- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-31
- Bylos Nr.
- 2A-1147-653/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-03469-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros, LR Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo atstovų LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl 2013-10-23 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti iš valstybės 1000 Lt turtinės žalos atlyginimo už baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2009-04-15 raštu Nr. R4-3237(1.8) „Dėl įtariamos nusikalstamos veiklos“ Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros direktorius S. J. informavo FNTT, jog UAB „Bioenergija“ pateikė paraišką „Termofikacinės elektrinės, naudojančios atsinaujinančius energijos išteklius statyba“. Atlikus jos peržiūrą, abejonių sukėlė Danske Bank A/S Lietuvos filialo Panevėžio klientų aptarnavimo centro 2008 m. lapkričio 14 d. raštą Nr.pan0800562 „Preliminarus sprendimas dėl paskolos suteikimo". Dėl nurodyto kreipėsi į Danske Bank A/S Lietuvos filialą, kuris 2009 m. balandžio 10 d. raštu Nr. dnk 0905417 „Dėl informacijos pateikimo“ pranešė, kad pareiškėjo UAB „Bioenergija“ agentūrai pateiktasis raštas Nr. pan0800562 dėl paskolos suteikimo yra suklastotas. Dėl nurodytų aplinkybių 2009-04-17 FNTT Neteisėto paramos panaudojimo tyrimo skyriaus viršininkas K. B. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-11007-08 pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. Pažymėjo, jog ieškovas 2009-04-20 buvo sulaikytas BPK 140 str. pagrindu, jam surašyti laikino sulaikymo ir asmens kratos protokolai, 2009-04-21 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. 2009-04-22 buvo priimtas nutarimas skirti ieškovui kardomąją priemonę - 20 000 Lt užstatą, o 2010-07-14 buvo baigtas ikiteisminis tyrimas byloje ir baudžiamoji byla buvo perduota teismui. 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismas pripažino ieškovą kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 str. l d., 22 str. l d., 182 str. 2 d. ir skyrė ieškovui trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. 2011 m. gruodžio 28 d. Panevėžio apygardos teismas nusprendė Panevėžio apylinkės teismo 2011-01-14 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, išteisinant ieškovą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. birželio 26 d. nutartimi paliko galioti 2011-12-28 Panevėžio apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2009-04-17, o baudžiamoji byla galutinai išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme tik 2012-06-26 d. Ieškovas buvo nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios nepagrįstai kaltinamas nusikaltimo padarymu, teismai konstatavo, jog jo atžvilgiu nebuvo surinkta įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiami pateikti kaltinimai. Be to, ieškovas buvo sulaikytas, atlikta krata bei skirta kardomoji priemonė - užstatas. Dėl šių ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų veiksmų, ieškovas ir jo šeima patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Ieškovas buvo neteisėtai sulaikytas 2 dienas (nuo 2009-04-20 iki 2009-04-22). Be to, vykstant bylos tyrimui, jam buvo paskirta kardomoji priemonė - 20 000 Lt užstatas. Šis suvaržymas neleido ieškovui disponuoti šeimos turtu ir prisidėti prie šeimos gerovės. Ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą, nepatogumus, todėl prašė priteisti 50 000 Lt neturtinę žalą.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra pažymėjęs, jog išteisinamasis nuosprendis yra teisingumo aktas teisiamojo atžvilgiu, bet ne apkaltos aktas bylą tyrusiems pareigūnams. Tokiu būdu ieškovas, remdamasis tik išteisinamuoju nuosprendžiu, nepagrįstai reikalauja atlyginti padarytą žalą. Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas pripažino ieškovą kaltu, padarius nusikaltimus, kurie nurodyti BK 182 str.2 d. ir 300 str. l d., pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, kadangi jį panaikino Panevėžio apygardos teismas. Ieškovo nekaltumo prezumpcija, kuri įtvirtinta nacionalinėse bei tarptautinėse teisės aktuose, pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Ieškovas nepateikė jokių neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų. Asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Pažymėjo, kad pateiktuose dokumentuose (straipsniai iš laikraščių, internetinių puslapių, komentarai) nėra nurodyta, jog informaciją apie baudžiamąją bylą būtų paskleidę ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba teismas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad pats ieškovas bendravo su žurnalistais, todėl informaciją apie baudžiamąją bylą ir jos eigą visuomenės informavimo šaltiniai galėjo gauti iš paties ieškovo. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas patvirtino faksu gautos kopijos tikrumą, neturėdamas dokumento originalo. Ieškovas, duodamas parodymus nurodė, kad nežino kur yra originalas, tačiau tik baigus bylos įrodymų tyrimą jo gynėjas pateikė teismui minėto dokumento originalą.
