Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui T. G. dėl iškeldinimo ir atsakovo T. G. priešieškinį ieškovei V. G. dėl nekilnojamo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas, priešieškinys atmestinas.

Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė V. G. yra atsakovo T. G. motina. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2008-04-07 Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. LG-1099 pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei V. G.. Atsakovas T. G. 2007 m. brželio 27 d. pareiškimu atsisakė palikimo, atsiradusio po tėvo R. G. mirties. Ieškovė siekia iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio buto, o atsakovas siekia įrodyti, kad šis nekilnojamasis turtas yra bendroji dalinė ieškovės ir atsakovo nuosavybė, kur ieškovei priklauso 83/100 dalys, o atsakovui 17/100 dalių.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jeigu jungtinės veiklos sutarties tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra išskyręs šiuos esminius jungtinės veiklos sutarties požymius: 1) kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; 2) įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; 3) bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).

Pagal CK 6.970 straipsnio 1 dalį partnerių įnašais į bendrą veiklą gali būti pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita, galioja partnerių įnašų lygybės prezumpcija (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-253-611/2019).

Atsakovas T. G. priešieškiniu įrodinėja, kad jis faktiškai su savo tėvais susitarė dėl jungtinės veiklos, t. y. kooperuojant jų turtą ir nematerialias vertybes (intelektinius, darbinius išteklius) (įnašus) veikti bendrai, siekiant pastatyti ginčo butą. Ieškovė, atsikirsdama į atskovo argumentus teigia, kad jokio susitarimo sukurti bendrą daiktą nebuvo, nes butas jau buvo pastatytas ir atsakovas, ieškovei neprieštaraujant juo naudojosi, jį prižiūrėjo, mokėjo komunalinius mokesčius. Byloje ginčo, kad atsakovas investavo savo lėšas jį įrengiant, apstatant, nėra.

Iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad namas, kuriame yra ginčo butas, pastatytas 1962 metais. Rekonstravimo pradžia 2003 metais, pabaiga 2004 metais. Kadastro duomenų nustatymo data 2004-07-07. Buto baigtumo procentas iki šiol yra 83 procentai. Registro pastabose 11 punkte pažymėta, kad butas yra gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kuris po rekonstrukcijos priimtas naudoti su daline apdaila pagal 2004-07-22 pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Iš išrašo matyti, kad atsakovo tėvas R. G. butą dovanojimo sutarties Nr. 1-5116 pagrindu įgijo 2006-07-19. Ieškovė (duomenys neskelbtini) butą paveldėjo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas taip pat tvirtino, kad butas buvo su daline apdaila, todėl jis iš savo lėšų sutvarkė sienas, sudėjo grindis, visą santechniką, supirko baldus.

Atsižvelgiant nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše nurodytus buto kadastro duomenis bei atsakovo teisme teiktus paaiškinimus apie darbų mastą, teismas negali sutikti su atsakovo pozicija, kad jis dalyvavo statant butą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad namas pastatytas 1962 metais, jo rekonstrukcija atlikta 2003-2004 metais. Ieškovei V. G. paveldint butą jo baigtumas pagal 2004-07-07 atliktus kadastrinius matavimus buvo 83 procentai. Remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 72 p. statinio rekonstravimas – statyba, kurios tikslas – perstatyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis (ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Kaip jau minėta, namo rekonstrukcija atlikta dar iki atsakovo tėvui R. G. įgijus butą nuosavybės teise dovanojimo sutarties pagrindu. Duomenų, kad atsakovas dalyvautų namo rekonstrukcijoje byloje nėra, to neįrodinėja ir atsakovas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atlikęs buto kapitalinį remontą (Statybos įstatymo 53 p. Statinio kapitalinis remontas – statyba, kurios tikslas – pertvarkyti statinį: pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų (ilgio, pločio, aukščio ir pan.). Atsakovo į bylą pateikti kvitai už prekes ir ranka rašyti rašteliai taip pat nėra pakankami daryti išvadą apie buto statybas Statybos įstatyme nustatytų sąvokų prasme. Dėl šių priežasčių byloje nepakanka duomenų konstatuoti, kad atsakovas dalyvavo ginčo buto statybose. Be to, net jei atsakovas ir atliko kokius nors statybos/įrengimo darbus bute, byloje, siekiant nustatyti atsakovui dalinę nuosavybės teisę į butą, turi būti įrodyta, kad darbai buvo atlikti veikiant jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties pagrindu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai yra nustatyti formos reikalavimai, jie netaikomi CK 6.969 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamai asociacijos sutarčiai. Tai reiškia, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai nustatyta taisyklė, kad ją reikia sudaryti rašytine, o įstatymo įtvirtintais atvejais – notarine forma ir, kad dėl formos nesilaikymo sutartis tampa negaliojanti, netaikoma jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarčiai pagal CK 6.969 straipsnio 3 dalį. Sprendžiant dėl jungtinės veiklos kaip asociacijos sutarties (paprastoji partnerystė ne pelno siekimo tikslais) formos vadovaujamasi sandorių formai taikomais bendraisiais reikalavimais, o ne CK 6.969 straipsnio 4 dalyje jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (kvalifikuotos partnerystės, sudarytos pelno siekimo tikslu) nustatytais sutarties formos reikalavimais ir jos nesilaikymo teisiniais padariniais. Jungtinės veiklos (asociacijos) sutarčiai dėl gyvenamojo namo statybos taikoma CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata dėl sutarties sudarymo raštu, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015).

