Šiaulių apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustos D. L., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjos L. Č. 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 40N-43077032-15 panaikinimo bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėja L. Č. 2015 m. spalio 14 d. D. L. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 131 straipsnio 1 dalį, kuriame nurodė, kad D. L. 2015 m. birželio 6 d. apie 10.17 val. Šiauliuose, šalia (duomenys neskelbtini) namo, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, stoviniuodama važiuojamojoje kelio dalyje, neįvertino atstumo iki jos, atbuline eiga artėjančios transporto priemonės „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurią vairavo M. I., neįsitikino, kad nebus trukdoma šiai transporto priemonei, ko pasėkoje buvo kliudyta minėto automobilio. Protokole konstatuota, kad tokiais veiksmais D. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 44, 45 punktų reikalavimus (6-8 b. l.).

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjo L. Č. 2015 m. lapkričio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 40N-43077032-15, pagal kurį D. L. nubausta dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 131 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jai paskirta 32 Eur bauda (9 b. l.).

2015 m. lapkričio 27 d. Šiaulių apylinkės teisme gautas D. L. skundas dėl minėto nutarimo panaikinimo. Skunde (2-4 b. l.) pareiškėja paaiškino, kad, jos manymu, priimtas nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir jis turi būti pakeistas, kadangi priimant nutarimą netinkamai išaiškintos, nustatytos ir nurodytos esminės faktinės įvykio aplinkybės, nepilnai pateiktas šių aplinkybių motyvuotas įvertinimas, netinkamai ir nepilnai taikyti teisės aktai, kurio reikalavimai pažeisti, punktai, dėl to padaryti esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai. Nutarime nepagrįstai, neteisėtai, nesivadovaujant teisės aktais konstatuojama, kad ji „...stoviniuodama važiuojamojoje kelio dalyje, neįvertino atstumo iki jos, atbuline eiga artėjančios transporto priemonės VW SHARAN,....neįsitikino, kad nebus trukdoma transporto priemonei. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 86 p. nuostatomis, važiuojamoji kelio dalis - kelio dalis važiuoti transporto priemonėms. KET 3.7 punktas nurodo, kad kelias - eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Atitinkamai KET 3.16 punktas nustato, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelė - teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Nutarime konstatuota ir nurodyta esminė pažeidimo faktinė aplinkybė, kad ji stoviniavo važiuojamojoje kelio dalyje ir neįsitikino, kad nebus trukdoma transporto priemonei, neatitinka surinktų įrodymų visetui, nustatytoms faktinėms aplinkybėms: buvo prispausta kelio (ne važiuojamojoje kelio) dalyje, skirtoje stovėti automobiliams (stovėjimo aikštelėje), tarp atbuline eiga važiuojančio automobilio, pradedant nuo jo galinės dalies ir elektros apšvietimo stulpo, stovinčio stovėjimo aikštelėje, tęsiant vairuotojui judėjimą atbuline eiga ir spaudžiant automobilio kairiąja (vairuotojo) šonine puse pėsčiąją prie elektros stulpo. Pažymi, kad tai nustatyta ir pažymėta baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-33487/15 pačių policijos pareigūnų („...įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje...“), atliekant eismo įvykio vietos apžiūrą ir 2015-06-06 sudarant eismo įvykio vietos planą, fotografuojant, pateiktuose 2015-06-08 tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio Nr. 40-PR2-20116 ir tos pačios datos tarnybiniame pranešime dėl gauto iškvietimo ROIK (duomenys neskelbtini) Nr. 40-PR2-20119. Buvo prispausta prie elektros stulpo, stovinčio transporto priemonių stovėjimo aikštelėje (pažymėtoje kelio ženklinimo linijomis ir stacionariais kelio ženklais) apie 1,5 metro atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies krašto. Atkreipia dėmesį, kad važiuojamoje kelio dalyje pagal saugos reikalavimus nėra statomi ar kitokiais būdais įrengiami elektros apšvietimo stulpai. Dėl visų šių aukščiau nurodytų aplinkybių, pažeidžiant ATPK 286 str. 2 d., nutarime neteisėtai, nepagrįstai, neteisingai konstatuota pažeidimo esminė faktinė aplinkybė (kliudė važiuojamojoje kelio dalyje stovėjusią pėsčiąją), nepateiktas šios aplinkybės konstatavimo motyvuotas įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylas pagal skundus, ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltininkui inkriminuojami KET punktų pažeidimai apibrėžia administracinio teisės pažeidimo (kaltinimo) ribas, todėl turi būti įrodinėjami. ATPK 131 str. 1 d. imperatyviai numato atsakomybės pėsčiajam kilimo sąlygas: „Pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ja ten, kur draudžiama, pėsčiųjų....nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, Kelių eismo taisyklėse pėstiesiems....nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymas“. Atsižvelgiant į tai, asmens pripažinimas kaltu pagal ATPK turi būti grindžiamas KET pažeidimais, kurie atitinka padaryto pažeidimo esmę ir yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Nutarime, priimtame jos atžvilgiu, nurodomi tokie pažeisti KET punktai: 9) eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (III skyrius. Bendrosios eismo dalyvių pareigos); 44) įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms; 45) važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms (VI skyrius. Pėsčiųjų pareigos). Institucija, priimdama nutarimą, pažeisdama norminių aktų reikalavimus, neteisėtai, nepagrįstai konstatuoja faktinę veiksmų pusę, tai yra, kad ji buvo važiuojamojoje kelio dalyje, nepagrįstai taiko KET 9 p., 44 p. ir 45 p. reikalavimus ir tuo pačiu nepagrįstai taiko administracinę atsakomybę, numatytą LR ATPK 131 str. 1 d.

