- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-12
- Bylos Nr.
- 1A-258-557/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas, Edita Lapinskienė, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- E. Š., R. Š., ir R
- Civilinis ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai
- Nukentėjusysis
- Ž. B.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-557/2017
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2017 m. spalio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Dėl kaltinimo pagal BK 187 str. 1 d. E. Š. išteisintas.
Nuosprendžiu solidariai iš R. K., R. Š., E. Š., G. N. priteista: 352,40 Eur turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui; 90,95 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai; 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam Ž. B..
Nuosprendžiu solidariai iš R. K., R. Š., E. Š. priteista: 45,70 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinė ligonių kasai; 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam Ž. B..
Nuosprendžiu nuteisti ir R. K., R. Š., G. N., tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. Š. nuteistas už tai, kad kartu su R. Š., G. N. ir R. K. nesunkiai sutrikdė sveikatą, t. y. 2015-08-15, apie 21.02 val., Lapių kaimo teritorijoje, Klaipėdos r., Ž. B. išlipus iš automobilio ,,Mercedes-Benz Vito“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) ir einant apžiūrėti automobilį, prie jo priėjo R. Š., E. Š. ir R. K., kurie tyčia Ž. B. kumščiais smogė ne mažiau kaip tris kartus į veidą, po to Ž. B. pargriuvus ant žemės, R. Š., E. Š., G. N., R. K. tyčia koja spyrė ne mažiau kaip septynis kartus Ž. B. į galvą. Taip E. Š., R. Š., G. N., R. K. savo veiksmais padarė Ž. B. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis galvos plaukuotoje dalyje, kaktos kairėje, abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, galvos smegenų sukrėtimą, kaklo raumenų sumušimą, tai yra nesunkiai jį sužalojo.
Po to R. K., R. Š., E. Š., G. N., tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015-08-15, apie 21.05 val., Ž. B. pribėgus gelbėti brolį Ž. B., R. K. pastarajam tyčia ranka smogė ne mažiau kaip tris kartus į veidą, po to R. K. pasilenkęs prie pargriuvusio Ž. B. kumščiu smogė ne mažiau kaip tris kartus į veidą, po to E. Š., R. Š. koja spyrė ne mažiau kaip po du kartus Ž. B. į galvą, taip padarydami Ž. B. galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis ant dešinio tarpuakio-antakio, akių vokuose, ant viršugalvio, pakaušio kairėje, viršutinėje lūpoje, nosies kaulų lūžimą, tai yra nesunkiai jį sužalojo. Taip R. K., R. Š., E. Š. nesunkiai sužalojo Ž. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Š. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Nurodo, kad turi būti atsižvelgta į liudytojų parodymus. Liudytoja G. B. teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad ji matė, jog nukentėjusieji patys pradėjo konfliktą, t. y. nukentėjusieji pirmi juos užpuolė. Be to, šios liudytojos bent kelis kartus buvo paklausta, kokį vaidmenį atliko E. Š., o ji nurodė, kad E. Š. skyrė įsikarščiavusius vaikinus. Pabrėžia, kad jis šią aplinkybę nurodė nuo pat pradžių, ją patvirtina ir R. Š., kuris pripažino, jog mušėsi su nukentėjusiuoju. R. Š. aiškiai nurodė, kad jis matė, jog E. Š. bandė skirti asmenis ir malšinti konfliktą. Šią aplinkybę, jog E. Š. bandė išskirti konflikto dalyvius, patvirtino ir G. N.. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pateiktos šios aplinkybės, todėl turi būti perklausomi teismo posėdžių garso įrašai. Pabrėžia, jog nukentėjusiųjų parodymai byloje yra nenuoseklūs, nuolat keitėsi jų nurodomos aplinkybės ir įvykio detalės, nesutampa ir laiko intervalai tarp atskirų epizodų. Nurodo, jog R. Š. gynėjas šiuos nukentėjusiųjų parodymų netikslumus atskleidė baigiamųjų kalbų metu. Mano, jog turi būti atsižvelgta į kitų nuteistųjų parodymus, jie prisipažino apsistumdę su nukentėjusiaisiais. Šiuo atveju niekas nebando išvengti atsakomybės, jie bendradarbiavo ir netrukdė ikiteisminiam tyrimui, nuo pat pradžių parodymai buvo vienodi ir nesikeitė, nors pačių nukentėjusiųjų parodymai buvo nenuoseklūs. Teigia, jog nukentėjusieji reikalavo per didelių neturtinių žalų atlyginimo, o tai yra akivaizdus bandymas pasipelnyti. Mano, jog nukentėjusieji yra supykę ir bando keršyti visiems konflikte dalyvavusiems asmenims ir dėl tos priežasties nurodė, jog visi asmenys spardė ir mušė. Pabrėžia, jog ankstesniuose savo parodymuose nukentėjusysis nurodė, kad nematė konkretaus asmens, konkrečių veiksmų, nes neva prarado sąmonę, taigi nematė, kas mušė, o kas ne, tačiau vėlesnėje apklausoje nurodė visų kaltinamųjų veiksmus ir teigė, jog visų kaltinamųjų veiksmai buvo vienodi. Mano, jog akivaizdu, kad užvaldytas pykčio ir noro atkeršyti nukentėjusysis išsigalvojo visus neva kaltininkų atliktus veiksmus, nes pagal jo parodymus visų kaltininkų veiksmai buvo analogiški, o tai rodo, jog jie yra prasimanyti. Mano, jog reikia įvertinti nukentėjusiųjų parodymus, nurodomą jiems suduotų smūgių skaičių, nes jei jiems iš tiesų būtų suduota tiek kartų, sužalojimai būtų didesni, o tai taip pat rodo, kad parodymai yra išsigalvoti ir duoti siekiant atkeršyti ir pasipelnyti.
