- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-16
- Bylos Nr.
- ATP-132-282/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-04242-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Žindulienė
- Kategorijos
- 2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. L. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutarties D. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Šiaulių AVPK) Kelių policijos biuro 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimu D. L. nubausta 32 Eur bauda už tai, kad ji 2015 m. birželio 6 d. 10.17 val. (duomenys neskelbtini), šalia (duomenys neskelbtini) namo nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, stoviniuodama važiuojamojoje kelio dalyje, neįvertino atstumo iki jos atbuline eiga artėjančios transporto priemonės „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo M. I., neįsitikino, kad nebus trukdoma šiai transporto priemonei, dėl to ji buvo kliudyta minėto automobilio. Tokiais savo veiksmais D. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 44, 45 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 131 straipsnio 1 dalyje.
Nesutikdamas su šiuo nutarimu D. L. pateikė skundą Šiaulių apylinkės teismui, kuris 2016-01-29 nutartimi D. L. skundą atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. L. prašo panaikinti 2015-11-11 nutarimą bei teismo 2016-01-29 nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti, jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teigia, kad teismo nutartis neteisėta, nepagrįsta, priimta visapusiškai, pilnai ir objektyviai neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, nes teismo išvados prieštarauja teisės norminiams aktams ir surinktų įrodymų visetui, be to, teismas plečiamai aiškino ATPK 131 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytą veiką. Nurodo, kad jai nepagrįstai inkriminuotas KET 9 punkto reikalavimo pažeidimas, nes šiame punkte nustatoma bendro pobūdžio pareiga visiems eismo dalyviams būti atsargiems, nekelti pavojaus. Pastebi, kad šis KET punktas be nuorodos į konkrečius pažeistus KET punktus negali būti asmens administracinės atsakomybės pagal ATPK pagrindas. KET 44 ir 45 punktų reikalavimų pažeidimai ir atsakomybė pagal ATPK 131 straipsnio 1 dalį yra siejama su pėsčiojo pareigų nevykdymu ar netinkamu vykdymu važiuojamojoje dalyje. Teigia, kad teismas, vadovaudamasis norminiais aktais, pagrįstai konstatavo, kad automobilių stovėjimo aikštelė gali ir turi būti prilyginta keliui (plačiąja prasme), tačiau teismas tuo pačiu nepagrįstai konstatavo, kad ši automobiliams skirta aikštelė iš abiejų pusių yra apjuosta keliais, kuriais vyksta automobilių eismas. Pažymi, kad automobilių aikštelė yra iš abiejų pusių apjuosta ne keliais, bet važiuojamosiomis dalimis. Sutinka, kad teismas nutartyje teisingai pažymi, kad „<...> norint pastatyti automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje ir išvažiuoti iš jos, natūralu, kad į ją automobilis turi įvažiuoti ir išvažiuoti iš važiuojamosios kelio dalies <...>“, todėl teismas pripažino, kad šioje situacijoje M. I., vairuodamas automobilį ir jį parkuodamas atbuline eiga į automobilių stovėjimo aikštelę, išvažiavo iš važiuojamosios kelio dalies. Tačiau nesutinka su teismo išvada, kad aikštelė iš esmės laikytina važiuojamąją kelio dalimi, nes ji yra skirta transporto priemonėms įvažiuoti/išvažiuoti ir pasistatyti automobilį. Dėl to apeliantei nebeaišku, ar M. I., vairuodamas automobilį ir parkuodamas jį automobilių stovėjimo aikštelėje atbuline eiga, išvažiavo iš važiuojamosios kelio dalies, ar ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir ten buvo. Teigia, kad teismas padarė prieštaringą išvadą, jog ji stoviniavo važiuojamoje kelio dalyje (automobilių stovėjimo aikštelės laisvoje vietoje, skirtoje pasistatyti automobilį), nors tai yra draudžiama. Pastebi, kad pagal tokią teismo išvadą, tampa nebeaišku, kaip turi elgtis eismo dalyvis, kuris automobiliu išvažiavo iš važiuojamosios kelio dalies ir pasistatė automobilį stovėjimo aikštelėje, nes bet kuriuo metu išlipęs iš automobilio jis tampa pėsčiuoju, tai yra momentaliai atsiranda važiuojamoje kelio dalyje. Taip pat pažymi, kad teismas, priimdamas nutartį visiškai nevertino KET 27 punkto reikalavimo, kuris besąlygiškai nustato vairuotojo pareigą visais atvejais duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas, KET 144 punkto reikalavimo, kad transporto priemonėms sustoti ir stovėti važiuojamojoje dalyje leidžiama viena eile. Nurodo, kad šioje automobilių stovėjimo aikštelėje automobiliai statomi keliomis eilėmis, todėl dėl šių priežasčių stovėjimo aikštelė negali būti prilyginama važiuojamosios kelio dalies daliai. Teigia, kad byloje nenustatyta, jog ji, kaip pėsčioji, įžengė į važiuojamąją dalį ir važiuojamojoje dalyje stoviniavo. Pastebi, kad visi norminai aktai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas ir priimdamas nutartį, nenumato važiuojamosios kelio dalies skirstymo į atskiras dalis (kurios būtų laikomos važiuojamosios kelio dalies atskiromis dalimis), o tik kelio skirstymą į tam tikras dalis, tame tarpe ir važiuojamąją kelio dalį. Dėl to mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog automobilių stovėjimo aikštelė yra važiuojamosios dalies dalis, o ne kelio dalis. Taip pat nurodo, kad ATPK nenumatyta atsakomybė pėsčiajam už įžengimą į automobilių stovėjimo aikštelę ar stoviniavimą joje. Teigia, kad teismas, kaip ir institucija priėmusi nutarimą, nesiėmė visų įstatymais numatytų priemonių ir būdų, kad aiškiai, neginčijamai, neabejotinai, nešališkai būtų įrodyta jos kaltė dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo, be to, apylinkės teismas nepašalino visų abejonių dėl priimto nutarimo pagrįstumo, todėl pažeidė teisės normomis nustatytą įrodinėjimo pareigą. Taip pat apeliantė skunde nurodo, kad norint išsiaiškinti pilnai, visapusiškai, nešališkai apeliacinio skundo motyvus, pagrindus, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą yra tikslinga apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių AVPK Kelių policijos tarnyba prašo netenkinti D. L. skundo, nes apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos KET padarymo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Įvertinęs skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos duomenis, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. L. padarė ATPK 131 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
ATPK 131 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė pėsčiajam už važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur draudžiama, <...>. Iš D. L. suformuluoto kaltinimo matyti, kad ji nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, stoviniuodama važiuojamojoje kelio dalyje, neįvertino atstumo iki jos atbuline eiga artėjančios transporto priemonės, neįsitikino, kad nebus trukdoma šiai transporto priemonei, dėl to ji buvo kliudyta minėto automobilio, kad tokiais savo veiksmais ji pažeidė KET 9, 44, 45 punktų reikalavimus. KET 9 punkte numatyta bendra eismo dalyvių pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 44 punktas numato, kad įžengti į važiuojamąją kelio dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, o KET 45 punktas numato, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti.