Teismo posėdyje D. L. skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad 2015 m. birželio 6 d. buvo prie turgaus aikštelėje. Stovėjo aikštelėje prie stulpo. M. I. pralenkė jų automobilį ir užsuko. Pati aikštelėje norėjo, kad į tą vietą įvažiuotų jų automobilis, t. y. pati saugojo vietą. Stovėjo vietoje, nevaikščiojo. M. I. norėjo įvažiuoti į tą vietą. Automobilis važiavo einamoje dalyje ir automobilį skersai užstatė. M. I. išlipo ir sakė „dink iš čia“, „bled, dink, brangiai kainuos“, dar susikeikė ir įlipo į automobilį. Kitų konfliktų su juo neturėjo, tik M. I. sakė „mūsų pirmenybė, mes jau atvažiavome prieš 5 minutes“. Jis po žodžių jokio garsinio signalo nenaudojo įsėdęs į automobilį. Pati pajuto tik prispaudimą prie stulpo. Jis pavažiavo automobiliu ir vėl sustojo. Kaip jis pilnai sustojo, pati šiaip ne taip nuo stulpo išsijudino. Iš karto pasirodė, kad nieko, bet paskui burnoje pasidarė kartu, silpna, pradėjo kojos linkti ir iškvietė greitąją. Nuo važiuojamosios dalies iki stulpo 1,5 m, panašiai buvo ir nuo M. I. automobilio. Nuo stulpo iki jos gal 1 metras. Pati prie stulpo buvo kol įvarė visą automobilį ir buvo prispausta šone kampu. Pati traukė kojas, buvo atsirėmusi į automobilį. Iki prirėmimo iki stulpo, jei būtų žinojusi, kad M. I. važiuos, būtų pasitraukusi. Nepagalvojo, kad gali žmogus važiuoti ant žmogaus. Pati būtų pasitraukusi, jei būtų mačiusi, kad važiuoja. M. I. ją prispaudė ir automobilį stūmė atgal gal 3-4 kartus, „zulino“ pirmyn atgal.

Liudytojas M. I. teisme parodė, kad moteris piktybiškai lindo po automobiliu. Atvažiavo, tėvas sunkiai vaikšto, paleido jį prie durų ir pamatė laisvą vietą. Pavažiavo į priekį, stūmė atbula ir iš kažkur atsirado moteris, o pats tuo metu po truputį važiavo. Moteris sužalota nebuvo, ji palakstė, tik policijai atvykus sakė, kad jai bloga. Moteris norėjo įvažiuoti į tą pačią vietą. Moteris pradėjo daužyti į galinį stiklą bei liepė važiuoti iš čia. Pats išlipęs jai sakė pasitraukti. Po to jam važiuojant moteris užlindo už stulpo ir pradėjo šaukti. Ji lakstė apie automobilį. Važiuodamas automobiliu pasižiūrėjo, kad moters lyg nėra, todėl ir toliau pavažiavo bei sustojo. Moteris pradėjo daužyti į langus, pats automobiliu pasitraukė, o ji vėl šoko ant automobilio. G. B. jam nepažįstamas. Viską matė vyras, kuris prie turgaus pastato durų rūkė. Įvykio vietoje yra kelias ar šaligatvis, juo važiuoti galima. Pats statydamas automobilį, buvo išlipęs iš automobilio ir sakė pasitraukti, paskui tą patį daug kartų kartojo per langą. Moteris tuos pasakymus girdėjo ir kartojo „važiuok iš čia, čia mano vyro vieta“. Sukant iš V. gatvės automobiliai važiavo. Pats važiavo automobiliui iš paskos. Automobilio „Passat“ neaplenkė.

Liudytoja N. J. teisme parodė, kad D. L. ir M. I. asmeniškai nepažįstami. Gavo pranešimą dėl eismo įvykio. Atvykę pamatė, kad yra konfliktinė situacija automobilių stovėjimo aikštelėje, kur yra sužymėtos zonos. Moteris neleido pastatyti automobilio ir ją prispaudė atbuline eiga važiuojantis automobilis. Pati su moterimi nebendravo. Kitas vyras sakė, kad norėjo įvažiuoti, ar nematė moters, ar nepagalvojo, kad ji ten stovės, tiksliai nepamena. Jos manymu, kad automobilių stovėjimo aikštelę galima priskirti važiuojamajai kelio daliai, todėl kad automobiliai važiuoja, yra statomi. Pareigos pėstiesiems stovėjimo aikštelėje nėra nurodytos, tai važiuojamoji dalis. Pagal pastatą automobilių pravažiavimas nėra draudžiamas. Mano, kad moteris norėjo neleisti pastatyti automobilio ir stovėjo toje vietoje. Ji rankomis bandė neleisti ir ją prispaudė. Pagal KET pareigos pėstiesiems nėra išskirtos. KET 44 p. numato, kad aikštelė - važiuojamoji kelio dalis. Dokumentais negali įrodyti, kad automobilių stovėjimo aikštelė - važiuojamoji kelio dalis. Nežino, kodėl tarnybiniame pranešime nenurodė, kad moteris neleido rankomis važiuoti automobiliui. Schemą ir planą braižė G. Š.. Matavimus atliko kartu. Linija ant važiuojamosios kelio dalies draudžia statyti transporto priemones, yra bortelis, vaikšto žmonės.

Liudytoja L. Č. teisme parodė, kad D. L., M. I. asmeniškai nepažįstami. Pagal surinktą baudžiamosios bylos medžiagą buvo aišku, kad D. L. neleido važiuojančiam automobiliui, kurį vairavo M. I., atsistoti į norimą vietą. Asmuo tiesiog stovėjo ir neleido įvažiuoti, tai patvirtina M. I. ir gali būti liudytojo B. duoti parodymai. Ten yra automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią atvykti pirmumo teisę turi automobiliai, pėstieji turi pasitraukti nesudarydami kliūties automobiliui. Pati tai vertina, jog ten yra važiuojamoji kelio dalis. Stovėti ar stoviniuoti ten yra draudžiama, todėl pagal KET 44, 45 p. buvo surašytas protokolas. KET aiškiai nurodo kelio sąvoką, ten yra stovėjimo aikštelė. Konkrečiai šią situaciją imant, tai stovėti ir neįleisti automobilio į stovėjimo vietą, pati įžvelgtų pareiškėjos veiksmuose tyčią. D. L. parodymai prieštaringi M. I. ir liudytojo parodymams, yra faktas, kuris nepaneigtas. Pati rėmėsi faktu, KET, eismo įvykiu, duotais liudytojų parodymais, kurių detalizuoti negali, rėmėsi medžiagos visuma ir surašė protokolą.

Liudytojas E. G. teisme parodė, kad su D. L. nuomojosi gyvenamąjį plotą tuo pačiu adresu. Birželio 6 d. tapo eismo įvykio liudytoju. Kartu važiavo į turgų, pavežė D. L. prie aikštelės, ji minėjo: „pažiūrėsiu gal laisvų vietų yra, pavažiuosi, pastatysi automobilį“. Kai pamojo ranka, kad yra laisva vieta, pats ruošėsi važiuoti, bet paties vairuojamą automobilį aplenkė kitas automobilis. D. L. aiškino vyriškiui, kad judviejų vieta, o vairuotojas neįsitikinęs, kad ji ten yra, nubloškė galine automobilio dalimi ir prispaudė ją prie stulpo. Pačiam pasirodė, kad jis matė, kad D. L. ten yra. D. L. buvo užėmusi tą vietą stovėjo aikštelėje, o tas vairuotojas prašvilpė nesaugiai ir puolė parkuotis. Ką jie kalbėjo, pats negirdėjo, nes buvo automobilyje. Pats suprato, kad D. L. paaiškino, kad vieta užimta, važiuok toliau. Vairuotojas neįsitikinęs saugumu, vis tiek važiavo. Važiavo atbulas, greitai atliko manevrą. Atstumas iki stulpo gal 1,5 metro. Kaip paspaudė ir galu nubloškė, po dar važiavo, gal vieną kartą. Pats matė siluetą, nes vaizdą užstojo aukštesnis automobilis. Liudytotojo B. įvykio vietoje nepastebėjo.

