Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti pareiškėjui terminą kreditiniam reikalavimui pateikti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gaulesta“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2013 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas (buvęs BUAB „Gaulesta“ vadovas ir akcininkas) teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą kreditiniam reikalavimui pareikšti ir įtraukti jį į įmonės kreditorių sąrašą su 160 000 Lt finansinio reikalavimo suma.

BUAB „Gaulesta“ bankroto administratorius nesutiko su reikalavimu motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, kaip buvęs UAB „Gaulesta“ akcininkas ir vadovas apie įmonei bankroto bylos iškėlimą žinojo nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. Teismo nutartimis jam du kartus buvo skirtos baudos už teismo įpareigojimų nevykdymą, todėl prašė netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą kreditiniam reikalavimui pareikšti. Administratorius taip pat nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo reikalavimu, kadangi tik gavęs įmonės dokumentus iš trečiųjų asmenų turės galimybę patvirtinti arba paneigti atitinkamo laikotarpio bendrovės finansinę padėtį ir dividendų apskaičiavimo bei išmokėjimo galimybę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimams pareikšti ir įtraukti jį į BUAB „Gaulesta“ kreditorių sąrašą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas pagal apelianto atskirojo skundo faktinius ir teisinius argumentus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

ĮBĮ įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui gali pateikti per teismo nustatytą terminą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos. Teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (ĮBĮ 10 str. 9 d.). Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos ( ĮBĮ 10 str. 9 d.). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą yra ne kartą pažymėta, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-557/2013). ĮBĮ nereglamentuoja, kas laikytina svarbia priežastimi praleistam terminui kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinti. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas. Sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą kreditiniam reikalavimui pareikšti motyvuodamas tuo, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių – bankrutuojančios įmonės buhalterės ligos. Pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui teigia, jog be atitinkamų paskaičiavimų negalėjo reikšti savo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtus pareiškėjo argumentus nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų pagrįsti šiems argumentams. Tuo tarpu, pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pareiškėjo teisinis statusas nesuteikia prieigos prie tokių duomenų, be to, teismui abejojant pareiškėjo argumentais, pastarasis turėjo galimybę savo iniciatyva išsireikalauti tokius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apelianto pozicija.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių bendrovės finansininkės ligą viso praleisto termino laikotarpiu, taip pat neprašė teismo išreikalauti šių įrodymų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantui apie inicijuojamą bankroto procesą buvo žinoma ir tai patvirtina pareiškėjo prašymas patvirtinti byloje šalių Taikos sutartį, kuris buvo atmestas nustačius, kad UAB „Gaulesta“ nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo jau yra įsiteisėjusi. Pareiškėjas yra buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas, todėl akivaizdu, jog pareiškėjui buvo žinoma įmonės finansinė padėtis ir pradelsti kreditorių reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo reikalavimas įmonei. Nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui buvo išaiškinti procesiniai terminai pareikšti įmonei reikalavimus ir perduoti įmonės finansinius dokumentus. Dėl pastarosios pareigos nevykdymo pareiškėjui buvo skirtos baudos. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8646-599/2013, kuria atsakovui skirta bauda dėl antstolio reikalavimų perduoti visus įmonės dokumentus nevykdymo, turinio ir iš pareiškėjo prašymo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2815-431/2013 paskirtą baudą, turinio matyti, kad bankroto administratoriui bendrovės finansiniai dokumentai neperduoti dėl buhalterės savo laiku neparengtų balansų. Pareiškėjas savo prašyme yra pripažinęs, kad privalėjo minėtą darbą pavesti kitam buhalteriui (1 t., 170-171 b. l.). Taigi, net ir darant prielaidas, jog bendrovės darbuotojai tam tikrą laiką dėl ligos ar kitų priežasčių įstatymų nustatyta tvarka neįvykdė ir neapibendrino įmonės finansinių rezultatų, tai neatėmė iš pareiškėjo galimybės pavesti šią funkciją įvykdyti kitam asmeniui, atitinkamai nustatyti pareiškėjo reikalavimo bendrovei dydį ir laiku jį pateikti bendrovės administratoriui. Apeliacinio teismo vertinimu, net ir pateikus pareiškėjui rašytinius įrodymus apie bendrovės finansininkės (buhalterės) ligą, nagrinėjamu atveju toks pradelsimo terminas, kaip šiuo atveju, negali būti pateisinamas ar laikytinas protingu, prašant pripažinti, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi bylos medžiaga liudija, jog pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai ir aplaidžiai. Nenustačius, jog pareiškėjas praleido terminą dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti apelianto nurodomų argumentų priešingai, nei vertino juos pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjo atidumas ir rūpestingumas negali būti prilyginami bendrovės kitų kreditorių atidumui ir rūpestingumui, kadangi pareiškėjas yra buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas, todėl geriausiai žinojo apie savo bendrovės jam įsipareigojimus. Kadangi bendrovės finansinė apskaita buvo vykdoma bendrovėje, darytina išvada, jog bendrovės finansiniai dokumentai buvo pareiškėjo žinioje, todėl ir dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pareiškėjas savo reikalavimą turėjo galimybę bankroto administratoriui pateikti teismo nustatytu terminu. Vadovaujantis šiais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos nutarties.

Atmetus apelianto reikalavimą atnaujinti praleistą procesinį terminą, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto argumentų dėl jo finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Vadovaujantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.