Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (II t., b. l. 13–20) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 830 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.Visų pirma, teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja LAVL atskirais laikotarpiais buvo gydoma nuo 2012 m. gegužės 8 d. Tuo tarpu LAVL atsiliepime daliai pareiškėjos reikalavimų teismo prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Atitinkamai pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. spalio 5 d. Taigi, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis yra suėjusi reikalavimams iki 2012 m. spalio 5 d. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėja praleido senaties terminą kreiptis į teismą dėl laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d. LAVL jai galbūt padarytos neturtinės žalos, ji nenurodė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėja šioje administracinėje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai, kilusiai laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d. už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL, prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tuo tarpu jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žalai už minėtą laikotarpį prisiteisti, byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Tai įvertinęs, teismas pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d., atmetė.Pasisakydamas dėl ginčo laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.4 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėja LAVL ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, iš viso praleido 69 dienas. Tačiau teismas pabrėžė, kad LAVL atsiliepime paaiškino, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, nevedama, ir nurodė tik palatas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo gydoma pareiškėja, jų plotą ir jose įrengtų lovų skaičių. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pacientų būtų tiek, kiek yra įrengta lovų, vienam pacientui tektų 1,92 kv. m palatos ploto. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o šiuo atveju LAVL neneigia, jog nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjos teiginiai, jog minimalus LAVL asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, yra nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjos gydymo LAVL laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, iš viso 69 dienas, pareiškėjai nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma, t. y. buvo ženkliai pažeista pareiškėjos teisė į minimalų 5,1 kv. m plotą.Vertindamas pareiškėjos teiginius dėl sanitarinių mazgų, teismas akcentavo, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tik abstrakčiai nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus. Tačiau teismas pabrėžė, kad LAVL nurodomas Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas-higienos pasas savaime neįrodo, jog buvo laikytasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkto reikalavimų dėl sanitarinių mazgų įrengimo. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad leidimas-higienos pasas tik liudija, jog ūkinės komercinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus bei suteikia jo turėtojui teisę verstis jame nurodyta ūkine komercine veikla (Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-791, 3 p.). Tuo tarpu byloje pateiktos nuotraukos vizualiai patvirtina pareiškėjos nurodomas aplinkybes. Teismas pakartojo, kad nagrinėjamu atveju LAVL teko pareiga paneigti pareiškėjos nurodytus teiginius dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjos įvardintas aplinkybes, LAVL nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog palatos, kuriose buvo gydoma ir kalinama pareiškėja, neatitiko nustatytų reikalavimų ir buvo pažeista pareiškėjos teisė į privatumą.Pasisakydamas dėl pareiškėjos argumentų dėl palatose įrengtų dviaukščių lovų ir su tuo susijusių nepatogumų, teismas akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, jog dviaukščių lovų įrengimas LAVL kamerose neprieštarauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Be to, atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėją gydantys gydytojai nepateikė rekomendacijų dėl gulimos vietos skyrimo pareiškėjai pirmame lovos aukšte. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjos argumentus dalyje dėl dviaukščių lovų sukeltų nepatogumų.Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog LAVL palatose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo įsiveisęs pelėsis ir grybelis, tvyrojo smarvė, langų rėmai buvo supuvę, nėra pagrįsti kokiais nors įrodymais. Be to, byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kad pareiškėja dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipusis į kokias nors institucijas ar LAVL administraciją. Remiantis kartu su atsiliepimu pateiktais duomenimis, patikrinimai LAVL palatose Nr. 21 ir Nr. 22 nebuvo atlikti, todėl duomenų apie tai, kad minėtų palatų įrengimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, byloje taip pat nėra. Tuo tarpu iš pateiktų LAVL palatų fotonuotraukų matyti, kad jose yra įrengti langai, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjos argumentus dėl netinkamų langų ir blogos ventiliacijos atmetė kaip nepagrįstus.Dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl neužtikrinto maitinimo konvojuojant ją 2015 m. spalio 2 d. iš Panevėžio PN į LAVL teismas nurodė, kad teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi kardomojo kalinimo įstaigų (įskaitant LAVL) pareiga tinkamai aprūpinti nuteistuosius asmenis maistu. Siekiant užtikrinti, kad ši pareiga būtų įvykdyta tinkamai, kardomojo kalinimo įstaigos iš anksto yra informuojamos apie į jas konvojuojamų asmenų skaičių. Atitinkamai LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtintoje Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkėje nustatyta, kad LAVL stacionare gydomų pacientų maitinimas vykdomas 3 kartus, patiekiant: pusryčius (7.15–8.00 val.); pietus (12.15–13.00 val.); vakarienę (17.00–17.45 val.). Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pataisos įstaigų režimas savo turiniu ir pobūdžiu, taip pat nuteistų asmenų konvojavimas ir su tuo susiję apribojimai neretai sąlygoja tam tikrus nuteistų asmenų teisių įgyvendinimo apribojimus bei ypatumus, kurie atitinkamomis aplinkybėmis yra objektyviai neišvengiami (pavyzdžiui, nuteistų asmenų maitinimo laiko pasikeitimas, atsižvelgiant į tai, kada toks asmuo yra pristatomas į pataisos įstaigą ir pan.). Tokiais atvejais svarbu užtikrinti, kad ribojimai nebūtų didesni, nei būtina pagal objektyviai susiklosčiusias aplinkybes. Šių aplinkybių kontekste, įvertinęs teisinį reguliavimą, teismas pabrėžė, jog maitinimas nuteistiesiems pristatomas į kameras, o nagrinėjamu atveju pati pareiškėja skunde nurodė, kad 2015 m. spalio 2 d. ji buvo pavalgydinta tik 21.30 val., kai buvo įkelta į LAVL palatą, t. y. jau pasibaigus LAVL stacionare gydomų pacientų dienotvarkėje nustatytam vakarienės laikui. Nepaisant to, vakarienė (sausas davinys) jai buvo patiekta. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai dalyje dėl netinkamo maitinimo konvojavimo sąlygomis atmestini.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pasitvirtintino tik pareiškėjos nusiskundimai dėl palatų perpildymo ir sanitarinio mazgo įrengimo, o kiti pareiškėjos nusiskundimai, dėl kurių ji teigia patyrusi neturtinę žalą, yra atmesti. Atsižvelgęs į konstatuotus atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie neužtikrino pareiškėjai teisės į minimalų plotą ir privatumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, atlikdama bausmę tokiomis sąlygomis, patyrė nepatogumus ir dvasines kančias, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl, teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėja patyrė neturtinę žalą ir egzistuoja CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai atlyginti adekvati priteistina suma yra 830 Eur.Pasisakydamas dėl Panevėžio PN prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į skundą surašymą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio PN tinkamą viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimą ir atsakovo interesų atstovavimą teisme užtikrino pasitelkę savo vidinius išteklius. Tuo tarpu, siekiant užtikrinti tinkamą funkcijų įgyvendinimą, viešojo administravimo subjektams skiriami atitinkami biudžeto asignavimai. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra svarbu, kokiu būdu viešojo administravimo institucija nusprendžia įgyvendinti savo funkcijas ar tai, kad dėl atitinkamo funkcijų įgyvendinimo būdo pasirinkimo ji patiria papildomas išlaidas. Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio PN prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnyje.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų jos laikymo sąlygų LAVL laikotarpiu nuo 2010 m., taip pat iš to, kad 2015 m. spalio 2 d. konvojuojant ją iš Panevėžio PN į LAVL nebuvo užtikrintas maitinimas, atlyginimo priteisimo.ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Šiame kontekste pabrėžtina, jog pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad, jos manymu, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai daliai jos reikalavimų taikė senaties terminą, netinkamai įvertino aplinkybes dėl jos maitinimo konvojavimo metu, neteisingai įvertino padarytos žalos mastą. Be to, pareiškėja teigia, jog ji nebuvo tinkamai išklausyta, kadangi teismo posėdis buvo organizuotas vaizdo konferencijos būdu, tačiau įranga ir ryšys nuolat strigo. Tuo tarpu kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų pareiškėja neginčija, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su apeliaciniame skunde neginčijamais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako.Nors pareiškėja apeliaciniame skunde mano, kad nagrinėjamu atveju daliai jos reikalavimų buvo nepagrįstai taikytas senaties terminas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2010 m. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja LAVL periodiškai buvo gydoma nuo 2012 m. gegužės 8 d.Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą, be kita ko, kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jos laikymo LAVL sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjos nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjos teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2015 m. spalio 5 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 4), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jos atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėja praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas LAVL, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju pareiškėja prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių šio termino praleidimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).Pasisakydamas dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl jos maitinimo konvojavimo metu, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad, remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo taisyklės) 12 punktu, intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 valandos. Asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. (Maitinimo taisyklių 31 p.). Pagal Maitinimo taisyklių 32 punktą, kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių; išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Kalinimo įstaigų, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, įskaitos tarnybos informuoja ūkio tarnybas apie atvykstančių asmenų skaičių (Maitinimo taisyklių 33 p.). Maitinimo taisyklių 34 punktas numato, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę; asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nurodė, kad 2015 m. spalio 2 d. išvykdama iš Panevėžio PN ji pietus gavo 12.15 val., o LAVL vakarienę (sausą davinį) jai davė tik 21.30 val. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, kaip nagrinėjama, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Taigi, šiuo atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjos skunde pakankamai aiškiai ir detaliai nurodytas aplinkybes dėl neužtikrinto jos maitinimo 2015 m. spalio 2 d. konvojuojant ją iš Panevėžio PN į LAVL, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė, t. y. nepateikė minėtus pareiškėjos teiginius paneigiančių įrodymų ir iš esmės neginčijo aplinkybės, kad pareiškėja buvo pamaitinta tik 21.30 val., kai buvo įkelta į LAVL palatą. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu egzistuoja pagrindas pripažinti neteisėtus atsakovo veiksmus. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis pažeidimas buvo vienkartinis (atsitiktinis), o pareiškėja, nors ir šiek tiek (nežymiai) pavėluotai, visgi buvo pamaitinta. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju dėl nurodyto pažeidimo pareiškėjai galbūt kilę neigiami padariniai nelaikytini pakankamai intensyviais ir nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, o šiuo aspektu nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentus dalyje dėl netinkamo maitinimo konvojavimo sąlygomis.Nors pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, tvirtina, kad ji pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai išklausyta, kadangi teismo posėdis buvo organizuotas vaizdo konferencijos būdu, tačiau įranga ir ryšys nuolat strigo, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, su šiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 5 dalį (iki 2016 m. liepos 1 d. – 11 straipsnio 5 dalis) proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip); Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka naudojant šias technologijas, turi būti užtikrintas patikimas proceso dalyvių tapatybės nustatymas ir paaiškinimų, parodymų, klausimų ir prašymų pateikimo objektyvumas. Atitinkamai iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašų matyti, kad minėtų reikalavimų buvo laikomasi. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. posėdžio metu trumpam buvo dingęs vaizdo konferencijos ryšys, minėtos išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai, kadangi šio teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad vaizdo konferencijos ryšys netrukus buvo atkurtas ir teismo posėdis buvo tęsiamas nuo tų veiksmų, kurie buvo atlikti iki nutrūkstant vaizdo konferencijos ryšiui, bei pareiškėjai buvo tinkamai sudarytos galimybės pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, inter alia duoti teismui paaiškinimus, ką pareiškėja ir padarė.Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino dėl byloje nustatytų pažeidimų jai padarytos žalos mastą. Visų pirma, pabrėžtina, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjai rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas, kaip nustatyta šioje byloje, trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjos žmogiškąjį orumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjai priteistas 830 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjos patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjos nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti jos skundą bei priteisti jai prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų (suimtųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjos sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta medicininė pagalba. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjos patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 700 Eur.Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Papildomai pasisakydama dėl Panevėžio PN atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą išdėstyto prašymo priteisti iš pareiškėjos 90 Eur atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008 m., 303–316 p.; 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-971-502/2015, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2016 ir kt.). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijas teisiniuose santykiuose, kuriuose jie atlieka viešąjį administravimą. Atitinkamai iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio PN atstovavo direktorius E. N., kuris ir pasirašė atsiliepimą į apeliacinį skundą, o šio atsiliepimo rengėja nurodyta Panevėžio PN Administracijos reikalų skyriaus viršininkė L. S.. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovo atstovavimas buvo užtikrintas naudojantis esamais vidiniais resursais, todėl nėra pagrindo šias išlaidas vertinti kaip proceso šalies atstovavimo išlaidas ABTĮ 44 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas. Šiuo aspektu kartu pabrėžtina, kad atsakomybė už kiekvienos institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui, kuris duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-84-502/2017 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjai D. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.