Atsakovės Lietuvos valstybės interesams atstovaujanti Vilniaus apygardos prokuratūra su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, o 2010 m. rugsėjo 24 d. kaltinamajame akte buvo aiškiai detalizuotos ieškovui inkriminuojamos veikos aplinkybės. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo kaltė ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiama rašytiniais įrodymais: Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūros direktoriaus 2009-04-15 raštu Nr. R4-3237 (1.8) bei iš agentūros išreikalautais dokumentais, susijusiais su UAB „Bioenergija" pateikta paraiška Nr. VP3-3.4-ŪM-02-K-01-005; 2009-04-10 Danske Bank A/S raštu „Dėl suklastoto dokumento“, liudytojų (G. B., L. B., D. S., R. Š., R. B.) parodymais; kratos metu paimtais dokumentais bei kompiuterinėmis laikmenomis; vaizdo įrašais; G. V., V. B., L. B. ir D. K. telefonų išklotinėmis; konsultantų firmos UAB „AF-TSP“, teikusios projekto rengimo paslaugas UAB „Bioenergija“, atstovo Š. P. parodymais ir kt. Pažymėjo, jog 2011-01-14 Panevėžio miesto apylinkės teismas pripažino ieškovą kaltu. Kaip matyti iš ieškovo pridėto 2009-04-22 nutarimo skirti kardomąją priemonę - užstatą, ši procesinės prievartos priemonė buvo skirta siekiant baudžiamojo proceso tikslų, ji nebuvo pernelyg didelė (20 000 Lt) ar neproporcinga inkriminuojamos nusikalstamos veikos pobūdžiui. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad tokia kardomoji priemonė iš esmės kliudė darbui, asmeniniam gyvenimui ir pan. Priešingai, parinkta kardomoji priemonė atitiko tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir įtariamojo interesus. Byloje esančių dokumentų analizė leido teigti, kad buvo pakankamas pagrindas įtarti ieškovą nusikalstamos veikos padarymu, dėl ko jis buvo laikinai sulaikytas. Be to, minėti procesiniai veiksmai buvo atlikti pagal baudžiamajame procese įtvirtintas procedūras. Nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nustačius tik psichinės žalos faktą, neturtinė žala gali būti atlyginama tik tuo atveju, jeigu ieškovui yra diagnozuojama psichikos liga ar susirgimas, kurį galima diagnozuoti ir gydyti. Tuo atveju, kai padaryta žala pasireiškia nežymiais, trumpalaikiais, momentiniais, vienkartiniais ir ženklių padarinių nepaliekančiais fiziniais jutimais ar emociniais nemalonumais, reikalavimas dėl jų kompensavimo turi būti atmestas. Už žiniasklaidoje ir viešoje erdvėje pateikiamų faktų ir teiginių interpretacijas prokuroras nėra atsakingas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2013-10-23 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Generalinės prokuratūros ir LR Teisingumo ministerijos, ieškovo V. B., naudai 12.248,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo; ieškinį dalyje dėl turtinės žalos priteisimo atmesti.
Teismas nustatė, kad 2009-04-17 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Neteisėto paramos panaudojimo tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 22 str. 1d., 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. Pranešime dėl ikiteisminio tyrimo nurodė, jog iš surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjo UAB „Bioenergija" atsakingi darbuotojai agentūrai su paraiška pateikdami suklastotą Danske Bank A/S Lietuvos filialo Panevėžio klientų aptarnavimo centro 2008-11-14 preliminarų sprendimą dėl paskolos suteikimo" Nr. pan0800562, pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės - 18 mln. Lt, svetimą turtą - Europos sąjungos finansinės paramos lėšas, t.y. šioje veikoje yra požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 str. l d., 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. 2010-07-10 ikiteisminis tyrimas buvo baigtas. 2010-09-24 kaltinamasis aktas kartu su baudžiamąją byla buvo perduoti teismui.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu nuteisė ieškovą, t.y. pripažino kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už tikro dokumento suklastojimą ir žinomai suklastoto dokumento panaudojimą bei pasikėsinimą apgaule kitų naudai gauti didelės vertės svetimą turtą bei paskyrė trijų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisino ieškovą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, o pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteisė ieškovą, nes neišsamiai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė aplinkybes, pažeisdamas BPK reikalavimus padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl ieškovui inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumo. 2012 m. birželio 26 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis teismas paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2011-12-28 nuosprendį.
Teismas konstatavo, kad ikiteisminio pareigūnai turėjo duomenų apie galimą ieškovo dalyvavimą nusikalstomojoje veikoje, todėl remiantis BPK 2 straipsniu turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą imtis įstatymo numatytų veiksmų turėtai informacijai patikrinti. Dėl to teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pranešimas apie įtarimą ieškovui buvo pareikštas neteisėtai ar nepagrįstai.
Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai (BPK 166 str.), tačiau vertinant ikiteisminio tyrimo eigą, jo metu tirtas aplinkybes, teismas konstatavo, jog baudžiamosios bylos procesas teisme užsitęsė dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, t.y. tos aplinkybės, kurias privalėjo nustatyti ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai, buvo aiškinamos ir nustatinėjamos tik apeliacinės instancijos teisme, o būtent: ikiteisminio tyrimo pareigūnai (taip pat ir pirmosios instancijos teismas) nesiaiškino Finansavimo sąlygų aprašo turinio, visiškai šio dokumento netyrė ir neanalizavo, nors pats aprašas yra neatskiriama dalis, sprendžiant dėl ieškovo baudžiamosios atsakomybės.
Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo įstaigai tenka pareiga ne tik išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, bet ir pareiga apsaugoti nuo nepagrįsto nuteisimo kiekvieną nekaltą asmenį. Ikiteisminis tyrimas truko 1 metus ir 3 mėnesius, jo metu buvo atlikta eilė procesinės prievartos veiksmų, paimti daiktai, dokumentai. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir jo gynėjas 2010-08-27 prašymu kreipėsi į prokurorą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nurodant, kad byloje nėra duomenų apie ieškovo galimą dokumento gaminimą, turint tikslą juridiniam asmeniui gauti svetimą didelės vertės turtą. Nurodė, kad baigiant tyrimą, neįvertinta nusikalstamos veikos subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia gaminti netikrą dokumentą ir panaudoti jo kopiją. Taip pat nėra byloje duomenų apie galimą ieškovo numanymą, kad jam pateiktas dokumentas neatitinka faktinės padėties. 2010-09-17 Generalinė prokuratūros nutarimu buvo atsisakyta tenkinti įtariamojo ir jo gynėjo prašymą. Ieškovas nurodyto prokuroro nutarimo aukštesniajam prokurorui neskundė.
Atsižvelgus į tai, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog atlikus kratas ir paėmus eilę dokumentų bei daiktų, juos apžiūrėjus nebuvo nustatyta duomenų, galinčių turėti reikšmės ikiteisminiam tyrimui teismas darė išvadą, jog ikiteisminis tyrimas nepagrįstai nebuvo nutrauktas, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė CK 6.246 str. 1 d. nustatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ikiteisminiame tyrime, dėl ko valstybei kyla civilinė atsakomybė.
Šalies argumentai
Ieškovas 2009-04-20 buvo laikinai sulaikytas nurodant, kad jis trukdys procesui, bandydamas paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti dokumentus, turinčius reikšmės bylai. 2009-04-21 ieškovui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. 2009-04-22 ieškovas buvo paleistas ir 2009-04-22 nutarimu jam paskirta kardomoji priemonė – užstatas. 2009-04-21 ir 2009-04-22 buvo priimti nutarimai kreiptis į UAB „Omnitel“ ir AB „Teo Lt“ gauti nurodytų telefonų išeinančius ir įeinančius skambučius su celėmis, nurodytos išklotinės buvo gautos 2009-04-21 ir 2009-04-23, tuo tarpu ieškovas laikinai sulaikytas 2009-04-20. Dėl to teismas darė išvadą, kad neaišku, kokių faktinių duomenų pagrindu buvo nustatyta, kad ieškovas trukdys procesui, bandydamas paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti dokumentus. Juolab, kad 2009-04-21 buvo apklaustas liudytojas Š.P., o 2009-04-20 - G. B. ir R. B., tačiau nei vienas iš jų nepatvirtino apie galimą ieškovo poveikį. Pagal BPK 140 str. 2 d., laikinas sulaikymas galimas tik išimtinais atvejais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nebuvo užkluptas darantis nusikaltimą ar tuoj po jo padarymo, be to, nebuvo atsižvelgta į jo asmenybę. Tokiu būdu, įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ieškovas neteisėtai buvo laikinai sulaikytas, pažeidžiant BPK 140 str. 1 ir 2 d. nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad prokuroras, skirdamas kardomąją priemonę, visiškai neatsižvelgė į įtariamojo asmenybę – praeityje neteistas, buvęs Panevėžio miesto tarybos narys, taip pat neatsižvelgė, jog ieškovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, ieškovas ėjo Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, buvo UAB „Bioenergija“ savininkas, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, buvo darbingo amžiaus, neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį – gyveno santuokoje, turėjo vaikų. Taip pat nustatyta, kad 2009-04-28 ieškovas pateikė skundą vyriausiajam prokurorui, prašydamas patikrinti ikiteisminį tyrimą, įvertinti FNTT tyrėjų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą dėl būtinybės pritaikyti laikiną sulaikymą, sumažinti užstato dydį. 2009-05-11 nutarimu prokuroras atsisakė tenkinti įtariamojo skundą. Teismas pažymėjo ir tai, kad užstatas nėra viena iš švelniausių priemonių, ji buvo pritaikyta nuo 2009-04-22 ir panaikinta tik 2011-12-28. Taigi suvaržymas truko ilgą laiką, ieškovas ir jo šeima neturėjo galimybės naudotis nurodytomis piniginėmis lėšomis. Baudžiamojoje byloje duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad ieškovas būtų trukdęs tyrimui, daręs poveikį liudytojams, nėra, o taikant nurodytas priemones negalima apsiriboti išimtinai tik nusikaltimo sunkumu BPK 119 str. 121 str. ir 133 str. prasme. Atsižvelgiant į įtariamojo asmenybę bei kitas aukščiau paminėtas šiai bylai reikšmingas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog nebuvo procesinės prievartos priemonės - laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – užstato skyrimo pagrindų ir jų taikymas ieškovo atžvilgiu pažeidė BPK 11 str. 1 d. , todėl konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, kurie nepagrįstai suvaržė ir apribojo ieškovo laisvę judėti, taip pat teisę naudoti pinigines lėšas.
Teismas nustatė, kad ieškovo kaltė tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo grindžiama dokumento kopija. Pateikus dokumento originalą, teismas neskyrė techninės dokumento ekspertizės jo įrodomajai vertei nustatyti, nors pagal BPK 286 str. 1 d., teismas savo iniciatyva privalėjo skirti ekspertizę. Be to, baudžiamajame procese pagal susiklosčiusią praktiką teismas turi galimybę skirti preliminarią ekspertizę, kuri trunka iki 1 mėnesio. Taigi, tokio pobūdžio teismo veiksmai nebūtų užvilkinę proceso, tačiau teismas, neturėdamas specialių žinių, įvertino banko pažymos originalą.
