manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o faktines bylos aplinkybes interpretuoja kitaip, nei jas nustatė ir vertino bylą išnagrinėjęs teismas.
45. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
47. Ieškovų apeliacinį skundą atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
48. Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 280 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašomas priteisti išlaidų atlyginimas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ naudai iš V. M. (V. M.) ir T. M. priteisti po 140 Eur (po vieną šimtą keturiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.