Teismo posėdyje nuteistasis E. Š. ir jo gynėja bei nuteistasis R. Š. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis kategoriškai neigia savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nurodo, kad jis nusikalstamų veiksmų neatliko, prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai vadovavosi jį kaltinančiais prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, ir neįvertino jį teisinančių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Visos bylos aplinkybės ištirtos ir įvertintos. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas E. Š. kaltę ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai, ir pagrįstai nuteisė E. Š. už nesunkų sveikatos sutrikdymą (BK 138 str. 1 d.). Teismas nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ir veiką kvalifikavo ne taip, kaip norėtų nuteistasis, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas, ir tai nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis E. Š. akcentuoja, kad jis nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus, jog prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo, tačiau analizuojant tiek ikiteisminio tyrimo metu įtariamojo apklausų ir akistatų metu duotus parodymus, taip pat ir parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, matyti, jog E. Š. parodymai tiek dėl jo paties, tiek ir dėl kitų asmenų prieš nukentėjusiuosius panaudotų smurtinių veiksmų eiliškumo, jų apimties, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, keitėsi. Įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2015-08-31 E. Š. nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimus ir parodė, kad 2015-08-15, apie 21 val., einant iš slėnio lauko keliuku, kuriuo važinėjo automobiliai, pusiaukelėje prieš kalną jiems iš paskos važiavo automobilis. Automobilis juos pralenkė ir sustojo, išlipo vairuotojas ir ėmė nepatenkintas šaukti. Vairuotojas buvo piktas ir priėjęs prie atidarytų vairuotojo durų, tiesdamas į automobilio vidų ranką, sakė, jog „tuoj išsitrauksiu dūlą“, po šių jo pasakytų žodžių, nepažįstamas vaikinas pastūmė vairuotoją. Po to R. K. pripuolė prie vairuotojo ir ne mažiau kaip du kartus smogė kumščiu į veidą, o vairuotojas smūgiavo atgal. E. Š., norėdamas išvengti konflikto ir nebeleisti tęstis muštynėms, kartu su G. N. puolė į R. K. ir vairuotojo tarpą. E. Š. apsikabino rankomis vairuotoją iš šono ties krūtine ir jį bandė pargriauti ant žemės, kad baigtųsi muštynės. Kai vairuotoją pavyko pargriauti ant žemės, šis pradėjo E. Š. kumščiuoti į galvą. Tuomet E. Š. du kartus sudavė kumščiu vairuotojui į pakaušį ir alkūne prirėmė jį prie žemės. Kol jis vairuotoją laikė prispaustą prie žemės, nepažįstamas vaikinas vieną kartą įspyrė į pakaušį vairuotojui. Kai pamatė link jų parbėgantį nepažįstamą vyrą, suprato, kad vyriškis bėga gelbėti vairuotojo, kurį jis dar laikė, todėl jis jį tuoj pat paleido. Paleistas vairuotojas tuoj pat įlipo į autobusiuką „Mercedes-Benz“ ir nuvažiavo. Kai vyriškis pribėgo prie arčiausia stovėjusių R. K. ir pastarąjį laikiusio G. N., kažkuriam iš jų smogė kumščiu. Norėdamas, kad baigtųsi muštynės, jis ir nepažįstamas vaikinas pribėgo prie R. K. ir vyriškio, jis bandė juos nustumti, o kaip vyriškį ramino nepažįstamas vaikinas, E. Š. nematė. Pasibaigus konfliktui, jis kuo greičiau skubėjo eiti į namus, nes nebenorėjo turėti jokių problemų. Teigia, jog jie keturiese vyriškiui galvos nespardė (t. 2, b. l. 84–87). 2016-03-11 įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu E. Š. nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimus, t. y. nesunkiai sužalojęs Ž. B. ir Ž. B., ir parodė, kad dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi (t. 2, b. l. 93–94). 2016-02-01 nukentėjusiojo Ž. B. ir įtariamojo E. Š. akistatos metu E. Š. nurodė, kad jo kompanija su Ž. B. konfliktavo, aiškinosi tarpusavio asmeninius santykius. E. Š., supratęs, kad iš automobilio išlipęs vyras ir vaikinas iš jų kompanijos aiškinasi savo asmeninius santykius, ir pamatęs, jog jie susikibo ir bando grumtis, norėdamas juos išskirti, prie jų priėjo. Vyriškis jam pirmas sudavė į galvą, tuomet jis iš pykčio ėmė smūgiuoti vyriškiui (Ž. B.) į galvą kumščiu, kiek kartų jam sudavė, jau nebepamena (t. 1, b. l. 134–137). 2016-01-29 nukentėjusiojo Ž. B. ir įtariamojo E. Š. akistatos metu E. Š. nurodė, kad nukentėjusysis nebuvo sumuštas be priežasties, tik tuomet, kai E. Š. pamatė, kad Ž. B. mušasi su R. K., vienas kitam smūgiuoja kumščiais į įvairias kūno vietas, jis bėgo padėti R. K.. Norėdamas, kad baigtųsi jų tarpusavio muštynės, sudavė kumščiu Ž. B., kur ir kiek kartų, nepamena (t. 1, b. l. 195–197). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Š. nurodė, kad automobilis ,,Mercedes-Benz Vito“ važiavo iš šventės, vairuotojas be jokio pagrindo sustojęs pradėjo šaukti ant R. Š., po to E. Š. ranka pabeldė į automobilį ir koja spyrė į automobilio kairės pusės galinę dalį. Išlipęs vairuotojas iš automobilio smogė E. Š. į galvą. Po to R. K. ir Ž. B. tarp savęs mušėsi. Tuo metu privažiavo nukentėjusiojo Ž. B. brolis Ž. B., kuris jam sudavė smūgius, nuo kurių jis kartu su Ž. B. nuvirto ant žemės. E. Š. neigia, jog sudavė smūgius nors vienam nukentėjusiajam. Pripažįsta ieškinį dėl automobilio ,,Mercedes-Benz Vito“ apgadinimo. Visiškai nepripažįsta smurtavęs prieš nukentėjusiuosius, nurodo, jog tik bandė asmenis skirti (t. 3, b. l. 49–51, 77–78, 88).