Svarbu tai, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, kad dokumento kopija neturi įrodomosios galios sprendžiant dėl ieškovo kaltės, dokumento kopija yra tik informatyvaus pobūdžio įrodymas. Tiek kaltinamasis aktas, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo grindžiami analogiškais duomenimis, kurie buvo surinkti ikiteisminiame tyrime. Teismas nenustatinėjo ir nesiaiškino tų aplinkybių, kurios turėjo būti nustatytos ikiteisminio tyrimo metu - 1) netyrė ir nevertino Finansavimo sąlygų aprašo, o tai lėmė neteisėtą ieškovo nuteisimą; 2) neatliko ekspertizės banko pažymos tikrumui nustatyti, nors šis įrodymas buvo esminis ieškovo kaltės įrodymas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko ieškovas buvo neteisėtai nuteistas. Ieškovas buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, vadinasi, žalos atsiradimas nėra susijęs su paties ieškovo neteisėtais veiksmais. Kai valstybės pareigūnai veikia aiškiai nekvalifikuotai, valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes valstybė pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją.
Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas vertino tai, kad pažeidimas buvo tęstinis - truko 11,5 mėnesių, dėl ko ieškovas patyrė įvairaus pobūdžio privataus gyvenimo suvaržymų, neigiamų emocinių išgyvenimų, stresą, sumažėjo jo bendravimo galimybės. Įvertintino tai, kad ikiteisminis tyrimas truko daugiau kaip vienerius metus, ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu ir pirmosios instancijos teismas ieškovą pripažino kaltu ir nuteisė realia laisvės atėmimo bausme – 3 metai ir 6 mėnesiai. Tai neabejotinai patvirtina, jog ieškovas patyrė neigiamus padarinius: praeityje jis buvo politikas, įtarimų sunkiais nusikaltimais pareiškimo metu ėjo vadovaujančias pareigas, buvo plačiai žinomas visuomenėje, o ypatingai Panevėžio miesto bendruomenei, juolab, kad neigiamo pobūdžio publikacijos apie įtarimus ieškovui, jo nuteisimą buvo plačiai paskleistos viešoje erdvėje respublikiniu mastu. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio duomenys neabejotinai patvirtina, jog ieškovo neturtinėms vertybėms – reputacijai, garbei ir orumui, buvo padaryta žala. Teismas pažymėjo, kad ieškovas parodymų nekeitė, tyrimo neklaidino ir proceso nevilkino.
Kadangi ieškovas yra darbingo amžiaus, įvertinant jo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas laikė teisinga ir protinga priteisti neturtinę žalą, lygią jo gautam vidutiniam darbo užmokesčiui einant Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo pareigas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas - valstybę atstovaujanti LR Generalinė prokuratūra - apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Nurodė, kad laikino sulaikymo protokole nurodyta – V. B. laikyti atskirai nuo G. V.. Laikino sulaikymo bei kardomosios priemonės skyrimo metu buvo gauti iš esmės neginčijami duomenys apie tai, kad 2008-11-14 Preliminarus sprendimas yra suklastotas ir kad jį pateikė UAB „Bioenergija“ vadovas V. B.. Pagrindiniai UAB „Bioenergija“ asmenys buvo ieškovas (direktorius ir 40 proc. akcijų valdytojas) ir G. V. (akcininkas, valdantis 60 proc. akcijų). Tokiu būdu, pagrindas vykdyti ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą, suteikti jam įtariamojo statusą ir taikyti procesinius prievartos veiksmus, buvo.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo realus pagrindas manyti, kad nesulaikius ieškovo, jis trukdys procesui, nes nebuvo nustatyti visi įtariamieji, todėl jis galėjo suderinti su G. V. ir kitais parodymus, pats ar per kitus asmenis galėjo bandyti paveikti liudytojus, bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, nes buvo atliktos ne visos kratos, nebuvo rastas suklastoto banko Preliminaraus sprendimo originalas.
Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad įrodymų pakankamumas įtarimo pateikimo metu, o tuo pačiu ir kardomosios priemonės skyrimo metu, neturi būti toks pats, kaip ir sprendimo perduoti baudžiamąją bylą teismui metu ar, tuo labiau, apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kadangi duomenų įtarimui pareikšti buvo, todėl buvo pagrindas sulaikyti ieškovą, jį apklausti ir vėliau, nusprendus netaikyti suėmimo, skirti jam švelnesnę kardomąją priemonę – užstatą. Be to, parenkant kardomąją priemonę, atsižvelgtina į nusikaltimo sunkumą, darbą ir pragyvenimo šaltinį ir kitas aplinkybes. Ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, jis neprisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus, todėl 20 000 Lt užstatas negali būti vertinamas kaip per griežta kardomoji priemonė. Ieškovas ketino imtis termofikacinės elektrinės statybos darbų, kurių vykdymui turėjo būti panaudota dali savo lėšų, todėl ieškovas turėjo disponuoti didelėmis pinigų sumomis ir 20 000 Lt suma neturėjo labai paveikti šeimos biudžeto. Ieškovas konkrečių suvaržymų ar apribojimų, kuriuos sukėlė užstato taikymas, nenurodo. Pažymėjo, kad apeliantą išteisinus, užstatas buvo grąžintas. Apeliantui skirtas užstatas žalos nepadarė, ieškovas neįrodė, kad buvo suvaržyta jo galimybė naudotis piniginėmis lėšomis.
Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, jog suklastoto banko Preliminaraus sprendimo dėl paskolos suteikimo pateikimas dar nesuteikė UAB „Bioenergija“ teisių į paramai skirtas lėšas, nes pagal Ūkio ministro 2008-09-29 įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto aprašo 63 p. ūkio ministras gali priimti sprendimą nefinansuoti projekto tik tuo atveju, jei iki projekto finansavimo ir administravimo sutarties pasirašymo paaiškėja aplinkybių, dėl kurių finansavimas projektui negali būti skirtas. Nepaaiškėjus pateikto sprendimo suklastojimui faktui, UAB „Bioenergija“ vadovas būtų pasirašęs sutartį ir būtų apgaule užvaldęs didelės vertės svetimą turtą.
Ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys leido manyti, kad V. B. dalyvavo padarant jam inkriminuojamus nusikaltimus; jo kaltė buvo grindžiama rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais. Prokuroras, priimdamas sprendimą perduoti ieškovą teismui, realizavo savo teisės aktuose įtvirtintą pareigą įvertinti įrodymus ir tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti, kadangi pirmosios instancijos teismas V. B. pripažino kaltu pagal visus jam pareikštus kaltinimus. Tik bylos nagrinėjimo teisme metu baigus įrodymų tyrimą, ieškovo advokatas pateikė teismui banko sprendimo originalą, prašydamas prijungti jį prie bylos. Tik apeliacine tvarka nagrinėjant bylą buvo atlikta ekspertizė, kurios metu buvo gauti duomenys apie sprendimo kopijos atitikimo originalui, kad bent iš dalies leido teismui padaryti kitokią išvadą.
V. B. buvo išteisintas teismams skirtingai įvertinus įrodymus, konstatuojant, jog nėra neginčijamai nustatyta, kad V. B. suklastojo dokumentą - Preliminaraus sprendimo kopiją. Padarę tokią išvadą, teismai konstatavo, kad veiksmuose nėra ir būtino sukčiavimo elemento – apgaulės.
Be to, Panevėžio apygardos teismas 2011-12-28 nuosprendyje pasisakė, kad visos abejonės dėl nuteistųjų kaltės galėtų būtų pašalintos vieninteliu būdu – apklausus D. K., tačiau tokios galimybės nėra. Teismas konstatavo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą, o ne neteisėtumą.
Ieškovas pateikė straipsnius iš internetinės erdvės, kuriuose aprašytos kai kurios tiriamos aplinkybės. Tačiau ieškovas nepateikė duomenų, kad būtent dėl atsakovo institucijos platino tokią informaciją. Be to, ieškovas neįrodė, kad dėl to jam sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija ir tai trukdo verslui, santykiams su žmonėmis.
Teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, teismas nenurodė kokia praktika jis vadovavosi nustatydamas žalos dydį. Vertinant teismo priteistą žalos dydį, darytina išvada, kad juo asmuo daugiau uždirba, tuo jo pažeistos neturtinės vertybės yra vertingesni. Tokiu būdų pervertinama asmens turtinė padėtis neturtinių vertybių atžvilgiu. Ieškovas šiuo pagrindu atlyginti jam turtinę žalą neparašė.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo LR Teisingumo ministerijos apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes Generalinė prokuratūra yra vienas iš atsakovų, kuri vadovauja ir organizuoja ikiteisminį tyrimą. Taip pat nesutinka, kad teismas nepasisakė dėl paties ieškovo neteisėtų veiksmų, kas sąlygotų CK 6.253 str. ir 6.282 str. nuostatų taikymą. Kitoje dalyje sutiko su apeliaciniu skundu.
Apeliantas - valstybę atstovaujanti LR Teisingumo ministerija - apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodė, kad šioje byloje teismas ėmėsi spręsti klausimą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų bei konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, tačiau Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, kurios pareigūnai atlikimo ikiteisminį tyrimą, neįtraukė dalyvauti byloje, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Išteisinamasis teismo nuosprendis savaime nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimas leidžia konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmus.
Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nebuvo įsiteisėjęs, ieškovo nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista, paskirta bausmė nebuvo vykdoma, todėl teismas nepagrįstai konstatavo apie 11,5 mėnesius trukusį ieškovo nuteisimą.
Baudžiamajame procese galioja rungimosi principas, todėl proceso dalyviams nepareiškus prašymo skirti ekspertizę, o teismui pateikti dokumentai buvo akivaizdžiai skirtingi, nepagrįstas teismo motyvas, jog teismas nepagrįstai neskyrė ekspertizės banko pažymos tikrumui nustatyti. Taip pat teismas nevertino aplinkybės, jog pažymos originalą pateikė ieškovo gynėjas teismui jau po įrodymų tyrimo. Vertinant įrodymus pagal vidinį įsitikinimą vis tiek egzistuoja subjektyvus elementas, priklausantis nuo kiekvienos teisėjo kaip asmenybės individualių dalykų, todėl negalima teigti, kad teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą pirmoje instancijoje, nusižengė įstatymo reikalavimams.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas jokių neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų nepateikė, į gydytojus nesikreipė. Prasidėjus tyrimui, ieškovas savo iniciatyva atsistatydino iš Panevėžio apskrities viršininko pavaduotojo pareigų. Tyrimas neigiamos įtakos ieškovui neturėjo, nes nuo 2011 m. ieškovas dirbo UAB „Aukštaitijos montažas“, o 2012-10-22, t.y. po 4 mėnesių kaip pasibaigė baudžiamasis procesas, tapo Velžio komunalinio ūkio direktoriumi.
Paprastai asmeniui, patyrusiam moralinę skriaudą, pakanka viešo pripažinimo, kad jo atžvilgiu buvo pasielgta neteisėtai. Be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas savo valia atsistatydino.
Teismas neteisingai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį Panevėžio apskrities viršininko administracijoje, nes laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-03-31 ieškovo darbo užmokestis buvo 8300,76 Lt, atskaičius mokesčius, todėl vidutinis vieno mėnesio atlyginimas buvo 2 766,92 Lt.
Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad būdamas tikras, kad sprendimas yra tikras, jis faksu gautą kopiją patvirtino savo parašu (kopijos tikrumą) ir išsiuntė mokėjimo agentūrai. Ieškovas suklastoto dokumento originalą per savo gynėją pateikė teismui praėjus trejiems metams po suklastoto dokumento patvirtintos kopijos pateikimo agentūrai, o tai rodo, kad ieškovas nebuvo suinteresuotas šio dokumento tinkamu ir savalaikiu ištyrimu ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat ieškovas nebuvo davęs pavedimo kitiems asmenims atstovauti bankuose, o pakarotinai į banką, kurio sprendimas buvo suklastotas, nesikreipė. Tai įrodo ieškovo nerūpestingumą, kuris įtakojo, jog būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas bei pritaikytos kardomosios priemonės. Ieškovas turėjo numatyti, kad dokumento kopijos tvirtinimas net nemačius dokumento originalo bei tokio dokumento gavimas neaiškiomis aplinkybėmis ir jo pateikimas agentūrai, gali sukelti neigiamų padarinių. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų sumažinti žalą arba atmesti ieškinį CK 6.253 str. 5 d., 6.282 str. 1 d. pagrindu.
Atsiliepime į LR Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą LR Teisingumo ministerija sutiko su šiuo apeliaciniu skundu.
Ieškovas V. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai kvalifikavo ieškovo veiką ir dėl to atliko neteisėtus veiksmus, nes nebuvo tirtas Finansavimo sąlygų aprašas. Pagal šį aprašą preliminarus sprendimas dėl paskolos suteikimo bendrovei negarantavo paramos suteikimo. Pareigūnai nenustatė reikšmingos aplinkybės, jog preliminarus sprendimas buvo tik viena iš sąlygų, kad projektas būtų priimtas vertinimui. Tam, kad būtų gauta parama, paskola turėjo būti realiai suteikta. Parama neteikiama avansu, ji teikiama kompensavimo būdu, t.y. tik atlikus darbus, investavus savo ir skolintas lėšas, tos lėšos gali būti kompensuojamos iš paramai skirtų lėšų. Dėl to nebuvo pagrindo ieškovo traukti atsakomybėn.
Apkaltinamasis nuosprendis buvo panaikintas kaip neteisėtas, o tai leidžia konstatuoti neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijų ir pirmosios instancijos teismo veiksmų, nuteisiant ieškovą, buvimą ir ieškovo teisės į žalos atlyginimą atsiradimą. Svarbu tai, kad ieškovas buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais.
Neturtinės žalos dydis yra siejamas ir su darbo užmokesčiu (LAT 2005-11-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-604/2005, Nr. 3K-3-10/2006).
Baudžiamajame procese kaltinimą palaiko prokuroras, kuriam tenka pareiga įrodinėti. Nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ieškovas nežinojo kur yra dokumento originalas ir nuosekliai laikėsi šios pozicijos, kol advokatas pateikė dokumento originalą. Abu kaltinamieji nuosekliai aiškino, kad dokumento nuorašas atitinka originalą, kurio jie tuo metu negalėjo surasti, nes persikraustė iš vienos buveinės į kitą. Prokuratūra, neturėdama dokumento originalo ir negalėdama įsitikinti ar jis atitinka surastą nuorašą, negalėjo bylos perduoti į teismą, nes negalima buvo remtis prielaidomis. Prokuratūra nesurinko net minimalių išteisintųjų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų įrodymų. Teismas taip pat, gavęs dokumento originalą, jį įvertino atmestinai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, kuri organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, dalyvavo šioje byloje, kaip atsakovo atstovas, todėl atmestinas apelianto – atsakovą atstovaujančios LR Teisingumo ministerijos – argumentas, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, t.y. dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, kuri atliko ikiteisminį tyrimą, neteisėtų veiksmų.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad buvo pagrindas ieškovo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą bei pareikšti jam įtarimą, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo veiksmų vertinimo: ieškovo laikino sulaikymo bei kardomosios prievartos priemonės jam taikymo, bylos perdavimo teismui bei teisminio nagrinėjimo teisėtumo, kaip pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovui, taip pat dėl neturtinės žalos dydžio.
Remiantis BPK 140 straipsniu, laikinas sulaikymas, neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po nusikalstamos veikos padarymo (kaip kasatorės atveju), nėra įprasta procesinės prievartos priemonė, kurios taikymą suponuoja asmens įtarimas padarius nusikalstamą veiką. Pagal BPK 140 straipsnio 2 dalį toks sulaikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai yra visos šioje nuostatoje nustatytos sąlygos, t. y. paaiškėja, kad yra BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos; tuoj pat būtina suvaržyti asmeniui laisvę siekiant šio Kodekso 119 straipsnyje numatytų tikslų; nėra galimybės šio Kodekso 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka itin skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).
Taigi, nepagrįstas apelianto argumentas, jog duomenų įtarimui pareikšti buvimas sudarė pakankamą pagrindą taikyti išimtines priemones, t.y. sulaikyti įtariamąjį – nuolatinį darbą ir šeimą turintį asmenį, kuris įtariamas nesmurtinio nusikaltimo padarymu - bei taikyti jam kardomąsias priemones. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių priemonių taikymo būtinumą: nenurodė kokie konkretūs duomenys patvirtino, jog ieškovas gali trukdyti procesui, gali paveikti liudytojus, įtariamuosius, tuo labiau, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių nepatvirtino ir apklausti liudytojai, o dėl telefonų skambučių išklotinės buvo kreiptasi 2009-04-21, 2009-04-22, t.y. tik po ieškovo sulaikymo (2009-04-20), nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2009-04-17. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovas jo apklausos metu neslėpė, jog apie dokumento klastojimą jis sužinojo jau po 2009-04-16 žiniasklaidos publikacijos, nuo 2009-04-16 apie tai bendravo su G. V. (b.l. 30), todėl neaišku kokie duomenys sąlygojo būtinumą ir tikslingumą taikyti prievartos priemones 2009-04-20, siekiant netrukdomo proceso. Taip pat atsakovas neįrodė, jog parinkta kardomoji priemonė – užstatas – buvo proporcinga ir pagrįsta, atsižvelgus ir į tai, kad užstatas nėra švelniausia kardomoji priemonė ir nebuvo jokių duomenų (jų nebuvo nustatyta ir apklausius liudytojus ieškovo sulaikymo metu), kad ieškovas būtų trukdęs tyrimui, daręs poveikį liudytojams ar pan. Akivaizdu, kad kardomųjų priemonių taikymas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teisių (šiuo atveju turtinių teisių) suvaržymais, todėl nėra pagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovas šiuo atveju tokių suvaržymų nepatyrė. Pritartina teismo išvadai, jog procesinės prievartos priemonės turi būti nedelsiant nutrauktos, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Šiuo atveju kardomosios priemonės buvo taikytos nepagrįstai ilgai - nuo 2009-04-22 iki 2011-12-28, nesant jokių duomenų apie ieškovo trukdymą procesui. Vien tai, kad ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, neprisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir buvo finansiškai pajėgus, nesudaro pagrindo išvadai, jog šiuo atveju buvo reali grėsmė tinkamam procesui ir kad parinkta kardomoji priemonė buvo proporcinga siekiama tikslui.
Apelianto nesutikimai su teismo išvadomis, jog suklastoto banko Preliminaraus sprendimo dėl paskolos suteikimo pateikimas dar nesuteikė UAB „Bioenergija“ teisių į paramai skirtas lėšas, yra nepagrįstas, nes dėl šio dokumento buvo pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kuriais ieškovas buvo išteisintas, t.y. jog šis pateiktas preliminarus sprendimas nesuteikė bendrovei jokių išskirtinių teisių į paramą ir buvo tik viena iš sąlygų, kad projektas būtų priimtas vertinimui, todėl šio dokumento pateikimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą.
Sprendžiant dėl tolesnio tyrimo eigos, svarbu nustatyti ar ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo pakankami manyti apie įtariamojo kaltę ir jo dalyvavimą padarant jam inkriminuojamus nusikaltimus.
Vertinant ikiteisminio tyrimo metu sutriktus įrodymus (tame trape 2009-02-18 VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2009-02-18 raštą) bei išanalizavus minėtą teisės aktą (2008-09-29 įsakymu Nr. 4-442 patvirtinto aprašą) Panevėžio apygardos teismas 2011-12-28 nuosprendyje darė vienareikšmiškas išvadas apie tai, kad ieškovo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl įtariamojo kaltės buvimo ne tik todėl, kad jos buvo grindžiamos prielaidomis ir abejonėmis, bet ir dėl kitų priežasčių, tame tarpe dėl to, kad visos abejonės dėl nuteistųjų kaltės galėtų būti pašalintos vieninteliu būdu – apklausus D. K.. Tačiau kadangi tokios galimybės nebuvo (pažymėtina, kad šios galimybės nebuvo jau pradėjus ikiteisminį tyrimą), teismas konstatavo, jog objektyvių ir neginčytinų kaltės įrodymų byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo rasta tik preliminaraus sprendimo kopija, taip pat įvertinus Panevėžio apygardos teismo išteisinamojo nuosprendžio bei 2012-06-26 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties motyvus, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu akivaizdžiai nebuvo surinkta pakankamai įrodymų tolesniam bylos nagrinėjimui, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog ikiteisminis tyrimas nepagrįstai nebuvo nutrauktas. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad įtariamasis analogiškais argumentais grindė 2010-08-27 savo prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą (b.b. 3t. b.l. 116). Kadangi, kaip konstatavo Panevėžio apygardos teismas, 2011-01-14 Panevėžio miesto apylinkės teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, darė prieštaringas išvadas, o visos abejonės objektyviai negalėjo būti pašalintos, todėl baudžiamosios bylos išnagrinėjimo rezultatas pirmosios instancijos teisme nepaneigia išvados apie pagrindo nutraukti ikiteisminį tyrimą buvimą, nes surinkti įrodymai buvo aiškiai nepakankami manyti apie įtariamojo kaltę ir jo dalyvavimą padarant nusikaltimus.
Pritartina ieškovo argumentui, jog baudžiamajame procese galiojant nekaltumo prezumpcijai įrodinėti kaltę tenka prokurorui. Dėl to apelianto nurodytos aplinkybės, jog preliminaraus sprendimo originalas buvo pateiktas tik pirmosios instancijos teisme, nesant duomenų apie tai, kad ieškovas rado ar turėjo šį dokumentą ankščiau, neįrodo bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, šio dokumento įvertinimas, nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme, taip pat nepatvirtino pareikštų įtarimų pagrįstumo. Kita vertus, atsižvelgus į išteisinamojo nuosprendžio motyvus, nėra pagrindo teigti, jog preliminaraus sprendimo originalo buvimas turėjo esminės įtakos teisingam veikos kvalifikavimui, nesant veiksmuose tyčios klastoti dokumentą.
Apeliantas teisingai nurodė, kad išteisinamasis teismo nuosprendis savaime nepreziumuoja viso baudžiamojo proceso neteisėtumo, tačiau šioje byloje teismas nesivadovavo tokia prezumpcija, o nustatė faktines aplinkybes, kurios leido daryti išvadą apie baudžiamojo proceso neteisėtumą. Taip pat teismas akcentavo ne nuteisimo trukmę po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, kuris neįsiteisėjo, bet vertino visą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigą, kurią sąlygojo nepagrįstas bylos perdavimas teismui ir teisminis nagrinėjimas. Todėl argumentai dėl apkaltinamojo nuosprendžio neįsiteisėjimo šiuo atveju yra nereikšmingi.
Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad Panevėžio apylinkės teismas nepagrįstai ėmėsi nebūdingos sau veiklos, vertindamas dokumento originalą (prisiėmė ekspertų funkcijas), dėl ko jo išvados buvo grindžiamos prielaidomis, kas neleidžiama baudžiamajame procese. Dėl to apelianto argumentai apie tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Panevėžio apylinkės teismas nepagrįstai neskyrė ekspertizės banko pažymos tikrumui nustatyti, yra nepagrįsti.
Kaip buvo minėta, iš Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties motyvų galima daryti išvadą, kad surinktų įrodymų, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai nepakako spręsti apie ieškovo kaltę ir dalyvavimą jam inkriminuojamuose nusikaltimuose, o tokių įrodymų netinkamas vertinimas turėjo esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.
Pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams ir logiškai išvadai, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų ieškovas, kuris buvo išteisintas reabilituojančiais pagrindais, patyrė neigiamus padarinius, dėl ko jam buvo padaryta neturtinė žala (CK 6.250 str. 1 d.). Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovo paaiškinimai pripažįstami pakankamais, tuo labiau, kad ieškovo teisių pažeidimas yra susijęs ir su jo sulaikymu, dėl ko neišvengiamai padaroma neturtinė žala. Kadangi neturtinė žala nebuvo grindžiama sveikatai padaryta žala, todėl įrodymai iš gydymo įstaigų nebuvo būtini. Taip pat nėra paneigta, kad ieškovo apsisprendimui atsistatydinti iš pareigų galėjo turėti įtakos jo laikinas sulaikymas. Dėl pažeidimų trukmės, teismo konstatuotų neigiamų pasekmių pobūdžio, atmestinas apelianto argumentas, kad atsiradę padariniai buvo nežymūs ir šiuo atveju pažeidimo fakto pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad šiuo atveju žalos atsiradimui turėjo įtakos paties ieškovo didelis neatsargumas, nes šiuo aspektu apelianto nurodyti ieškovo veiksmai nėra susiję su nustatytais proceso pažeidimais.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad šiuo atveju teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Taigi, vien nuketėjusiojo asmens darbo užmokestis nėra pagrindinis kriterijus neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovas neįrodė, kad dėl turtinio pobūdžio suvaržymų (kardomoji priemonė – užstatas) jis turėjo esminių neigiamų pasekmių, taip pat atsižvelgtina į tai, kad ikiteisminis tyrimas nesudarė ieškovui kliūčių dirbti kitose darbovietėse vadovaujančiose pareigose, taip pat į tai, kad, kaip buvo minėta, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas sumažinti priteistą žalos dydį iki 2000 Lt sumos, kuri yra pakankama neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydį, todėl sprendimas iš dalies keičiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija
nutarė
2013-10-23 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą iš atsakovo neturtinės žalos dydį iki 2000 Lt.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.