Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. D., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas (vieneriems) metams, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23:00 val. iki 06:00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymuisi; tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies ją sudedant su Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2023 m. birželio 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, taikant intensyvią priežiūrą, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 23:00 val. iki 06:00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymuisi; tęsti darbą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio bausmę vykdančioje įstaigoje gavimo dienos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už advokatės R. A. atstovavimą nepilnametei nukentėjusiajai E. B. baudžiamojoje byloje iš R. D. neišieškotos.

Kaltinamajam R. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. D., pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 18 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, konflikto su sutuoktinės dukra E. B. metu, tyčia suimdamas E. B. už plaukų ir tempdamas, tuo nukentėjusiajai, savo šeimos nariui - sutuoktinės dukrai E. B., sukėlė fizinį skausmą.

3. Nuteistasis R. D., nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, skundžia jį apeliacinės instancijos teismui ir prašo Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo atleisti R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą reikia protingai nustatyti šios veikos baudžiamumo ribas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina analizuoti, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar padaryta žala, ar yra pakankamai tai įrodančių duomenų.

3.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokio pobūdžio bylose vyrauja praktika, kad išvada paprastai yra pagrindinė įrodinėjimo priemonė. Tačiau eksperto išvada - tai tik viena iš priemonių teismui padaryti teisinę išvadą. Fizinio skausmo sukėlimo nustatymo atveju specialios medicininės žinios per daug sureikšminamos, nes taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas. Teismams dažnai kyla sunkumų nustatant, ar smurtiniai veiksmai sukėlė fizinį skausmą ar ne, kadangi teismo ekspertų išvadose būna pateikta tik prielaida apie skausmo kilimo galimybę. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai - nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad norint nustatyti analizuojamo nusikaltimo sudėties požymio - fizinio skausmo sukėlimas - buvimą, reikia ištirti, kaip kaltinamasis ir nukentėjusysis aiškina buvusią situaciją, taip pat ir visas kitas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, t. y. reikia remtis konkretaus nukentėjusiojo suvokimu (subjektyviuoju kriterijumi), fizinio poveikio gebėjimu paveikti vidutinį žmogų (objektyviuoju kriterijumi) ir kitomis aplinkybėmis. Tokiomis aplinkybėmis laikytinos: 1) įvykio aplinkybės: ar taip įprasta elgtis, ar toks elgesys yra pateisinamas, kaip jis gali būti paaiškintas atsižvelgiant į situacijos specifiką, ar naudotas smurtas kitų asmenų atžvilgiu ir pan.; 2) nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, vietą: ar kaltininkas turėjo kokių nors daiktų, skirtų kūnui sužaloti, ar fizinis poveikis buvo nukreiptas į gyvybei svarbius organus; 3) nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis; 4) kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.; 5) kaip nukentėjusysis suvokė kaltininko veiksmus ir kaip jis elgėsi; 6) kaltininko tyčios kryptingumą, ko kaltininkas siekė tokiais veiksmais. Šios aplinkybės ir leidžia daryti išvadą apie fizinio skausmo konkrečioje situacijoje buvimą, o visą veiką pripažinti fizinio skausmo sukėlimu.

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neįvertino to, jog R. D., savo veiksmais, tai yra lengvai sugriebęs E. B. už plaukų sruogos nebandė jos sužaloti, sukelti didelio fizinio skausmo ar kitaip sužaloti. Tokių veiksmų atlikimas buvo tiesiog kaip tėviškos figūros „paauklėjimas“ ir gal netinkamas pajuokavimas.

3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtinta fizinio skausmo sukėlimo nusikaltimo sudėtis suformuluota taip, kad pavojingumas, priklausomai nuo bylos aplinkybių, gali būti labai skirtingas. Net ir atsižvelgiant į nukentėjusios E. B. požymius (mažametystę), šio nusikaltimo pavojingumo laipsnis dėl nežymių padarinių nėra toks didelis, nesiekia tokio laipsnio, kuris paneigtų galimybę taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui pagal konkrečias bylos aplinkybės gali būti pripažintas mažareikšme veika.

3.6. Pažymima, kad BK 37 straipsnyje yra nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Apeliantas nurodo, kad šioje situacijoje jis pripažįsta, kad galėjo patempti mergaitę už plaukų, tačiau tikrai mano, kad nusikaltimo tokiu veiksmu jis nepadarė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad mergaitės motina kreipėsi į policijos pareigūnus praėjus trims savaitėms, o tai leidžia teigti, kad tokio skausmo, kokį melagingai aprašė liudytojai, tikrai nebuvo. Be to, teisme liudijusi socialinė darbuotoja pasakojo tik tai, ką jai pasakojo E. B. ir jos motina, ir tai nepagrįstai pripažintina kaip įrodymu. Apelianto teigimu, šioje byloje nėra jokių specialistų išvadų, nėra patikimų duomenų apie tai, kad mergaitė tikrai patyrė skausmą.

3.7. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė darbdavio bei artimųjų charakteristikas, kurios charakterizuoja jį kaip gerą, tvarkingą asmenį, kuris nėra smurtaujantis prieš savo vaikus. Taip pat pateikti duomenys apie tai, kad jis yra trijų vaikų tėvas, kuriuos reikia išlaikyti. Pažymima, kad apeliantas ir E. D. yra nutraukę santuoką. Apelianto nuomone iš to matyti, kad byloje liudijusi vaikų motina galėjo būti šališka ir neobjektyvi, nes santykiai tarp jų yra tam tikra prasme „įtempti“, įvykio metu E. D. ruošėsi skyryboms. Be kita ko, apeliantas pažymi, kad jis turi sveikatos problemų (jam diagnozuota stuburo osteochondrozė, antrinė polistemija, radikulopatija, cervikalgija) būna dažnai nedarbingas, vartoja medikamentus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu neginčijama R. D. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau nuteistasis mano, jog Kauno apylinkės teismas nepagrįstai nenutraukė jo atžvilgiu baudžiamosios bylos BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija bylą patikrina apeliacinio skundo ribose.

6. BK 37 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Pagal šį BK straipsnį, padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, veika pripažįstama mažareikšme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nusikaltimas gali būti pripažintas mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinę, kad sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-36-788/2021 ir kt.).

7. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).

8. Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

9. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, tarp apelianto ir sutuoktinės dukros E. B. kilo žodinis konfliktas, kurio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, o būtent: R. D. tyčia suėmė E. B. už plaukų ir tempė, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą. Įvertinus nukentėjusiosios atžvilgiu atliktus veiksmus, jų pobūdį, darytina išvada, kad nors padaryto nusikaltimo padariniai – sukeltas fizinis skausmas, nėra žymūs, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti padarytą nusikaltimą mažareikšmiu. Taigi, aptarti nuteistojo objektyvūs veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir suteikiantys pagrindą taikyti BK 37 straipsnį nagrinėjamoje situacijoje. Nagrinėjamu atveju, R. D. padarytu nusikaltimu buvo kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą. Nuteistasis smurtinius veiksmus atliko artimoje aplinkoje, panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – sutuoktinės dukrą, smurtiniais veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nukentėjusioji pripažino, kad jai skaudėjo, buvo baisu, kai prieš ją smurtavo, o tai, kad ji patyrė fizinį skausmą suprato ir liudytoja E. D.. Be to, R. D. minėtus smurtinius veiksmus E. B. atžvilgiu atliko sutuoktinės bei kitų, kartu buvusių vaikų akivaizdoje, kurie taip pat patvirtino naudoto smurto faktą. Nagrinėjamu atveju R. D. sąmoningai pasirinko smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajai E. B., todėl pirmosios instancijos teismui pripažinus R. D. kaltu, buvo pagrįstai konstatuota, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Pastebėtina, kad fizinio smurto pavartojimas artimoje aplinkoje, sukėlęs kad ir minimalius nusikalstamus padarinius, mažareikšmiu nusikaltimu gali būti pripažįstamas tik retais, išimtinais atvejais, kai yra ypatingų aplinkybių, rodančių itin mažą veikos pavojingumą, be kita ko, įvertinus ir kaltės formą. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių R. D. veikos pavojingumą, nenustatyta, o nuteistojo veikimas tiesiogine tyčia nerodo šios veikos mažesnio pavojingumo. Šiuo atveju R. D. pasirinko netinkamą E. B. auklėjimo būdą, naudodamas smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius – fizinį skausmą. Todėl jo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį pagrindo nėra.

10. Nors apeliaciniame skunde pateikiamas ne vienas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo pavyzdys, vis dėlto pabrėžtina, kad teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptartos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės bei nukentėjusiajai nusikalstama veika padaryta žala, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, turėtų būti pripažinta mažareikšme.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

12. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. D. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 152, 08 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

13. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas. Nuteistasis R. D. apie galimybę išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuotas išsiunčiant jam Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistajam R. D. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. D. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 152, 08 Eur, neišieškoti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.