- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-406-163/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-33-3-00221-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Aušra Maškevičienė, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- B. M., J. M., J. D.
- Atsakovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. 2A-406-163/2015
2015 m. kovo 30 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų B. M., J. M. ir J. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų B. M., J. M., J. D. ieškinį atsakovui R. M., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai ieškiniu prašo atidalyti 0,3325 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Plungėje, iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal pateiktą žemės sklypo atidalijimo projektą ir J. D. asmeninės nuosavybės teise priteisti 738 kv. m žemės sklypą, žemės sklypo plane pažymėtą indeksu Nr. 1, B. M. ir J. M. nuosavybėn priteisti 546 kv. m ir 817 kv. m žemės sklypus, žemės sklypo plane pažymėtus indeksu Nr. 2, R. M. nuosavybėn priteisti 1224 kv. m žemės sklypą, žemės sklypo plane pažymėtą indeksu Nr. 3; nustatyti žemės sklype, pažymėtame indeksu Nr. 2, kelio servitutą (25 kv. m), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „S“; priteisti iš atsakovo ieškovų naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kiekvienas bendraturtis gali netrukdomai ir atskirai naudotis jam priklausančiais žemės sklypais, išskyrus Birutę ir J. M. bei R. M., bendrai valdančius žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „5“. Atitinkamai iš šio žemės sklypo B. ir J. M. priklauso 182 kv. m, R. M. – 90 kv. m. Dėl šio sklypo kyla problemų ir nesutarimų, todėl būtina jį atsidalyti, o pagrindinė kliūtis, dėl ko nepritariama atidalijimui, – žemės sklypo, plane žymimo indeksu „5“, padalijimas. Šio žemės sklypo 2/3 dalys priklauso B. ir J. M., o 1/3 dalis – atsakovui R. M.. J. D., pagal įgaliojimą veikdama buvusios žemės savininkės A. M. vardu, prieš parduodama atsakovui R. M. 1224/3325 dalis žemės sklypo, nustatė sąlygą, kad jis ateityje į savo žemės sklypą privalo įsirengti atskirą įvažiavimą, tačiau per daugiau kaip 12 metų atsakovas įvažiavimo neįsirengė, bet ėmė naudotis bendrai valdomu žemės sklypu, plane žymimu indeksu „5“. Neatidalijus bendrosios nuosavybės teise valdomų sklypų, toliau bus pažeidžiamos ieškovų, kaip bendraturčių, teisės dėl negalėjimo proporcingai naudotis savo valdoma sklypo „5“ dalimi, atsakovas ir toliau naudosis didesne, nei jam priklauso, šio sklypo dalimi ir pažeis ieškovų, kaip bendraturčių, interesus, nesilaikys naudojimosi bendrąja daline nuosavybe proporcingumo principo, o mokesčius už 2/3 dalis sklypo ploto mokės B. ir J. M..
Atsiliepimas
Atsakovas su pareikštais reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad sklypas paliekamas be įvažiavimo, o bendrai įrengtas įvažiavimas iš I. Končiaus gatvės paliekamas išimtinai tik ieškovų Justino ir B. M. nuosavybe. Pažymi, jog neišlaikytas atstumas nuo atsakovo statinių. Pačiam atidalijimui neprieštarauja, tik nesutinka su ieškovų siūlomu atidalijimo projektu, kuris pažeidžia atsakovo interesus. Atidalijus žemės sklypą, savo privažiavimo atsakovas neturės, kai visų savininkų pastangomis ir lėšomis įrengtas dabartinis privažiavimas. Pravažiavimu paversta žemės sklypo dalis turi daug didesnę vertę atsakovui nei kitais tikslais naudojama žemė, nes ja jis patenka į savo pastatus. Esant siūlomam atidalijimui, atsakovui tektų ne tik įsirengti naują įvažiavimą, tačiau ir panaikinti veją, išrauti vaismedžius, panaikinti daržą, padarant įvažiavimą per kiemą iš I. Končiaus gatvės, todėl abejotina dėl techninių galimybių tai padaryti ir dėl didelių tokių darbų piniginių sąnaudų. Be to, dalis dabartinio pravažiuojamojo keliuko už punktyrinės linijos, virš kurios užrašyta 70 kv. m, suprojektuota R. M., nors realiai ta dalimi atsakovas pagal paskirtį naudotis negalėtų – ji nesijungia su I. Končiaus gatve. Projektas atitinka išimtinai tik ieškovų interesus, neatitinka faktiškai nusistovėjusios sklypo naudojimosi tvarkos, atsakovo statinių išdėstymo bei privažiavimo prie jų galimybių. Neatitinka tikrovės ieškinio teiginiai, kad ieškovė J. D. prieš parduodama R. M. 1224/3325 dalis žemės sklypo, nustatė sąlygą ateityje į savo žemės sklypą įsirengti atskirą įvažiavimą, nes jokios panašios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartyje nėra ir negalėjo būti įrašytos, nesant patvirtintos jokios naudojimosi tvarkos ir aiškių žemės sklypo ribų. Taip pat neatitinka tikrovės teiginiai, kad atsakovas per 12 metų neįsirengė atskiro įvažiavimo, o ėmė naudotis įvažiavimu, kurį vietoje buvusio daržo įsirengė ieškovai. Pažymi, jog parengtas projektas neatitinka teisės aktų – Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių – reikalavimų, žemės sklypo ribos nubrėžtos pernelyg arti statinių, neišlaikytas Taisyklių nustatytas 3 m žemės sklypo ribos atstumas nuo atsakovo statinių. Atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas sutiktų tik su sąlyga, kad atsakovo naudai šiuo metu esančio pravažiavimo vietoje būtų nustatytas kelio servitutas ir žemės sklypo ribos būtų atitrauktos reikiamu (3 m) atstumu nuo pastatų.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, jog žemės sklypo planas neprieštarauja sklypų dalijimo principams, tačiau savininko R. M. naudojimosi sklypo dalimi sąlygos apsunkinamos dėl privažiavimo prie pastatų, pagal pateiktą planą R. M. tektų įsirengti naują įvažiavimą, kaip alternatyvą, per ieškovų Birutės ir J. M. sklypą, ieškovų plane parodytoje įvažiavimo į sklypą dalyje galima nustatyti servitutą. Ieškinio reikalavimai atidalyti dalis žemės sklypo iš bendrosios nuosavybės, nenurodant po atidalijimo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių, prieštarauja CK 4.80, 4.89 str. nuostatoms. Prašė ieškovų ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės patenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Plungės rajono apylinkės teismas nusprendė ieškinį atmesti. Priteisti iš J. D., B. M. ir J. M. lygiomis dalimis 800 Lt bylinėjimosi išlaidų R. M.. Ieškovai, prašydami atidalyti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, palieka atsakovą be kelio, t. y. be įvažiavimo į valdomą žemės sklypą. Ieškovai siūlo atsakovui įsirengti savarankišką įvažiavimą iš I. Končiaus gatvės per jiems nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį, nustatant 5 m pločio kelio servitutą, plane pažymėtą indeksu „S“. Taip pat iš 2003-04-16 privataus žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad šioje sutartyje jokių sąlygų atsakovui nenustatyta. Šia sutartimi ginčo šalys susitarė, kad naudosis bendro naudojimo žemės sklypu, plane žymimu „5“, kuriame yra bendro įvažiavimo kelias. Taigi ieškovų argumentas dėl atsakovo pareigos (numatytos 2003-04-16 žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo–pardavimo sutartyje) įsirengti atskirą įvažiavimą nėra įrodytas. Nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, paprastai atsižvelgiama į jau susiklosčiusį faktinį naudojimą, tačiau, esant svarbioms priežastims, nusistovėjusi tvarka gali būti keičiama. Nagrinėjamu atveju tokių priežasčių nebuvo nustatyta. Iš ieškovų pateikto atidalijimo projekto matyti ieškovų siūlomi garažo pertvarkymo darbai, kurie būtini norint įvykdyti šį projektą, tačiau iš atsakovo pateikto projekto matyti, kad garažo rekonstrukcija į gyvenamąjį namą su garažu buvo suprojektuota 1999-06-12 (valdant žemės sklypą ir pastatus buvusiajai savininkei), darbai šiuo metu jau atlikti, kas leidžia daryti išvadą, kad vykusiems statybos darbams ieškovai neprieštaravo. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog būtų neteisinga reikalauti iš atsakovo jau atliktų statinių pertvarkymo vien todėl, kad ieškovams būtų patogiau naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi.
Šalies argumentai
Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, juo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo CK 4.75 straipsnį dėl bendraturčių interesų apsaugos. Ieškovai valdo 2/3 dalis sklypo, atsakovas – 1/3 dalį, tačiau faktiškai atsakovas neteisėtai naudojasi 1/2 dalimi sklypo teritorijos, o tai pažeidžia ieškovų teises į nuosavybę, taip pat ieškovai moka didesnę nuosavybės mokesčio sumą, o žemės sklypo atidalijimas išlygintų teisėtas sklypo proporcijas sklypo savininkams. Taip pat pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, kad nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, turi būt atsižvelgiama į susiklosčiusį faktinį naudojimą. Tokia interpretacija yra neteisinga dėl žemės savininkų, kadangi niekada nebuvo tartasi, kad atsakovas gali naudotis didesne sklypo dalimi, nei jam priklauso pirkimo–pardavimo sutartimi. Taip pat ieškovai nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas lieka be įvažiavimo į valdomą žemės sklypą, kadangi atsakovui neatlygintinai yra suteikiamas 5 metrų pločio servitutas, kuriuo jis nuo kelio galės patekti į savo sklypą. Ieškovai nurodo, kad teismas neteisingai nurodė, jog techniniam įvažos projekto įgyvendinimui reikia papildomų išlaidų, kurios pažeistų atsakovo interesus. Be to, teismas vertindamas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį padarė klaidingą išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos įsirengti atskiro įvažiavimo, kadangi bylos šalys yra susijusios giminystės ryšiais, todėl sprendžiant dėl naudojimosi tvarkos visiems galiojo žodiniai susitarimai. Nagrinėjamu atveju žodinio susitarimo dėl atskiro įvažiavimo įgyvendinimo nepripažįsta tik atsakovas, kadangi jam yra palanku naudotis didesne, nei priklauso, žemės sklypo dalimi. Teismas taip pat neteisingai suprato, jog sklypas Nr. „5“ yra bendras kiemas, tai yra atskiras sklypas, priklausantis bendrąja daline nuosavybe ieškovams ir atsakovui. Atsakovo kiemas yra kitoje jo namo pusėje. Todėl ir teismo išvada, jog po padalijimo atsakovui teks mažesnė sklypo dalis, yra klaidingai pagrįsta. Be to, atsakovui priklauso tik 1/3 šio sklypo dalis. Rekonstruojant namą 1999 m. projektas nebuvo derintas su ieškovais, o įvažiavimas turėjo būti perkeltas į priešingą namo pusę.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą su prašymu palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.
Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas nepakeitė naudojimosi žemės sklypu tvarkos pagal ieškovės pateiktą projektą, ieškovė nesutinka, prašo naudojimosi žemės sklypu tvarką nustatyti pagal jos pateiktą projektą.
Dėl sąlyginės prievolės
Ieškovai teigia, jos pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos įsirengti atskiro įvažiavimo, kadangi šalys susietos giminystės ryšiu ir joms galioja žodiniai susitarimai.
Atsakovas su ieškovų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija nurodo, jog sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti, kad jas siejantys prievoliniai santykiai būtų priklausomi nuo tam tikrų aplinkybių (sąlygų) buvimo ar nebuvimo. Sąlyginiais gali būti tiek sandoriai (CK 1.66 straipsnis), tiek prievolė (CK 6.30 straipsnis). Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Sąlyginės prievolės, kaip ir sąlyginiai sandoriai, gali būti su atidedamąja ir su naikinamąja sąlyga (CK 6.30 straipsnio 3 dalis). Sąlyginių prievolių (sandorių) teisinis reguliavimas leidžia išskirti sąlygai keliamus reikalavimus. Ja gali būti pripažinta tik tokia aplinkybė, kuri: atsiras ateityje (CK 1.68 straipsnio 1 dalis; 6.30 straipsnio 1, 4 dalys); šalims nėra žinoma ir neturi būti žinoma, kad tokia aplinkybė įvyks ar ne (CK 1.66 straipsnio 2, 3 dalys; 1.68 straipsnio 2–4 dalys); yra teisėta, neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.66 straipsnio 4 dalis; 6.31 straipsnio 1 ir 3 dalys); jos buvimas ar nebuvimas yra įmanomas (CK 6.31 straipsnio 2 dalis); nepriklauso išimtinai nuo skolininko valios (CK 1.68 straipsnio 4 dalis). Pagal tai, ar šalių aptarta aplinkybė atitinka šias sąlygas, sprendžiama apie sudaryto sandorio galiojimą, taip pat jo teisinį kvalifikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Praviena“ v. UAB „Hanner Development“, bylos Nr. 3K-3-529/2012). Kolegija konstatuoja, kad jeigu sutartyje numatytas įvykis ar veiksmas ateityje, kuris objektyviai galimas, tačiau nėra aišku, ar jis įvyks arba bus atliktas, tokia prievolė pripažintina sąlygine prievole (CK 6.30 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2014).
Nagrinėjant žemės sklypo dalies su pastatais pirkimo–pardavimo sutartį lingvistiniu aspektu bei pagal šalių parodymus, akivaizdu, kad atsakovui nebuvo nustatyta sąlyginė prievolė raštu, kadangi sąlyginėms sąlygoms yra taikomas sutartims taikomas teisinis reglamentavimas. Remiantis CK 6.393 straipsniu žemės pirkimo–pardavimo sandoriams yra numatyta rašytinė sutarties forma, šalių žodine forma išreikšta sąlyginė prievolė yra negaliojanti, kadangi neatitinka įstatymų nustatytos formos. Šiuo atveju sąlyginė prievolė nėra teisėta, nes neatitinka teisinio reglamentavimo, tai daro sąlyginę prievolę negaliojančia. Todėl atsakovui nėra sąlyginės prievolės įsirengti atskirą įvažiavimą. Ieškovų argumentas, jog atsakovas privalo įsirengti atskirą įvažiavimą iš kitos savo sklypo pusės, yra atmestinas kaip neteisėtas.
Dėl atidalijimo
Ieškovai teigia, kad neatidalijus bendrosios nuosavybės teise valdomų sklypų, toliau bus pažeidžiamos ieškovų, kaip bendraturčių, teisės dėl negalėjimo proporcingai naudotis savo valdoma sklypo „5“ dalimi, atsakovas toliau naudosis didesne šio sklypo dalimi ir pažeis ieškovų, kaip bendraturčių, interesus, nesilaikys naudojimosi bendrąja daline nuosavybe proporcingumo principo, o mokesčius už 2/3 sklypo dalis mokės ieškovai. Ieškovų prašymu buvo paruoštas žemės padalijimo projektas, su kuriuo atsakovas nesutinka, o atsakovui nesutinkant negali baigti tvarkyti žemės sklypo atidalijimo dokumentų, kad bendroji dalinė nuosavybė pasibaigtų. Ieškovai nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas yra paliekamas be kelio, kadangi atsakovui neatlygintinai suteikiamas 5 metrų pločio kelio servitutas.
Atsakovas nesutinka su ieškovų pateiktu atidalijimo projekto planu ir sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Kolegija pažymi, jog remiantis teismų praktika bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, – bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo, buto patalpomis, atsižvelgdamas į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo formos – dalyvaujančios byloje šalys siekia atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. atskirti konkretaus bendraturčio dalis, suformuoti atskirus turtinius vienetus ir taip bendrąją dalinę nuosavybę transformuoti į asmeninę nuosavybę. Taip pat CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant galimybės suformuoti atskiro nekilnojamojo daikto, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą ir parinkdamas atidalijimo būdą, privalo tirti visas reikšmingas nagrinėjamai bylai faktines aplinkybes dėl atidalijimo galimybės ir motyvuotai pagrįsti, kai atidalijimas natūra neįmanomas. Tinkamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės reikalavimų įgyvendinimas, kuriuo, minėta, turi būti išvengta neproporcingos žalos daikto paskirčiai padarymo, kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių – turto, į kurį siekiama nutraukti bendrosios nuosavybės teisę, struktūros, parametrų, bendraturčių skaičiaus, bendraturčių turimų dalių bendrojoje nuosavybėje, galimybės atlikti pertvarkymus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2013).
Nagrinėjamu atveju pagal ieškovų siūlomą atidalijimo projektą atsakovui tektų įsirengti įvažiavimą. Ieškovai techninio projekto, numatančio galimybę įrengti įvažą, nepateikė, kuriam būtų reikalingos papildomos lėšos. Darbų kaina taip pat nėra apskaičiuota, todėl akivaizdu, kad įvažos įrengimas yra susijęs su papildomomis išlaidomis. Taip pat šiuo metu galimo būsimo įvažiavimo vietoje yra dirvožemis, užsėtas veja, kurią tektų panaikinti, todėl įvažiavimo įrengimas pareikalautų iš atsakovo didžiulių sąnaudų, kas nebūtų ekonomiška. Be to trečiasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo skyrius, nurodo, jog nors žemės sklypo padalijimo planas neprieštarauja sklypų dalijimo principams, tačiau mano, kad atsakovo naudojimosi sklypo dalimi sąlygos būtų apsunkinamos dėl privažiavimo prie pastatų. Kolegija įvertinusi tai jog, ieškovams pagal jų siūlomą atidalijimo projektą tektų sklypo dalis, kurioje jokie pertvarkymai nėra reikalingi, mano, kad toks atidalijimo būdas pažeistų atsakovo interesus.
Ieškovai nurodo, jog nepatenkinus atidalijimo projekto, ieškovų teisės į proporcinga dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bus pažeidžiamos, kadangi ieškovai moka didesnį nuosavybės mokestį nei atsakovas, nors atsakovas naudojasi didesne, nei jam priklauso žemės dalimi. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, jog aplinkybės, susijusios su atsakovo sklypo naudojimu dėl faktiškai valdomo sklypo ir mokesčių neproporcingumo, ieškovų teisių pažeidimu, užvažiuojant ant vejos, leidimu įvažiuoti tretiesiems asmenims, nėra reikšmingos, kadangi ginčas tarp šalių kilo dėl pateikto sklypo atidalijimo projekto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti nepakeistą Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą.