Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. M. (N. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-656/2015 pagal ieškovo N. M. ieškinį atsakovui N. M. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad jis nepasirašė 1995 m. kovo 24 d. ir 2010 m. gegužės 31 d. turto dovanojimų sutarčių, nes sandoriai nebuvo ginčijami ir yra galiojantys. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad nekilnojamasis turtas buvo jam padovanotas dėl planuojamos nutraukti ieškovo santuokos. Teismas rėmėsi liudytojos I. L. parodymais apie tai, kad namas buvo pastatytas jai su ieškovu gyvenant santuokoje ir ji sutiko namą padovanoti atsakovui, o dovanojimą vertino kaip formalumą, nes dėl to mažėjo mokesčiai už žemę. Nutraukus santuoką 2009 m. kovo 18 d. ir dalijant turtą, jai (I. L.) atiteko butas ir 50 000 Lt kompensacija. Pretenzijų dėl turto dovanojimo sandorio ji nereiškė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalis siejusius artimos giminystės santykius, šalių konkliudentinius veiksmus, padarė išvadą, kad atsakovas sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu (CK 1.71 str.) – grąžinamos paskolos sumą sutiko priimti nekilnojamuoju turtu ir neįrodė, kad paskola negrąžinta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neteisingai nustatė esmines bylos aplinkybes. Apie 1995 m. kovo 24 d. turto dovanojimo sutartį apeliantui tapo žinoma tik 2013 metais iš Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenų. Dovanojimo sutarties nepasirašė, ant dviejų sutarties egzempliorių jo parašai yra skirtingi, įrašyti neteisingi paso duomenys; notarė, tvirtinausi šį sandorį, yra atleista. Be to, šio turto Jis (apeliantas) niekada nevaldė, jame negyveno, nemokėjo komunalinių mokesčių. Tai įrodo liudytojos I. L. parodymai, kurių teismas neįvertino. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, joje nebuvo suderinta ir išreikšta šalių valia dėl paskolos grąžinimo šiuo turtu. Dovanojamo turto vertė – 193 122 Lt, o paskolos dydis – 70 000 JAV dolerių.Priešingai nei sprendė teismas, jis (apeliantas) nedavė sutikimo padovanoti turtą ieškovui 2010 m. gegužės 31 d., apie šios sutarties sudarymą jam nebuvo žinoma. Teismas neteisingai įvertino paskolos sutarties nuostatas, nes šalys susitarė tik dėl paskolos grąžinimo pinigais. Po paskolos grąžinimo termino joks turtas apeliantui nebuvo perleistas. Sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad skolos grąžinimas anksčiau termino yra galimas tik abipusiu šalių susitarimu. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis (apeliantas) būtų sutikęs priimti prievolės įvykdymą kitu būdu ir anksčiau nei prievolės įvykdymo terminas. Teismas nepagrįstai paskolos sutarties sąlygą dėl nekilnojamojo turto perleidimo įvertino kaip sąlyginę, nes ši nuostata vertintina kaip prievolės įvykdymo užtikrinimas. Prievolės įvykdymo užtikrinimo negaliojimas nedaro pagrindinės prievolės negaliojančia.Teismas neįvertino apelianto teiginių, kad ieškovas yra nesąžiningas. Kitoje civilinėje byloje Nr. 2-15934-934/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, kad ieškovas panaudojo tuščius lapus su apelianto parašu ir po to atspausdino tekstą, kad paskola yra grąžinta.Teismas neįvertino fakto, kad 1995 m. kovo 24 d. turto dovanojimo sutartimi ½ turto taip pat buvo padovanota ir ieškovo motinai, nors ji niekada pinigų jam neskolino.

Nepagrįsti apelianto teiginiai dėl ieškovo nesąžiningumo, nes apelianto nurodomoje civilinėje byloje šalys buvo ne tos pačios – joje ieškinys buvo pareikštas juridiniam asmeniui, kitu pagrindu, todėl nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d., toliau – CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nėra.

Byloje sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad ieškovas yra įvykdęs savo prievolę grąžinti skolą apeliantui pagal 1996 m. liepos 5 d. paskolos sutartį.

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalies nuostatą paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo, pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo, pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuo 1990 m. birželio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d. apeliantas savo sūnui (ieškovui) paskolino 70 000 JAV dolerių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, tačiau paskolinius santykius įformino tik 1996 m. liepos 5 d. paskolos sutartimi. Paskolos sutartyje šalys susitarė, kad ieškovas gavo 20 000 JAV dolerių 1990 m. birželio 1 d., 10 000 JAV dolerių – 1991 m. sausio 1 d., 20 000 JAV dolerių – 1992 m. sausio 1 d., 10 000 JAV dolerių – 1993 m. sausio 1 d. ir 10 000 JAV dolerių – 1994 m. sausio 1 d. Sutarties 2 punkte šalys susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas – nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., o laiku negrąžinus paskolos, paskolos davėjas (apeliantas) įregistruojamas į Lietuvos nekilnojamojo turto registrą nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš sudarant (įforminant jau egzistuojančius paskolinius santykius) 1996 m. liepos 5 d. paskolos sutartį, ieškovas 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi padovanojo apeliantui ½ dalį 1 090 kv. m žemės sklypo ir nebaigtos statybos gyvenamojo namo dalį (duomenys neskelbtini). Kita turto dalis buvo padovanota ieškovo motinai. Apelianto teigimu, pagal sutarties nuostatas ieškovas savo prievolę galėjo įvykdyti tik grąžindamas skolą pinigais, o paskolos sutartyje nurodyta sąlyga vertintina tik kaip prievolės įvykdymo užtikrinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto teiginiais. Prievolės vykdymas yra veiksmų, kurie yra prievolės dalykas, atlikimas. Piniginės prievolės dalykas – skolininko pareiga perduoti kreditoriui nustatytą pinigų sumą. Tinkamas prievolės įvykdymas reiškia jos pasibaigimą, o netinkamai įvykdyta prievolė nepasibaigia (CK 6.123 str. 1 d.). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). CK 6.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui; nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 str. 1 d.). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu, sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011 ir kt.). Taigi aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.

Nagrinėjamu atveju byloje šalys neatskleidžia, vengia atskleisti visų bylai reikšmingų aplinkybių, pateikia prieštaringus argumentus, skirtingas pozicijas. Iš bylos duomenų matyti, kad šalis siejo ne tik giminystės, bet ir verslo santykiai. Apeliantas nuolat asmeniškai ir su, kaip pats nurodo, gyvenimo drauge, ieškovui ir jo valdomoms/vadovaujamoms įmonėms skolino įvairias pinigų sumas ir po ginčo paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino, pvz., 2003 m. vasario 14 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas paskolino N. M. PĮ ,,Bochakolita“ 20 000 JAV dorelių; 2005 m. balandžio 19 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas paskolino UAB ,,Markes“, atstovaujamai ieškovo, 150 000 Lt; 2005 m. balandžio 19 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas paskolino ieškovui 43 100 Lt automobiliui pirkti; 2005 m. balandžio 20 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas UAB ,,Markes“, atstovaujamai ieškovo, paskolino 55 000 Lt; 2005 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas UAB ,,Markes“, atstovaujamai ieškovo, paskolino 25 000 Lt; 2006 m. gegužės 15 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas paskolino UAB ,,Markes“, atstovaujamai ieškovo, 40 000 Lt; 2008 m. gruodžio 22 d. paskolos sutartis, kuria apeliantas ir Ch. R. paskolino ieškovui 30 000 Eur (1 t., b. l. 174-181). Byloje yra 1991 m. spalio 4 d. susitarimas, kuriame apeliantas ir Ch. R. (tėvai) perduoda I. ir N. M. (vaikams) 7 000 DM. Pinigų perdavimas įvyko 1991 metų rugsėjo-spalio mėnesiais (susitarimo 1 p.). Pagal šio susitarimo 2 punkto nuostatą ,,vaikų pageidavimu skolos gali būti grąžintos arba kaip atsiskaitymas gali būti pateikti du kambariai namo vakarų pusėje, šių dviejų kambarių kaina su vonia atitinka šiuometinį kainų lygį“ (2 t., b. l. 62). Taigi šalys turėjo įvairios sandorių sudarymo patirties, o atsiskaitymas nekilnojamuoju turtu paskolos sutartyje nebuvo vienkartinis ar naujas.

Pagal ginčo paskolos sutarties nuostatas paskolos grąžinimo terminas – nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d. Taigi iš esmės pagal paskolos sutarties nuostatas paskola galėjo būti grąžinta anksčiau nei paskolos sutarties sudarymo data. Priešingai nei teigia apeliantas, dovanojimo sutartis buvo sudaryta paskolos sutartyje nurodomu jos grąžinimo laikotarpiu. Apeliantas dėl paskolos grąžinimo kreipėsi tik 2013 metais, t. y. praėjus iš esmės daugiau kaip 15 metų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus, nevienareikšmes paskolos sutarties nuostatas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nesikreipė į ieškovą dėl paskolos grąžinimo ne dėl, jo teigimu, prastos ieškovo finansinės padėties, bet dėl to, kad ieškovas jau buvo įvykdęs prievolę grąžinti paskolą – dovanojimo sandoriu perleidęs dalį nekilnojamojo turto (CK 6.39 str. 1 d., CPK 185 str.). Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esantys paskolos suteikimo susitarimai, kurie buvo sudaryti 2003-2008 metais.

Pagal bylos duomenis apeliantui ginčo turtas nuosavybės teise priklausė daugiau nei 15 metų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apelianto elgesys vertintinas pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens kriterijų. Verslininkui, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, taip pat faktines bylos aplinkybes, negalėjo būti nežinomas faktas, kad 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartimi ginčo turtas jam buvo perleistas. Apeliantas teigia, kad apie 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartį, o taip pat 2010 m. gegužės 31 d. dovanojimo sutartį, kuria jo buvusi sutuoktinė G. K., ieškovo motina, veikdama pagal apelianto išduodą įgaliojimą, padovanojo ginčo turtą ieškovui (atgal), jam tapo žinoma tik 2014 metais, kad šios sutartys yra suklastotos. Šios notariškai patvirtintos sutartys yra galiojančios, nėra nuginčytos, apeliantas taip pat neginčija 2008 m. rugsėjo 4 d. išduoto įgaliojimo buvusiai sutuoktinei, kuris galiojo net dešimt metų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo turto 2010 m. gegužės 31 d. dovanojimo sutartis neturi teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl paskolos sutarties įvykdymo, nes šalys pagal sutarčių sudarymo laisvės principą, gali laisvai disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis ir sudaryti įstatymams neprieštaraujančias sutartis.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Apeliantas, teigdamas, kad ieškovas darė įtaką savo sergančiai motinai, kad ši perleistų jam ginčo turtą, tokių įrodymų nepateikė. Jis pripažino, kad pats buvo išdavęs jai įgaliojimą padovanoti sūnui jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje. Šio įgaliojimo neginčijo (CPK 178 str.).

Apelianto pozicija dėl 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties bylos nagrinėjimo metu keitėsi ir iš esmės buvo prieštaringa. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad apie šią sutartį jam tapo žinoma tik 2014 metais. Atsiliepime į ieškinį jis teigė, kad šis sandoris jokių realių pasekmių nesukėlė, nes buvo sudarytas tik dėl akių – ieškovui siekiant išvengti turto dalybų su sutuoktine. Pagal bylos duomenis ieškovo santuoka nutraukta tik 2009 metais. Taigi iš esmės apeliantas pripažino, kad jam buvo/turėjo būti žinomas šis sutarties sudarymo faktas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad parašas ant 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutarties yra suklastotas. Apeliantas, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, neprašė byloje skirti rašysenos ekspertizės ar išreikalauti kitų tokį faktą pagrindžiančių įrodymų, sutarties neginčijo, neprašė pripažinti niekine (CPK 177, 178, 184 str.).

Tai, kad, apelianto teigimu, jis ginčo name negyveno, nepaneigia oficialių Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų apie jam priklausančią šio turto nuosavybę nuo 1995 iki 2010 metų. Be to, namo (duomenys neskelbtini), Namų valdos knygoje apeliantas taip pat nurodytas šio turto savininkas. Tai, kad apeliantas ginčo name negyveno, nepaneigia turto savininko teisių. Byloje nustatyta, kad paminimu laikotarpiu apeliantas be ginčo turto Lietuvoje turėjo ir kito turto (butą Palangoje, namą Vilniuje), nors faktinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.

Apelianto įsitikinimu, jo argumentus apie suklastotą 1995 m. kovo 24 d. dovanojimo sutartį pagrindžia tai, kad joje nurodytas ne jo paso numeris ((duomenys neskelbtini)), nes tokio paso jis neturėjo. Skunde jis teigia, kad sudarant šį sandorį jis turėjo vieną pasą, galiojusį nuo 1993 iki 2003 metų, kurio numeris buvo (duomenys neskelbtini). Ieškovas, siekdamas pagrįsti atsiliepime į skundą nurodytus savo teiginius, kad apeliantas galėjo turėti ne vieną pasą, pateikė duomenis apie dar du apelianto turėtus pasus, kuriuos jis buvo pateikęs kitų civilinių bylų nagrinėjimo metu, t.y. nuo 1997 iki 2007 metų galiojusį pasą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 1995 iki 2005 metų galiojusį pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas, atsikirsdamas į šiuos teiginius, paaiškino, kad pasuose nebelikdavo tuščių lapų vizoms, todėl pasus keisdavo nepasibaigus jų galiojimo terminui. Taigi iš esmės nepaneigtas ieškovo teiginys, kad apeliantas, sudarant ginčo sandorį, galėjo turėti keletą pasų, skirtingais numeriais ir juos pateikti sudarant skirtingus sandorius. Apelianto pozicija šiuo klausimu yra prieštaringa. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, šalių paaiškinimu, jų elgesį teismo procese, labiau tikėtina ieškovo pozicija (CPK 185 str.).

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, jame neįvertinti nei jo argumentai, įrodymai, nei liudytojos, buvusios ieškovo sutuoktinės, paaiškinimai ir t. t.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigoms motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neįvardino ir neaptarė apelianto gyvenamosios vietos fakto, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar nepagrįstas. Teismas išnagrinėjo abiejų šalių argumentus, išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, įvertino ne tik ieškovo, bet ir apelianto argumentus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos išvados yra pagrįstos.

Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto ieškovui priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros ir pinigų priėmimo kvitų) sprendžiama, kad ieškovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 960 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus maksimalius dydžius už atsiliepimą į skundą ir papildomus paaiškinimus. Šios išlaidos priteisiamos iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo N. M. (N. M.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 960 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.