Liudytojas G. B. teisme parodė, kad asmeniškai D. L. nepažįstama, bet D. L. patį pažįsta. M. I. asmeniškai nepažįstamas. Ryte ėjo į darbą ir pamatė, kad automobilių aikštelėje kamštis. Matė, kad stovi žmogus automobilio galą pasukęs įvažiuoti į tuščią vietą ir išlipęs kalba su moterimi. Jie pasišnekėjo, vyras sėdo į automobilį, moteris nubėgo prie automobilio galo. Automobilis pradėjo važiuoti ir pradėjo šaukti „ant manęs važiuoja“. Vyras sustojo, pats moteriai pasakė: „pati stovi ir šauki, kad ant manęs važiuoja“. Moteris patį iškoliojo. Automobilis buvo pasiruošęs važiuoti į tuščią aikštelės vietą. Vairuotojas sėdo į automobilį, automobiliui pradedant važiuoti, moteris pati bėgo į galą. Moteris bėgo 2-3 m ir palindo po automobiliu, šaukė „ant manęs važiuoja“. Ji bėgo, kad automobilis nevažiuotų. Nežino, ar vairuotojas buvo atsidaręs langą. Moteris tyčia palindo. Buvo kalba iš moters pusės, kad gal nebekviesti policijos, nes kivirčas išsisprendė. Buvo akivaizdus lindimas po automobiliu. Moteriai priartėjus prie automobilio, automobilis dar judėjo kokį metrą, dar buvo stulpas. Stulpas kliudytas automobiliu nebuvo. Pačiam nesimatė, ar moteris buvo prispausta, matė tik kaip moteris nubėgo į galą. Vairuotojas sustojo, kada moteris pradėjo šaukti. Stulpas stovi įvažiavimo pradžioje, stulpas liko viduryje, o ji bėgo į galą. Pats negali pasakyti, ar moterį prispaudė prie stulpo.

Liudytojas G. Š. teisme parodė, kad M. I. ir D. L. asmeniškai nepažįstami. Įvykio tiksliai nepamena, kažkas užvažiavo moteriai ant kojos. Praėjęs didelis įvykio tarpas, įvykių daug. Sudarė įvykio schemą ir paėmė liudytojų paaiškinimus. Detaliai nepamena, prašo remtis tarnybiniu pranešimu. Protokolą rašė ne jis, nes moteris buvo sužalota. Automobiliai į aikštelę įvažiuoja ir išvažiuoja. Įvykio schemą braižė, įvykis įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje. Ištisine linija yra pažymėtas šaligatvis, o šonu yra statomi automobiliai. Iš V. gatvės pagal sieną ir statomi automobiliai prisiparkuojantys atbula ir pagal sieną statosi. Pagal pateiktas nuotraukas matosi, kad yra stovėjimo, važiavimo vieta, šaligatvį grotelės atriboja, aikštelę nuo šaligatvio.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 301 straipsnio 1 dalis). Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio teisės pažeidimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus, ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, buvo laikomasi nustatytos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 131 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pėsčiųjų važiuojamosios kelio dalies perėjimas arba ėjimas ja ten, kur draudžiama, taip pat asmenų, vairuojančių dviračius, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, Kelių eismo taisyklėse pėstiesiems, vadeliotojams, dviračių vairuotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymas, užtraukia baudą nuo dvidešimt trijų iki keturiasdešimties eurų.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad automobilių kelias – visas viešajam eismui naudojamo kelio ar gatvės plotas, 86 dalis apibrėžia, kad važiuojamoji kelio dalis – kelio dalis važiuoti transporto priemonėms. KET 3.7 punkte kelias apibrėžiamas kaip eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas. Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje kelias suprantamas kaip inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.