Iš aptartų nuteistojo E. Š. parodymų matyti, kad duodamas parodymus dėl savo veiksmų prieš Ž. B., jis 2015-08-31 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad jis du kartus sudavė kumščiu Ž. B. į pakaušį ir alkūne prirėmė jį prie žemės, 2016-03-11 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad prisipažįsta, jog nesunkiai sužalojo Ž. B., 2016-02-01 akistatos metu nurodė, kad jis iš pykčio ėmė smūgiuoti Ž. B. į galvą kumščiu (kiek kartų jam sudavė, jau nebepamena), ir tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Š. pateikė versiją, kad Ž. B. jokių smūgių nesudavė. Duodamas parodymus dėl savo veiksmų prieš nukentėjusįjį Ž. B., E. Š. 2015-08-31 įtariamojo apklausos metu nurodė, kad norėdamas, jog baigtųsi muštynės, jis tik pastūmė Ž. B., tačiau jo nemušė, 2016-03-11 įtariamojo apklausos metu jis jau nurodė, kad prisipažįsta, jog padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. kad nesunkiai sužalojo Ž. B., 2016-02-01 akistatos metu E. Š. nurodė, kad norėdamas, jog baigtųsi Ž. B. ir R. K. muštynės, jis pribėgo ir sudavė smūgius kumščiu Ž. B. (kur ir kiek kartų, nepamena). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Š. vėl grįžo prie versijos, kad Ž. B. jokių smūgių nesudavė. Nenuoseklūs ir E. Š. parodymai dėl nukentėjusiųjų atliktų veiksmų. Iš pradžių jis nurodė, kad vairuotojas sustojo, išlipo ir ėmė nepatenkintas šaukti, tuomet jam vienas parodė nepadorų ženklą, dėl to jis tiesdamas į automobilio vidų ranką sakė, jog išsitrauks ginklą, po to nepažįstamas vaikinas pastūmė vairuotoją, o R. K. nieko nesakęs, pripuolė prie vairuotojo ir ne mažiau kaip du kartus smogė Ž. B. kumščiu į veidą, t. y. E. Š. nurodė, kad jo kompanijos vaikinai pirmieji pavartojo fizinę jėgą prieš Ž. B.. Tuo tarpu akistatos metu E. Š. nurodė, kad nesutinka su tuo, kad jie pirmieji puolė mušti nukentėjusįjį, kad pamatęs, jog kils konfliktas, jis priėjo ir tuomet sulaukė Ž. B. smūgio, į tai jis atsakė smūgiais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Š. nurodė, kad Ž. B. be jokio pagrindo sustojęs pradėjo šaukti ant R. Š., po to E. Š. ranka pabeldė į automobilį ir koja spyrė į automobilio kairės pusės galinę dalį, ir tuomet išlipęs vairuotojas iš automobilio smogė E. Š. į galvą, po to R. K. ir Ž. B. pradėjo muštis. Taigi iš pradžių E. Š. laikėsi versijos, jog Ž. B. tik žodžiu išprovokavo smurtą prieš save, po to nurodė, jog būtent nukentėjusysis pirmasis sudavė smūgius. Išvardytos aplinkybės ir nuteistojo E. Š. parodymų kitimas atskleidžia, jog nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad E. Š. parodymai dėl šioje byloje esminių įvykio aplinkybių (jo suduotų smūgių nukentėjusiesiems ir nukentėjusiųjų veiksmų) nekito, buvo nuoseklus viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atvirkščiai, E. Š. parodymai kito ir buvo nenuoseklūs.
