Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, M. V. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188⁴ straipsnio 1 dalį 361 Eur ( trijų šimtų šešiasdešimt vieno euro) bauda už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nevykdė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, t. y. 2015 m. rugsėjo 25 d. nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamas direktoriaus M. V., vykdo pastato – parduotuvės su administracinėmis patalpomis (unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini); Marijampolės sav., Marijampolės m., (duomenys neskelbtini)) statybos darbus. Pastato (duomenys neskelbtini) konstrukcijos liečia šalia jo esančio kultūros paveldo objekto – nekilnojamosios kultūros vertybės pastato (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (toliau – u. k.) (duomenys neskelbtini)); Pastatas –Administracinis, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini): Marijampolė, (duomenys neskelbtini)) vakarinę sieną (remiasi į ją). Nustatyta, kad vykdant pastato (duomenys neskelbtini) statybos darbus iškilo kultūros paveldo objekto (u. k. (duomenys neskelbtini)) vertingųjų savybių praradimo ar sužalojimo grėsmė. Pastato, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), vertingosios savybės nustatytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos 2009 m. vasario 3 d. aktu Nr. KPD-RM-1005. Todėl, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 10 dalimi, Kultūros paveldo departamentas sustabdė kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes žalojančius ar joms grėsmę keliančius darbus. Pastato, esančio Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), savininko ir statytojo atstovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. V. buvo pateiktas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2015 m. spalio 5 d. reikalavimas Nr. (12.15.-M)2M-410. Reikalavime buvo nurodyta nedelsiant sustabdyti bet kokius statybos darbus nuo statomo pastato – parduotuvės su administracinėmis patalpomis ((duomenys neskelbtini), Marijampolės m.) šiaurinio fasado laikančių kolonų ašių ir nekilnojamosios kultūros vertybės pastato (u. k. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), Marijampolė) sienos (pietinio fasado). 2015 m. gruodžio 4 d. patikrinus statomą pastatą – parduotuvę su administracinėmis patalpomis, esančius Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad minėtame reikalavime išdėstyti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėti reikalavimai neįvykdyti, vykdomi statybos (mūro blokelių mūrijimo) darbai tarp pastato (duomenys neskelbtini) šiaurinio fasado ir kultūros paveldo objekto pastato (duomenys neskelbtini) (u. k. (duomenys neskelbtini)) pietinės sienos. Nevykdydamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, M. V. pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkto reikalavimus.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas M. V. Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Apeliantas, kategoriškai nesutikdamas su jam inkriminuojamu pažeidimu, teigia, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nesirėmė įrodymų bei faktinių aplinkybių visuma, rėmėsi atskirais bylos duomenimis, nesiedamas bei nebendrindamas jų tarpusavyje, ko pasekoje priėmė naikintiną sprendimą. Pavyzdžiui, anot M. V., pirmosios instancijos teismas liudytojo A. B. paaiškinimus laikė, kaip besąlygiškai teisingus ir taip suteikė jiems prioritetą, tuo tarpu apelianto paaiškinimus nepagrįstai vertino, kaip asmens siekimą išvengti administracinės atsakomybės. Apelianto įsitikinimu, teismas neatkreipė dėmesio į byloje esančių rašytinių įrodymų esmę – teisėtai išduotą statybos leidimą, susirašinėjimą tarp apelianto ir A. B., iš kurių akivaizdu, kad apeliantas turėjo žodinį A. B. leidimą atlikti darbus, su pastaruoju apeliantas aptarinėjo visą statybų eigą, kilusius neaiškumus, todėl akivaizdu, jog suteikiant prioritetą atskiriems bylos duomenims, o ne vertinant nustatytų faktinių aplinkybių visumą, buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

M. V. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad statybos leidimas jam išduotas 2005 metais ir šiai dienai yra galiojantis bei teisėtas, o pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), į kultūros paveldą įrašytas tik 2009 metais, t. y. jau esant išduotam teisėtam ir galiojančiam statybos leidimui. 2015 metų spalio, lapkričio mėnesiais vyko susirašinėjimas tarp apelianto ir A. B., iš kurio turinio visiškai aišku, kad apeliantas teikė pastarajam pilną informaciją apie vykdomus statybos konservavimo darbus. Kita vertus, skunde pažymima, kad 2009 metais, kuomet pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įrašytas į kultūros paveldą, apelianto statomo pastato pagrindinės konstrukcijos jau buvo pastatytos. Juolab, nei tuo metu, nei dabar pastato konstrukcijos nesiremia į įtraukto į paveldą pastato sienas ir jų neardo. Ant pastatytos sienos stogelio montavimas yra laikomas statybos konservavimo darbais, apie ką M. V. A. B. raštu buvo ne kartą paminėjęs, jokių kitų statybos darbų ginčijamu laikotarpiu vykdoma nebuvo. Tačiau apylinkės teismas, anot apelianto, visiškai to nesiaiškino, taip pat neatsižvelgė į tai, kad sumažinti pastatą iki kolonų ašių didesnės pastato dalies nenugriaunant yra techniškai neįmanoma. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apelianto veikoje nėra jokios tyčios, nėra įrodyta, kad apeliantas veikė priešingai įstatymui, to siekė ar norėjo. Taigi, apelianto manymu, byloje esančių įrodymų nepakanka M. V. kaltei pagrįsti, o visas abejones (kokie gi buvo atlikti darbai, konservavimo ar statybos, ar statomo pastato konstrukcijos remiasi į esamo pastato sienas ir jas ardo ar ne) aiškinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, bei tai, kad rinkti naujus įrodymus nėra jokios protingos galimybės, administracinė byla M. V. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Administracinio teisės pažeidimo protokolą M. V. atžvilgiu surašiusios institucijos – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus vedėjo pareigas laikinai einantis A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarimą.

M. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

M. V. nubaustas pagal ATPK 188⁴ straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą. Šiame straipsnyje numatytos veikos požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jos turinį privalu remtis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, kuriame įtvirtintos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisės administruojant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą. Šio įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkte numatyta, kad departamentas teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. V. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁴ straipsnio 1 dalyje. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuo yra grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliantas, kvestionuodamas savo kaltę dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo, teigia, kad jis tik atliko statybos konservavimo darbus, apie juos nuolat informuodamas departamento vadovą A. B.. Be to, jo statomo pastato pagrindinės konstrukcijos buvo pastatytos dar iki pripažįstant šalia esantį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kultūros paveldu ir turint teisėtą ir galiojantį statybos leidimą. O juolab, šiuo metu sumažinti pastatą iki kolonų ašių didesnės pastato dalies nenugriaunant yra techniškai neįmanoma.

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes jie yra paneigti byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamoje nutartyje aptartais įrodymais. Administracinėn atsakomybėn patraukto M. B. parodymai, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Byloje esantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus 2015 m. spalio 5 d. reikalavimas Nr. (12.15.-M)2M-410 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. V., patvirtina, kad šiuo dokumentu reikalaujama iš apelianto nedelsiant užtikrinti, kad jo, kaip statytojo, vykdomi pastato–parduotuvės su administracinėmis patalpomis, esančių Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), statybos darbai būtų vykdomi nepažeidžiant nekilnojamosios kultūros vertybės pastato, esančio (duomenys neskelbtini), vertingųjų savybių (plytų mūro sienų ir tūrinės erdvinės kompozicijos). Šiuo reikalavimu taip pat buvo draudžiama vykdyti bet kokius statybos darbus nuo statomo pastato–parduotuvės su administracinėmis patalpomis ((duomenys neskelbtini), Marijampolė) šiaurinio fasado laikančių kolonų ašių ir nekilnojamosios kultūros vertybės pastato ((duomenys neskelbtini), Marijampolė) sienos (pietinio fasado).

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. V. toliau tęsė statybos darbus, t. y. sumūrijo blokelius ir dengė stogą. Tačiau šie darbai nelaikytini statybos konservavimu. Tokią išvadą, be kita ko, leidžia daryti tai, kad, kaip teigia pats M. V., jo statomo pastato pagrindinės konstrukcijos buvo pastatytos dar iki 2009 metų, vėliau darbai buvo sustabdyti, o juos tęsti pradėjo tik 2015 m. liepos mėnesį. Taigi, beveik šešerius metus nevyko jokie statybos darbai ir konservuoti pastato blokelių mūrijimu bei stogo dengimu apeliantui nebuvo poreikio. Tačiau Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos iš esmės pareikalavus sustabdyti statybos darbus, kiek tai liečia statybos darbus nuo statomo pastato–parduotuvės su administracinėmis patalpomis šiaurinio fasado laikančių kolonų ašių ir nekilnojamosios kultūros vertybės pastato sienos (pietinio fasado), jis toliau statybos darbus tęsė neva teigdamas, kad tai statybos konservavimo darbai. Tačiau tokie darbai, akivaizdu, laikytini ne konservavimo, bet statybos darbais pagal projektą. Todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. V., nevykdydamas teisėtų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, padarė ATPK 188⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, už ką yra pagrįstai nubaustas skundžiamu apylinkės teismo nutarimu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad M. V., manydamas, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareigūnų reikalavimas yra nepagrįstas ar neteisėtas, turėjo teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau jokių teisinių priemonių nesiėmė reikalavimui užginčyti, todėl savavališkas galiojančio reikalavimo nevykdymas, užtraukia administracinę atsakomybę.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad M. V. padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 188⁴ straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodytas nutartyje aptartais įrodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, tinkamai taikė įstatymo nuostatas, taigi priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną.