- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-239-518/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- R. A.
- Advokatai
- Karolis Barysas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant R. A. per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Kartu su bausme R. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti tenkintas visiškai, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai iš R. A. priteisti 4595 eurai ir 91 eurocentas turtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. išteisinta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, BK 140 straipsnio 3 dalį, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. A. nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą: laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. 17:38 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia stipriai supurtė mažametį sūnų D. A., gimusį (duomenys neskelbtini), padarydama pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sukrėsto vaiko sindromu, tai yra kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvomis abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse.
2. R. A. buvo kaltinama pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad nesunkiai sužalojo mažametį savo šeimos narį: ji, ne vėliau kaip 2013 m. liepos 1 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, sudavė vieną smūgį kietą buką paviršių turėjusiu daiktu mažamečiui sūnui D. A., gim. (duomenys neskelbtini), per kairįjį žastą, padarydama nukentėjusiajam savo šeimos nariui nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairiojo žastikaulio lūžiu.
2.1. R. A. taip pat buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį už tai, kad smurtaudama nežymiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą: ji, ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 7 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, sudavė ne mažiau kaip 37 smūgius kietais bukais daiktais mažamečiui sūnui D. A., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas, padarydama nukentėjusiajam mažamečiui savo šeimos nariui nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, dešinio žando - skruostikaulio srityje, dešinės akies viršutiniame voke, muštine žaizda lūpose, poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, dešinėje blauzdoje, dešinėje pėdoje.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu R. A. dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus, BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Šalies argumentai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo: 1) priimti ir apeliacinėje instancijoje teisminio tyrimo metu išnagrinėti pakeistą kaltinimą, esant nusikalstamų veikų faktinėms aplinkybėms iš esmės skirtingoms, nei išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme; 2) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, taip pat dėl neteisingai paskirtos bausmės ir pakeitus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, R. A. pripažinti kalta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus ir paskirti 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; 3) skiriant bausmę R. A., netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
4. Prokuroras mano, kad Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas R. A. kalta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus ir skirdamas jai bausmę už minėtos nusikalstamos veikos padarymą, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė jai per švelnią bausmę. Galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, tačiau tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Prokuroro nuomone, vien argumentai, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas ir per šį laiką nukentėjusiojo mažamečio D. A. sveikata beveik atsistatė, nuteistoji įgijo reikiamų vaiko auginimo įgūdžių, bei tai, kad vaikai auga su nuteistąja ir yra prie jos prisirišę, savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Šios pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės yra labiau tipinės nei išimtinės ir nėra pakankamos švelninti R. A. skirtiną bausmę. Teismas, taikydamas R. A. BK 54 straipsnio 3 dalį, neįvertino visų byloje esančių aplinkybių visumos ir minėtos normos nuostatas taikė formaliai.
4.1. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad vertinant galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, šiuo atveju yra svarbu atsižvelgti į tai, jog R. A. yra nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, padarymą t. y. dėl labai sunkaus tyčinio nusikaltimo, padaryto mažamečio savo šeimos nario atžvilgiu. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta nei viena nuteistosios atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pati R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką, o jos duoti parodymai prieštaravo kitai baudžiamojoje byloje esančiai medžiagai (liudytojų parodymams, specialistų išvadoms). Viso proceso metu R. A. nenurodė, kad ji gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kritiškai savo poelgio nevertino. Taip pat matyti, jog R. A. bylos nagrinėjimo metu keitė savo parodymus norėdama ne prisipažinti padariusi nusikalstamą veiką, tačiau siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Skunde pažymima, kad aptariama nusikalstama veika buvo padaryta mažamečio asmens atžvilgiu, kuris realiai negalėjo gintis nuo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu. Be to, nors R. A. padaryta nusikalstama veika galimai ir buvo spontaniška, tačiau ji nebuvo išprovokuota mažamečio nukentėjusiojo neteisėtų ar įžeidžiančių veiksmų.