Be to, nors nuteistasis nurodo, jog tai, kad jis nesmurtavo, o tik skyrė besimušančius asmenis, patvirtina ir kitų nuteistųjų bei liudytojos G. B. parodymai dėl E. Š. veiksmų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šių asmenų parodymai netikslūs, prieštaringi, ir nepatvirtina apeliaciniame skunde keliamos versijos, jog E. Š. ne mušė, o skyrė muštynių dalyvius. Nuteistasis R. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad išlipus vairuotojui kilo muštynės, detalesnių aplinkybių, kas pradėjo muštynes, kas ir kiek sudavė smūgių, dėl girtumo nepamena. Ž. B. pravažiuojant kažkas iš jų vieną kartą spyrė į automobilį, išlipus vairuotojui kilo muštynės, detalesnių aplinkybių, kas pradėjo muštynes, kas ir kiek sudavė smūgių, dėl girtumo nepamena. Jis galėjo spirti nukentėjusiajam Ž. B., o šiam pargriuvus, galėjo ir toliau smūgiuoti. Po to privažiavo nukentėjusiojo brolis Ž. B., kuris puolė prie R. K. ir kitų jo draugų, dėl to vėl kilo muštynės. R. K. gindamasis smūgiavo Ž. B., kiek smūgių sudavė, neprisimena. Pripažįsta, jog smūgių buvo ne mažiau kaip trys. Muštynių metu R. K. ir Ž. B. griuvo ant žemės, po to smūgių daugiau nesudavė. Jokios pagalbos nebuvo prašoma, visi kartu buvę asmenys buvo išgėrę, jis smurtavo ir prieš Ž. B., ir prieš Ž. B.. Vėlesniame teismo posėdyje R. K. nurodė, kad Ž. B. nespyrė, tačiau sudavė jam ranka (t. 3, b. l. 46–47, 77–78). Nuteistasis G. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo neblaivus ir dėl to neatsimena visų aplinkybių ir to, kaip vyko konfliktas. Patvirtino, jog pravažiuodamas nukentėjusysis Ž. B. išlipdamas iš automobilio išvadino juos necenzūriniais žodžiais. Kas spyrė į automobilį, nežino. Į automobilį galėjo spirti E. Š.. Dėl įvykių senumo bei neblaivumo nepamena detaliai įvykio aplinkybių. Patvirtino, jog jokio smurto prieš nukentėjusiuosius nevartojo. Kilus konfliktui, bandė šalis išskirti (t. 3, b. l. 47–48, 77–78). Nuteistasis R. Š. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad išlipus nukentėjusiajam Ž. B. iš automobilio, Ž. B. pastūmė R. Š., dėl to R. Š. parklupo ant žemės. Po to pirmas pribėgo E. Š., mėgino skirti, po to prasidėjo muštynės, pripažįsta Ž. B. gindamasis sudavęs apie du smūgius. Teigia, jog jis bei kiti jo draugai Ž. B. nespardė, daugiausiai R. K. mušėsi su Ž. B.. Po to R. K. ir Ž. B., nuvirtę ant žemės, nusirideno nuo šlaito. Po to privažiavo Ž. B., su juo mušėsi R. K., o jis su E. Š. bandė juos skirti. Jis Ž. B. nespardė, bet sutinka su tuo, kad jam sudavė smūgius. Vėlesnio posėdžio metu nurodė, kad prieš Ž. B. nesmurtavo (t. 3, b. l. 48–49, 88).
Analizuojant išvardytus kitų kaltinamųjų parodymus matyti, jog jų parodymai nebuvo nuoseklūs, nuteistieji nurodė skirtingus asmenis, kurie spyrė į Ž. B. vairuojamą automobilį, skirtingai apibūdino konflikto pradžią, nukentėjusiojo Ž. B. veiksmus, be to, tiek R. K., tiek ir G. N. teigė neatsimenantys visų įvykio aplinkybių dėl savo neblaivumo, dėl to negalėjo tiksliai įvardyti, kokius veiksmus prieš nukentėjusiuosius kas atliko. E. Š. nurodė, kad Ž. B. jam pirmas sudavė smūgį, tuo tarpu R. Š. nurodė, kad pirmasis fizinis kontaktas buvo tarp Ž. B. ir jo, dar kitokią versiją pateikė byloje apklausta liudytoja G. B., nurodžiusi, kad pirmas susistumdymas kilo tarp R. K. ir Ž. B.. Pažymėtina, jog R. Š., kuris vienintelis teigė, jog buvęs neblaivumas netrukdo atsiminti įvykio detalių, nurodė, kad E. Š. pribėgo prie besimušančių asmenų, turėdamas tikslą juos išskirti, tačiau sutiko, jog jam pribėgus, jis įsivėlė į muštynes. Taigi nors R. Š. teigia skyręs asmenis taip pat kaip ir E. Š., jis neneigė smurtavęs prieš Ž. B., t. y. kad jis pats nukentėjusiajam sudavė du smūgius. Nė vienas iš kaltinamųjų nepatvirtino E. Š. versijos, jog jis prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo ir jiems smūgių nesudavė, o vien tik skyrė konfliktuojančius asmenis. Šios aplinkybės nepatvirtina ir to, jog R. Š. ir kiti asmenys nurodė, jog E. Š. pribėgo norėdamas besimušančius išskirti, nes šie asmenys taip pat nurodo, kad ir E. Š. mušėsi kartu su kitais asmenimis. Kita vertus, kaip jau minėta, ir pats E. Š. ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžių metu keisdamas savo parodymus buvo nurodęs, jog jis ne tik malšino konfliktą, tačiau ir pats sudavė abiem nukentėjusiems asmenims. Pažymėtina, jog ir liudytojos G. B. parodymai nepatvirtina E. Š. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, neva ji patvirtino, kad E. Š. tik skyrė asmenis, o smurto nevartojo. Liudytoja G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tuo metu buvo su R. K., G. N., E. Š., R. Š.. Ji buvo neblaivi, todėl alkoholis galėjo daryti įtaką jos atsiminimams apie įvykio aplinkybes. Visi automobiliai laisvai pro juos važiavo, tik nukentėjusysis Ž. B., neva negalėdamas pro juos pravažiuoti, pro atvirą automobilio langą pradėjo ant jų rėkti necenzūriniais žodžiais, reikalaudamas pasitraukti. Vaikinai jam atsakė tuo pačiu, dėl to tarp jų kilo konfliktas, nematė ir negirdėjo, kad kas nors būtų spyręs į pravažiuojantį automobilį. Automobiliui sustojus, prie vaikinų priėjo Ž. B. ir jie susimušė. Ji konflikto nestebėjo, nuėjo toliau nuo įvykio vietos apie 15 žingsnių, todėl nežino, kas kokius veiksmus atliko, konfliktas vyko tarp visų asmenų, visi stumdėsi, nėjo suprasti, kas puolė, o kas gynė, pradėjo mėtytis daiktai. Vėliau prie jos priėjo R. K. ir su juo ji ėjo keliuku į kalną. R. K. prieš Ž. B. nesmurtavo (t. 3, b. l. 106–107).
Nors G. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pirma susistumdymas kilo tarp R. K. ir Ž. B., ir vėliau prie jų priėjo E. Š. ir G. N., kurie stumdami į šonus norėjo nutraukti stumdymąsi, tačiau šiuose parodymuose ji taip pat nurodo, kad E. Š. ne tik skyrė, tačiau kartu su kitais vaikinais parvirto ant žolės, kartu su visais stumdėsi ir draskėsi, ir patikslino, jog kas su kuo stumdėsi ir kas ką mušė, nematė. Ji taip pat patvirtino, jog E. Š. dalyvavo grumtynėse su vėliau atvažiavusiu Ž. B.. Taigi G. B. dėl E. Š. veiksmų davė prieštaringus parodymus, nurodydama, jog E. Š. skyrė asmenis, kartu nurodė, kad visi asmenys grūmėsi parkritę ant žemės, visi dalyvavo konflikte, ji taip pat nurodė, kad tiksliai nematė, koks asmuo kokius veiksmus atliko. Be to, liudytojos G. B. parodymai neatitinka kitų asmenų parodymų dėl esminių aplinkybių – ji nurodė, kad negirdėjo smūgio (spyrio) į Ž. B. automobilį, taip pat nurodė, kad Ž. B. vairuotas automobilis važiavo nuo kalno, nors tiek nuteistieji, tiek ir nukentėjusieji tvirtino, jog buvo girdėti, kad į Ž. B. vairuojamą automobilį buvo įspirta, ir tai girdėjo aplink buvę asmenys, taip pat nurodė, kad Ž. B. vairuotas automobilis važiavo į kalną. Be to, ji nurodė, kad pirmasis fizinis Ž. B. kontaktas buvo su R. K., nors E. Š. ir R. Š. nurodė, kad būtent prieš juos pirmasis fizinę jėgą pavartojo nukentėjusysis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojos G. B. parodymai dėl R. K. veiksmų, atliktų prieš Ž. B., neatitiko paties R. K. parodymų dėl jo veiksmų apimties, nes jis teisme pripažino smogęs nukentėjusiajam, o liudytoja G. B. nurodė, jog ji ėjo susikibusi rankomis su R. K. ir jis nesivėlė į antrąjį muštynių epizodą (su Ž. B.), ir tik paskelbus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji pripažino, kad visų šio konflikto aplinkybių nepamena ir nematė. Pažymėtina ir tai, jog liudytoja kartu su pažįstamais vaikinais dalyvavo šventėje, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, kartu ėjo namo (susikibusi už rankų su R. K.), po konflikto kartu susirinko stotelėje, todėl ji, duodama parodymus, gali būti suinteresuota padėti savo pažįstamiems asmenims ir siekdama jiems padėti išvengti gresiančios atsakomybės, bandyti menkinti jų atliktų veiksmų prieš nukentėjusiuosius apimtį. Be to, liudytoja G. B. patvirtino, jog dėl savo girtumo ji įvykius atsimena prastai, todėl dėl savo nurodytų aplinkybių ji gali klysti. Akivaizdu, jog aptarti liudytojos G. B. parodymai yra nepatikimi, jie prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, ir jokiu būdu nepatvirtina apeliaciniame skunde keliamos versijos, kad E. Š. vien skyrė nukentėjusiuosius ir prieš juos nesmurtavo. Šios aplinkybės nepatvirtina ir anksčiau aptarti kitų nuteistųjų parodymai.
Nors nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde akcentuoja kitų nuteistųjų parodymus, kurie, pasak apelianto, sutampa su jo duotais parodymais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog daugiau nei vienas iš nuteistų už analogišką nusikalstamą veiką asmenų (už nukentėjusiųjų sužalojimą nuteisti 4 asmenys) pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė, ir su jame padarytomis išvadomis, nustatyta jų veiksmų apimtimi ir veikos kvalifikacija sutiko. Nors E. Š. skunde pažymi, jog R. Š. gynėjas jo minimus nukentėjusiųjų parodymų netikslumus atskleidė baigiamųjų kalbų metu, tačiau kaip minėta, šioje byloje ir R. Š. buvo pripažintas kaltu, nei jis, nei jo gynėjas apeliacinio skundo nepadavė, taip neišreikšdami nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Akivaizdu, jog šiuo atveju detaliai analizuoti kito nuteistojo (R. Š.) gynėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, kurie pirmosios instancijos teismo buvo argumentuoti atmesti, nesant minėto nuteistojo ar jo gynėjo apeliacinio skundo, nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad anksčiau aptartais argumentais buvo iš esmės dar kartą išanalizuoti nukentėjusiųjų, nuteistųjų ir liudytojų parodymai, jie palyginti tarpusavyje, ir padarytos išvados, kurios yra analogiškos pirmosios instancijos teismo išvadoms.