Esant šalių ginčui dėl jungtinės veiklos sutarties turinio ir jos sąlygų, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Kasacinio teismo praktika dėl CK 6.193 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-969/2015 ir joje nurodyta Kasacinio teismo praktika).

Šiuo atveju nesant tarp šalių sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (asociacijos) sutarties, šalių sudaryta sutartis nėra negaliojanti. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį tokios sutarties sudarymo fakto, kartu ir jos sąlygų turinio įrodinėti liudytojų parodymais negalima, išskyrus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytas išimtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), liudytojų parodymais (kai jie leistini), rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju reikalinga nustatyti, ar buvo šalių turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas, ar buvo įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti, ar buvo šalių bendras tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas, norint sukurti bendrąją dalinę nuosavybę bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad ieškovė neginčija fakto, kad atsakovas atliko tam tikrus remonto/įrengimo darbus bute. Atsakovas teismui pateikė buto fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad butas yra visiškai įrengtas, apstatytas baldais. Ieškovė taip pat neneigia, kad butu nuo 2010 metais išimtinai naudojosi atsakovas. Ieškovė iki šiol neturi buto raktų. Tačiau šios aplinkybės savaime neįrodo, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad tėvai žadėjo, kad butas atiteks jam, todėl butą laikė savo nuosavybe ir jį tvarkė išimtinai savo reikmėms tenkinti. Tačiau ieškovės atstovė visuose procesiniuose dokumentuose ir teisme kategoriškai neigė buvus bet kokį susitarimą tarp ieškovės su atsakovu dėl jos nuosavybės dalies jau pastatytame bute. Taigi iš byloje esančių duomenų galima daryti labiau tikėtiną prielaidą, kad atsakovo tėvai (dar esant gyvam atsakovo tėvui) pažadėjo atsakovui palikti ginčo butą, tačiau ši valia nebuvo įgyvendinta (dovanojimo, pirkimo-pardavimo, paveldėjimo procese). Priešingai, po atsakovo tėvo mirties visą turtą paveldėjo ieškovė, o atsakovas atsisakė savo dalies palikimo. Teismo posėdžio metu atsakovas T. G. parodė, kad notarė išaiškino jam palikimo atsisakymo pasekmes ir jis jas suprato.

Iš bylos duomenų matyti, kad iki 2016 metų tarp šalių nekilo ginčo dėl naudojimosi butu, tačiau prasidėjus konfliktams dėl kito turto, iškilo nesutarimai ir dėl ginčo buto. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog atsakovas neįrodė tarp atsakovo ir jo tėvų (iki atsakovo tėvo mirties (duomenys neskelbtini) metais) buvus konkretų ir aiškų susitarimą dėl nekilnojamojo turto, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl jungtinės veiklos su ieškove po 2008 metų. Tai, kad ieškovė leido turtu naudotis ir jį tvarkyti savo nuožiūra, o atsakovas tikėjosi, kad turtas bet kuriuo atveju visas atiteks jam, negali būti vertinama kaip jungtinės veiklos santykius patvirtinanti aplinkybė. Jungtinės veiklos sutarties esmė yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas bendru darbu, pinigais ar žiniomis pasiekti jungtinės veiklos rezultatą t. y. sukurti objektą, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausys visiems jungtinės veiklos dalyviams. Atsakovo tėvų pažadas, jei toks buvo, turtą ateityje perleisti sūnui, negali būti prilyginamas susitarimui dėl jungtinės veiklos. Negalima spręsti, kada ir kokio sandorio pagrindu butas turėtų atitekti atsakovui – dovanojimo, paveldėjimo, ar kitais pagrindais. Pats atsakovas negalėjo tinkamai paaiškinti, kokiu pagrindu jis tikėjosi įgyti nuosavybę, nes dar 2008 metais atsisakė dalies palikimo.

Įvertinus šalis siejančius santykius bei kilusio ginčo kontekstą, neatmestina galimybė, kad tarp šalių esant geriems santykiams tėvai buvo išreiškę poziciją, kad ateityje butas atiteks atsakovui, o atsakovas, pasikliaudamas tėvų pažadu, atitinkamai veikė. Tačiau, visų pirma, pažadas ateityje perleisti turtą nelaikytinas sandoriu dėl turto perleidimo, antra, toks pažadas negali būti prilyginamas abiejų šalių susitarimui savo esme atitinkančiam jungtinės veiklos sutartį. Vien byloje nurodytos aplinkybės apie galimą atsakovo indėlį piniginėmis lėšomis, kitų byloje surinktų ir aukščiau aptartų įrodymų kontekste, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovą ir ieškovę siejo jungtinės veiklos (asociacijos) teisiniai santykiai.

Nagrinėjamu atveju byloje ieškovas neįrodė ne tik konkretus šalių susitarimo dėl buto, kaip jungtinės veiklos rezultato sukūrimo, tačiau ir patys šalių santykiai ginčui aktualiam laikotarpiui neturi jungtinei veiklai būdingų požymių. Atsakovo ir ieškovės šeimos atskiros, sūnus su tėvais bendro ūkio nevedė, jie gyvena atskirai, o butu atsakovas iš esmės naudojosi ne kaip dalinės nuosavybės objektu, o kaip asmeninės. Bylos duomenys ir joje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad šalys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį – susitarimą dėl turto sukūrimo kaip bendraturčiai ir, kad šio susitarimo dalyvis – atsakovas būtų atlikęs nuoseklius, kryptingus veiksmus nurodytam tikslui pasiekti.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, vadovaudamasis anksčiau šioje nutartyje išdėstytais įrodymų vertinimo kriterijais, teismas sprendžia, jog labiau tikėtina, kad jungtinės veiklos susitarimo dėl ginčo turto statybos/remonto bendrosios nuosavybės teise šalys sudariusios nebuvo. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia visiškai atmesti atsakovo priešieškinį. Atsakovo atlikti darbai vertintini kaip turto pagerinimas, tačiau byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas dėl išlaidų už atliktus pagerinimus priteisimo, todėl teismas nevertina šalių į bylą pateiktų argumentų ir įrodymų, nes tai nepatenka į paties atsakovo priešieškiniu apibrėžtą bylos nagrinėjimo dalyką, nagrinėjama byla nepatenka į kategoriją bylų, kuriose teismas turi teisę peržengti atsakovo priešieškinio ribas. Atsakovas galimai pažeistas savo teises turėtų ginti kitais būdais (pvz. dėl kompensacijos už turto pagerinimą ir pan.).

Dėl iškeldinimo

Ieškovė ir jos atstovė savo procesiniuose dokumentuose ir teisme teigė, kad atsakovas jos butu naudojasi be jokio teisėto pagrindo. Byloje nustatyta, ir dėl to ginčo nėra, kad nuo 2010 metų ieškovė nesinaudojo savo butu, o juo leido neatlygintinai naudotis atsakovui, o atsakovas juo rūpinosi, tvarkė, remontavo ir mokėjo komunalinius mokesčius. Nors ieškovės atstovė teisme tvirtino, kad šalių nesiejo jokie prievoliniai santykiai, tačiau teismas su šiuo teiginiu negali sutikti.

CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, t. y. panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

Kaip jau minėta, šalys neginčijo fakto, kad ieškovė V. G. atsakovui, savo sūnui, T. G. leido naudotis butu neatlygintinai. Pažymėtina, kad ieškovės atstovė atsiliepime į priešieškinį tarp šalių susiklosčiusius santykius taip pat įvardijo kaip panaudos. Faktą, kad atsakovas mokėjo komunalinius mokesčius patvirtina ir atsakovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (įmokos UAB „Palangos vandenys“, BĮ „Palangos miesto rinkliavų centras“, UAB „Palangos komunalinis ūkis). Taigi įvertinus šalių paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis, darytina išvada, kad tarp šalių egzistavo neterminuoti panaudos teisiniai santykiai.