D. L. pripažįsta, kad ji stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau nesutinka, kad ta vieta – automobilių stovėjimo aikštelė – yra važiuojamoji kelio dalis.
Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas važiuojamoji kelio dalis yra kelio dalis, skirta važiuoti transporto priemonėms. Pagal KET 3.16 punktą transporto priemonių stovėjimo aikštelė – tai teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Nors pagal byloje esančias fotonuotraukas matyti, kad automobilių stovėjimo aikštelę, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), automobiliai gali apvažiuoti iš visų pusių, tačiau pagal į bylą pateiktą pastato, esančio adresu Vilniaus g. 212, Šiauliai, projektą, matyti, kad prie šio pastato yra įrengta stovėjimo aikštelė – „Parkingas“ ir oficialaus pravažiavimo tarp aikštelės ir pastato nėra, todėl apylinkės teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, jog automobiliams stovėti skirta aikštelė iš abiejų pusių yra apjuosta keliais, kuriais vyksta automobilių eismas. Nei KET, nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ar Kelių įstatyme nėra nurodyta, ar automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią automobilis turi įvažiuoti ir išvažiuoti iš važiuojamosios kelio dalies, yra priskiriama važiuojamajai kelio daliai, tačiau atsižvelgiant į automobilių stovėjimo aikštelės paskirtį ir jos išsidėstymą prie pastato, daroma išvada, kad šiuo atveju automobilių stovėjimo aikštelė yra kelio dalis, kurioje įvažiuojant į ją ar iš jos išvažiuojant vyksta transporto priemonių eismas. Dėl to pagrįstai apylinkės teismas šioje situacijoje automobilių stovėjimo aikštelę laikė važiuojamąja kelio dalimi.
Liudytojai M. I., G. B. nurodė, kad D. L. trukdė ir neleido M. I. parkuotis į laisvą vietą – pasistatyti automobilį, pati moteris puolė važiuojamam automobiliui po ratais. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja N. J., kuri nurodė, jog atvykusi pagal gautą pranešimą į įvykio vietą nustatė, kad moteris neleido pastatyti automobilio ir ją prispaudė atbuline eiga važiuojantis automobilis, bei manė, kad moteris norėjo neleisti pastatyti automobilio ir stovėjo toje vietoje, rankomis bandė neleisti ir ją prispaudė. Liudytojas E. G. parodė, kad D. L. jam buvo užėmusi tuščią automobilio stovėjimo vietą ir stovėjo toje aikštelėje, o atvažiavęs vairuotojas toje tuščioje vietoje puolė parkuoti savo automobilį. Be to, pati apeliantė patvirtino, kad ji traukė kojas, buvo atsirėmusi į automobilį, ir, jei būtų žinojusi, kad M. I. važiuos, būtų pasitraukusi. Taigi, iš šių paminėtų įrodymų akivaizdu, kad D. L. savo stoviniavimu automobilių stovėjimo aikštelėje ir aktyviais fiziniais veiksmais neleisdama M. I. pastatyti automobilį į laisvą aikštelės vietą, sudarė kliūtis važiuojančiam automobiliui, t. y. trukdė transporto priemonių eismui. Dėl to, konstatuojama, kad D. L. padarė jai inkriminuotus KET pažeidimus ir pagrįstai yra nubausta pagal ATPK 131 straipsnio 1 dalį.
Apeliantės skunde nurodytos aplinkybės, jog tiriant pažeidimą nebuvo atsižvelgta į KET 27, 144 punktų reikalavimus, jos pačios veiksmų kvalifikacijai įtakos neturi, nes jos minimi KET reikalavimų pažeidimai jai nebuvo inkriminuoti ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad apylinkės teismo nutartis, kuria netenkintas apeliantės skundas, ir institucijos, surašiusios protokolą, 2015-11-11 priimtas nutarimas nubausti D. L. už padarytą teisės pažeidimą yra teisėti ir pagrįsti, naikinti ar keisti jų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir D. L. skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.