5. Prokuroras taip pat nurodo, kad baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos metu R. A. buvo kaltinama ne visa apimtimi. R. A. veikos padarymo metu nukentėjusysis D. A. buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus, todėl pagrįstai galima teigti, kad D. A. dėl savo amžiaus buvo bejėgiškoje būklėje, dėl kurios negalėjo suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negalėjo gintis ar kitaip vengti pavojaus. Teismų praktika dėl mažametystės įtakos nukentėjusiojo asmens būklei nevienoda. Bejėgiška asmens būklė (BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punktas) siejama su asmens psichinėmis ar fizinėmis savybėmis, dėl kurių jis negali pasipriešinti kaltininkui, pavyzdžiui, asmuo yra aklas, apsvaigęs nuo alkoholio, veika padaryta jam miegant, jis senyvo amžiaus ir pan. BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis - veika padaryta mažamečiui, siejamas tik su nukentėjusiojo asmens amžiumi, todėl šioje byloje jaunas nukentėjusiojo amžius (mažametystė) lemia jo bejėgišką būklę (negalėjimą pasipriešinti kaltininkui). BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti veiką kvalifikuojantys požymiai turi būti vertinami atsietai, o ne kaip vienas kitą apimantys, ir inkriminuojami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes.
5.1. Dėl nurodytos priežasties kaltinimas R. A. keistinas, formuluojant jį pagal tokias nusikalstamos veikos aplinkybes: R. A. kaltinama tuo, kad ji sunkiai sužalojo mažametį savo šeimos narį, esantį bejėgiškos būklės, o būtent: ji, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. 17:38 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, vieną kartą stipriai supurtė mažametį sūnų D. A., esantį bejėgiškos būklės dėl mažametystės, padarydama nukentėjusiajam mažamečiui savo šeimos nariui sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sukrėsto vaiko sindromu, tai yra kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvomis abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse. Šiais savo veiksmais R. A. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose.
6. Nuteistoji R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria ji buvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. A. išteisinti. Nurodo, kad nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria ji pripažinta kalta pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus. Apeliantė mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, padarius esminį baudžiamojo proceso pažeidimą ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl neteisėtas ir naikintinas.
7. Dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, savo kaltės R. A. nepripažino ir nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė mažamečio D. A. susižalojimo aplinkybes, jog galvos traumą jis patyrė nukritęs nuo laiptų. Nors tokią vaiko susižalojimo versiją teismas įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau byloje nėra neabejotinų ir patikimų duomenų, paneigiančių nurodytas aplinkybes. Vaiko galvos traumos patyrimo aplinkybes R. A. nurodė iš pat pradžių ne tik medikams, kai atvežė vaiką į ligoninę, bet ir artimiesiems.
Žemesnės instancijos teismas
8. Dėl mažamečio D. A. sveikatos sutrikdymo masto ir galvos sužalojimų padarymo buvo pateikta specialisto išvada ir atliktos dvi ekspertizės. Vertindamas šiuos įrodymus teismas iš esmės rėmėsi tik ekspertizės Nr. EKG 16/2015(02) išvada, kad vaikas galvos traumą patyrė supurtytas. Teismas neįvertino, kad specialisto išvada iš esmės prieštarauja ekspertizės išvadoms, nustatytas skirtingas sveikatos sutrikdymo mastas, skirtingas sužalojimo mechanizmas. Pirmosios instancijos teismas nepašalino specialisto išvados ir ekspertizės aktų prieštaringų išvadų. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
8.1. Iš abiejų ekspertizių išvadų bei eksperčių M. K. ir S. B. apklausos matyti, kad sukrėsto vaiko sindromas buvo nustatytas esant visumai diagnozuotų sužalojimų: 1) kraujo išsiliejimui po kietuoju galvos smegenų dangalu; 2) kraujosruvoms akių tinklainėje ir stiklakūniuose. Kaip nurodyta ekspertizės akte ir kaip patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės, pagrindinis atribojimo kriterijus tarp sukrėsto vaiko sindromo ir galvos traumos, patyrus ją kitomis aplinkybėmis - nukritus ar gavus kietu buku daiktu, yra kraujosruvos akių tinklainėje. Pasak eksperčių, patyrus galvos traumą nugriuvus ar kieto buko daikto poveikyje, kraujosruvos akių tinklainėje neatsiranda. Be to, ekspertės nurodė, jog sukrėsto vaiko sindromui būdinga tai, kad nėra išorinių galvos traumai būdingų požymių.
Šalies argumentai
8.2. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino kitų bylos duomenų, kurie paneigia nurodytas ekspertizės išvadas. Eksperto A. K. B., kuris tiesiogiai gydymo įstaigoje apžiūrėjo galvos traumą patyrusį mažametį D. A., pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta galvos traumos patyrimo priežastis patvirtina R. A. nurodytas D. A. susižalojimo aplinkybes. Specialisto išvadoje ekspertas A. K. B. nurodė, kad galvos trauma, o būtent kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, plyšus galvos smegenų venoms, atsitiko dėl vieno trauminio poveikio į kaktos-veido sritį kietu buku daiktu 2-14 dienų laikotarpyje iki patekimo į ligoninę. Duodamas paaiškinimus 2015 m. vasario 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, ekspertas A. K. B. nurodė, kad mažamečiui D. A. kraujas į smegenis išsiliejo dėl smūgio į galvą, nebūtinai tiesioginio kumščiu, bet atsitrenkimu galva į kietą paviršių. Tam tikri ant D. A. kūno esantys sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant nuo laiptų. Nukritus nuo laiptų, gavus smūgį kietu buku daiktu į galvą, gali atsirasti ne tik hematoma smegenyse, bet ir tinklainės pakraujavimai, akių dugno pakitimai. A. K. B. teismui kategoriškai nurodė, kad byloje esančių duomenų konstatuoti sukrėsto vaiko sindromą nepakanka.
8.3. Byloje yra VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus gydytojo neurochirurgo, profesoriaus G. Š. išvada, kurioje nurodyta analogiška, kaip ir eksperto A. K. B. išvada, kad duomenų įrodyti sukrėsto vaiko sindromą nepakanka. Šioje išvadoje nurodoma, kad D. A. nustatyti sužalojimai smegenyse ir akyse yra būdingi galvos traumai požymiai, kurie galėjo atsirasti traumą patiriant nukritus nuo laiptų ar susitrenkiant galvą į kietą paviršių, ar patyrus smūgį į galvą kietu buku daiktu. Išvadoje taip pat nurodyta, kad medicininiuose įrašuose dokumentuotas galvos išorinių minkštųjų audinių pažeidimas, kas nebūdinga sukrėsto vaiko sindromui.
8.4. Gydytoja D. M., kuri nustatė D. A. kraujosruvas akyse ir stiklakūnyje, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kraujosruvos gali būti nuo smūgio, taip pat gali būti nuo kieto buko daikto poveikio į galvos sritį. Gydytoja pabrėžė, kad kraujosruvos akių tinklainėse yra apskritai būdinga galvos traumoms, o ne tik esant sukrėsto vaiko sindromui.
9. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės aktu Nr. EKG 16/2015(02), tačiau neįvertino fakto, kad ekspertizė buvo atlikta nesilaikant teismo nutarties, kuria buvo paskirta ši ekspertizė, reikalavimų. Ekspertas A. K. B. 2015 m. vasario 27 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šioje byloje tikslinga skirti pakartotinį tyrimą, o tyrime tikslinga specialisto neurologo ar neurochirurgo konsultacija. Atsižvelgiant į tai, teismui buvo pateiktas prašymas skirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę, į komisiją įtraukiant specialistus - gydytojus neurologus ir neurochirurgus. Atlikus pakartotinę ekspertizę ir teismui gavus išvadą, paaiškėjo, kad į komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas nė vienas gydytojas neurologas ar neurochirurgas, tai yra, asmuo turintis specialių žinių. Taigi, ekspertizė buvo atlikta neįvykdžius teismo nutarties, todėl ja remtis teismas apskritai neturėjo teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
9.1. Apeliantė nurodo, kad prieš paskiriant pakartotinę ekspertizę, gynyba teismui pateikė papildomus medicininius dokumentus iš D. A. ligos istorijos. Gavus pakartotinės ekspertizės aktą, paaiškėjo, kad šie papildomai prie bylos prijungti dokumentai ekspertizės išvadą pateikusių eksperčių liko neįvertinti. Be to, pakartotinės ekspertizės akte iš esmės pažodžiui atkartojamos ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės išvados. Esant tokiai situacijai, liko nepašalinti ekspertų išvadų prieštaravimai, dėl ko teismas ir paskyrė pakartotinę ekspertizę.
10. Apygardos teismas skundžiamą nuosprendį grindė ir ta aplinkybe, jog pati R. A. mažametį D. A. gydžiusiems medikams pripažino, kad vaiką buvo supurčiusi. Vaiko supurtymo faktą R. A. nurodė ir Vilniaus savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams. Nuteistoji teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog yra kartą krestelėjusi sūnų, tačiau tai buvo ne tą dieną, kai vaikas buvo pristatytas į ligoninę, patyręs galvos traumą, bet savaitė iki šio įvykio. Visą šį laikotarpį nebuvo jokių požymių ar simptomų, kad tas krestelėjimas vaikui būtų kažkaip pakenkęs. Tai, jog savaitė iki vaikui patiriant galvos traumą, R. A. vaiką krestelėjo, nėra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, o būtent su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Byloje nebuvo nustatyta ir nėra jokių duomenų, kad 2013 m. rugsėjo 13 d., kai D. A. buvo pristatytas į Santariškių vaikų ligoninę, R. A. būtų vaiką supurčiusi.
10.1. Jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad tarp minėto vaiko krestelėjimo ir nustatytų sveikatos sužalojimų yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo teigti, jog R. A. padarė tyčinį nusikaltimą. R. A. duodama parodymus teisme paaiškino, kad apie savaitė iki nukritimo nuo laiptų, ji girdė D. A. ir jis paspringo vandeniu, todėl ji paėmė vaiką į rankas ir vieną kartą krestelėjo. Apeliantė teigia nesuvokusi ir negalvojusi, kad vaiko krestelėjimas gali sukelti rimtus padarinius ar net sunkią galvos traumą. Be to, apeliantė krestelėjo vaiką, nes išsigando, kad jis paspringo vandeniu. Ekspertizės akte nurodyta, kad supurtymas ne visuomet sukelia padarinius, priklausomai nuo to, kaip supurtomas vaikas, kokio jis yra amžiaus. Apeliantė mano, kad šiuo atveju teismas jos veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji R. A., jos gynėjas K. Barysas ir nukentėjusiojo atstovas V. A. prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
12. Nuteistosios R. A. apeliacinis skundas atmetamas, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apeliacinių skundų argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nuosprendyje išsamiai išdėstyti teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės, įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, aiškiai argumentuota, kodėl vadovautasi vienais įrodymais, o kiti įrodymai, tarp jų nuteistosios parodymai ir juos tariamai patvirtinantys kiti įrodymai, buvo atmesti. Būtent nuteistosios apeliaciniame skunde įrodymai vertinami selektyviai, akcentuojant išimtinai R. A. pateiktą įvykių versiją atitinkančius įrodymus bei nuteistajai nepalankių įrodymų tariamą prieštaringumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajai R. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nuteistąją pagrįstai pripažino kalta padarius tyčinę nusikalstamą veiką.
Dėl R. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus.
14. Skundžiamu nuosprendžiu R. A. nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistoji R. A. neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, keldama versiją, kad jos mažametis sūnus D. A. galvos traumą patyrė nukritęs nuo laiptų, tačiau tokia pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistosios kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta.
14.1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2013 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 2998/13(01) nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, plyšus galvos smegenų venoms, D. A. buvo padarytas dėl vieno trauminio poveikio į kaktos - veido sritį kietu buku daiktu 2-14 parų laikotarpyje iki patekimo į ligoninę, 2014 m. rugsėjo 13 d. D. A. kūne nėra sužalojimų, būdingų krentant nuo laiptų 2013 m. rugsėjo 13 d. Neatmetama galimybė, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo atsirasti 3-4 dienos iki apžiūros (1 t., b. l. 64-66). Ekspertas A. K. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino specialisto išvadą Nr. G 2998/13(01) ir parodė, kad kraujas į smegenis išsiliejo dėl smūgio D. A. į galvą, nebūtinai tiesioginio kumščiu, bet atsitrenkimu galva į kietą paviršių. Ekspertas paaiškino, kad D. A. apžiūrėjo 2013 m. rugsėjo 17 d. Vaiko kūne nebuvo sužalojimų, būdingų krentant nuo laiptų 2013 m. rugsėjo 13 d. Pateikus 2013 m. rugsėjo 27 d. Medicininių dokumentų išrašą, kuriame nurodyta, kad D. A. galvos plaukuotoje dalyje nustatytas sumušimas, poodinė hematoma (2 t., b. l. 103), ekspertas nurodė, kad yra tam tikra tikimybė, jog minėta hematoma galėjo atsirasti D. A. krentant nuo laiptų. Eksperto nuomone, nukritus nuo laiptų, gavus smūgį kietu buku daiktu į galvą, gali atsirasti ne tik hematoma smegenyse, bet ir tinklainės pakraujavimai, akių dugno pakitimai. Šiuo atveju jis neturėjo pakankamai duomenų, kad D. A. galėtų nustatyti sukrėsto vaiko sindromą (2 t., b. l. 133-134).
14.2. Ikiteisminio tyrimo metu kilus abejonių dėl minėtos specialisto išvados, buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2014 m. rugpjūčio 8 d. ekspertizės akte Nr. EKG 168/14(01) nurodyta, kad, be kitų sužalojimų, D. A. nustatyti kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvos abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninėje diagnozuotas sukrėsto vaiko sindromas, traukulinis sindromas, hemiparezė kairėje (kairės kūno pusės dalinis paralyžius). Sukrėsto vaiko sindromas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu bei kraujosruvomis abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse, galėjo būti padarytas stipriai supurčius D. A.. D. A. nukritus, ir atsitrenkus kakta – veidu į kietą buką paviršių arba pačiam atsitrenkus į kietus bukus paviršius, šis sužalojimas atsirasti negalėjo. Sukrėsto vaiko sindromas, remiantis radiologinio ir klinikinio tyrimų rezultatais, galėjo būti padaryti iki 3 parų laikotarpiu prieš patenkant į ligoninę. Išorinių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti 2013 m. rugsėjo 13 d., nenustatyta (1 t., b. l. 87-95). Ekspertė J. G. – Č. apklausta pirmosios instancijos teisme palaikė savo pateiktą ekspertizės aktą Nr. EKG 168/14(01), nurodė, kad šiuo atveju sukrėsto vaiko sindromas – nustatyta ir kliniškai patvirtinta diagnozė. Ekspertė paaiškino, kad sukrėsto vaiko sindromas padaromas tik stipriai supurtant. Dėl to neturi reikšmės, ar vaikas papildomai nukrito nuo laiptų. Ekspertės nuomone, šiuo atveju atriboti galvos traumą nukritus ar esant smūgiui į galvą kietu buku daiktu nuo sukrėsto vaiko sindromo leidžia kraujosruvos akių tinklainėje, kurios yra būdingos pastarosios diagnozės nustatymui. Poodinių kraujosruvų, būdingų atsitrenkimui į laiptus, jie nenustatė (2 t., b. l. 134-138).
14.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. prašymu gydytojas neurochirurgas G. Š. 2015 m. vasario 24 d. pateikė konsultaciją, kurioje nurodė, jog galvos kompiuterinėje tomogramoje rastų duomenų nepakanka įrodyti sukrėsto vaiko sindromui. D. A. nustatyti sužalojimai smegenyse ir akyse galėjo atsirasti traumą patiriant nukritus nuo laiptų ar susitrenkiant galvą į kietą paviršių, ar patyrus smūgį į galvą kietu buku daiktu. Medicininiuose įrašuose dokumentuotas galvos išorinių minkštųjų audinių pažeidimas, kas nebūdinga sukrėsto vaiko sindromui. Konsultacijoje taip pat nurodoma, kad kraujosruvos akyse gali atsirasti susimušus galvą į kietą paviršių (2 t., b. l. 118). Taigi, gydytojas G. Š. 2015 m. vasario 24 d. konsultacijoje pateikė iš esmės tokias pačias išvadas kaip ir ekspertas A. K. B., t. y. kad byloje nėra pakankamai duomenų D. A. nustatyti sukrėsto vaiko sindromą.
14.4. Siekdamas pašalinti nesutapimus specialisto išvadoje Nr. G 2998/13(01) ir ekspertizės akte Nr. EKG 168/14(01) padarytose išvadose, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi paskyrė komisijinę teismo medicinos ekspertizę (2 t., b. l. 145-148). Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2016 m. gegužės 19 d. ekspertizės akte Nr. EKG 16/2015(02) nurodyta, kad, be kitų sužalojimų, D. A. nustatytas sukrėsto vaiko sindromas – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvos abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse, kas pasireiškė traukuliniu sindromu, hemipareze kairėje (kairės kūno pusės daliniu paralyžiumi). Sukrėsto vaiko sindromas galėjo būti padarytas iki 3 parų laikotarpiu prieš patenkant į ligoninę, tačiau labiausiai tikėtina, 2013 m. rugsėjo 13 d. (vertinant sukrėsto vaiko sindromo vystymosi klinikinę eigą). Nustatytas sukrėsto vaiko sindromas galėjo būti padarytas stipriai supurčius D. A.. Išorinių sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti 2013 m. rugsėjo 13 d., nenustatyta, todėl teigti, kad griūnant nuo laiptinės laiptų 2013 m. rugsėjo 13 d. buvo padarytas koks nors sužalojimas, negalima. Sukrėsto vaiko sindromas negalėjo būti padarytas griuvimo nuo laiptinės laiptų metu, kadangi jo atsiradimo mechanizmas yra kitoks. Šiuo