Šalių santykius kvalifikavus panauda, ieškovo, pareiškusio ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo patalpų, teisės gali būti ginamos pagal panaudos santykius reglamentuojančias taisykles. Tai yra atsakovas iš naudojamų patalpų gali būti iškeldinama tik nutraukus panaudos sutartį įstatymo nustatyta tvarka. CK 6.642 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kiekviena daikto neatlygintino naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Norėdama vienašališkai nutraukti panaudos sutartį šalis privalo išreikšti savo valią, apie sutarties numatomą nutraukimą pranešimu informuodama kitą sutarties šalį. Toks pranešimas yra būtina vienašališko sutarties nutraukimo sąlyga. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neterminuotos panaudos sutarties vienašališko nutraukimo prieš terminą pagrindinė sąlyga yra panaudos davėjo duotas prieš tam tikrą laiką įspėjimas apie sutarties su panaudos gavėju nutraukimą; įspėjimo apie neterminuotos sutarties nutraukimą pakanka, kad panaudos sutartis būtų nutraukta pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004). Nors įstatymas nenumato nei tokio įspėjimo formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį. Tokio įspėjimo esmė yra tame, kad kita šalis galėtų tinkamai pasiruošti ir grąžinti tai, ką yra gavusi pagal panaudos sutartį, daikto perdavimui, susirandant kitą lygiavertį daiktą.

Byloje yra duomenys, kad ieškovė siuntė atsakovui įspėjimą jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), registruota siunta 2020-07-09, tačiau siunta 2020-08-17 grąžinta siuntėjai. Tuomet ieškovė siuntė atsakovui įspėjimą per jo advokatą, tačiau ir šiuo būdu įspėjimo įteikti nepavyko. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įspėjimas išsikelti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų atsakovui asmeniškai buvo įteiktas kartu ieškiniu 2020-10-28. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaudos sutartis atsakovo atžvilgiu yra pasibaigusi suėjus įstatymo nustatytam trijų mėnesių terminui, ir dėl to šalys nuo šio momento tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovas neteko teisių naudotis ginčo turtu, o ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovas būtų iškeldintas. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką pats kreipimasis į teismą, pareiškiant ieškinį dėl iškeldinimo, taip pat laikomas tinkamu informavimu (įspėjimu) apie ieškovo valią nutraukti neterminuotą panaudos sutartį ir iškeldinti atsakovą iš ginčo nekilnojamojo turto. Atsakovas iki šiol nėra atlaisvinęs ginčo patalpų.

Įvertinus įspėjimo pateikimo laiką, darytina išvada, kad atsakovas turėjo pakankamai laiko išsikelti iš ginčo būsto. Konstatavus, kad atsakovas laiku yra įspėtas dėl panaudos sutarties nutraukimo, teismas daro išvadą, kad CK 6.642 str. 1 d. reikalavimai iš esmės įvykdyti, todėl atsakovas turėtų būti iškeldintas iš ginčo nekilnojamojo turto.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovės bute atsakovas nuolat negyvena, tačiau šiame bute yra atsakovo asmeniniai daiktai, ieškovė negali patekti į ginčo patalpas, todėl konstatuotina, kad atsakovas realiai iki šiol naudojasi ginčo patalpa, todėl ieškinys tenkintinas pilna apimtimi ieškovei įrodžius, kad ji yra vienintelė turto savininkė ir atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo naudotis patalpomis, tuo pažeidžiant ieškovės, kaip savininkės teises netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Įvertinus tai, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne ginčo butas, įspėjimas išsikelti buvo išsiųstas jau senai, todėl ieškovės prašomas nustatyti septynių dienų terminas po sprendimo įsiteisėjimo laikytinas pakankamu.

Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, todėl dėl jų teismas nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Netenkinus priešieškinio, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Ieškovė V. G. patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 600 Eur už ieškinio parengimą, 220 Eur už konsultacijas rengiant dubliką ir 500 Eur už dubliko parengimą, 250 Eur už konsultacijas rengiant atsiliepimą į ieškinį ir 800 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą, 145 Eur už konsultacijas rengiant tripliką ir 600 Eur už tripliko parengimą, 80 Eur už prašymo parengimą, 290 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui ir 290 už atstovavimą teismo posėdžiui, viso patyrė 3775 Eur bylinėjimosi išlaidų ir pateikė tai pagrindžiančius dokumentus.

Teismo nuomone, šios atsakovės prašomos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu maksimalių dydžių, todėl laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Iškeldinti atsakovą T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), su visais asmeniniais daiktais iš buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Nustatyti, kad sprendimas turi būti įvykdytas per 7 dienas nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo T. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3775 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt penkis Eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.