Nors D. L. neigia padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 131 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos kaltę pagrindžia ir įrodo byloje surinkti įrodymai. D. L. tiek skunde, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau neigė, kad tai važiuojamoji kelio dalis. Nagrinėjamu atveju ši automobilių stovėjimo aikštelė gali ir turi būti prilyginta keliui, kadangi ji nėra uždara (aptverta tvora, atskirta aukštais borteliais, kurie sukeltų papildomą kliūtį ar pan.), o atvirkščiai, ši automobiliams stovėti skirta aikštelė iš abiejų pusių yra apjuosta keliais, kuriais vyksta automobilių eismas (tai patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos). Be to, iš fotonuotraukų matyti, kad šioje aikštelėje pasistatyti automobilį galima iš abiejų pusių. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje aikštelėje nėra atskiro ženklinimo, kuris išskirtų pėstiesiems skirtą eismą ar nėra atskiros eismo dalyviams – pėstiesiems įrengtos stovėjimo salelės ar pan. Pažymėtina ir tai, kad norint pastatyti automobilį automobilių stovėjimo aikštelėje ir išvažiuoti iš jos, natūralu, kad į ją automobilis turi įvažiuoti ir išvažiuoti iš važiuojamosios kelio dalies; įvažiavus į dalį aikštelės, kita automobilio dalis vis dar būna važiuojamojoje kelio dalyje, taigi šioje, aikštelėje vyksta ne pėsčiųjų eismas, o būtent automobilių eismas. Remiantis tai, kas aptarta ir remiantis aukščiau norminiuose teisės aktuose pateiktais kelio požymiais, atsižvelgiant į teismų praktiką panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-18 nutartis byloje Nr. N5-1164/2007), teismas daro išvadą, kad aikštelė yra skirta transporto priemonėms įvažiuoti/išvažiuoti ir pasistatyti automobilį, todėl taip pat iš esmės laikytina važiuojamąja kelio dalimi.

Teisme D. L. parodė, kad automobilių aikštelėje norėjo, kad į tą vietą įvažiuotų jų automobilis, t. y. pati saugojo vietą; aikštelėje stovėjo vietoje, nevaikščiojo. KET 9 punktas numato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 44 punkte įtvirtinta, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, o 45 punktas numato, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Liudytojai M. I., G. B. tiek pirminiuose savo paaiškinimuose, tiek teisme patvirtino, kad D. L. trukdė ir neleido M. I. parkuotis į laisvą vietą -pasistatyti automobilį; pati moteris puolė važiuojamam automobiliui po ratais. Minėtas aplinkybes teisme patvirtino ir liudytoja N. J., kuri teigė, kad atvykusi pagal gautą pranešimą nustatė, jog moteris neleido pastatyti automobilio ir ją prispaudė atbuline eiga važiuojantis automobilis; mano, kad moteris norėjo neleisti pastatyti automobilio ir stovėjo toje vietoje; ji rankomis bandė neleisti ir ją prispaudė. Netikėti liudytojų M. I., G. B., N. J. parodymais teismas neturi pagrindo, nes nenustatyta, kad iki nagrinėtino atvejo jie būtų turėję kokių nors konfliktų su D. L. ir tokiu būdu siektų ją apkalbėti pažeidimo padarymu. Teismas atkreipia dėmesį, kad D. L., teisme parodydama, kad pati traukė kojas, buvo atsirėmusi į automobilį; iki prirėmimo iki stulpo, jei būtų žinojusi, kad M. I. važiuos, būtų pasitraukusi; nepagalvojo, kad gali žmogus važiuoti ant žmogaus, pati netiesiogiai pripažino, kad savo stoviniavimu automobilių stovėjimo aikštelėje sudarė kliūtį M. I., kuris statydamas automobilį, jį stūmėsi atgal kelis kartus. Be to, liudytojas E. G., kuris su D. L. kartu nuomojasi gyvenamąjį plotą, teisme taip pat parodė, kad D. L. buvo užėmusi tuščią automobilio stovėjimo vietą ir stovėjo toje aikštelėje, o atvažiavęs vairuotojas toje tuščioje vietoje puolė parkuoti savo automobilį. Anksčiau aptarti administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai įrodo, kad D. L. stoviniavo važiuojamojoje kelio dalyje (tiksliau – automobilių stovėjimo aikštelės laisvoje vietoje, skirtoje pasistatyti automobilį), nors tai yra draudžiama ir taip sukėlė kliūtis kitam asmeniui sklandžiai pasistatyti automobilį, ko pasėkoje pati buvo kliudyta automobilio. Remiantis tuo, kas aptarta, D. L. veiksmai atitinka ATPK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės pažeidimo sudėtį. Nuobauda – piniginė bauda skirta sankcijos rėmuose, įvertinus, kad atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (ATPK 31-32 str.) nenustatyta.

Darytina išvada, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimas iš esmės yra teisėtas ir pagristas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde ir teismo posėdžio metu išsakytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 str. 1 d. 1 p., 302(4) str., teisėjas

nutarė:

D. L. skundo netenkinti.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus tyrėjos L. Č. 2015 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. 40N-43077032-15, kuriuo D. L. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 131 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta 32 Eur bauda, palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.