konkrečiu atveju vaiko purtymo metu buvo sukeltas sukrėsto vaiko sindromas ir pastarasis, atsiradus neurologinei simptomatikai, galėjo įtakoti griuvimą nuo laiptų (jei toks buvo), o ne griuvimas išprovokuoti atsiradusius padarinius. Kraujosruvos akių tinklainėse ir stiklakūnyje kartu su intrasmegeniniais pakitimais yra būdingi tik sukrėsto vaiko sindromui. Sukrėsto vaiko sindromas nustatytas kompleksiškai vertinant radiologinius, klinikinius bei okulisto medicininius duomenis. Esamų duomenų pakako šiai diagnozei nustatyti (2 t., b. l. 160-180). Ekspertizės aktą Nr. EKG 16/2015(02) pateikusios ekspertės S. B. ir M. K. apklaustos pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertizės akte padarytas išvadas. Ekspertės paaiškino, kad sukrėsto vaiko sindromas yra kompleksas požymių, kuriems labiausiai yra būdingi trys požymiai, tai yra kraujo išsiliejimas po kietuoju dangalu, kraujosruvos akių tinklainėse ir galvos smegenų pabrinkimas. Pagrindinis diferencinis požymis yra kraujosruvos akių tinklainėse. Sukrėsto vaiko sindromas neatsiranda nugriuvus nuo laiptų, o tik kratant vaiką. Tam, kad išsilietų kraujas į smegenis, reikia labai stipriai supurtyti vaiką. Kraujosruvos akyse ir stiklakūnyje negali atsirasti patyrus galvos traumą, susitrenkiant galvą į kietą paviršių ar patyrus smūgį į galvą, nebent būtų labai mažas kūdikis (2 t., b. l. 204-209).
14.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti komisijinę teismo medicinos ekspertizę atlikusių eksperčių kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Nors nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino specialisto išvados ir ekspertizės aktų prieštaringų išvadų, tačiau komisijinė teismo medicinos ekspertizė ir buvo paskirta siekiant pašalinti nesutapimus specialisto išvadoje Nr. G 2998/13(01) bei ekspertizės akte Nr. EKG 168/14(01) padarytose išvadose. Ekspertizės aktą Nr. EKG 16/2015(02) pateikusios ekspertės patvirtino ekspertizės akte Nr. EKG 168/14(01) padarytas išvadas, kad D. A. nustatytas sukrėsto vaiko sindromas – kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvos abiejų akių stiklakūniuose bei tinklainėse ir kad šis sindromas negalėjo būti padarytas griuvimo nuo laiptinės laiptų metu. Apeliaciniame skunde nėra ekspertizės akto Nr. EKG 16/2015(02) išvadas paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ekspertizės akte Nr. EKG 16/2015(02) pateiktomis išvadomis.
15. Apeliantė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės aktu Nr. EKG 16/2015(02), tačiau neįvertino fakto, kad ekspertizė buvo atlikta nesilaikant teismo nutarties, kuria buvo paskirta ši ekspertizė, reikalavimų, t. y. į ekspertų komisiją nebuvo įtrauktas nė vienas gydytojas neurologas ir neurochirurgas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. gynėjas, teikdamas teismui ekspertams užduotinus klausimus, pateikė prašymą į ekspertinę komisiją paskirti gydytoją neurochirurgą profesorių dr. G. Š. (2 t., b. l. 140-142). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi nutarė paskirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau atsižvelgęs į tai, kad R. A. pateikė pagal jos pačios prašymą duotą prof. dr. G. Š. 2015 m. vasario 24 d. neurochirurgo konsultaciją, taip pat siekdamas, jog byloje būtų gautos naujos objektyvios, nepriklausomų ekspertų išvados, gynėjo prašymo į komisijos sudėtį įtraukti minėtą specialistą netenkino (2 t., b. l. 145-148). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, 2015 m. kovo 18 d. teismo nutartyje nebuvo nurodytas reikalavimas į ekspertų komisiją įtraukti gydytojus neurologus ir neurochirurgus. Ekspertizės aktą Nr. EKG 16/2015(02) pateikusios ekspertės S. B. ir M. K. apklaustos pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad joms neurochirurgijos žinių ekspertizei atlikti pakako. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad į ekspertinės komisijos sudėtį nebuvo įtraukti gydytojai neurologai ir neurochirurgai, neduoda pagrindo abejoti ekspertizės akte Nr. EKG 16/2015(02) pateiktomis išvadomis.