Apeliaciniame skunde E. Š. taip pat nurodo, kad nukentėjusiųjų Ž. B. ir Ž. B. parodymai yra nenuoseklūs, iš pradžių nurodę, kad neatsimena, kas sudavė smūgius, vėliau tiksliai nurodo, kas smūgiavo, tačiau analizuojant minėtų nukentėjusiųjų parodymus, matyti, jog juose prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių nėra, jie kartu su kitais byloje surinktais duomenimis patvirtina E. Š. kaltę ir paneigia jo apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog jis tik skyrė besimušančius asmenis ir pats nukentėjusiųjų nemušė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Ž. B. parodė, kad 2015-08-15 jis važiavo iš šventės Lapiuose ir lenkė jaunuolių kompaniją, kai jau buvo beveik juos pralenkęs, išgirdo smūgius į automobilio galą, suprato, kad automobilis buvo spardomas kojomis, jog taip elgėsi einantys abiem kelio pusėmis vaikinai, kuriuos pralenkė. Norėdamas pažiūrėti, ar po spyrių nėra apgadintas automobilis, jis sustojo ir išlipo iš savo automobilio. Kelio kaire puse einantis E. Š. su jam nepažįstamu vaikinu prie jo priėjo ir nieko nepasakę, ėmė kumščiais smūgiuoti į veidą. Galėjo suspėti suduoti po vieną smūgį, kai jam iš už nugaros spyrė į galvą. Mano, kad į galvą įspyrė R. K., kurį atpažino iš fotonuotraukos. Po šio spyrio jis pargriuvo ant žemės ir nusirito į pievą, esančią kelio kairėje pusėje. Bandė keltis, tačiau nepavyko, nes juto keturių asmenų spyrius į galvą – R. K., E. Š., G. N. ir ketvirto vaikino, kuris ėjo kartu su jo paminėtais asmenimis. Kiek kartų kuris vaikinas jam įspyrė, negali pasakyti. Iš viso galėjo įspirti ne daugiau kaip septynis kartus, kada vaikinai baigė jį spardyti ir kodėl, jis nežino (t. 1, b. l. 77–79, 80–82). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis Ž. B. patvirtino šiuos savo parodymus, duotus liudytojo apklausų metu (t. 1, b. l. 105–109). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, Ž. B. nurodė, kad pravažiuodamas jaunuolius, galinėje automobilio dalyje išgirdo 3–4 smūgius į jo vairuojamą automobilį. Kuris iš jaunuolių spyrė, nematė, jaunuoliai neprisipažino spardę automobilį. Po to R. Š. be jokio pagrindo prie jo puolė norėdamas ranka trenkti jam į veidą, dėl to Ž. B. gindamasis nuo R. Š. pastarojo smūgį blokavo ir jį pastūmė. Po to prie jų pribėgo E. Š., tada R. Š. vieną kartą rankos kumščiu smogė į veidą. Po to jam į veidą smogė E. Š.. Po to pastebėjo pribėgantį R. K., kuris jam spyrė iš nugaros. Po to užpuolikai Ž. B. nustūmė nuo kalno šlaito. Jam pargriuvus ir bandant atsikelti jis pamatė, kaip prie jo pribėgo tie patys jaunuoliai, kurie visi jį pradėjo spardyti. Patvirtino, jog spardė visi keturi, tarp kurių buvo ir G. N.. Matė, kaip G. N. spyrė jam į galvą, vėliau prarado sąmonę (t. 3, b. l. 72–77).
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Ž. B. parodė, kad 2015-08-15 jis kartu su savo broliu Ž. B. atvyko į šventę Lapių k. Brolis iš šventės išvažiavo pirmasis, o jis maždaug už penkių minučių. Pavažiavęs keliu pamatė brolio automobilį su atidarytomis durimis, nesuprato, kas atsitiko broliui. Tada pro langą jis pamatė kairėje kelio pusėje esančioje pievoje Ž. B., jis buvo pusiau pasilenkęs ir jį bandė pargriauti tampydami jį už rūbų keturi asmenys, o kai pargriovė, tuomet visi keturi jį kojomis spardė. Smūgiavo tik į viršutinę kūno dalį. Pamatęs, kas vyksta, skubėjo gelbėti brolio. Stebėdamas, kas vyksta, ėjo link brolio ir visą tą laiką minėti jam nepažįstami keturi asmenys (tarp jų R. K., E. Š. ir G. N.) spardė brolį. Likus eiti iki brolio apie 20 m, pamatė, kaip R. K. pasitraukė nuo ant žemės gulinčio brolio ir ėmė bėgti link Ž. B. ir nieko nepasakęs, tris kartus smogė į veidą. Kliuvo į veidą, bet konkrečiai kur, negalintis pasakyti. Kai R. K. jam sudavė į veidą, jis dar spėjo pamatyti prie jo atbėgančius E. Š. ir dar vieną jam nepažįstamą vaikiną, kurį galėtų atpažinti iš veido. Pribėgę vaikinai prie jo iš karto spyrė po vieną kartą į galvą, nuo spyrių į pakaušį, kaklą, jis griuvo ant žemės. Kai jis pargriuvo ant žemės, R. K. pasilenkęs ties juo kažkurios rankos kumščiu du ar tris kartus smogė į veidą. Smūgiavo tik į veidą, todėl yra įsitikinęs, kad nuo R. K. smūgių kumščiu į veidą jam lūžo nosies kaulas. Kol R. K. jam kumščiu smūgiavo į veidą, kiti vaikinai kojomis spardė galvą. Smūgiai kliuvo į pakaušį, galvos šonus, kad nepataikytų į veidą, jį užsidengė rankomis (t. 1, b. l. 154–156, 157–159). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis Ž. B. patvirtino savo parodymus, duotus liudytojo apklausų metu. (t. 1, b. l. 170–172). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, Ž. B. nurodė, kad iš šventės pirmas automobiliu išvažiavo Ž. B., o jis po 5 min. Važiuodamas pastebėjo stovintį brolio automobilį, praviras dureles, šalia automobilio stovėjo 4–5 asmenų grupelė, kuri spardė ir tampė Ž. B.. Kas kokius veiksmus atliko, negalėjo paaiškinti. Po to puolė ginti brolį, norėdamas juos išskirti. Prie jo pripuolė R. K., kuris Ž. B. kelis kartus smogė į veidą. Gindamasis Ž. B. jam taip pat smūgiavo. Po to prie jo pribėgo E. Š. ir R. Š., kurie jam taip pat smūgiavo į galvą. Pargriuvus ant žemės spardė kojomis į galvą. Nukentėjusysis Ž. B. patvirtino, jog jam sužalojimus padarė R. K., E. Š. ir R. Š. (t. 3, b. l. 51–52).
