- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2014-07-02
- Bylos Nr.
- 2S-1407-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06078-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Tamašauskas
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Apželdinimas“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė Šiaulių bankas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja: Virginija Simanavičienė;
nutartis
2014 m. liepos 2 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9766-475/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apželdinimas“ ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo akcinė bendrovė Šiaulių bankas“ dėl žemės nuomos sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama pripažinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atliktą vienašališką Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2006-218 nutraukimą neteisėtu; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-696 „Dėl 2006 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2006-218 nutraukimo žemės sklype Antakalnio g. 42 (Kauno m.)“.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir bet kuriems kitiems asmenims keisti žemės sklypo, kurio plotas 10,1201 ha, unikalus Nr. 4400-0886-8162, adresas Antakalnio g. 42, Kaunas, teisinį statusą (tame tarpe perduoti tretiesiems asmenims nurodyto žemės sklypo valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo teises bei skaidyti nurodytą žemės sklypą į atskirus turtinius vienetus).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi prašymą tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei keisti žemės sklypo Antakalnio g. 42, Kaunas, teisinį statusą (tame tarpe perduoti tretiesiems asmenims nurodyto žemės sklypo valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo teises bei skaidyti nurodytą žemės sklypą į atskirus turtinius vienetus).
Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos ieškinyje išdėstytų aplinkybių pagrindu, t. y. yra itin didelė rizika, jog ginčo žemės sklypo valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo teisės gali būti perleistos tretiesiems asmenims ar gali būti pradėti procesai, kurių pagrindu žemės sklypas būtų išskaidytas į atskirus turtinius vienetus. Tokiu atveju tretieji asmenys galėtų įgyti teisių į žemės sklypą, kurios dėl sąžiningo įgijėjo teisinės apsaugos realiai negalės būti paneigtos ar kurių paneigimas reikalaus visos eilės naujų teisminių procesų. Atsiradus tokio pobūdžio juridiniams faktams, ieškovės ir teismo vertinimu, ši civilinė byla prarastų savo prasmę ir net visiškas ieškinio patenkinimas galimai neturėtų jokios realios prasmės, nes galimybė tęsti ginčo sutartį galimai būtų negrįžtamai prarasta dėl nuomos objekto teisinio statuso pakitimo. Taip pat teismas įvertino ieškovės argumentus ir apie tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes ieškinio reikalavimai liktų visiškai neužtikrinti, o atsakovė atsidurtų iš esmės geresnėje padėtyje, nes galėtų atlikti bet kokius veiksmus su žemės sklypu, kurie galimai apsunkintų palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atveju ieškovė bet kokiu atveju už ginčo laikotarpį turėtų mokėti žemės nuomos mokestį (CK 6.499 str. 2 d.) ir tokiu būdu būtų užtikrinti atsakovės interesai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Atskirajame skunde nurodo, kad ieškovė apskritai neturėjo reikšti reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos įsakymo panaikinimo, nes praleistas įsakymo apskundimo terminas, kurio neprašoma atnaujinti. Be to, atsakovės teigimu, nuomos sutartis prieš terminą nutraukta teisėtai, nes žemės nuomininkas naudojo žemę ne pagal sutartyje numatytą paskirtį, būdą ar pobūdį. Atsakovės vertinimu teismas nepagrįstai nutartyje išdėstė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą – kad atsakovei bus mokamas nuomos mokestis pagal sutartį, tokiu būdu užtikrinant atsakovės interesus, nors akivaizdu, kad mokestis nebus mokamas, nes sutartis yra nutraukta. Taigi, atsakovė teigia, jog preliminariai įvertinus pareikšto reikalavimo pagrįstumą teismas neturėjo tenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė skunde nenurodė priežasčių, dėl ko ieškovės reikalavimai galėtų būti laikytini kaip prima facie nepagrįsti. Atsakovės pateikiami argumentai dėl sutarties nutraukimo ieškovės manymu negali būti vertinami kaip turintys įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui byloje, kadangi jie bus analizuojami sprendžiant ginčą iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Civilinio proceso kodekso (CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, vertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų vertinti šią grėsmę patvirtinančias aplinkybes pagal kiekvienam atvejui, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų, individualiai taikytinus kriterijus.
Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės atliktą vienašališką valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, panaikinti atsakovės įsakymą dėl vienašališko valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo. Skundžiama teismo nutartimi ieškovės prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovei keisti ginčo turto teisinį statusą. Atsakovė atskiruoju skundu prašydama panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje atmesti, nurodo, kad teismas preliminariai neįvertino ieškinio pagrįstumo, t. y. neatsižvelgė į tai, kad ieškovė kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą įsakymui dėl nuomos sutarties nutraukimo apskųsti, be to nuomos sutartis su ieškove buvo nutraukta teisėtai.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas reikalavimą tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimą, kaip sąlygą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nenumatė įpareigojimo ieškinio priėmimo stadijoje vertinti ir spręsti dėl ieškinio pagrįstumo. Tikėtinas ieškinio pagrįstumas sietinas su paaiškinimų dėl ieškinio dalyko išdėstymu ir įrodymų, kurie, ieškovo nuomone, pagrindžia jo keliamus reikalavimus, pateikimu. Nagrinėjamu atveju preliminariai (prima facie) įvertinus ieškinį (t. y. ieškinio reikalavimo pobūdį, ieškinio faktinių ir teisinių argumentų turinį bei prie ieškinio pridėtų įrodymų sudėtį), apeliacinės instancijos teismas negali padaryti išvados, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pats ieškinys nėra nagrinėjamas iš esmės. Atsakovė skundo argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo grindžia ne tik jos nuomone, teisėtu nuomos sutarties nutraukimu, tačiau ir ieškinio senaties termino apskųsti įsakymą praleidimu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio senaties termino praleidimas ar nepraleidimas, kaip ir sutarties nutraukimo teisėtumas, vertintinas nagrinėjant bylą iš esmės ir gali būti pagrindu ne atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ieškinį atmesti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Nr. 3K-7-38/2008; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2010, kt.). Pagal įstatymą yra reiškiamas prašymas taikyti ieškinio senatį, bet įstatymo nereikalaujama reikšti prašymų atnaujinti praleistą senaties terminą, netaikyti senaties termino, atmesti prašymą dėl senaties termino ir kt. Įstatymo nedraudžiama to daryti, bet tokių prašymų asmuo teismui teikti neprivalo. Pagal CK 1.131 straipsnį teismas, ištyręs ir įvertinęs ieškinio senaties praleidimo priežastis ir pripažinęs, kad ieškinio senaties praleidimo priežastys yra svarbios, neturi pagrindo reikalauti prašymo dėl senaties netaikymo, o sprendžia, ar praleistas terminas atnaujintinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2009). Taigi, nurodyta aplinkybė nepaneigia grėsmės dėl galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymo nagrinėjamoje byloje bei neužkerta kelio šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šio argumento nepasisako.
Įvertinus išdėstytus argumentus, nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovės argumentai dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi tenkino atsakovės reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės atžvilgiu taikymo. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, ieškovės atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.