15.1. Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad prieš paskiriant pakartotinę ekspertizę, jos gynėjas teismui pateikė papildomus medicininius dokumentus iš D. A. ligos istorijos, tačiau jie ekspertizės išvadą pateikusių eksperčių liko neįvertinti. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties paskirti komisijinę teismo medicinos ekspertizę (2 t., b. l. 148) ir ekspertizės akto Nr. EKG 16/2015(02) (2 t., b. l. 160) matyti, kad ekspertams buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga (2 tomai), taip pat ir nuteistosios gynėjo pateikti papildomi medicininiai dokumentai iš D. A. ligos istorijos. 2013 m. rugsėjo 27 d. medicininių dokumentų išrašas, kuriame nurodyta, kad D. A. galvos plaukuotoje dalyje nustatytas sumušimas, poodinė hematoma (2 t., b. l. 103), ekspertizės akte buvo įvertintas atsakant į klausimą Nr. 16, nurodant, jog nustatyta diagnozė yra tik dalis preliminarios diagnozės, suformuluotos konsultuojančių gydytojų ligonio guldymo dieną. Vėliau buvo nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, gynėjo pateikti papildomi medicininiai dokumentai iš D. A. ligos istorijos ekspertizės akte buvo atitinkamai įvertinti.
16. Aptarti įrodymai patvirtina skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad R. A. tyčiniais veiksmais - supurtydama mažametį sūnų D. A., sunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog ji padarė tyčinį nusikaltimą, todėl teismas jos veiksmus turėjo kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-176/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015).
16.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. A. stipriai supurtė mažametį sūnų D. A., padarydama pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sukrėsto vaiko sindromu, tai yra kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvomis abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse. Ekspertizės aktą Nr. EKG 16/2015(02) pateikusios ekspertės apklaustos pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ne kiekvieną kartą supurčius vaiką padaromi smegenų pažeidimai. Tam, kad išsilietų kraujas į smegenis, reikia labai stipriai supurtyti vaiką. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti nuteistosios veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Šie nuteistosios veikos objektyvieji požymiai rodo, kad ji, būdama suaugusi, suvokdama savo veiksmų esmę ir prasmę, turinti pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog stipriai supurtydama savo mažametį sūnų, kuriam įvykio metu nebuvo nė 2 metų ir kurio organai dėl labai jauno amžiaus buvo iki galo neišsivystę bei lengvai pažeidžiami, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai sunkias pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji R. A. sunkiai sutrikdė D. A. sveikatą, veikdama netiesiogine tyčia. Šiuo atveju nuteistosios nusikalstamą veiką vertinti kaip neatsargią ir ją perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.
Dėl prokuroro prašymo pakeisti faktines kaltinime nurodytas veikos aplinkybes ir R. A. veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus.
17. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos metu R. A. buvo kaltinama ne visa apimtimi. Skundžiamu nuosprendžiu R. A. nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario sveikatą. Prokuroras mano, kad nukentėjusysis D. A. dėl savo amžiaus buvo bejėgiškoje būklėje, dėl kurios negalėjo suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negalėjo gintis ar kitaip vengti pavojaus.
17.1. BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose atitinkamai įtvirtinti du numatytą veiką kvalifikuojantys požymiai - mažametis ir bejėgiška būklė. Teismų praktikoje kvalifikuojantis požymis mažametis aiškinamas formaliai, t. y. šį požymį siejant su konkrečia amžiaus riba. Mažamečiais laikomi asmenys, nesulaukę 14 metų amžiaus. Bejėgiška būklė yra vertinamasis požymis. Pripažįstama, kad bejėgiška būklė yra tuomet, kai asmuo dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokią būklę gali lemti visuma kriterijų, tarp jų ir mažametystė. Nukentėjusiojo amžius gali būti priežastis, lemianti, kad asmuo negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Teisėjų kolegijos nuomone, mažametystė negali būti sutapatinama su bejėgiška būkle. Vien tai, kad nukentėjusysis yra mažametis, savaime nereiškia, kad toks asmuo yra ir bejėgiškos būklės. Sprendžiant, ar mažametis asmuo yra bejėgiškos būklės, turi būti įvertinamos mažamečio fizinę ar psichinę būklę apibūdinančios aplinkybės. Tokių aplinkybių įvertinimas leidžia daryti išvadą, ar mažametis laikytinas bejėgiškos būklės, ar ne.