Analizuojant nukentėjusiųjų parodymus matyti, jog jie, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nuo pat pirmųjų apklausų nurodė ir viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kurie asmenys sudavė smūgius, tiek Ž. B., tiek ir Ž. B. nurodė, kad fizinę jėgą prieš juos kartu su kitais asmenimis vartojo ir E. Š.. Pažymėtina, jog nukentėjusieji įvykio metu buvo blaivūs, tai patvirtina byloje esančios alkotesterio kvitų šaknelės (t. 1, b. l. 21), jie tiksliai įvardijo įvykio aplinkybės, jų parodymai papildo vienas kito parodymus, ir tarp jų nėra esminių prieštaravimų. Nors E. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad ankstesniuose savo parodymuose nukentėjusysis nurodė, kad nematė konkretaus asmens, konkrečių veiksmų, nes neva prarado sąmonę, tačiau iš Ž. B. ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio (2015-08-16) duotų parodymų matyti, kad jis nurodė, jog jam į galvą spardė minėti automobiliu aplenkti asmenys, ir tik po to jis prarado sąmonę, nurodė, kad jį spardžiusių asmenų nepažįsta, tačiau galėtų juos atpažinti. Tai jis ir padarė asmens parodymo atpažinti metu. Taigi Ž. B. nuo pradžių nurodė, jog matė jį spardžiusius asmenis, ir juos atpažino. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei Ž. B. būtų praradęs sąmonę, jis nebūtų galėjęs atpažinti jį mušusių asmenų jų atpažinimo metu. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusieji yra linkę apkalbėti nuteistuosius ir nori iš jų pasipelnyti, tačiau pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad prieš įvykį nukentėjusieji būtų pažinoję juos sumušusius asmenis, ir kad asmeniniai nesutarimai būtų tapę konflikto priežastimi, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusieji apkalba E. Š.. Be to, nukentėjusiųjų parodymai (įvardijami kaltininkų prieš juos atlikti smurtiniai veiksmai, smūgiavimo vietos, suduotų smūgių skaičius) atitinka byloje esančius objektyvius duomenis – specialisto išvadas. Specialisto išvada Nr. G 1900/15 (03) konstatuota, kad Ž. B. nustatytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis galvos plaukuotoje dalyje, kaktos kairėje, abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, galvos smegenų sukrėtimas, kaklo raumenų sumušimas. Nustatytus sužalojimus Ž. B. galėjo patirti 2015-08-15, paros antroje pusėje. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to, kad Ž. B. sveikata sutrikdyta buvo ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 1, b. l. 35–36). Specialisto išvada Nr. G 1899/15 (03) konstatuota, kad Ž. B. nustatytas galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis ant dešinio tarpuakio-antakio, akių vokuose, viršugalvyje, pakaušio kairėje, viršutinėje lūpoje, nosies kaulo lūžimas. Nustatytus sužalojimus Ž. B. galėjo patirti 2015-08-15, paros antroje pusėje. Sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl to, kad Ž. B. sveikata sutrikdyta buvo ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui dėl nosies kaulų lūžio (t. 1, b. l. 45–46).
E. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad reikia įvertinti nukentėjusiųjų parodymus, nurodomą jiems suduotų smūgių skaičių, nes jei jiems iš tiesų būtų suduota tiek kartų, sužalojimai būtų didesni, o tai neva taip pat parodo, kad parodymai yra išsigalvoti. Teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiamu nuosprendžiu E. Š. yra nuteistas už tai, kad kartu su R. Š. ir R. K. tyčia Ž. B. kumščiais smogė ne mažiau kaip 3 kartus į veidą, po to Ž. B. pargriuvus ant žemės, E. Š. kartu su R. Š., G. N. ir R. K. tyčia koja spyrė ne mažiau kaip 7 kartus Ž. B. į galvą. Taigi byloje nustatyta, kad Ž. B. suduota ne mažiau 10 smūgių (3 rankomis ir 7 kojomis). Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1900/15 (03) ir ja konstatuotų Ž. B. nustatytų sužalojimų: galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis galvos plaukuotoje dalyje, kaktos kairėje, abiejų akių vokuose, dešiniame skruoste, galvos smegenų sukrėtimas, kaklo raumenų sumušimas akivaizdu, jog jie atitinka aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų smurtinių veiksmų prieš šį nukentėjusįjį pobūdį bei mastą. Skundžiamu nuosprendžiu E. Š. yra nuteistas ir už tai, kad kartu su R. K., R. Š. ir G. N. mušė Ž. B.: R. K. Ž. B. ranka smogė ne mažiau kaip 3 kartus į veidą, po to R. K. pasilenkęs prie pargriuvusio Ž. B. kumščiu smogė ne mažiau kaip 3 kartus į veidą, po to E. Š., R. Š. koja spyrė ne mažiau kaip po 2 kartus į galvą. Taigi byloje nustatyta, kad Ž. B. suduota ne mažiau 10 smūgių (6 rankomis ir 4 kojomis). Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 1899/15 (03) ir ja konstatuotų Ž. B. nustatytų sužalojimų: galvos sumušimas su poodinėmis kraujosruvomis ant dešinio tarpuakio-antakio, akių vokuose, viršugalvyje, pakaušio kairėje, viršutinėje lūpoje, nosies kaulo lūžimas, akivaizdu, jog jie atitinka aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų smurtinių veiksmų prieš šį nukentėjusįjį pobūdį bei mastą. Taigi, tiek objektyviai nustatytų abiejų nukentėjusiųjų sužalojimų apimtis, tiek ir byloje nustatytų jiems suduotų smūgių skaičius tarpusavyje sutampa, dėl to nėra pagrindo pritarti nuteistojo E. Š. pozicijai, jog po tokio smūgių skaičiaus nukentėjusieji būtų turėję būti stipriau sužaloti. Kartu pažymėtina ir tai, jog kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, jiems smūgiuojant į veidą, jie dangstėsi rankomis, todėl ne visi smūgiai buvo pakankamai stiprūs ir taiklūs, o jų padaroma žale galėjo būti ir mažesnė, kita vertus, tai jokiu būdu nepaneigia to, jog šie smūgiai buvo suduoti nukentėjusiesiems, ir kad dėl jų kilo nustatyti sužalojimai.
Nuteistasis E. Š. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog nukentėjusieji reikalavo per didelių neturtinių žalų atlyginimo, o tai rodo, kad jie norėjo pasipelnyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 str. 3 d.), taigi vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visumą svarbių aplinkybių sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį, jokiu būdu nereiškia, jog savo patirtus vidinius išgyvenimus didesne suma įvertinę asmenys siekė pasipelnyti. Tai patvirtina ir kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika, iš kurios matyti, jog dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 144,81 Eur (500 Lt) iki 3475,44 Eur (12 000 Lt) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2008, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-258-699/2015), todėl šiuo atveju nukentėjusiųjų prašyta priteisti neturtinė žala (Ž. B. prašė priteisti 2000 Eur, Ž. B. 3000 Eur neturtinės žalos) nenukrypo nuo teismų praktikos, ir negali būti laikoma kaip nepamatuotai didelė, o prašymai priteisti minėtas sumas nelaikytini bandymu pasipelnyti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išsami nukentėjusiųjų, nuteistųjų ir liudytojos parodymų analizė leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad būtent E. Š. apeliaciniame skunde pateiktos versijos, jog jis prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo, nepatvirtina jokie kiti duomenys, o priešingai, tai, kad jis dalyvavo muštynėse ir buvo tarp keturių asmenų, kurie sudavė smūgius nukentėjusiesiems, patvirtino tiek nukentėjusieji Ž. ir Ž. B., nurodę, kad jiems smūgius sudavė E. Š., tiek liudytoja G. B., nurodžiusi, kad pribėgęs skirti asmenis E. Š. pradėjo kartu muštis, tiek iš dalies ir kiti kaltinamieji, nurodę, jog mušėsi ir grūmėsi visi kompanijoje buvę asmenys bei iš dalies ir pats E. Š., apklausų ir akistatų ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, jog smūgiavo nukentėjusiesiems. Atlikta bylos duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad E. Š., suduodamas smūgius Ž. B. ir Ž. B. ir juos spardydamas kartu su R. K., R. Š. ir G. N., šiems asmenims padarė nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimus.
Apeliaciniame skunde E. Š. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nebuvo pateiktos svarbios teismo posėdžio metu išsakytos aplinkybės, nes G. B. ir G. N. nurodė, kad E. Š. skyrė įsikarščiavusius vaikinus, R. Š. nurodė, kad jis matė, jog E. Š. bandė skirti asmenis ir malšinti konfliktą, todėl turi būti perklausomi teismo posėdžių garso įrašai. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BPK 261 str. 3 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas pridedamas prie teisiamojo posėdžio protokolo ir yra sudedamoji teisiamojo posėdžio protokolo dalis, todėl šis garso įrašas neturi būti papildomai ištiriamas kaip įrodymas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, o juo vadovaujamasi kartu su rašytiniais byloje vykusių pirmos instancijos teisiamųjų posėdžių protokolais. Klausant 2017-03-20 teisiamojo posėdžio garso įrašą, prisegtą teismų informacinėje sistemoje LITEKO, girdėti (nuo 2 min. iki 33 min.), jog apklausiama G. B. nurodo analogiškas aplinkybes, kurios užrašytos teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 106-107). Klausant 2016-10-11 (nuo 32 min. iki 42 min.), 2016-12-13 (45 min.) ir 2017-01-17 (nuo 5 min. iki 6 min.) teisiamųjų posėdžių garso įrašus, prisegtus teismų informacinėje sistemoje LITEKO, girdėti, jog duodamas parodymus G. N. nurodo tokias pat aplinkybes, kokios užrašytos teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 47–48, 77, 88). Klausant 2016-10-44 (nuo 42 min. iki 55 min.), 2016-12-13 (nuo 24 min. iki 31 min.) ir 2017-01-17 (nuo 6 min. iki 7 min.) teisiamųjų posėdžių garso įrašus, prisegtus teismų informacinėje sistemoje LITEKO, girdėti, jog duodamas parodymus R. Š. nurodo tokias pat aplinkybes, kokios užrašytos teisiamojo posėdžio protokole (t. 3, b. l. 48–49, 75, 88). Palyginus visus byloje esančius teisiamųjų posėdžių garso įrašus ir jų rašytinius protokolus matyti, jog visos esminės E. Š. skunde akcentuojamos liudytojos ir kaltinamųjų parodymų aplinkybės buvo tinkamai užprotokoluotos, ir jos buvo vertinamos priimant skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo E. Š. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d., jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas E. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas. Aptarti įrodymai paneigia apeliaciniame skunde nurodomus argumentus, neva apeliantas nusikalstamos veikos nepadarė, ir įrodo E. Š. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Taigi naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.