17.2. Tais atvejais, kai nustatoma, kad dėl amžiaus mažametis negalėjo suprasti kaltininko veikos pobūdžio, gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti, turi būti inkriminuojamas ne tik kvalifikuojantis požymis - mažametis, tačiau ir kitas kvalifikuojantis požymis - bejėgiška būklė. Tokia išvada daroma įvertinus tai, kad BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyti kvalifikuojantys požymiai tarpusavyje nekonkuruoja. Kiekvienas požymis yra savarankiškas, nepriklausomas ir vienas kito neapima. Todėl nustačius, kad egzistuoja keli vienodo pavojingumo (alternatyvūs) kvalifikuojantys požymiai, pavyzdžiui, nukentėjusysis yra ne tik mažametis, tačiau ir bejėgiškos būklės, turi būti inkriminuojami abu šie požymiai (kasacinė nutartis baudžiamosiose byloje Nr. 2K-283/2006).
17.3. Nagrinėjamu atveju R. A. veikos padarymo metu nukentėjusysis D. A., gim. (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) amžiaus, todėl pagrįstai galima teigti, kad D. A. dėl savo labai jaunam amžiui būdingų fizinių ir psichinių savybių buvo bejėgiškoje būklėje, dėl kurios negalėjo suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negalėjo gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui.
17.4. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas): R. A. nusikalstama veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų perkvalifikuojama į BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus.
17.5. Atsižvelgiant į tai, laikoma nustatyta, jog: R. A. tyčia sunkiai sutrikdė mažamečio savo šeimos nario, dėl kūdikystės buvusio bejėgiškos būklės, sveikatą: laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. 17:38 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia stipriai supurtė mažametį sūnų D. A., gimusį (duomenys neskelbtini), dėl kūdikystės buvusį bejėgiškos būklės, padarydama pastarajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį sukrėsto vaiko sindromu, tai yra kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kraujosruvomis abiejų akių stiklakūniuose ir tinklainėse. Tokiais veiksmais R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose.
Dėl bausmės.
18. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskyrė R. A. per švelnią bausmę.
18.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajai R. A. yra teisėta ir pagrįsta. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni.
18.2. Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.
18.3. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nuteistoji R. A. padarė labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, kuris sukėlė sunkius padarinius – buvo sunkiai sutrikdyta mažamečio nuteistosios sūnaus, dėl kūdikystės buvusio bejėgiškos būklės, sveikata. Nusikaltimas yra baigtas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas nenustatė R. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad R. A. anksčiau neteista (2 t., b. l. 20-21), administracine tvarka nebausta (2 t., b. l. 22), šiuo metu du mažamečiai vaikai auga su R. A. ir jos sutuoktiniu, šeimą lanko Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai, nuo įvykio praėjo daug laiko, nukentėjusiojo vaiko sveikata praktiškai atsistatė, liko nežymūs liekamieji reiškiniai, tėvai rūpinasi vaiko reabilitacija, vaikai prisirišę prie R. A.. Teismas taip pat nurodė, jog nusikalstama veika įvykdyta dėl R. A. įgūdžių auginti įvaikintus vaikus stokos, esant emociniam sutrikimui ir nesugebėjimui tinkamai reaguoti į stresinę situaciją. Šiuo metu situacija yra pasikeitusi, tėvai įgavo reikiamų įgūdžių, vaikai yra paaugę.
18.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertinęs anksčiau aptartas aplinkybes padarė išvadą, kad R. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir dar labiau pakenktų prie motinos prisirišusiems mažamečiams vaikams. Apygardos teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė R. A. švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje, t. y. laisvės apribojimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo argumentacijai. Visos anksčiau aptartos aplinkybės, taip pat R. A. charakterizuojantys duomenys rodo, kad kaltininkė nėra tiek pavojinga, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jai tik inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju dėl mažesnio R. A. asmenybės pavojingumo bausmės tikslai bus pasiekti neizoliavus nuteistosios nuo visuomenės.
18.5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. A. veika iš BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų perkvalifikuojama į BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus, t. y. nuteistajai inkriminuotas papildomas veiką kvalifikuojantis požymis, tačiau šiuo atveju tai neturi esminės įtakos R. A. paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajai bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino nuteistajai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Tokia bausmė yra teisinga, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Kadangi R. A. veika turi būti perkvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, turi būti iš naujo paskirta ir bausmė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti.
R. A. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktus.
Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai laisvės apribojimą 1 ( vieneriems ) metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis..
Paskirti R. A. BK 72/2 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant įvykdyti šią priemonę per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.